Antrojoje šio ciklo dalyje nuo senovės Graikijos pereiname prie Romos pasaulio, kuriame meškeriojimas atsiskleidžia ne tik per literatūrą ir techninius aprašymus, bet ir per teisę. Jei graikų šaltiniuose meškerė dažniau pasirodo kaip meistriškumo, laisvo žmogaus užsiėmimo ar net estetikos simbolis, tai romėnai į žvejybą žvelgia praktiškiau – kaip į veiklą, kurią galima ir reikia reglamentuoti. Ši dalis skirta būtent tam lūžiui: nuo meškerės kaip įrankio iki meškeriojimo kaip teisiškai apibrėžtos veiklos.
Romėnų santykis su meškeriojimu
Po graiko Teokrito, savo kūriniuose apie žvejus užsimena ir senovės Romos kūrėjai. Tarkime romėnų dramaturgas Plautas savo komedijoje “Virvė” (lot. Rudens) apie 254-184 pr. Kr.
Apskritai, lotynams adaptuojant graikiškas pjeses, žvejai jose minimi pakankamai dažnai. Ir lotynų mimai, kaip ir graikų, dažnai savo personažams rinkdavosi žvejus. Lotyniškoje kūryboje užuominos į žvejus yra ne tik pakankamai dažnos, bet pasižymi tuo, kad dažnai siejamos su žvejyba upėse ar ežeruose, kai tuo tarpu graikiškoje kūryboje dominuoja jūrinė žūklė. Taigi senovės romėnų kūriniai įdomūs tuo, kad juose jau randame gėlavandenės žvejybos įrodymus. Romėnų autorių, aprašančių žvejybą ar žvejus, sąrašas tikrai netrumpas. Tai ir Plautas, Ciceronas, Horacijus, Ovidijus, Juvenalis, Tibulas, Plinijus Vyresnysis ir Plinijus Jaunesnysis, Marcialis, Auzonijus ir daugelis kitų.
 |
| Romėniška mozaika su žvejybos scena. I–III a. po Kr. Žvejai vaizduojami naudojant tiek tinklus, tiek meškeres su valu ir kabliuku. Tokios mozaikos puošė Romos imperijos vilas ir liudija, kad žvejyba romėnams buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir kasdienio gyvenimo bei kultūros dalis. |
Marcialio kūryba ne tik parodo jo gilias žinias apie žvejybą, bet joje randamos labai svarbios pirmosios užuominos apie sudurtinę meškerę bei apie žvejybą su musele.
Yra žinoma kad senovės romėnai gaudydavo paukščius įrankiais, panašiais į meškerę, padarytais iš nendrių stiebų ar panašių medžiagų. Medyje paruošdavo kokį nors masalą, viliojantį paukščius, ir ant tos karties/meškerės galo pritvirtinę kilpą ar ištepę jį lipnia medžiaga, gaudydavo paukščius. Yra manoma kad tos paukščių gaudymo “meškerės” būdavo prailginamos, darant jas sujungiamas iš kelių dalių.
Kadangi žvejybai skirtos meškerės irgi būdavo gaminamos labai panašiai iš nendrių ar kitų panašių medžiagų, manoma kad jos irgi galėjo būti prailginamos tokiu pačiu principu. Ir yra nuomonių kad būtent Marcialio tekste “Aut crescente levis traheretur harundine praeda, Pinguis et implicitas virga teneret aves” (liet. Arba lengvas grobis būtų traukiamas ilgėjančia nendre, o stora meškerė laikytų įsipainiojusius paukščius.) apie tai ir užsimenama. Žodis “harundine” reiškia nendrę, šiuo atveju – meškerę. O žodis “crescente” reiškiantis pailgėjimą, neva ir nusako meškerės “prailginimą” suduriant ją iš dalių. Todėl tai neva pirmoji užuomina apie sudurtinę meškerę. Aišku kad įrodyti šios teorijos nėra jokių galimybių, bet teorija graži.
 |
| Žvejybos scena romėnų mozaikoje / freskoje (I–III a. po Kr.). Nors archeologiškai neišliko sudurtinių meškerių pavyzdžių, ikonografijoje vaizduojami ilgi, ploni nendriniai kotai leidžia manyti, kad praktikoje buvo naudojami iš kelių dalių sujungti meškerykočiai. Tokia interpretacija dera su Marcialio vartojamu terminu harundine crescente („pailgėjanti nendrė“). |
Dirbtinis masalas – ne modernių laikų išradimas. Pirmieji muselinės meškerės aprašymai
Apskritai kalbant apie meškeriojimo evoliuciją, itin svarbus yra momentas, kada buvo pradėtas naudoti dirbtinis masalas. Tai meškeriojimo dirbtiniais masalais evoliucijos pradžia.
Yra manoma, kad graikai išrado ne tik demokratiją, bet ir žūklę museline meškere. Šį graikų įvaldytą meškeriojimo būdą savo rašytoje gamtos istorijos knygoje yra aprašęs romėnas Klaudijus Elianas (Claudius Aelianus), maždaug 2-3-iame mūsų eros amžiuje. Yra manoma kad šis istorikas savo duomenis „pasiskolino“ iš kito rašytojo aprašymų, rašytų I-ame mūsų eros amžiuje. Jų aprašytas žūklės būdas pateikiamas ne kaip kažkokia naujovė, bet kaip gerai įvaldyta technika. Todėl manoma, kad šis meškeriojimo būdas graikams buvo žinomas ir dar anksčiau prieš rašytinį jo užfiksavimą, t. y. dar prieš Kristaus gimimą.
Maždaug taip rašo Elianas:
„Aš girdėjau apie makedoniečių įvaldytą žūklės būdą, ir štai jis: tarp Berėjos ir Tesalonikos teka upė vadinama Astraeus, ir joje gyvena žuvys su dėmėta oda.... Šios žuvys minta įvairiomis musėmis, būdingomis tam kraštui kuriuo teka upė“.
„Kai žuvis pamato musę ant vandens paviršiaus, ji priplaukia ramiai, bijodama sudrumsti vandenį, kad neišgąsdintų savo grobio. Priplaukusi tykiai it šešėlis, ji praveria burną ir vienu mauku praryja musę, kaip kad vilkas nugriebia ėriuką iš bandos ar kaip kad erelis nusineša žąsį iš paukštidės. Ir prarijusi musę, žuvis vėl neria po vandens paviršiumi“.
„Nors žvejai žino apie tai, jie nenaudoja šitų musių kaip masalo žuvims, kadangi kai tik žmogaus rankos jas liečia, jos praranda savo natūralią spalvą ir jų sparnai nuvysta, ir jos tampa nepatrauklios žuvims kaip maistas...“.
„Jie apsuka raudonos vilnos aplink kabliuką, ir prie vilnos pritvirtina dvi gaidžio plunksnas, kurių spalva kaip vaško. Jų meškerykotis yra 6-ių pėdų ilgio ir jų valas yra tokio paties ilgio. Tada jie užmeta savo masalą ir žuvis, suviliota ir apgauta masalo spalvos, priplaukia prie jos galvodama kad nučiups skanų kąsnelį, ir taip pati tampa laimikiu“.
 |
| Dirbtinės muselės rekonstrukcija pagal Klaudijaus Eliano aprašymą. Raudonos vilnos kūnas ir dvi "vaško spalvos" gaidžio plunksnos - tai laikoma seniausiu rašytiniu dirbtinio masalo aprašymu, datuojamu II - III a. po Kr. |
Dirbtinės upėtakinės muselės būna dviejų rūšių – imituojančios natūralius vabzdžius ir kurias žuvys čiumpa kaip natūralius gyvius, ir visokios fantastinės muselės, nepanašios į jokį gyvą vabzdį, bet kurios panašu kad sužadina upėtakio smalsumą arba agresijos instinktą vietoje alkio. Pastarajai kategorijai priklauso visos ryškiaspalvės dirbtinės muselės, kurioms naudojamos spalvotos ar ryškiai dažytos plunksnos. Žinant kaip sunku yra ant šiuolaikinio lengvo kabliuko surišti kažką delikataus ir panašaus į tikrą vabzdį, yra labai nuostabu sužinoti, kad senovinės muselės imitavo būtent tikrus vabzdžius.
Kas dar labai svarbu Eliano raštuose – kad jis akcentuoja žūklę naudojant valą su kabliuku kaip aukščiausio meistriškumo užsiėmimą, labiausiai pritinkantį laisvam žmogui. Tai leidžia daryti prielaidą kad meškeriojimas minėtu būdu pirmiausia labiau akcentuojamas kaip sportas ar pramoga, o ne kaip maisto šaltinis. Valui gaminti jis rekomenduoja arklio ašutus, o muselėms – plunksnas, tiek juodas ir baltas, tiek įvairiaspalves. Naudojama dviejų spalvų vilna – raudona ir mėlyna. Dar iš jo aprašomo meškeriotojo įrangos sąrašo verta paminėti tokius dalykus kaip kamštį, nužievintą rykštę, šunmedžio kotą ir net ožkos ragus bei odą. Kam reikalingi pastarieji, tikrai sunku suprasti – gal maskuotei, ar kaip apsiaustas nuo lietaus.
Kiršlių žūklei, kuriuos Balkanuose vertino labiau negu upėtakius, Elianas rekomenduoja žūklę nuleidžiant masalą vertikaliai iš viršaus (angliškai šis žūklės būdas vadinamas – dapping), kai vandenį liečia tik pats masalas o ne valas. Masalui naudojami natūralūs vabzdžiai, pageidautina moskitai. Tik dėl pastarojo teiginio manoma kad tai gali būti kažkoks nesusipratimas, nes tikrai sunku įsivaizduoti, kaip toks delikatus masalas kaip uodas galėtų būti užmaunamas ant senovinio tų laikų kabliuko.
Meškerė romėno rankose: pramoga ir kasdienybė
Romėnams, kurie buvo dideli jūrinių žuvų mėgėjai, gėlavandenis meškeriojimas buvo laikomas labiau kaimiška pramoga. Poetas Marcialis giria „džiaugsmą jausti žuvį, besiblaškančią virpančio valo gale“. Vergilijus, Horacijus ir Juvenalis savo kūriniuose dažnai užsimena apie rekreacinę žūklę, o Plinijus Vyresnysis bei Auzonijus jai net paskyrė ištisus eilėraščių ciklus. Imperatoriai Augustas ir Neronas šiam laisvalaikiui taip pat buvo itin atsidavę ir jį praktikavo su aistra.
Tačiau Romos imperijoje žvejybos malonumais mėgavosi ne tik aukštuomenė. Vienoje iš Pompėjos freskų pavaizduotas meškeriotojas, sėdintis upės pakrantėje ir rankoje laikantis ilgą nendrę, prie kurios pritvirtintas valas. Prie jo kojų stovi pintinė, pilna sugautų žuvų.
Kalbant apie jūrinę žvejybą, romėnai naudojo tas pačias technikas kaip ir graikai: ūdas, dugnines sistemas, tinklus, gaudykles, harpūnus ir žeberklus. Jūrinei žvejybai skirti kabliukai, rasti Pompėjos ir Herkulanėjo archeologiniuose kasinėjimuose, buvo ilgi ir tvirti, pagaminti iš bronzos arba alavu dengtos geležies. Taip pat žinomi ir gerokai mažesni kabliukų modeliai, kurie, be abejonės, buvo skirti gėlavandenei žūklei.
 |
| Romėniški bronziniai kabliukai. Jų amžius daugiau kaip 2000 metų |
Skirtingai nei senovės Graikijoje, kur žvejybos praktika dažniau atsiskleidžia per poeziją, mitus ir meną, senovės Romoje vis ryškiau matomas teisinis požiūris į žvejybą. Romėnai buvo viena pirmųjų civilizacijų, kuri pradėjo sistemiškai reglamentuoti nuosavybę, viešąsias erdves ir žmogaus veiklą, o tai neišvengiamai palietė ir žuvų gaudymą.
Romėnų teisėje žuvys, kaip ir laukiniai gyvūnai, buvo priskiriamos vadinamajai res nullius kategorijai – tai yra „niekam nepriklausančiam turtui“. Pagal šį principą žuvis tapdavo asmens nuosavybe tik tuo momentu, kai ji būdavo fiziškai sugauta. Iki tol nei jūra, nei joje esančios žuvys negalėjo priklausyti jokiam konkrečiam asmeniui. Ši nuostata aiškiai išdėstyta Romos teisės rinkiniuose (Digestuose) ir tapo vienu kertinių žvejybos teisės principų.
Tačiau šis bendrasis principas turėjo ir svarbių išimčių. Nors jūra ir viešosios upės buvo laikomos bendro naudojimo objektais, Romos teisė pripažino ir privačias vandens telkinių formas. Ežerai, dirbtiniai tvenkiniai (piscinae) ar tam tikros atitvertos pakrantės galėjo priklausyti privatiems asmenims. Tokiais atvejais žvejoti be savininko leidimo buvo draudžiama, o pažeidėjui galėjo grėsti teisinė atsakomybė – nuo civilinio ieškinio iki baudos ar turto konfiskavimo.
Ypač įdomus Romos teisės aspektas yra tai, kad ji numatė ne tik patį žvejybos draudimą, bet ir žalos atlyginimo mechanizmus. Jei asmuo tyčia sugadindavo kito žmogaus žvejybą – pavyzdžiui, išgąsdindavo žuvis, trukdydavo žvejoti ar pasisavindavo jau sugautą laimikį – tai galėjo būti laikoma teisės pažeidimu (iniuria ar furtum), net jei žuvis dar nebuvo galutinai ištraukta į krantą. Tai rodo, kad romėnai žvejybą vertino ne tik kaip maisto šaltinį, bet ir kaip teisėtą ūkinę veiklą, kurią verta saugoti įstatymu.
Šiame kontekste ypač išsiskiria literatūriniai ir istoriniai šaltiniai, liudijantys apie konkrečius žvejybos apribojimus. Pavyzdžiui, poetas Marcialis savo epigramose mini vietas, kur žvejyba buvo „griežtai draudžiama“ (piscatio prohibita), nes tam tikros žuvys buvo laikomos šventomis ar saugomomis imperatoriaus vardu. Tokie paminėjimai leidžia manyti, kad tai gali būti vienas seniausių žinomų žvejybos draudimų istorijoje, susijęs ne su ekologija, bet su religija, valdžia ir simboline žuvų reikšme.
Apibendrinant galima teigti, kad senovės Romoje žvejybos reguliavimas jau buvo gerokai pažengęs: egzistavo aiškūs nuosavybės principai, viešųjų ir privačių vandenų atskyrimas, atsakomybė už pažeidimus ir net specifiniai draudimai tam tikrose vietose. Visa tai sudarė teisinį pamatą, kuris vėlesniais amžiais darė didelę įtaką viduramžių ir naujųjų laikų Europos žvejybos teisės raidai.
 |
| Justitia - romėnų teisingumo deivė. Romos teisėje teisingumas buvo suvokiamas kaip viešosios tvarkos ir nuosavybės apsaugos pagrindas. Būtent šis principas lėmė ir pirmuosius žvejybos reglamentavimo atvejus - viešųjų ir privačių vandenų atskyrimą bei draudimus žvejoti tam tikrose vietose |
Senovės Graikijos ir Romos šaltiniai leidžia matyti, kad meškeriojimas jau prieš du tūkstančius metų buvo gerokai daugiau nei primityvus maisto rinkimas. Tai buvo veikla, turėjusi savo techniką, estetiką, meistriškumą ir net teisinį statusą. Dirbtinio masalo naudojimas, sudurtinės meškerės užuominos, skirtingi žūklės būdai ir net pirmieji žvejybos draudimai rodo, kad meškeriojimo kultūra formavosi labai anksti ir nuosekliai.
Šis laikotarpis padėjo pamatus vėlesnei Europos meškeriojimo raidai – nuo viduramžių vienuolynų iki pirmųjų spausdintų žūklės traktatų. Būtent prie šių šaltinių ir bus grįžtama kitoje ciklo dalyje.
Ankstesni serijos straipsniai:
1. Priešistorė: žvejyba akmens amžiuje
2. Senovės civilizacijos: žvejyba senovės Egipte
3. Žvejyba senovės Graikijoje ir Romoje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą