MEŠKERIOJIMO EVOLIUCIJA (4). Žvejyba senovės Graikijoje ir Romoje - antra dalis

Antrojoje šio ciklo dalyje nuo senovės Graikijos pereiname prie Romos pasaulio, kuriame meškeriojimas atsiskleidžia ne tik per literatūrą ir techninius aprašymus, bet ir per teisę. Jei graikų šaltiniuose meškerė dažniau pasirodo kaip meistriškumo, laisvo žmogaus užsiėmimo ar net estetikos simbolis, tai romėnai į žvejybą žvelgia praktiškiau – kaip į veiklą, kurią galima ir reikia reglamentuoti. Ši dalis skirta būtent tam lūžiui: nuo meškerės kaip įrankio iki meškeriojimo kaip teisiškai apibrėžtos veiklos.

Romėnų santykis su meškeriojimu

Po graiko Teokrito, savo kūriniuose apie žvejus užsimena ir senovės Romos kūrėjai. Tarkime romėnų dramaturgas Plautas savo komedijoje “Virvė” (lot. Rudens) apie 254-184 pr. Kr.

Apskritai, lotynams adaptuojant graikiškas pjeses, žvejai jose minimi pakankamai dažnai. Ir lotynų mimai, kaip ir graikų, dažnai savo personažams rinkdavosi žvejus. Lotyniškoje kūryboje užuominos į žvejus yra ne tik pakankamai dažnos, bet pasižymi tuo, kad dažnai siejamos su žvejyba upėse ar ežeruose, kai tuo tarpu graikiškoje kūryboje dominuoja jūrinė žūklė. Taigi senovės romėnų kūriniai įdomūs tuo, kad juose jau randame gėlavandenės žvejybos įrodymus. Romėnų autorių, aprašančių žvejybą ar žvejus, sąrašas tikrai netrumpas. Tai ir Plautas, Ciceronas, Horacijus, Ovidijus, Juvenalis, Tibulas, Plinijus Vyresnysis ir Plinijus Jaunesnysis, Marcialis, Auzonijus ir daugelis kitų.

Romėniška mozaika su žvejybos scena.
I–III a. po Kr. Žvejai vaizduojami naudojant tiek tinklus, tiek meškeres su valu ir kabliuku. Tokios mozaikos puošė Romos imperijos vilas ir liudija, kad žvejyba romėnams buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir kasdienio gyvenimo bei kultūros dalis.

Galima būtų paminėti Plinijaus Vyresniojo parašytą senovinę enciklopediją “Gamtos istorija” (lot. Historia Naturalis), kurioje yra gausu informacijos apie žuvis ir žvejybą. Tai labai unikalus kūrinys, tačiau jame beveik neužsimenama apie žvejybą su meškere, valu ir kabliuku, kitaip tariant – apie meškeriojimą. Todėl nagrinėjant būtent meškeriojimo evoliuciją, įdomesni tokie kūriniai, kuriuose tiesiogiai minimi meškeriojimo įrankiai, ir todėl mus turėtų labiau dominti tokie autoriai kaip Marcialis bei Aelijus.

MEŠKERIOJIMO EVOLIUCIJA (3). Žvejyba senovės Graikijoje ir Romoje

Kad senovės Graikijoje žmonės mokėjo žvejoti, abejonių nekyla. Bet norint sužinoti kurią vietą tarp visų žūklės būdų užėmė meškeriojimas – verta pasigilinti išsamiau.

Vienas seniausių žinomų rastų graikiškų meno dirbinių, kaip nors susijusių su žvejyba, yra senovinės vazos likučiai ant kurių išlikę keturi žvejų atvaizdai. Šios vazos amžius apie 1500 m.pr.Kr., tai yra vėlyvasis bronzos amžius. Tai vadinama „Žvejų vaza“, rasta senovinėje Filakopio gyvenvietėje, Meloso saloje.

Na ir aišku, kalbant apie senovės Graikiją negalima palikti nuošalyje vieno seniausio žinomo rašytojo/poeto – Homero, kurio kūryboje yra neabejotinų žvejybos įrodymų. Šie įrodymai ne tik vieni iš seniausių (manoma kad Homeras gyveno laikotarpyje apytikriai 1050 – 850 m.pr.Kr.) bet ir vieni iš patikimiausių.

Kokia buvo žvejų padėtis Senovės Graikijoje

Nagrinėjant žymiausius Homero kūrinius Iliadą ir Odisėją akivaizdu, kad nei žvejai, nei prekeiviai nerodomi kaip užimantys kažkokį ypatingą statusą visuomenėje. Priešingai nuo ūkininkų, ypač gyvulių augintojų ir ganytojų, kurie gana aukštai traktuojami visuomeniniu požiūriu, šalia tokių visuomenės sluoksnių kaip vadai ir kariai. O štai žvejai ar prekeiviai pateikiami kaip neturintys jokio visuomeninio statuso, nei politiniu, nei socialiniu požiūriais, skirtingai pavyzdžiui nuo senovės Egipto visuomeninės sandaros.

Prekeiviams apibūdinti Homeras apskritai net neranda tinkamo žodžio ir net nesieja jų su graikais, išskyrus nebent Tafiečius. Taphos - tai Homero laikų Graikijoje salos, kurių gyventojai vertėsi jūreivyste ir piratavimu. Nepaisant Homero poemose pateikiamų su jūra susijusių nuotykių, iš tikrųjų manoma kad Homero laikų graikai nebuvo panašūs į nuotykių ištroškusius jūros keliautojus, jie nemėgdavo ilgų kelionių jūra ir juos purtydavo pagalvojus apie nakvynę ant vandens. Nors jie nuplaukdavo savo laivais didelius atstumus, bet navigacija vykdavo stengiantis per daug nenutolti nuo krantų. Iš dalies tai visiškai suprantama, nes Homero laikų laivams Egėjo jūra saugi būdavo vos kelis mėnesius metuose.

Galbūt taip ir išsivystė savotiškas kompleksas, kai į jūrą buvo žiūrima kaip į reikalingą bet nelabai mėgstamą pragyvenimo šaltinį, ką liudija ir ištrauka iš senovinės poemos „kaip motina mielesnę už pamotę, taip žemė brangesnė už pilką jūrą“.

Koks buvo žvejų statusas nėra visiškai aišku, bet manoma kad jų statusas galėjo būti kaip jūreivių, nes Odisėjoje naudojamas tas pats senovinis graikiškas pavadinimas ir jūreiviams ir žvejams apibūdinti.

Manoma, kad žvejyba pirmiausia buvo varguolių užsiėmimas. Iliadoje ar Odisėjoje kaip maistas pokyliuose ar turtuolių namuose niekur neminima žuvis, ji minima tik aprašant skurstančius ar badaujančius varguolius.

Yra ir priešingai teigiančių mokslininkų, kurie mano kad Homeras buvo sirų kilmės ir pats buvo abstinentas, nevartojęs žuvies maistui, todėl ir jo kūryboje požiūris į žuvį labiau atspindi jo asmeninį nusiteikimą, o ne vyraujančią bendrą visuomeninę situaciją. Tad egzistuoja du esminiai požiūriai, kur pasak vieno iš jų, Homero laikais dar nebuvo įvykęs persilaužimas ir jūrininkystės (kelionių, prekybos bei žvejybiniu aspektais) išsivystymas, pasak kito – jūrininkystė jau buvo gerai išvystyta, tiesiog pats Homeras nebuvo šios srities gerbėjas tad ir aprašinėjo tokį gyvenimo būdą kokį ir pats praktikavo.  

Didžiąja dalimi yra sutariama dėl to, kad Homero laikais graikai neplaukiojo jūra vardan pramogos ir nežvejojo dėl sportinio malonumo. Medžioklė ir žvejyba buvo laikoma sunkiu darbu, todėl vienintelis šių veiklų pagrindas buvo – maistas.

MEŠKERIOJIMO EVOLIUCIJA (2). Senovės civilizacijos: žvejyba senovės Egipte

Yra skirtumas tarp žūklės maistui, ir meškeriojimo savo malonumui arba sportui. Kai žmogus žūklauja maistui, jam svarbiausia – laimikis. Sportuojantis meškeriotojas rinksis tokį žūklės būdą, kuris jam teikia didžiausią malonumą, nors šis būdas nebūtinai bus pats efektyviausias norint pripildyti savo krepšį žuvimis.

Gali būti kad kažkada pirmasis meškeriotojas mėgėjas taip ir atsirado, supratęs kad būtent žūklė su meškere ir valu teikia kur kas daugiau smagumo, negu žūklės badymas žeberklu ar gaudymas tinklus.

Šį skirtumą labai gerai iliustruoja du vaizdiniai iš senovės Egipto laikų.

Vienas iš jų datuojamas maždaug 2000 metų prieš Kristų ir vaizduoja akivaizdžiai neturtingą žmogų, galbūt vergą, arba žveją kuris gaudo žuvį maistui. Tai piešinys iš senovės Egipto kapinių, vietovės vadinamos Beni Hasan, iš vidurio bronzos amžiaus laikų. Egipto istorijoje tai vadinama Vidurinioji karalystė. Faktas, kad egiptiečiai mokėjo sugauti žuvų, niekam abejonių nekelia. Yra išlikę gausybė vaizdinių dar iš Egipto Senosios karalystės kapaviečių, kur pavaizduoti žvejai gaudantys žuvis tinklais ar žeberklais. Bet kalbant išimtinai apie meškeriojimą, t. y. žūklę meškerykočiu ir valu su kabliuku – teigiama, kad tai turbūt seniausias žinomas žmonijos piešinys, kuriame pavaizduota žūklė su meškere.

Kitas vaizdinys datuojamas apie 1400 metų prieš Kristų ir vaizduoja turtuolį, akivaizdžiai meškeriojantį savo malonumui, panašu kad savo tvenkinyje. Kad žmogus pasiturintis, akivaizdu iš žmogaus atvaizdavimo, jo apdarų. Taigi logiška manyti, kad pasiturinčiam žmogui užsinorėjus paskanauti žuvies, paprasčiausia būtų tiesiog jos nusipirkti. O tas faktas kad žmogus žuvį gaudo pats, įrodo kad šis procesas jam smagus. Taigi šis piešinys – pats tikriausias senovinės rekreacinės žūklės įrodymas, kai žmogus meškerioja savo malonumui.

Na o dabar išsamiau apie meškeriojimą senovės Egipte...

MEŠKERIOJIMO EVOLIUCIJA (1). Priešistorė: žvejyba akmens amžiuje

Gausūs archeologiniai radiniai iš pietų ir vakarų Europos, iš pietinės Azijos dalies, iš Afrikos ir kitų vietovių įrodo, kad žmonės turėjo įgūdžių pasigauti žuvų nuo pat ankstyvojo akmens amžiaus (Paleolito) laikų, kai mūsų protėviai dar lakstė neandartaliečių pavidalu. Akmens amžiaus žmonių urvuose archeologai randa daugybę žuvų kaulų liekanų, kas įrodo kad žuvis tikrai buvo įtraukta į senovės žmonių dietą. Vienok, su informacija apie žūklės būdus situacija yra kur kas prastesnė ir rasti kažkokių žūklės įrankių liekanų, kurie būtų datuojami tokiu senu laikotarpiu, nelabai pavyksta. Gausesni žūklės įrankių artefaktai randami jau iš viduriniojo akmens amžiaus (Mezolito) laikotarpio.

Kaip senovės žmonės pasigaudavo žuvų

Reik manyti, kad pirmiausia žmogus išmoko žuvį pasigauti rankomis, jai užplaukus ant seklumos neršto ar atoslūgių metu. Vėliau išmoko seklumon išplaukusias žuvis nusmeigti ietimis. Tada ietys ištobulėjo į specialiai tam skirtus įrankius – žeberklus. Žmonės išmoko pagaminti aptvarus, kur įplaukusias žuvis nesunkiai pasigaudavo rankomis ar nusmeigdavo. Išmoko nusipinti iš vytelių spąstus, į kuriuos įplaukusi žuvis nebesugebėdavo ištrūkti. O kažkada vėliau išmoko ir pasigaminti tinklus, skirtus žuvims gaudyti.

Suprantama, kad meškeriotojams labiausiai rūpi klausimas, kada gi žmonės pirmą kartą išmoko suvilioti žuvį masalu, užmautu ant kabliuko, kuris pririštas prie valo. Kitaip tariant – kada žmonės pradėjo meškerioti. Niekas tiksliai negali atsakyti į šį klausimą. Bet faktas, kad šis išradimas leido žmogui pasigauti žuvį gilesnėse vandens telkinio vietose, negu gaudymas rankomis ar badymas žeberklais. 

Taigi, mūsų ankstyvieji protėviai taip pat mokėjo meškerioti, tegul ir primityviais įrankiais. Išmokus gaudyti žuvis prie valo pririštu kabliuku, turbūt žmonija ilgai netruko, kol susiprato pririšti kitą valo galą prie lazdos ar rykštės, kad galima būtų masalą paduoti toliau nuo kranto. Taip ir atsirado pirmieji meškerykočiai. Yra nuomonė kad pirmieji meškerykočiai pradėti naudoti maždaug prieš 4000 metų. 

Iš ko buvo gaminami pirmieji valai, belieka tik spėlioti. Tai galėjo būti kokių nors gyvūnų sausgyslės ar siaurutės odos atraižos, galbūt koks nors augalinis pluoštas iš kurio suvyta virvelė. Gal kokių nors gyvūnų plaukai, karčiai ar uodegos ašutai. Iki mūsų laikų senovinės meškerės bei valai neišsisaugojo.