Kad senovės Graikijoje žmonės mokėjo žvejoti, abejonių nekyla. Bet norint sužinoti kurią vietą tarp visų žūklės būdų užėmė meškeriojimas – verta pasigilinti išsamiau.
Vienas seniausių žinomų rastų graikiškų meno dirbinių, kaip nors susijusių su žvejyba, yra senovinės vazos likučiai ant kurių išlikę keturi žvejų atvaizdai. Šios vazos amžius apie 1500 m.pr.Kr., tai yra vėlyvasis bronzos amžius. Tai vadinama „Žvejų vaza“, rasta senovinėje Filakopio gyvenvietėje, Meloso saloje.
Na ir aišku, kalbant apie senovės Graikiją negalima palikti nuošalyje vieno seniausio žinomo rašytojo/poeto – Homero, kurio kūryboje yra neabejotinų žvejybos įrodymų. Šie įrodymai ne tik vieni iš seniausių (manoma kad Homeras gyveno laikotarpyje apytikriai 1050 – 850 m.pr.Kr.) bet ir vieni iš patikimiausių.
Kokia buvo žvejų padėtis Senovės Graikijoje
Nagrinėjant žymiausius Homero kūrinius Iliadą ir Odisėją akivaizdu, kad nei žvejai, nei prekeiviai nerodomi kaip užimantys kažkokį ypatingą statusą visuomenėje. Priešingai nuo ūkininkų, ypač gyvulių augintojų ir ganytojų, kurie gana aukštai traktuojami visuomeniniu požiūriu, šalia tokių visuomenės sluoksnių kaip vadai ir kariai. O štai žvejai ar prekeiviai pateikiami kaip neturintys jokio visuomeninio statuso, nei politiniu, nei socialiniu požiūriais, skirtingai pavyzdžiui nuo senovės Egipto visuomeninės sandaros.
Prekeiviams apibūdinti Homeras apskritai net neranda tinkamo žodžio ir net nesieja jų su graikais, išskyrus nebent Tafiečius. Taphos - tai Homero laikų Graikijoje salos, kurių gyventojai vertėsi jūreivyste ir piratavimu. Nepaisant Homero poemose pateikiamų su jūra susijusių nuotykių, iš tikrųjų manoma kad Homero laikų graikai nebuvo panašūs į nuotykių ištroškusius jūros keliautojus, jie nemėgdavo ilgų kelionių jūra ir juos purtydavo pagalvojus apie nakvynę ant vandens. Nors jie nuplaukdavo savo laivais didelius atstumus, bet navigacija vykdavo stengiantis per daug nenutolti nuo krantų. Iš dalies tai visiškai suprantama, nes Homero laikų laivams Egėjo jūra saugi būdavo vos kelis mėnesius metuose.
Galbūt taip ir išsivystė savotiškas kompleksas, kai į jūrą buvo žiūrima kaip į reikalingą bet nelabai mėgstamą pragyvenimo šaltinį, ką liudija ir ištrauka iš senovinės poemos „kaip motina mielesnę už pamotę, taip žemė brangesnė už pilką jūrą“.
Koks buvo žvejų statusas nėra visiškai aišku, bet manoma kad jų statusas galėjo būti kaip jūreivių, nes Odisėjoje naudojamas tas pats senovinis graikiškas pavadinimas ir jūreiviams ir žvejams apibūdinti.
Manoma, kad žvejyba pirmiausia buvo varguolių užsiėmimas. Iliadoje ar Odisėjoje kaip maistas pokyliuose ar turtuolių namuose niekur neminima žuvis, ji minima tik aprašant skurstančius ar badaujančius varguolius.
Yra ir priešingai teigiančių mokslininkų, kurie mano kad Homeras buvo sirų kilmės ir pats buvo abstinentas, nevartojęs žuvies maistui, todėl ir jo kūryboje požiūris į žuvį labiau atspindi jo asmeninį nusiteikimą, o ne vyraujančią bendrą visuomeninę situaciją. Tad egzistuoja du esminiai požiūriai, kur pasak vieno iš jų, Homero laikais dar nebuvo įvykęs persilaužimas ir jūrininkystės (kelionių, prekybos bei žvejybiniu aspektais) išsivystymas, pasak kito – jūrininkystė jau buvo gerai išvystyta, tiesiog pats Homeras nebuvo šios srities gerbėjas tad ir aprašinėjo tokį gyvenimo būdą kokį ir pats praktikavo.
Didžiąja dalimi yra sutariama dėl to, kad Homero laikais graikai neplaukiojo jūra vardan pramogos ir nežvejojo dėl sportinio malonumo. Medžioklė ir žvejyba buvo laikoma sunkiu darbu, todėl vienintelis šių veiklų pagrindas buvo – maistas.
