Treniruotė 2024-11-30. Kauno marios. Pažaislio krantinė.

Po praėjusios žūklės Pažaislyje, spėjom su kolega Tadu apžvejoti Kauno marių aukštupį, įspūdžius aprašėme komandos FB puslapyje. Na o lapkričio mėnesio "uždarymui" vėl pasirinkta Pažaislio krantinė, kadangi pasak kolegų surinktos informacijos - kitose vietose mariose masiškai ėmė karaliauti pūgžliai, o norisi dar pasidžiaugti baltos žuvies kibimu. Treniruotis vykstame kaip dažniausia kad būna, tryse iš komandos - aš, Tadas ir Laurynas.

Pažaislio krantinė šiaip yra labai faina žūklavietė, tik pagrindinis trūkumas, kad automobilį tenka pasistatyti atokiau aikštelėje prie Pažaislio vienuolyno, ir karučiais ar vežimėliais vežtis daiktus iki vandens. Pati pakrantė yra žemai nuokalnėje, tai visus labiausiai ir užknisa ta dalis, kai po žūklės tenka tuos karučius ar vežimukus tempti į statų kalną. Vietiniai žvejai pamatę mus bevargstančius su tais vežimukais, juokauja, kad dabar supranta dėl ko mus vadina žvejais sportininkais :)

Bet iš kitos pusės - jei ne šis visus atbaidantis kalniukas, tai Pažaislyje turbūt būtų neįmanoma rasti laisvos vietos žvejybai. Taigi, iš vienos pusės sunkiau pasiekiama žūklavietė yra trūkumas, bet iš kitos - privalumas.

Treniruotė 2024-11-16. Kauno marios, Pažaislio krantinė

Pats lapkričio vidurys. Dauguma mano kolegų sportininkų jau yra uždarę savo  šių metų žūklės sezonus apskritai ir šiltai sėdi namuose bei bendrauja čiatuose visokias blevyzgas. Nesiruošiu aš taip elgtis ir tokios sąvokos kaip "sezono uždarymas" net girdėti nenoriu. Galima galbūt tai pavadinti trumpomis atostogomis nuo varžybų, bet apie žūklės nutraukimą negali būti net kalbos.

Fyderio varžybų tai tikrai panašu kad šiemet jau nebebus, tai reiškia kad galima žvejoti savo malonumui arba, kas būtų žymiai praktiškiau - identifikuoti savo silpnąsias vietas per sezoną, ir stengtis treniruotėse pasitobulinti būtent tai ko reikia, kad išeliminuoti savo silpnybes. Mano viena iš silpnesnių vietų iki šiol vis dar buvo sistema tolimam užmetimui su sunkiomis "windows" tipo šėryklomis. Užmesti toli jau seniai moku, bet naudojama sistema nedirbo taip kaip reikia ir periodiškai vis pasitaikydavo kad pavadėlis apsisuka aplink ką nors ar šiaip susinarplioja, ir tenka gaišti laiką atpainiojimui ar pavadėlio keitimui. Per varžybas toks dalykas jau yra rimta techninė klaida ir bereikalingas laiko gaišimas. Pagrindinės problemos būdavo kai tekdavo naudoti plonus pavadėlius (pvz. 0,08 - 0,09 mm) ir sunkias windows tipo šėryklas. Su storesniais pavadėliais ar įprastų formų šėryklomis didesnių problemų neturėdavau. 

Jau seniai buvau pamąstęs apie porą galimų tolimo metimo sistemų patobulinimų, kuriuos ir nusprendžiau ištestuoti praktiškai, kad kitiems metams varžybų sezoną pasitikčiau labiau techniškai pasikaustęs. Taigi, žūklės planas kaip ir aiškus, ir labai tinkama tam vieta - Pažaislio krantinė, kur dar tikiuosi ir kokios nors žuvies rasti, o ne tik tuščiai įrankį svaidyti. O ir orų prognozė rodo kad bus šilta diena, vėjas kaip tik į nugarą, reiškia nebus bangų ir gaudymas bus komfortiškas.

Jauką maišau iš vakaro, kad per naktį įgertų drėgmės, pabrinktų, ir taptų labiau inertiškas (t.y. kad dalelės dirbtų ne taip aktyviai kaip sauso jauko). Kadangi pagrindinis treniruotės tikslas techninių įgūdžių tobulinimas, važiuoju vienas ir gaudysiu be presingo - tai ir jauko kažkokio super stebuklingo nereikia. Galima maišyti ką nors iš sandėlio likučių ir nesukti galvos. Šaltajam metų laikui jau ieškausi jauko, pritaikyto šaltam vandeniui - t.y. tamsaus, skurdaus, smulkesnės frakcijos ir mažiau maistingo bei mažiau kvapnaus. Randu pakelį SENSAS Super Black Bremes - kaip tik panašu į tai, ko ir reikia. Kilogramas šio jauko bus bazė, o tūriui padidinti įdedu dar puskilį VDE Secret jauko. Pastarasis labiau universalios paskirties, bet irgi gerai tinka šaltam metų laikui į jaukų mišinius. Jauką prasijoju per 2mm sietą, ir nusijotas stambesnes daleles išmetu.

Su gyvais masalais jokių stebuklų nėra - užtenka šiek tiek uodo ir musės lervų, pinkų. Sueis ir ant kablio, ir į jauką.

Šeštadienio ryte Pažaislio aikštelėje prie vienuolyno jau automobilių gausu, tai reiškia kad ir žvejų netrūksta. Žvejoju įsibridęs nuo pedano, tai nebijau kad nerasiu vietos. Tai vienas iš sportinės įrangos privalumų - kad gali patogiai gaudyti tokiose vietose, kurios vietiniams "neįkandamos". Dėl to ir įsikuriu vadinamajame "pliažiuke", kur vietiniai negaudo nes pakrantėje užmesti meškerei trukdo krūmai bei medžiai. O kai žvejoju įsibridęs kelis metrus nuo kranto, tokie dalykai jau nebe aktualūs.

Šiek tiek apie kuojų žūklę plūdine meškere

Neužilgo pavasaris, ir vienas pirmųjų laimikių, kuris džiugins žvejus ištirpus ledui, bus kuojos. Daugelis žvejų kuojas nuvertina, ir visai be reikalo. Dauguma iš mūsų būtent kuojoms turėtume dėkoti už tai, kad tapome meškeriotojais. Dažnai tai būna pirmasis laimikis, kurį išmokstame sugauti su meškere.

Noriu pasidalinti žymaus anglų meškeriotojo Billy Lane pamąstymais bei patarimais apie kuojų žūklę plūdine meškere. Autorius yra garsus plūdės meistras, tapęs pirmuoju anglu pasaulio čempionu, iškovojęs šią pergalę 1963 metais Liuksemburge, žvejodamas būtent kuojas. Jam turime būti dėkingi už daugelį plūdžių modelių, kurias naudojame ir šiais laikais. Nors knyga, kurioje radau šias autoriaus mintis, buvo išleista dar prieš man gimstant, tačiau šios mintys laikui bėgant neprarado nė truputėlio savo vertės.

Kuoja yra karpinių šeimos žuvis, labiausiai paplitusi šios šeimos atstovė, kaip Anglijoje, taip ir Lietuvoje. Nenuostabu kad angliška kuojų žūklės patirtis puikiai pritaikoma ir mūsuose. 

Meškeriotojams kuoja yra labai dėkinga žuvis, nes sutinkama įvairiausiuose vandens telkiniuose, tiek stovinčiame, tiek tekančiame vandenyje. Ir kimba jos geriau ar blogiau, bet praktiškai visus metus. Kuoja yra puiki jaunųjų žvejų mokytoja.

Kuojos dažnai painiojamos su raudėmis. Savo bloge esu įdėjęs straipsnelį apie tai, kaip atskirti šias žuvis. Priklausomai nuo gyvenamos vietos ypatumų, kuojos gali skirtis savo spalva ir dydžiais. Telkiniuose kur mažai plėšrūnų ir skurdi mitybinė bazė dažnai būna gausu vien tik nykštukinių kuojyčių, tuo tarpu kai dideliuose vandens telkiniuose iki kilogramo ar net daugiau sveriančios “mamkos” (taip dažnai vadina žvejai dideles kuojas) yra įprastas laimikis. Kuojų spalva taip pat skiriasi priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, kai kur jos būna sodrios vos ne bronzinės spalvos, kitur – išblukusios, beveik baltos.

SENSAS jaukų testavimas

Kaip jau esu minėjęs, šiemet mano atstovaujama fyderio komanda “Žvejo tribūna feeder team 2” bendradarbiauja su firma Salmo, kuri į Lietuvą veža pasaulinės klasės jaukus SENSAS. Taigi gavome palankią progą tiek pasipildyti jau išbandytais Sensas jaukais, tiek įsigyti įvairių dar nemėgintų mišinių. Šiek tiek didesnis langas tarp varžybų pats tas metas jaukų testavimui. Todėl nuspręsta skirti savaitgalį sportinio stiliaus nedidelių žuvų žvejybai mažame tvenkinuke netoli Vilniaus, kuriame netrūksta kuojyčių ir karšiukų. Pasirinkimas šis ne atsitiktinis, taip jau yra kad šiame sezone net trys iš keturių fyderio čempionato etapai vykdomi nedideliuose tvenkiniuose, kur pagrindinis taikinys – smulki balta žuvis.

Kalbant apie jaukus smulkmei, esu jau seniai pastebėjęs tokią tendenciją, kad vasarą kai karštas vanduo, kai gausu maisto ir žuvys aktyviai maitinasi, smulkiai žuviai patinka karšinio tipo jaukas. T.y. šviesesnių spalvų, saldus, paskanintas įvairiais kaloringesniais kepiniais, kvapnus. Tik grynas karšinis jaukas nėra pats geriausias pasirinkimas nes yra per daug inertiškas, sunkus, nėra aktyvus vandenyje. Taip pat dažniausiai persotina smulkmę po kurio laiko. Žvejojant smulkmę vien karšiniu jauku dažnai scenarijus būna toks, kad iš pradžių kokią valandą ar dvi žuvis renkasi labai sunkiai, vėliau kai jau žuvys suranda jauką – pradeda aktyviai maitintis pajaukintoje zonoje, ir tuo metu smagiai kimba, atrodo kad jau viskas liuks. Bet po kurio laiko kibimai aprimsta, kai žuvys persisotina jauku, ir jeigu bandant atgaivinti kibimą toliau aktyviai paduodamas jaukas - dažniausiai taškas užmušamas galutinai ir kibimas išvis dingsta.

Kad išvengti tokio scenarijaus gaudant karšiniu jauku, verta prijaukinus tašką, toliau padavinėti jauką su mažiausiomis šėryklėlėmis, dažniau atlikti metimus tuščia šėrykla. Arba kitas variantas – karšinį jauką “praskiesti” sumaišant su smulkios frakcijos smulkioms žuvims skirtu jauku. Taip sumažinamas jauko kaloringumas, per daug nepakenkiant jo skoninėms/kvapų savybėms. Taip pat pagerėja jauko mechanika – jis tampa lengvesnis, puresnis, mažiau lipnus, aktyviau dirba vandenyje. Tai yra kaip tik tai, ko reikia gaudant smulkmę. Tokių jaukų maišymo santykis gali būti  1:1 arba 2:1 smulkaus jauko naudai. Priklauso nuo žūklavietės gylio bei gaudomų žuvų rūšies, jų dydžio. Jei gaudomos didesnės žuvys ar žūklavietė gili, maišymo santykis 1:1 leidžia jauko mišinį išgauti kiek sunkesnį ir lipnesnį, kurio daugiau nusileidžia ant dugno. Jei reikia jauko lengvesnio, darančio aktyvesnį jauko debesį  vandenyje, greičiau besisklaidančio – santykis 2:1 (kai smulkiagrūdžio jauko dedamos dvi dalys, o karšinio viena) turėtų būti geresnis variantas.

Šio testavimo tikslas – išmėginti man dar nežinomus jaukus iš Sensas asortimento ir pabandyti išgauti jauką smulkmei, panašių savybių kaip aprašiau aukščiau, sumaišius karšinį jauką su ežerinio tipo smulkios frakcijos jauku. Planuoju pasidaryti du jauko mišinius ir žūklę išskaidyti į du turus po 3 valandas. T.y. 3 valandas pažvejočiau vienu jauku, tada kitas 3 valandas pažvejočiau kitu jauku, ir palyginčiau rezultatus.

Kaip karšinis jaukas paimtas Sensas Feeder serijos jaukas Sensas 3000 Bream. Jo praskiedimui panaudosiu smulkiagrūdžius stovinčiam vandeniui skirtus jaukus – Sensas 3000 Brune Etang ir Sensas 3000 Concours Etang.

MEŠKERIOJIMO EVOLIUCIJA (3). Žvejyba senovės Graikijoje ir Romoje

Kad senovės Graikijoje žmonės mokėjo žvejoti, abejonių nekyla. Bet norint sužinoti kurią vietą tarp visų žūklės būdų užėmė meškeriojimas – verta pasigilinti išsamiau.

Vienas seniausių žinomų rastų graikiškų meno dirbinių, kaip nors susijusių su žvejyba, yra senovinės vazos likučiai ant kurių išlikę keturi žvejų atvaizdai. Šios vazos amžius apie 1500 m.pr.Kr., tai yra vėlyvasis bronzos amžius. Tai vadinama „Žvejų vaza“, rasta senovinėje Filakopio gyvenvietėje, Meloso saloje.

Na ir aišku, kalbant apie senovės Graikiją negalima palikti nuošalyje vieno seniausio žinomo rašytojo/poeto – Homero, kurio kūryboje yra neabejotinų žvejybos įrodymų. Šie įrodymai ne tik vieni iš seniausių (manoma kad Homeras gyveno laikotarpyje apytikriai 1050 – 850 m.pr.Kr.) bet ir vieni iš patikimiausių.

Kokia buvo žvejų padėtis Senovės Graikijoje

Nagrinėjant žymiausius Homero kūrinius Iliadą ir Odisėją akivaizdu, kad nei žvejai, nei prekeiviai nerodomi kaip užimantys kažkokį ypatingą statusą visuomenėje. Priešingai nuo ūkininkų, ypač gyvulių augintojų ir ganytojų, kurie gana aukštai traktuojami visuomeniniu požiūriu, šalia tokių visuomenės sluoksnių kaip vadai ir kariai. O štai žvejai ar prekeiviai pateikiami kaip neturintys jokio visuomeninio statuso, nei politiniu, nei socialiniu požiūriais, skirtingai pavyzdžiui nuo senovės Egipto visuomeninės sandaros.

Prekeiviams apibūdinti Homeras apskritai net neranda tinkamo žodžio ir net nesieja jų su graikais, išskyrus nebent Tafiečius. Taphos - tai Homero laikų Graikijoje salos, kurių gyventojai vertėsi jūreivyste ir piratavimu. Nepaisant Homero poemose pateikiamų su jūra susijusių nuotykių, iš tikrųjų manoma kad Homero laikų graikai nebuvo panašūs į nuotykių ištroškusius jūros keliautojus, jie nemėgdavo ilgų kelionių jūra ir juos purtydavo pagalvojus apie nakvynę ant vandens. Nors jie nuplaukdavo savo laivais didelius atstumus, bet navigacija vykdavo stengiantis per daug nenutolti nuo krantų. Iš dalies tai visiškai suprantama, nes Homero laikų laivams Egėjo jūra saugi būdavo vos kelis mėnesius metuose.

Galbūt taip ir išsivystė savotiškas kompleksas, kai į jūrą buvo žiūrima kaip į reikalingą bet nelabai mėgstamą pragyvenimo šaltinį, ką liudija ir ištrauka iš senovinės poemos „kaip motina mielesnę už pamotę, taip žemė brangesnė už pilką jūrą“.

Koks buvo žvejų statusas nėra visiškai aišku, bet manoma kad jų statusas galėjo būti kaip jūreivių, nes Odisėjoje naudojamas tas pats senovinis graikiškas pavadinimas ir jūreiviams ir žvejams apibūdinti.

Manoma, kad žvejyba pirmiausia buvo varguolių užsiėmimas. Iliadoje ar Odisėjoje kaip maistas pokyliuose ar turtuolių namuose niekur neminima žuvis, ji minima tik aprašant skurstančius ar badaujančius varguolius.

Yra ir priešingai teigiančių mokslininkų, kurie mano kad Homeras buvo sirų kilmės ir pats buvo abstinentas, nevartojęs žuvies maistui, todėl ir jo kūryboje požiūris į žuvį labiau atspindi jo asmeninį nusiteikimą, o ne vyraujančią bendrą visuomeninę situaciją. Tad egzistuoja du esminiai požiūriai, kur pasak vieno iš jų, Homero laikais dar nebuvo įvykęs persilaužimas ir jūrininkystės (kelionių, prekybos bei žvejybiniu aspektais) išsivystymas, pasak kito – jūrininkystė jau buvo gerai išvystyta, tiesiog pats Homeras nebuvo šios srities gerbėjas tad ir aprašinėjo tokį gyvenimo būdą kokį ir pats praktikavo.  

Didžiąja dalimi yra sutariama dėl to, kad Homero laikais graikai neplaukiojo jūra vardan pramogos ir nežvejojo dėl sportinio malonumo. Medžioklė ir žvejyba buvo laikoma sunkiu darbu, todėl vienintelis šių veiklų pagrindas buvo – maistas.