Kai žūklės parduotuvė uždaryta – gelbėja Maxima. Ar kuojos tuo patenkintos?

Eksperimentas Kiemelių tvenkinyje: savadarbis jaukas poledinei žūklei iš paprastų Maxima produktų ir kuojų reakcija į jį

Antras pavasarinis savaitgalis, bet ledas ant telkinių dar atrodo fantastiškai, ir poledinė žvejyba dar gali būti vykdoma absoliučiai pilnaverčiai. Planuodamas savaitgalio žūklę vėl norėjau pasirinkti man patinkančią klasikinę žūklę avižėlėmis. Bet daryti tiesiog šiaip sau pasižvejojimą, be jokio iššūkio – ne TV-Fishing stilius. Nutariau atlikti jau senokai mintyse brandintą eksperimentą – išbandyti žūkę savadarbiu jauku iš paprastų maisto parduotuvėje randamų produktų. Čia imituojamos sąlygos kad neturi galimybės įsigyti pirktinio jauko, ir turi suktis iš situacijos naudodamas įprastas buitines priemones.

Šiam eksperimentui rinkausi lengviau prognozuojamas ir lengviau sugaunamas žuvis – kuojas. Juolab kad jau dvi žūkles iš eilės turėjau gaudydamas karšiukus iš 5 metrų gylio, tai šį kartą norėjosi rinktis seklesnį telkinį, kad mažiau sklaidytis su tais valais traukiant žuvį.

Pasirinkau savo dažną testavimų poligoną – Kiemelių tvenkinį. Čia irgi ne per seniausiai žvejojau kuojas, daugmaž numanau kur jų ieškoti ir kas svarbiausia – žinau kiek galima sugaudyti su įprastu žvejybiniu jauku, tai bus patogu palyginti rezultatus.

Nusprendžiau kad tam kad eksperimentas būtų užskaitytas kaip įvykęs tinkamai, turėsiu sugaudyti ne mažiau kaip 100 vnt. žuvelių per penkias žūklės valandas. Tai man įprastas sportinės žūklės varžybų laikas, todėl dažniausiai savo žūkles darome būtent penkių valandų trukmės, ar ilgesnes.

Jauko gamyba

Jauko ingredientai parinkti išvakarėse be kažkokio ypatingo išakstinio planavimo, tiesiog vaikštant po parduotuvę šalia namų ir renkantis iš to kas yra. Taigi mišinys gavosi toks:

*500 gramų paniravimui skirtų džiūvėsėlių, kurie parduodami duonos skyriuje. Tai bus jauko bazė;

* vienas pakelis (apie 160 gramų) sausainių „Gaidelis“ kondensuoto pieno skonio. Sausainius smulkiai sumaliau;

* vienas pakelis sausainių „Gaidelis“ šokolado skonio. Irgi smulkiai sumaltas. Sausainiai skirti jaukui suteikti kalorijų, saldumo, kvapo. Šokoladiniai sausainiai šiek tiek ir patamsino jauką;

* gera sauja manų kruopų;

* apie 150 gramų kokoso miltų;

* pakelis vanilinio cukraus iš kepinių skyriaus – jaukui pasaldinti ir suteikti kvapo;

* pakelis maltų linų sėmenų – praturti jauką aliejingomis dalelėmis, suteikti skonio ir kvapo;

* kakavos milteliai – jauko nudažymui ruda salva ir papildomam kvapui suteikti, taip pat vandenyje gerai daro debesį;

* saldiklis, skiedžiamas su vandeniu kuriuo drėkinamas jaukas.

Sudrėkinau jauką iš vakaro. Gavosi toks įdomus mišinys. Kvapai labiausiai jautėsi nuo sausainių „Gaidelis“. Bet sudrėkintą jauką spaudžiant į rutulius nuo džiūvėsiu gerai jautėsi ir toks duoninis kvapas. Jaukas aktyvus, greitai suyrantis vos tik nusileidus ant dugno. Spalva galėtų būti ir tamsesnė, kakava labai jauko neužtamsino, bet jauko dažų specialiai nedėjau nes tikslas buvo naudoti vien tik maksiminius gaminius.

Žieminė žūklė su vasariniu jauku - mitas ar veikianti strategija?

Savaitgalis gavosi pereinamuoju laikotarpiu tarp metų laikų – šeštadienis paskutinė žiemos diena, sekmadienis pirmoji pavasario diena. Teko pasukti galvą ką pasirinkti – ar šeštadienį uždarinėti žiemos sezoną, ar sekmadienį atsidarinėti pavasario sezoną. Pasirinkau pavasarį, jau ta žiemą ir taip prailgo. 

Bet tada iškilo kita dilema – o kur ir kaip reikėtų atsidarinėti pavasario sezoną. Labai smagūs įspūdžiai liko po prieš savaitę apturėtos žūklės, kurioje su kolega smagiai pažvejojome karšiukų ir kuojų ežere netoli Vilniaus. Visai smagu būtų tokią žūklę pakartoti, bet daryt viską vienas prie vieno kaip praeitoje žūklėje – na tai tikrai nėra TV-Fishing stilius 😊 Neįdomu daryti dvi vienodas žūkles vieną po kitos, reikia pabandyti kažką naujo. Pradėjus ieškoti idėjų ką galėčiau šioje žūklėje išbandyti kitaip, mintys automatiškai nukrypo į jauką – o ką jeigu išbandyti visiškai neįprastą žiemos sąlygoms jauką, nesilaikant standartinių žiemos teorijų ir rekomendacijų, o viską darant kaip tik priešingai?

Paprastai visi esame įpratę ir teorijos skelbia, kad žiemą reikia kuo skurdesnių jaukų, kuo smulkesnės frakcijos, kuo inertiškesnių (mažiau aktyvių dalelių), pageidautina tamsios spalvos kad nebaidytų žuvų ir atrodytų ant dugno kuo natūraliau. Jaukinti rekomenduojama atsargiai, mažomis porcijomis. Bendras jauko kiekis nedidelis, paprastai žiemos žūklei ir kilogramo sauso jauko kartais būna per daug.

Kas gali būti absoliuti priešingybė žieminiam jaukui? O gi klasikinis stambiems karšiams tinkamas vasarinis jaukas – ryškios spalvos, saldus, kvapnus, maistingas, daug stambių dalelių, lipnus. Ir kiekiai vasarą žymiai didesni.

Ir čia ir gimė planas eksperimentui – ką poledinėje žūklėje galima nuveikti su vasariniu karšiniu jauku.

Panaršęs sandėlio atsargas, nusprendžiau štai tokį miksą eksperimentui susimaišyti iš Champion Feed produkcijos:

• 1 kg Wonder Yellow – absoliuti karšinė klasika, naudojama stambiųjų karšių žūklei šiltuoju metų laiku. Kaloringas labai ryškios geltonos spalvos jaukas, stipraus vaisinio aromato. 

• 1 kg WK 2008 – senos kolekcijos Champion Feed jaukas, kurio vieną pakelį dar radau atsargose ir kurio pardavime jau turbūt nebūna. Tai irgi tipinis karšinis jaukas šiltam metų laikui, su šiuo receptu berods Belgai laimėjo 2008 metų pasaulio čempionatą. Irgi šviesios spalvos, daug stambių dalelių, labai stiprus migdolų aromatas.

Kaip fydermeisteriai balalaikomis groti mokinosi

Poledinė žūklė avižėlėmis - šlaito taktika ir gylio paieška

Tarp klubo „Žvejo tribūna“ fydermeisterių nedaug yra poledinės žūklės mėgėjų. Tingi velniai, o gal bijo – niekaip neina iškrapštyti jų ant ledo 😊 Iš dviejų fyderistų komandų vienintelis kolega Justas dar propaguoja klasikinę žūklę avižėlėmis.

Pernai metais, vasario 23-ią, kartu su Justu atsidarinėjom poledinės žūklės sezoną netoli sostinės esančiame ežere, gaudydami nedidelius karšelius, ir šiaip visokią smulkmę. Šiemet kolega pakvietė pabandyt ten pat pakartoti, ar net pagerinti, pernykštės žūklės rezultatą. Kaipgi neatsiliepsi tokiam kvietimui, juolab kad metų laikas beveik idealiai atitinka – sekmadienį kaip tik vasario 22-oji diena, vos ne analogiška situacija. Tad nieko nelaukus, sekmadienio rytą du Žvejo tribūnos fydermeisteriai su grąžtais ir žvejo dėžėmis jau keliauja ežero ledu karšiukų ieškoti.

Žūklės planas labai paprastas – susirasti pagrindinę ežero duobę, kurioje žiemoja karšiukai, kur ir bandysim juos pagaudyti. Ant duobės šlaitų ar arčiau krantų pilna nedidelių kuojų, tad esant reikalui galima ir jų pasižvejoti. Kadangi taikinys balta žuvis, tai jokių spiningėlių neimame, kad nebūtų be reikalo pagundos. Iš vakaro turime pasimaišę jaukus, ir pasiėmę tik „balalaikų“ komplektus.

Poledinis ešerių gaudymas blizgute: kas iš tikrųjų svarbu, o kas – tik mitai

Ieškojau informacijos apie ešerių gaudymą žiemą nuo ledo blizgutėmis ir dėmesį patraukė vienas kelių metų senumo straipsnelis rusų kalba, rašytas sportininko, kuriame konkrečiai išdėstomi dėsningumai užfiksuoti iš grynos praktikos, be jokių marketinginių triukų ar aukštų technologijų ar mistikų. Sudominusį straipsnį nutariau ne išversti tiesiogiai pažodžiui, bet tiesiog užfiksuoti pagrindinius teiginius, kad galėčiau juos patikrinti pats praktiškai, ir kas galbūt pravers ir blogo skaitytojams. 

Taigi, konkretūs susisteminti sportininko pastebėjimai apie poledinį blizgiavimą, kurie yra pasitvirtinę realiose žūklėse, nepriklausomai nuo vandens telkinio...

Ar tikrai reikia ieškoti ypatingų blizgių?

Vieni dažnesnių mitų – kad norint gerai sugauti, reikia rinktis žinomų brendų brangius modelius, ar ieškoti kažkokių ypatingų „rankų darbo“ blizgių, be kurių ešerių pagauti neįmanoma. Praktika rodo visai ką kita – kad puikiai pasiteisina standartinis parduotuvinis masalų asortimentas. 

Tiesiog, jeigu po ekete nėra žuvies, nepadės net pati brangiausia blizgė. Galima ją iš aukso nulieti ir pašventinti bažnyčioje, bet rezultatas bus tas pats. Tuo tarpu ten, kur po ledu stovi aktyvi žuvis, dirba beveik bet koks normaliai subalansuotas masalas, jei žvejys supranta jo žaidimą.

Todėl vietoj masalų kolekcionavimo - daug naudingiau investuoti laiką į žuvies paiešką.

Oficiali 2026 m. poledinės sezono pradžia, ir šiek tiek mėgėjiškos žūklės įspūdžių bei įžvalgų

Taip jau pasisekė kad 2026-ųjų metų žvejybos sezoną atsidariau labai greitai – jau sausio 3-iąją dieną. Bet tai buvo fyderis ir atviras vanduo. Iš karto po to atėjo jau tikroji žiema ir susivokiau kad vėluoju atsidaryti poledinės žūklės sezoną. Ant telkinių storiausias ledas, pilnas feisbukas nuotraukų ar skelbimų apie būsimas varžybas – o aš užsiiminėju visokiais ūkio reikalais.

Nieko nebus – sausio 25 diena, sekmadienis jau iš anksto suplanuojama kad privalo būti skirta poledinei žūklei. Atitinkamai ir pirmasis poledinis šių metų įrašas žūklės dienoraštyje.

Apetitas auga bevalgant. Žūklės planavimas

Bet štai kai prieini prie pasirinkimo – kur važiuoti, ką gaudyti – reikalas tikrai nelengvas. Atrodo, norėtųsi ir smulkmės pagaudyti kad apskritai pajaust tą žieminių kibimukų kaifą, norisi ir karšiukų duobėse patykoti pasijaukinus, bet ir stambesnių ešerių spiningu rūpėtų pasivilioti, ar net lydekų – juk tuoj prasidės jų žūklės draudimas. Žodžiu savijauta, kaip kad alkanam nuėjus į didelę maisto parduotuvę – kur bepažiūrėsi, visko norisi :)

Nusprendžiau šiek tiek pristabdyti adrenalino antplūdį, ir tiesiog ramiai pasitikrinti sandėliuką – kokia mano žieminių įrankių būklė, kokie įrankiai tvarkingiausiai paruošti, kad nereikėtų kažkokių naujų pirkinių ar papildomo pasiruošimo. Pasižiūrėjau kad dėžėj tvarkingai sukomplektuotos dvi šūsnys balalaikų nuo praėjusio sezono, gal dvi tiktai reikia persirišt. Ir kaip tik paruošti vartojimui su normaliais valais trys lengvučiai žieminiai spiningėliai, kartu su sauja lengvų blizgučių.

Tai kaip ir viskas susidėliojo į savo vietas. Reiškia pirmos žvejybos tikslas ne kažkokių rekordų siekimas – o tiesiog žiemos “atsidarymas”, naudojant standartinę žūklę avižėlėmis, kad pamatyti tą sargelio linksėjimą, prisimint žieminės žūklės techniką, pasidžiaugti dažnesniais kibimais, tegul ir nedidelių žuvelių.

Dar viena plano dalis – numalšinus žūklės alkį avižėlėmis, kartu atsidaryti ir poledinio spiningavimo sezoną. Kitaip tariant – per vieną žūklę noriu “atsidaryti” ir avižėlių, ir spiningavimo sezoną. Vienu šūviu du zuikius, tsakant...

O iš to seka ir telkinio pasirinkimas – kadangi noriu pagaudyti dviem žūklės būdais, turiu važiuoti kuo arčiau kad liktų daugiau laiko žūklei, ir pageidautina į pažįstamą telkinį kad nereiktų gaišti laiko žūklės vietos paieškoms, kur gerai žinoma telkinio batimetrija.

Tai daug negalvojant – pasirenkamas tradicinis smulkmės gaudymo poligonas netoli namų – Kiemelių tvenkinys. Nedidelių kuojyčių ten begalė, netrūksta ir mažų karšiukų. Na ir smulkių ešeriukų ar nedidelių lydekėlių irgi yra. Tai pirmam atsidarymui kaip ir bus gerai. Juolab kad ir žūklės gylis ten nėra didelis, 2-4 metrų ribose, tai pirmai žiemos žūklei bus patogiau susitvarkyti su įrankiais.

Didieji snygiai seniai praėję, orai sausi ir giedri, pagrindiniai keliai gerai pravalyti – tai privažiavimas iki telkinio puikus. Telkinys pasitinka gražiai apsnigtu ledu, ant ledo jau keli sėdintys žvejai, diena saulėta, temperatūra -13ºC, bet vėjas nedidelis ir to šalčio nesijaučia – tiesiog idilė.