Didžiojo mekšro medžioklė Skirvytėje - įspūdžiai iš varžybų Gros Gardons 2026

Šių metų balandžio 25-26 dienomis Skirvytėje vyko klubo "Žvejo tribūna" organizuojamos varžybos - "Gros Gardons feeder cup". Jau keli metai iš eilės dalyvauju jose. Ne tik dėl to, kad jas organizuoja klubas kuriam priklausau, bet ir dėl to, kad man patinka žūklauti Skirvytėje ankstyvą pavasarį, kai sąlygos nėra palankios.

Šiais metais pavyko pakartoti savo rezultatą ir antrą kartą karjeroje iškovoti šiose varžybose antrąją vietą. O priedo pavyko dar laimėti ir BIG FISH nominaciją. Kadangi šiemet Skirvytėje oficialių varžybų nelabai nusimato, nebent sezono pabaigoje - galiu sau leisti pasidalinti įspūdžiais be jokių paslapčių. Galbūt kai kam bus įdomu paskaityti iš smalsumo, kiti gal ras kokių nors naudingų įžvalgų savoms žūklėms.

Pirminės įžvalgos pasiruošimui

Dėl didelio atstumo vykdyti fizinių treniruočių šioms varžyboms neturiu galimybės. Iš anksto buvau "užsibukinęs" darbe penktadieniui prieš varžybas išeiginę dieną, su mintimi kad turėsiu vieną vienintelę treniruotę išvakarėse prieš varžybas. Todėl tokiais atvejais svarbu pasirinkti kiek įmanoma daugiau papildomos informacijos ir pasidaryti tinkamas įžvalgas ir jų pagrindu - pirminį žūklės planą. Nuo to priklausys kokie įrankiai, masalai ir jaukai bus pasiimti varžyboms. O ten jau turint tik vieną vienintelę treniruotę išvakarėse - nebus galimybių žūklės planą keisti iš esmės. Ką atsiveši su savimi, tą ir turėsi. Taip kad su pasiruošimu juokauti nevalia.

Pavasarinė feeder'io žūklė sportininkų pliaže - ta pati vieta, kitas rezultatas

Prieš savaitę pradėjau savo 2026-ųjų pavasario feeder'io sezoną Kauno mariose, Pažaislyje. Žūklę aprašiau savo dienoraštyje. Jos negalėčiau pavadinti nevykusia ar neįdomia, tik dėl ne itin rimto pasiruošimo, rezultatai buvo žymiai prastesni negu šalia gaudžiusių kolegų sportininkų.

Kai po savaitės reikėjo planuoti naują žvejybą, nusprendžiau padaryti antrą dublį ten pat, tik šį kartą rimčiau pasiruošus, ir pasitikrinti kokie bus rezultatai. Juo labiau kad visą savaitę mašinoje ir prasivežiojau žūklės įrangą, tai viskas idealiai paruošta pakartojimui.

Ką šį kartą ruošdamasis dariau kitaip negu prieš savaitę

A) atsakingiau pasiruošiau jauką, atsižvelgdamas į žūklavietės specifiką ir praėjusios savaitės įžvalgas;

Jauko bazei panaudojau 1 kg CHAMPION FEED jauko "Secreto black". Tai juodas, sunkus, lipnus jaukas - puiki bazė šaltam vandeniui, kur didelis gylis ir būna srovė.

Tada papildomai pridėjau apie 700 gr savo didmeninio vokiško jauko kuojoms "Rotaugen". Tai smulkus, šviesiai rusvas, švelnaus žolelių aromato jaukas. Nereikia suprasti tiesiogiai, kad jeigu ant jauko užrašyta "kuoja" ar "karšis", tai būtinai kibs tik šitos žuvys. Tiesiog dar šaltam vandeniui nenoriu ruošti labai sotaus kaloringo jauko, todėl man kuojinis jaukas - tai tėra universalesnis ne toks sotus jaukas, tinkantis visoms baltoms žuvims.

Dar įdėjau apie 300 gr juodo karšinio vokiško jauko. Tai šaltam vandeniui gerai tinkantis jaukas, turintis daugiau stambesnės frakcijos ir skanesnių dalelių, negu kuojiniuose jaukuose. Kadangi pagrindinis taikinys karšiai, vis tik reikia į jauką įdėti kažko kas jiems patinka.

Papildomai į jauką dar įdėjau porą saujų mikro peletsų iš "method feeder" asortimento. Kad žuvys turėtų ką parankioti jauke. Taip pat įdėjau sauso biraus saldiklio. Jokių kvapų, sirupų ar chemijos į šį jauką nedėjau. 

Tokiu būdu gavau kiek virš 2 kg sauso jauko mišinio - gana nemažas jauko kiekis stovinčiam vandeniui, tinkamas gausiam ir dažnam jaukinimui. Su tokiu jauku nebijočiau ir varžybose dalyvauti.

Iš E. Parkerio knygos: šimtmečio senumo įžvalgos apie kuoją - atsargią ir kaprizingą žuvį

Tęsiu straipsnių seriją apie 1930 metais išleistą Eric Parker knygą "Fine Angling for Coase Fish", bandydamas įvertinti, kiek senieji, daugiau nei prieš šimtą metų aprašyti žūklės principai, yra aktualūs šiandien. 

Primenu, kad ši knyga savo laiku buvo labai stiprus leidinys, išsiskyręs nuo senesnių knygų apie žūklę tuo, kad jį pelnytai galima laikyti kompleksiniu žūklės vadovu meškeriotojams. Knygos atskiras dalis sudaro skirtingų autorių publikacijos, skirtos konkrečioms temoms. Ir ypatingą vietą tarp jų užima knygos dalis skirta kuojoms. 

Iš viso kuojoms skirta net septynių skyrių serija — nuo bendrų pastabų apie pačią žuvį iki konkrečių įrankių, jaukų ir gaudymo metodų. Tai ne pavieniai patarimai, o nuoseklus ir sistemingas požiūris į kuojų žūklę, kuris savo struktūra primena šiuolaikinį metodinį vadovą. Šios knygos dalies autorius - Edward Ensom, tuo metu gerai žinomas žvejys ir metodistas. Galima sakyti, kad tai buvo savotiškas to laikmečio kuojų žūklės „rankraštis“ — išsamus praktinių žinių rinkinys, paremtas stebėjimais ir patirtimi.

Edward Ensom, rašęs slapyvardžiu "Faddist", buvo vienas žinomiausių kuojų žvejybos specialistų XX a. pirmoje pusėje, gyvenęs apie 1892 - 1955 m. Jis rašė specializuotas knygas apie kuojų (ir ne tik) žūklę, ir jo knygos tapo savotiškais to meto žvejybos vadovais. Edward Ensom savo laikmečiu garsėjo ne tik kaip geras žvejys, bet ir kaip žmogus, turintis labai aiškų ir principingą požiūrį į žūklę. Jis daug eksperimentavo, kruopščiai stebėjo žuvų elgesį ir stengėsi sisteminti savo patirtį. Šiandien tokį žmogų greičiausiai pavadintume kuojų žūklės "nuomonės formuotoju".

Pavasarinė feeder'io žūklė sportininkų pliaže - kai kaimynai traukia, o tau nekimba

Kol buvo šiokia tokia pauzelė nuo žvejybos, kai tirpo nebesaugus ledas, mintyse jau galvojau apie atviro vandens žvejybą - kur, kaip ir ką reikėtų pažvejoti. Jei atvirai - kažkaip mintys sukosi apie tai, kad būsiu priverstas klaidžioti kažkur patvinusių upių ar upelių pakraščiais, tikintis sugauti bent kokią kuojytę ar šapalioką. Bet kai pradėjo eiti vienas po kito feisbuke postai, apie tai kaip Kauno mariose jau nebėra ledo, kaip žmonės jau atsidarinėja fyderio sezonus, pirmųjų laimikių nuotraukos - karšiukų, plakių. Tai kažkaip ir nulėmė apsisprendimą - Kauno marios.

Paskutinį kartą fyderiu pažvejojau Kauno mariose Pažaislio krantinėje šių metų sausio trečią dieną, prieš pat užšalimą. Žvejyba toji buvo visai smagi, įrankiai dar visi likę suruošti, plius kažkaip būtų visai simboliška, pakartoti pirmą pavasarinę žūklę ten pat, kur atgaudyta prieš užšalimą. Juolab kad Pažaislio krantinėje su sportine įranga lengviau rasti laisvą vietą, nes daug kas bijo to stataus kalno ir vengia šios vietos.

Pasiruošimas žūklei

Žūklės logika mintyse susidėliojo tokia:

* tikėtina kad žvejų pakrantėje bus gausu ir krantinė bus užimta, bet taip pat tikėtina kad beveik visi žvejai bus mėgėjai. Jie paprastai užsėda visą pakrantę kur patogiausiais priėjimas, o siauras smėlėtas ruožas už krantinės (sportininkų vadinamas "pliažas") dažniausiai lieka tuščias, nes mėgėjams nepatogu ten įsikurti. Tad sportininkams įsinešus į vandenį pedaną ten beveik visada pavyksta rasti laisvą vietą;

* kadangi iš anksto planavau lįsti atokiau nuo kitų žvejų į pliažą, tikėjausi žūklės be konkurencijos, todėl jauką ketinau ruošti per daug kažko įmantraus negalvodamas, remdamasis panašiomis prielaidomis, kaip kad dariau rudens/žiemos žūklėse (nes vanduo vis dar šaltas);

* neturėjau supratimo kur šiuo metu pavyks rasti žuvį, kokios tai bus žuvys (gal kuojos, gal plakiai, o gal karšiukai), koks bus jų aktyvumas, kokiais kiekiais reikės jaukinti, kokius masalus rinktis. Tad bandžiau pasiruošti kažkaip minimaliai, bet universaliai;

* pasiruoštas jaukas: 1 kg SENSAS Skimmer + 0,7 kg RENMAR Bream (turėjau nepilną pakelį) + sauja MATCH PRO kuojinių sausų kvapų. Jaukas sumaišytas iš vakaro. Per vėlai apsižiūrėjau kad nebeturiu jokio likusio saldiklio, tad jaukas papildomai niekaip neskanintas;

* iš gyvų masalų pasirinkau 200 gr matylio (įprasta varžybinė porcija) ir tik 500 ml dzikų (įvairių spalvų mikso). Ir viskas.

Rytas žūklavietėje

Kad ir anksti kėliausi, bet į žūklavietę anksti atvykti nepavyko, kadangi  laiko atsukimas naktį nugvelbė valandą laiko. Aikštelė jau buvo pilna automobilių, kaip paaiškėjo - pakrantė atitinkamai pilna žvejų. Pliažo pradžioje buvo įsikūrę pora "kėdutininkų", o už jų giliau įlindęs vandenin jau ruošė platformą vienas kolega sportininkas. Teko lįsti dar toliau į pliažą už nulinkusių medžių. 

Mikrodžigas srovėje

🧠 TEORIJA

Ilgą laiką buvo manoma, kad mikrodžigas skirtas tik mažoms upėms, užutėkiams ar stovinčiam vandeniui. Prisipažinsiu, kad ir aš pats vadovavausi šiais stereotipais. Ir nors esu bandęs spiningauti mikrodžigu Neryje, kartais ir sulaukęs visai įdomių ir netikėtų laimikių, bet pilnai šis metodas upėse man taip ir neprilipo. Tad pagrindinis mano upinis spiningavimo ginklas yra nedideli vobleriai, po jų - sukriukės, galiausiai vartiklės, ir tik eilės gale - silikoniniai masalai.

Tačiau manau kad laikas atsikratyti stereotipų ir išeiti iš komforto zonos. Kitų žvejų praktika rodo, kad šis metodas gali būti labai rezultatyvus ir stipresnėje srovėje. Kartais būtent mikrodžigas leidžia pagauti žuvų tada, kai kiti žvejai lieka be laimikio. Be to, šis būdas neretai pateikia netikėtumų — užkimba ne tik smulkūs ešeriai, bet ir visai solidūs plėšrūnai. Ne vieno žinomo žvejo FB paskyroje matau jų sugautus gražius laimikius upėse, gaudant silikoniniais masalais naudojant mikrodžigo techniką - stambius šapalus, ešerius, lydekas.

Todėl vartant savo žurnalų archyvus susidomėjau vieno autoriaus straipsniu apie spiningavimą mikrodžigu srovėje. Straipsnyje pateiktas įžvalgas nutariau pertekti ir išsaugoti savame bloge, idant ir pats vėliau galėčiau pasinaudoti šia informacija.

Taigi, šiek tiek minčių apie žūklę mikrodžigu stiprioje srovėje - kur ieškoti žuvies?

Pats straipsnio autorius paprastai stengiasi ieškoti tiesių upių atkarpų, su gana tolygia srove, kur prie kranto gylis gana nedidelis, o maždaug 5-15 m atstumu prasideda šlaitas ir pagilėjimas. Rečiau renkasi upių vingius ar rėvas su stipria sūkuriuota srove, bet ir tokiose vietose galima tikėtis gražių laimikių. 

Iš pažiūros stipri srovė paviršiuje, nereiškia kad tokia pati ji ir po vandeniu. Stiprioje srovėje žuvims irgi netrūksta slėptuvių. Tai ir mini duobutės už didelių povandeninių riedulių, tai ir skersai upės besidriekiant terasėlė su pagilėjimu, kur palei dugną susidaro savotiška "užuovėja" nuo srovės. Tokios vietos - pati tikriausia srovinių žuvų "valgykla". Ten dažnai laikosi žuvis, laukdama maisto, kurį atneša vandens tėkmė. Panašios "užuovėjos" susidaro ir srovėje. žemiau vandens žolių sąžalynų. Laimikių čia galima tikėtis pačių įvairiausių.