Neužilgo pavasaris, ir vienas pirmųjų laimikių, kuris džiugins žvejus ištirpus ledui, bus kuojos. Daugelis žvejų kuojas nuvertina, ir visai be reikalo. Dauguma iš mūsų būtent kuojoms turėtume dėkoti už tai, kad tapome meškeriotojais. Dažnai tai būna pirmasis laimikis, kurį išmokstame sugauti su meškere.
Noriu pasidalinti žymaus anglų meškeriotojo Billy Lane pamąstymais bei patarimais apie kuojų žūklę plūdine meškere. Autorius yra garsus plūdės meistras, tapęs pirmuoju anglu pasaulio čempionu, iškovojęs šią pergalę 1963 metais Liuksemburge, žvejodamas būtent kuojas. Jam turime būti dėkingi už daugelį plūdžių modelių, kurias naudojame ir šiais laikais. Nors knyga, kurioje radau šias autoriaus mintis, buvo išleista dar prieš man gimstant, tačiau šios mintys laikui bėgant neprarado nė truputėlio savo vertės.
Kuoja yra karpinių šeimos žuvis, labiausiai paplitusi šios šeimos atstovė, kaip Anglijoje, taip ir Lietuvoje. Nenuostabu kad angliška kuojų žūklės patirtis puikiai pritaikoma ir mūsuose.
Meškeriotojams kuoja yra labai dėkinga žuvis, nes sutinkama įvairiausiuose vandens telkiniuose, tiek stovinčiame, tiek tekančiame vandenyje. Ir kimba jos geriau ar blogiau, bet praktiškai visus metus. Kuoja yra puiki jaunųjų žvejų mokytoja.
Kuojos dažnai painiojamos su raudėmis. Savo bloge esu įdėjęs straipsnelį apie tai, kaip atskirti šias žuvis. Priklausomai nuo gyvenamos vietos ypatumų, kuojos gali skirtis savo spalva ir dydžiais. Telkiniuose kur mažai plėšrūnų ir skurdi mitybinė bazė dažnai būna gausu vien tik nykštukinių kuojyčių, tuo tarpu kai dideliuose vandens telkiniuose iki kilogramo ar net daugiau sveriančios “mamkos” (taip dažnai vadina žvejai dideles kuojas) yra įprastas laimikis. Kuojų spalva taip pat skiriasi priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, kai kur jos būna sodrios vos ne bronzinės spalvos, kitur – išblukusios, beveik baltos.