Mikrodžigas srovėje

🧠 TEORIJA

Ilgą laiką buvo manoma, kad mikrodžigas skirtas tik mažoms upėms, užutėkiams ar stovinčiam vandeniui. Prisipažinsiu, kad ir aš pats vadovavausi šiais stereotipais. Ir nors esu bandęs spiningauti mikrodžigu Neryje, kartais ir sulaukęs visai įdomių ir netikėtų laimikių, bet pilnai šis metodas upėse man taip ir neprilipo. Tad pagrindinis mano upinis spiningavimo ginklas yra nedideli vobleriai, po jų - sukriukės, galiausiai vartiklės, ir tik eilės gale - silikoniniai masalai.

Tačiau manau kad laikas atsikratyti stereotipų ir išeiti iš komforto zonos. Kitų žvejų praktika rodo, kad šis metodas gali būti labai rezultatyvus ir stipresnėje srovėje. Kartais būtent mikrodžigas leidžia pagauti žuvų tada, kai kiti žvejai lieka be laimikio. Be to, šis būdas neretai pateikia netikėtumų — užkimba ne tik smulkūs ešeriai, bet ir visai solidūs plėšrūnai. Ne vieno žinomo žvejo FB paskyroje matau jų sugautus gražius laimikius upėse, gaudant silikoniniais masalais naudojant mikrodžigo techniką - stambius šapalus, ešerius, lydekas.

Todėl vartant savo žurnalų archyvus susidomėjau vieno autoriaus straipsniu apie spiningavimą mikrodžigu srovėje. Straipsnyje pateiktas įžvalgas nutariau pertekti ir išsaugoti savame bloge, idant ir pats vėliau galėčiau pasinaudoti šia informacija.

Taigi, šiek tiek minčių apie žūklę mikrodžigu stiprioje srovėje - kur ieškoti žuvies?

Pats straipsnio autorius paprastai stengiasi ieškoti tiesių upių atkarpų, su gana tolygia srove, kur prie kranto gylis gana nedidelis, o maždaug 5-15 m atstumu prasideda šlaitas ir pagilėjimas. Rečiau renkasi upių vingius ar rėvas su stipria sūkuriuota srove, bet ir tokiose vietose galima tikėtis gražių laimikių. 

Iš pažiūros stipri srovė paviršiuje, nereiškia kad tokia pati ji ir po vandeniu. Stiprioje srovėje žuvims irgi netrūksta slėptuvių. Tai ir mini duobutės už didelių povandeninių riedulių, tai ir skersai upės besidriekiant terasėlė su pagilėjimu, kur palei dugną susidaro savotiška "užuovėja" nuo srovės. Tokios vietos - pati tikriausia srovinių žuvų "valgykla". Ten dažnai laikosi žuvis, laukdama maisto, kurį atneša vandens tėkmė. Panašios "užuovėjos" susidaro ir srovėje. žemiau vandens žolių sąžalynų. Laimikių čia galima tikėtis pačių įvairiausių.

Eric Parker „Fine Angling for Coarse Fish“ – knyga, kuri žymi modernios žūklės pradžią

Žūklės literatūros istorijoje yra keletas knygų, kurios tampa savotiškais lūžio taškais. Viena iš jų – 1930 metais Anglijoje išleista knyga „Fine Angling for Coarse Fish“, redaguota žinomo britų žvejybos autoriaus Eric Parker. Ši knyga buvo išleista prestižinėje sporto literatūros serijoje The Lonsdale Library, kuri XX amžiaus pradžioje siekė sukurti autoritetingą įvairių sporto šakų enciklopediją.

„Fine Angling for Coarse Fish“ nėra paprasta žvejybos knyga su patarimais ar pasakojimais apie žvejybos nuotykius. Tai plataus masto darbas, kuriame bandoma sistemingai apžvelgti coarse fishing – tradicinę Anglijos taikių žuvų žūklę. Knygoje nagrinėjamos ne tik žuvų rūšys ir jų gaudymo būdai, bet ir žvejybos metodai, įranga, vandens telkinių ypatybės, žuvininkystė bei net teisiniai žvejybos aspektai.

Autorius ir knygos atsiradimo kontekstas

Eric Parker buvo vienas žymiausių XX amžiaus pradžios britų žūklės publicistų ir redaktorių. Tačiau svarbu paminėti, kad ši knyga nėra vieno autoriaus darbas. Parker veikiau atliko redaktoriaus ir sudarytojo vaidmenį, o atskirus skyrius rašė skirtingi to meto žvejybos specialistai.

Tarp jų – Edward Ensom, Stephen Hill, A. Edward Hobbs, Dr. W. J. Turrell, Eric Taverner ir kiti autoriai, kurie buvo gerai žinomi britų žūklės pasaulyje. Dėl šios priežasties knyga įgauna enciklopedinį pobūdį – tai tarsi įvairių žvejybos ekspertų patirties ir žinių rinkinys.

Tokio pobūdžio kolektyviniai leidiniai tuo metu buvo gana modernus reiškinys, siekęs sujungti praktinę patirtį, mokslines žinias ir sportinės žūklės tradiciją.

Paskutinė poledinė žūklė - kuojų paieška ant šlaito

Kovo 11-osios šventinė diena suteikė galimybę ne tik pažymėti Lietuvos laisvės šventę, bet ir praleisti gražų pusdienį kur nors gamtoje su meškere rankoje, nelaukiant eilinio savaitgalio. Daugybė žvejų šią dieną suderino šventę su savo mėgstamu užsiėmimu.

Kai kas jau skubėjo atsidaryti atviro vandens žūklės sezoną kur nors upių atkarpose, kur nebebuvo ledo. Feisbuke netrūko tokio pobūdžio postų. Aš kadangi savo 2026-ųjų atviro vandens žūklės sezoną spėjęs atsidaryti jau seniausiai (dar sausio 3-iąją dieną), tai nusprendžiau pasielgti priešingai – uždaryti poledinės žūklės sezoną. Apsisprendimą lėmė tas faktas kad prognozė jau rodo dienomis +14 ar net daugiau laipsnių šilumos, ar net daugiau. Tai trečiadienį dar lipti ant ledo dar nebuvo baisu, bet ar ledas išgyvens iki savaitgalio – jau kilo pagrįstų abejonių. Taigi, tokią progą tikrai reikia išnaudoti.

Nusprendžiau paskutinei žūklei neieškoti kažkokių stebuklingų vietų ar naujų žūklės metodų. Važiuoti ten kur jau šiemet žvejota. Taigi pasirinkau vėl Širvio ežerą, tik šį kartą specialiai vykau į kitą ežero galą negu įprastai. Nenoriu kad žvejyba būtų nuspėjama, tai išsikėliau sau tikslą – tobulinti įgūdžius, kaip reikia susiorientuoti nepažįstamoje ežero vietoje.

Jauką pasiruošiau pakankamai universalų :

- Kilogramas vokiško kuojinio jauko su žolelių kvapu,

- Pusė kg. SENSAS Super Riviere Bremes – karšinis jaukas,

- Kuojiniai žolelių kvapai Match Pro (pusė pakelio).

Įprastai tokį jauką dažyčiau juodais dažais, kad labiau pritiktų šaltam vandeniui. Šį kartą nusprendžiau pasidaryti šiokį tokį mažą eksperimentą, ir jauką nudažyti raudonais dažais. Esu matęs raudonos spalvos žieminių jaukų, taip pat esu skaitęs teorijų kad raudona spalva tinka šaltam vandeniui. Taigi, išbandysiu ir patikrinsiu praktiškai.

Prie ežero vaizdelis toks, kad apie metriukas ledo palei pakrantę ištirpęs, toliau nuo kranto dar iš pažiūros atrodo gerai. Pamatavau kažkieno išgręžtoje eketėje – dar ledo storis apie 35 cm. Viršutinė ledo pusė jau  iškorėjusi ir pabalusi, apatinė ledo sluoksnio pusė dar normalus skaidrus ledas. Einant ledu jau matosi kad pradeda ledas trūkinėti, bet storis dar didelis ir kadangi naktis dar buvo gana vėsi, tai ant ledo vandens nėra, vaikščioti patogu. Žodžiu, kaip ir viskas normaliai, galima susikoncentruoti ties žūklės vietos paieška.

Kai žūklės parduotuvė uždaryta – gelbėja Maxima. Ar kuojos tuo patenkintos?

🧪 TESTAS

Eksperimentas Kiemelių tvenkinyje: savadarbis jaukas poledinei žūklei iš paprastų Maxima produktų ir kuojų reakcija į jį

Antras pavasarinis savaitgalis, bet ledas ant telkinių dar atrodo fantastiškai, ir poledinė žvejyba dar gali būti vykdoma absoliučiai pilnaverčiai. Planuodamas savaitgalio žūklę vėl norėjau pasirinkti man patinkančią klasikinę žūklę avižėlėmis. Bet daryti tiesiog šiaip sau pasižvejojimą, be jokio iššūkio – ne TV-Fishing stilius. Nutariau atlikti jau senokai mintyse brandintą eksperimentą – išbandyti žūkę savadarbiu jauku iš paprastų maisto parduotuvėje randamų produktų. Čia imituojamos sąlygos kad neturi galimybės įsigyti pirktinio jauko, ir turi suktis iš situacijos naudodamas įprastas buitines priemones.

Šiam eksperimentui rinkausi lengviau prognozuojamas ir lengviau sugaunamas žuvis – kuojas. Juolab kad jau dvi žūkles iš eilės turėjau gaudydamas karšiukus iš 5 metrų gylio, tai šį kartą norėjosi rinktis seklesnį telkinį, kad mažiau sklaidytis su tais valais traukiant žuvį.

Pasirinkau savo dažną testavimų poligoną – Kiemelių tvenkinį. Čia irgi ne per seniausiai žvejojau kuojas, daugmaž numanau kur jų ieškoti ir kas svarbiausia – žinau kiek galima sugaudyti su įprastu žvejybiniu jauku, tai bus patogu palyginti rezultatus.

Nusprendžiau kad tam kad eksperimentas būtų užskaitytas kaip įvykęs tinkamai, turėsiu sugaudyti ne mažiau kaip 100 vnt. žuvelių per penkias žūklės valandas. Tai man įprastas sportinės žūklės varžybų laikas, todėl dažniausiai savo žūkles darome būtent penkių valandų trukmės, ar ilgesnes.

Jauko gamyba

Jauko ingredientai parinkti išvakarėse be kažkokio ypatingo išakstinio planavimo, tiesiog vaikštant po parduotuvę šalia namų ir renkantis iš to kas yra. Taigi mišinys gavosi toks:

*500 gramų paniravimui skirtų džiūvėsėlių, kurie parduodami duonos skyriuje. Tai bus jauko bazė;

* vienas pakelis (apie 160 gramų) sausainių „Gaidelis“ kondensuoto pieno skonio. Sausainius smulkiai sumaliau;

* vienas pakelis sausainių „Gaidelis“ šokolado skonio. Irgi smulkiai sumaltas. Sausainiai skirti jaukui suteikti kalorijų, saldumo, kvapo. Šokoladiniai sausainiai šiek tiek ir patamsino jauką;

* gera sauja manų kruopų;

* apie 150 gramų kokoso miltų;

* pakelis vanilinio cukraus iš kepinių skyriaus – jaukui pasaldinti ir suteikti kvapo;

* pakelis maltų linų sėmenų – praturti jauką aliejingomis dalelėmis, suteikti skonio ir kvapo;

* kakavos milteliai – jauko nudažymui ruda salva ir papildomam kvapui suteikti, taip pat vandenyje gerai daro debesį;

* saldiklis, skiedžiamas su vandeniu kuriuo drėkinamas jaukas.

Sudrėkinau jauką iš vakaro. Gavosi toks įdomus mišinys. Kvapai labiausiai jautėsi nuo sausainių „Gaidelis“. Bet sudrėkintą jauką spaudžiant į rutulius nuo džiūvėsiu gerai jautėsi ir toks duoninis kvapas. Jaukas aktyvus, greitai suyrantis vos tik nusileidus ant dugno. Spalva galėtų būti ir tamsesnė, kakava labai jauko neužtamsino, bet jauko dažų specialiai nedėjau nes tikslas buvo naudoti vien tik maksiminius gaminius.

Žieminė žūklė su vasariniu jauku - mitas ar veikianti strategija?

🧪 TESTAS

Savaitgalis gavosi pereinamuoju laikotarpiu tarp metų laikų – šeštadienis paskutinė žiemos diena, sekmadienis pirmoji pavasario diena. Teko pasukti galvą ką pasirinkti – ar šeštadienį uždarinėti žiemos sezoną, ar sekmadienį atsidarinėti pavasario sezoną. Pasirinkau pavasarį, jau ta žiemą ir taip prailgo. 

Bet tada iškilo kita dilema – o kur ir kaip reikėtų atsidarinėti pavasario sezoną. Labai smagūs įspūdžiai liko po prieš savaitę apturėtos žūklės, kurioje su kolega smagiai pažvejojome karšiukų ir kuojų ežere netoli Vilniaus. Visai smagu būtų tokią žūklę pakartoti, bet daryt viską vienas prie vieno kaip praeitoje žūklėje – na tai tikrai nėra TV-Fishing stilius 😊 Neįdomu daryti dvi vienodas žūkles vieną po kitos, reikia pabandyti kažką naujo. Pradėjus ieškoti idėjų ką galėčiau šioje žūklėje išbandyti kitaip, mintys automatiškai nukrypo į jauką – o ką jeigu išbandyti visiškai neįprastą žiemos sąlygoms jauką, nesilaikant standartinių žiemos teorijų ir rekomendacijų, o viską darant kaip tik priešingai?

Paprastai visi esame įpratę ir teorijos skelbia, kad žiemą reikia kuo skurdesnių jaukų, kuo smulkesnės frakcijos, kuo inertiškesnių (mažiau aktyvių dalelių), pageidautina tamsios spalvos kad nebaidytų žuvų ir atrodytų ant dugno kuo natūraliau. Jaukinti rekomenduojama atsargiai, mažomis porcijomis. Bendras jauko kiekis nedidelis, paprastai žiemos žūklei ir kilogramo sauso jauko kartais būna per daug.

Kas gali būti absoliuti priešingybė žieminiam jaukui? O gi klasikinis stambiems karšiams tinkamas vasarinis jaukas – ryškios spalvos, saldus, kvapnus, maistingas, daug stambių dalelių, lipnus. Ir kiekiai vasarą žymiai didesni.

Ir čia ir gimė planas eksperimentui – ką poledinėje žūklėje galima nuveikti su vasariniu karšiniu jauku.

Panaršęs sandėlio atsargas, nusprendžiau štai tokį miksą eksperimentui susimaišyti iš Champion Feed produkcijos:

• 1 kg Wonder Yellow – absoliuti karšinė klasika, naudojama stambiųjų karšių žūklei šiltuoju metų laiku. Kaloringas labai ryškios geltonos spalvos jaukas, stipraus vaisinio aromato. 

• 1 kg WK 2008 – senos kolekcijos Champion Feed jaukas, kurio vieną pakelį dar radau atsargose ir kurio pardavime jau turbūt nebūna. Tai irgi tipinis karšinis jaukas šiltam metų laikui, su šiuo receptu berods Belgai laimėjo 2008 metų pasaulio čempionatą. Irgi šviesios spalvos, daug stambių dalelių, labai stiprus migdolų aromatas.