Pavasarinė feeder'io žūklė sportininkų pliaže - ta pati vieta, kitas rezultatas

Prieš savaitę pradėjau savo 2026-ųjų pavasario feeder'io sezoną Kauno mariose, Pažaislyje. Žūklę aprašiau savo dienoraštyje. Jos negalėčiau pavadinti nevykusia ar neįdomia, tik dėl ne itin rimto pasiruošimo, rezultatai buvo žymiai prastesni negu šalia gaudžiusių kolegų sportininkų.

Kai po savaitės reikėjo planuoti naują žvejybą, nusprendžiau padaryti antrą dublį ten pat, tik šį kartą rimčiau pasiruošus, ir pasitikrinti kokie bus rezultatai. Juo labiau kad visą savaitę mašinoje ir prasivežiojau žūklės įrangą, tai viskas idealiai paruošta pakartojimui.

Ką šį kartą ruošdamasis dariau kitaip negu prieš savaitę

A) atsakingiau pasiruošiau jauką, atsižvelgdamas į žūklavietės specifiką ir praėjusios savaitės įžvalgas;

Jauko bazei panaudojau 1 kg CHAMPION FEED jauko "Secreto black". Tai juodas, sunkus, lipnus jaukas - puiki bazė šaltam vandeniui, kur didelis gylis ir būna srovė.

Tada papildomai pridėjau apie 700 gr savo didmeninio vokiško jauko kuojoms "Rotaugen". Tai smulkus, šviesiai rusvas, švelnaus žolelių aromato jaukas. Nereikia suprasti tiesiogiai, kad jeigu ant jauko užrašyta "kuoja" ar "karšis", tai būtinai kibs tik šitos žuvys. Tiesiog dar šaltam vandeniui nenoriu ruošti labai sotaus kaloringo jauko, todėl man kuojinis jaukas - tai tėra universalesnis ne toks sotus jaukas, tinkantis visoms baltoms žuvims.

Dar įdėjau apie 300 gr juodo karšinio vokiško jauko. Tai šaltam vandeniui gerai tinkantis jaukas, turintis daugiau stambesnės frakcijos ir skanesnių dalelių, negu kuojiniuose jaukuose. Kadangi pagrindinis taikinys karšiai, vis tik reikia į jauką įdėti kažko kas jiems patinka.

Papildomai į jauką dar įdėjau porą saujų mikro peletsų iš "method feeder" asortimento. Kad žuvys turėtų ką parankioti jauke. Taip pat įdėjau sauso biraus saldiklio. Jokių kvapų, sirupų ar chemijos į šį jauką nedėjau. 

Tokiu būdu gavau kiek virš 2 kg sauso jauko mišinio - gana nemažas jauko kiekis stovinčiam vandeniui, tinkamas gausiam ir dažnam jaukinimui. Su tokiu jauku nebijočiau ir varžybose dalyvauti.

Pavasarinė feeder'io žūklė sportininkų pliaže - kai kaimynai traukia, o tau nekimba

Kol buvo šiokia tokia pauzelė nuo žvejybos, kai tirpo nebesaugus ledas, mintyse jau galvojau apie atviro vandens žvejybą - kur, kaip ir ką reikėtų pažvejoti. Jei atvirai - kažkaip mintys sukosi apie tai, kad būsiu priverstas klaidžioti kažkur patvinusių upių ar upelių pakraščiais, tikintis sugauti bent kokią kuojytę ar šapalioką. Bet kai pradėjo eiti vienas po kito feisbuke postai, apie tai kaip Kauno mariose jau nebėra ledo, kaip žmonės jau atsidarinėja fyderio sezonus, pirmųjų laimikių nuotraukos - karšiukų, plakių. Tai kažkaip ir nulėmė apsisprendimą - Kauno marios.

Paskutinį kartą fyderiu pažvejojau Kauno mariose Pažaislio krantinėje šių metų sausio trečią dieną, prieš pat užšalimą. Žvejyba toji buvo visai smagi, įrankiai dar visi likę suruošti, plius kažkaip būtų visai simboliška, pakartoti pirmą pavasarinę žūklę ten pat, kur atgaudyta prieš užšalimą. Juolab kad Pažaislio krantinėje su sportine įranga lengviau rasti laisvą vietą, nes daug kas bijo to stataus kalno ir vengia šios vietos.

Pasiruošimas žūklei

Žūklės logika mintyse susidėliojo tokia:

* tikėtina kad žvejų pakrantėje bus gausu ir krantinė bus užimta, bet taip pat tikėtina kad beveik visi žvejai bus mėgėjai. Jie paprastai užsėda visą pakrantę kur patogiausiais priėjimas, o siauras smėlėtas ruožas už krantinės (sportininkų vadinamas "pliažas") dažniausiai lieka tuščias, nes mėgėjams nepatogu ten įsikurti. Tad sportininkams įsinešus į vandenį pedaną ten beveik visada pavyksta rasti laisvą vietą;

* kadangi iš anksto planavau lįsti atokiau nuo kitų žvejų į pliažą, tikėjausi žūklės be konkurencijos, todėl jauką ketinau ruošti per daug kažko įmantraus negalvodamas, remdamasis panašiomis prielaidomis, kaip kad dariau rudens/žiemos žūklėse (nes vanduo vis dar šaltas);

* neturėjau supratimo kur šiuo metu pavyks rasti žuvį, kokios tai bus žuvys (gal kuojos, gal plakiai, o gal karšiukai), koks bus jų aktyvumas, kokiais kiekiais reikės jaukinti, kokius masalus rinktis. Tad bandžiau pasiruošti kažkaip minimaliai, bet universaliai;

* pasiruoštas jaukas: 1 kg SENSAS Skimmer + 0,7 kg RENMAR Bream (turėjau nepilną pakelį) + sauja MATCH PRO kuojinių sausų kvapų. Jaukas sumaišytas iš vakaro. Per vėlai apsižiūrėjau kad nebeturiu jokio likusio saldiklio, tad jaukas papildomai niekaip neskanintas;

* iš gyvų masalų pasirinkau 200 gr matylio (įprasta varžybinė porcija) ir tik 500 ml dzikų (įvairių spalvų mikso). Ir viskas.

Rytas žūklavietėje

Kad ir anksti kėliausi, bet į žūklavietę anksti atvykti nepavyko, kadangi  laiko atsukimas naktį nugvelbė valandą laiko. Aikštelė jau buvo pilna automobilių, kaip paaiškėjo - pakrantė atitinkamai pilna žvejų. Pliažo pradžioje buvo įsikūrę pora "kėdutininkų", o už jų giliau įlindęs vandenin jau ruošė platformą vienas kolega sportininkas. Teko lįsti dar toliau į pliažą už nulinkusių medžių. 

Mikrodžigas srovėje

🧠 TEORIJA

Ilgą laiką buvo manoma, kad mikrodžigas skirtas tik mažoms upėms, užutėkiams ar stovinčiam vandeniui. Prisipažinsiu, kad ir aš pats vadovavausi šiais stereotipais. Ir nors esu bandęs spiningauti mikrodžigu Neryje, kartais ir sulaukęs visai įdomių ir netikėtų laimikių, bet pilnai šis metodas upėse man taip ir neprilipo. Tad pagrindinis mano upinis spiningavimo ginklas yra nedideli vobleriai, po jų - sukriukės, galiausiai vartiklės, ir tik eilės gale - silikoniniai masalai.

Tačiau manau kad laikas atsikratyti stereotipų ir išeiti iš komforto zonos. Kitų žvejų praktika rodo, kad šis metodas gali būti labai rezultatyvus ir stipresnėje srovėje. Kartais būtent mikrodžigas leidžia pagauti žuvų tada, kai kiti žvejai lieka be laimikio. Be to, šis būdas neretai pateikia netikėtumų — užkimba ne tik smulkūs ešeriai, bet ir visai solidūs plėšrūnai. Ne vieno žinomo žvejo FB paskyroje matau jų sugautus gražius laimikius upėse, gaudant silikoniniais masalais naudojant mikrodžigo techniką - stambius šapalus, ešerius, lydekas.

Todėl vartant savo žurnalų archyvus susidomėjau vieno autoriaus straipsniu apie spiningavimą mikrodžigu srovėje. Straipsnyje pateiktas įžvalgas nutariau pertekti ir išsaugoti savame bloge, idant ir pats vėliau galėčiau pasinaudoti šia informacija.

Taigi, šiek tiek minčių apie žūklę mikrodžigu stiprioje srovėje - kur ieškoti žuvies?

Pats straipsnio autorius paprastai stengiasi ieškoti tiesių upių atkarpų, su gana tolygia srove, kur prie kranto gylis gana nedidelis, o maždaug 5-15 m atstumu prasideda šlaitas ir pagilėjimas. Rečiau renkasi upių vingius ar rėvas su stipria sūkuriuota srove, bet ir tokiose vietose galima tikėtis gražių laimikių. 

Iš pažiūros stipri srovė paviršiuje, nereiškia kad tokia pati ji ir po vandeniu. Stiprioje srovėje žuvims irgi netrūksta slėptuvių. Tai ir mini duobutės už didelių povandeninių riedulių, tai ir skersai upės besidriekiant terasėlė su pagilėjimu, kur palei dugną susidaro savotiška "užuovėja" nuo srovės. Tokios vietos - pati tikriausia srovinių žuvų "valgykla". Ten dažnai laikosi žuvis, laukdama maisto, kurį atneša vandens tėkmė. Panašios "užuovėjos" susidaro ir srovėje. žemiau vandens žolių sąžalynų. Laimikių čia galima tikėtis pačių įvairiausių.

Eric Parker „Fine Angling for Coarse Fish“ – knyga, kuri žymi modernios žūklės pradžią

Žūklės literatūros istorijoje yra keletas knygų, kurios tampa savotiškais lūžio taškais. Viena iš jų – 1930 metais Anglijoje išleista knyga „Fine Angling for Coarse Fish“, redaguota žinomo britų žvejybos autoriaus Eric Parker. Ši knyga buvo išleista prestižinėje sporto literatūros serijoje The Lonsdale Library, kuri XX amžiaus pradžioje siekė sukurti autoritetingą įvairių sporto šakų enciklopediją.

„Fine Angling for Coarse Fish“ nėra paprasta žvejybos knyga su patarimais ar pasakojimais apie žvejybos nuotykius. Tai plataus masto darbas, kuriame bandoma sistemingai apžvelgti coarse fishing – tradicinę Anglijos taikių žuvų žūklę. Knygoje nagrinėjamos ne tik žuvų rūšys ir jų gaudymo būdai, bet ir žvejybos metodai, įranga, vandens telkinių ypatybės, žuvininkystė bei net teisiniai žvejybos aspektai.

Autorius ir knygos atsiradimo kontekstas

Eric Parker buvo vienas žymiausių XX amžiaus pradžios britų žūklės publicistų ir redaktorių. Tačiau svarbu paminėti, kad ši knyga nėra vieno autoriaus darbas. Parker veikiau atliko redaktoriaus ir sudarytojo vaidmenį, o atskirus skyrius rašė skirtingi to meto žvejybos specialistai.

Tarp jų – Edward Ensom, Stephen Hill, A. Edward Hobbs, Dr. W. J. Turrell, Eric Taverner ir kiti autoriai, kurie buvo gerai žinomi britų žūklės pasaulyje. Dėl šios priežasties knyga įgauna enciklopedinį pobūdį – tai tarsi įvairių žvejybos ekspertų patirties ir žinių rinkinys.

Tokio pobūdžio kolektyviniai leidiniai tuo metu buvo gana modernus reiškinys, siekęs sujungti praktinę patirtį, mokslines žinias ir sportinės žūklės tradiciją.

Paskutinė poledinė žūklė - kuojų paieška ant šlaito

Kovo 11-osios šventinė diena suteikė galimybę ne tik pažymėti Lietuvos laisvės šventę, bet ir praleisti gražų pusdienį kur nors gamtoje su meškere rankoje, nelaukiant eilinio savaitgalio. Daugybė žvejų šią dieną suderino šventę su savo mėgstamu užsiėmimu.

Kai kas jau skubėjo atsidaryti atviro vandens žūklės sezoną kur nors upių atkarpose, kur nebebuvo ledo. Feisbuke netrūko tokio pobūdžio postų. Aš kadangi savo 2026-ųjų atviro vandens žūklės sezoną spėjęs atsidaryti jau seniausiai (dar sausio 3-iąją dieną), tai nusprendžiau pasielgti priešingai – uždaryti poledinės žūklės sezoną. Apsisprendimą lėmė tas faktas kad prognozė jau rodo dienomis +14 ar net daugiau laipsnių šilumos, ar net daugiau. Tai trečiadienį dar lipti ant ledo dar nebuvo baisu, bet ar ledas išgyvens iki savaitgalio – jau kilo pagrįstų abejonių. Taigi, tokią progą tikrai reikia išnaudoti.

Nusprendžiau paskutinei žūklei neieškoti kažkokių stebuklingų vietų ar naujų žūklės metodų. Važiuoti ten kur jau šiemet žvejota. Taigi pasirinkau vėl Širvio ežerą, tik šį kartą specialiai vykau į kitą ežero galą negu įprastai. Nenoriu kad žvejyba būtų nuspėjama, tai išsikėliau sau tikslą – tobulinti įgūdžius, kaip reikia susiorientuoti nepažįstamoje ežero vietoje.

Jauką pasiruošiau pakankamai universalų :

- Kilogramas vokiško kuojinio jauko su žolelių kvapu,

- Pusė kg. SENSAS Super Riviere Bremes – karšinis jaukas,

- Kuojiniai žolelių kvapai Match Pro (pusė pakelio).

Įprastai tokį jauką dažyčiau juodais dažais, kad labiau pritiktų šaltam vandeniui. Šį kartą nusprendžiau pasidaryti šiokį tokį mažą eksperimentą, ir jauką nudažyti raudonais dažais. Esu matęs raudonos spalvos žieminių jaukų, taip pat esu skaitęs teorijų kad raudona spalva tinka šaltam vandeniui. Taigi, išbandysiu ir patikrinsiu praktiškai.

Prie ežero vaizdelis toks, kad apie metriukas ledo palei pakrantę ištirpęs, toliau nuo kranto dar iš pažiūros atrodo gerai. Pamatavau kažkieno išgręžtoje eketėje – dar ledo storis apie 35 cm. Viršutinė ledo pusė jau  iškorėjusi ir pabalusi, apatinė ledo sluoksnio pusė dar normalus skaidrus ledas. Einant ledu jau matosi kad pradeda ledas trūkinėti, bet storis dar didelis ir kadangi naktis dar buvo gana vėsi, tai ant ledo vandens nėra, vaikščioti patogu. Žodžiu, kaip ir viskas normaliai, galima susikoncentruoti ties žūklės vietos paieška.