Taip jau pasisekė kad 2026-ųjų metų žvejybos sezoną atsidariau labai greitai – jau sausio 3-iąją dieną. Bet tai buvo fyderis ir atviras vanduo. Iš karto po to atėjo jau tikroji žiema ir susivokiau kad vėluoju atsidaryti poledinės žūklės sezoną. Ant telkinių storiausias ledas, pilnas feisbukas nuotraukų ar skelbimų apie būsimas varžybas – o aš užsiiminėju visokiais ūkio reikalais.
Nieko nebus – sausio 25 diena, sekmadienis jau iš anksto suplanuojama kad privalo būti skirta poledinei žūklei. Atitinkamai ir pirmasis poledinis šių metų įrašas žūklės dienoraštyje.
Apetitas auga bevalgant. Žūklės planavimas
Bet štai kai prieini prie pasirinkimo – kur važiuoti, ką gaudyti – reikalas tikrai nelengvas. Atrodo, norėtųsi ir smulkmės pagaudyti kad apskritai pajaust tą žieminių kibimukų kaifą, norisi ir karšiukų duobėse patykoti pasijaukinus, bet ir stambesnių ešerių spiningu rūpėtų pasivilioti, ar net lydekų – juk tuoj prasidės jų žūklės draudimas. Žodžiu savijauta, kaip kad alkanam nuėjus į didelę maisto parduotuvę – kur bepažiūrėsi, visko norisi :)
Nusprendžiau šiek tiek pristabdyti adrenalino antplūdį, ir tiesiog ramiai pasitikrinti sandėliuką – kokia mano žieminių įrankių būklė, kokie įrankiai tvarkingiausiai paruošti, kad nereikėtų kažkokių naujų pirkinių ar papildomo pasiruošimo. Pasižiūrėjau kad dėžėj tvarkingai sukomplektuotos dvi šūsnys balalaikų nuo praėjusio sezono, gal dvi tiktai reikia persirišt. Ir kaip tik paruošti vartojimui su normaliais valais trys lengvučiai žieminiai spiningėliai, kartu su sauja lengvų blizgučių.
Tai kaip ir viskas susidėliojo į savo vietas. Reiškia pirmos žvejybos tikslas ne kažkokių rekordų siekimas – o tiesiog žiemos “atsidarymas”, naudojant standartinę žūklę avižėlėmis, kad pamatyti tą sargelio linksėjimą, prisimint žieminės žūklės techniką, pasidžiaugti dažnesniais kibimais, tegul ir nedidelių žuvelių.
Dar viena plano dalis – numalšinus žūklės alkį avižėlėmis, kartu atsidaryti ir poledinio spiningavimo sezoną. Kitaip tariant – per vieną žūklę noriu “atsidaryti” ir avižėlių, ir spiningavimo sezoną. Vienu šūviu du zuikius, tsakant...
O iš to seka ir telkinio pasirinkimas – kadangi noriu pagaudyti dviem žūklės būdais, turiu važiuoti kuo arčiau kad liktų daugiau laiko žūklei, ir pageidautina į pažįstamą telkinį kad nereiktų gaišti laiko žūklės vietos paieškoms, kur gerai žinoma telkinio batimetrija.
Tai daug negalvojant – pasirenkamas tradicinis smulkmės gaudymo poligonas netoli namų – Kiemelių tvenkinys. Nedidelių kuojyčių ten begalė, netrūksta ir mažų karšiukų. Na ir smulkių ešeriukų ar nedidelių lydekėlių irgi yra. Tai pirmam atsidarymui kaip ir bus gerai. Juolab kad ir žūklės gylis ten nėra didelis, 2-4 metrų ribose, tai pirmai žiemos žūklei bus patogiau susitvarkyti su įrankiais.
Didieji snygiai seniai praėję, orai sausi ir giedri, pagrindiniai keliai gerai pravalyti – tai privažiavimas iki telkinio puikus. Telkinys pasitinka gražiai apsnigtu ledu, ant ledo jau keli sėdintys žvejai, diena saulėta, temperatūra -13ºC, bet vėjas nedidelis ir to šalčio nesijaučia – tiesiog idilė.
Pasirenku tvenkinio dalį kur daugiausiai esu žvejojęs fyderiu ir esu išsistudijavęs reljefą, kur ir žiemą esu bandęs žūklauti.
Startas avižėlėmis – šiek tiek apie paprastą mėgėjišką požiūrį
Kaip ir planuota – startuoju avižėlėmis. Įrangėlė pas mane elementari. Turiu savo bloge išverstą straipsnį apie žūklę avižėlėmis, ten rašytas jis buvo senokai rusų sportininko, bet pagrindiniai principai išlieka visi aktualūs ir iš esmės aš pats jais irgi mėgstu vadovautis. Kai pradėjau savo poledinę žūklę, daug informacijos šaltinių neturėjome. Lietuvoje kai ką sužinodavom iš pažįstamų sportininkų turinčių varžybų (ypač tarptautinių) patirties, o šiaip pagrinde tekdavo skaityti įvairius rusiškus straipsnius ir žiūrėt senus rusiškus video.
Dabar norintiems pradėti žvejoti žiemą avižėlėmis, labai rekomenduočiau pasižiūrėti Deivido Račkausko video filmukus ir video pamokas – labai daug praktiškos ir naudingos informacijos, kuri pateikiama paprastai ir suprantamai.
Aš pats nesu joks profas, varžybose ant ledo esu dalyvavęs mėgėjiškai ir nedaug, ir iš esmės vadovaujuosi išimtinai mėgėjišku požiūriu – žvejyba man turi būti smagi, bent kažkiek rezultatyvi, įrankiai kuo paprasčiau paruošiami be kažkokių kosminių tecnologijų, svarbiausia kad žūklės metu būtų gerai valdomi, nesipainiotų ir nelūžinėtų, kad leistų susidoroti su užkibusia žuvimi.
Meškerytes, kaip ir sportininkai kad daro, ruošiu iš anksto namuose, pasiruošiu jų daugiau su skirtingais valais ir skirtingo dydžio/svorio avižėlėmis, kad žūklėje išsirinkčiau kas tą dieną geriausiai dirba. Populiariausių kombinacijų pasiruošiu po 2-3 meškerytes, kad būtų kaip rezervinės nutraukus avižėlę.
Man labai patinka minėtame mano blogo straipsnyje išdėstytos kelios sportininkų nuostatos, ką iš tikrųjų esu ne kartą girdėjęs ir iš pažįstamų Lietuvos sportininkų:
- kad avižėlės forma iš esmės didelės reikšmės neturi – avižėlės funkcija tiesiog “nutransportuoti” masalą, t.y. Trūkliukus. Todėl naudojamos klasikinės formos – šratukai, lašiukai – ir nesukama galvos;
- kad lygiai taip pat nėra didelio skirtumo dėl avižėlių spalvos dėl tos pačios minėtos priežasties – jos tik transportuoja trūkliukus. Todėl naudojamos naudojamos tiesiog populiariausios spalvos ir nesukama galvos – auksinės, sidabrinės, vario, tamsintos;
- kad nereikia kvaršinti galvos aukštomis materijomis dėl avižėlių virpinimo dažnio, priklausomai nuo jų formos ar dydžio, ir nereikia bandyti išradinėti kažkokių sudėtingų virpinimo teoremų. Nes kai ant kabliuko užkabini trūkliukus – jie visų avižėlių darbą suvienodina, vandenyje būtent trūkliukai plastiškai pulsuoja ir jie labiausiai domina žuvį.
Jeigu taip teigia sportininkai – aš jais tikiu, ir man labai tinka ir patinka jų tokie teiginiai. Pirmiausia todėl – kad jie yra tiesiai apie esmę, be jokio marketinginio šlamšto. O aš to ir noriu savo mėgėjiškoje žvejyboje – kuo paprasčiau ir efektyviau, kad galėčiau kokybiškai mėgautis žūkle nekvaršindamas galvos man nereikalinga informacija.
Dėl tos pačios priežasties ir avižėles perku iš parduotuvių, kurios draugauja su sportininkais ir turi asortimente sportininkų gamybos arba sportininkų atvežtų/rekomenduotų avižėlių. Taip esu garantuotas kad jose ir kabliukai bus parinkti teisingi, ir gerai įlituoti, ir pačios avižos kokybiškos, nepjaus valo ir pan.
Valus pagal sportininkų rekomendacijas ant balalaikų esu susirišęs nuo 0.07 mm iki 0.12 mm. Populiariausios kurias dažniausiai naudoju ir jų daugiau esu pasirišęs – su 0.08, 0.09 ir 0.1 mm valais. Tegul negasdina tokie maži skaičiai – 0.08 mm valas gaudant avižėlėmis smulkias žuvis tikrai yra patikimas daiktas, ir dažniausiai avižėlė jeigu ir nutraukiama, tai dėl kokių nors techninių klaidų – užkliūna kur už eketės krašto ar apšalusio sniego. Norint apsidrausti – pradžiai galima naudoti ir storesnį, kad peržengti tą psichologinį barjerą, bet valo storis tikrai daro įtaką žūklei, todėl laikau rezerve supersunkioms sąlygoms ir 0.07 valu apginkluotų porą meškerėlių. Mačiau kad sportininkai naudoja ir 0.06 ir net 0.05 mm valus, bet mėgėjiškai žūklei tokių sau negaminu. O storus valus 0.11 ar 0.12 mm naudoju irgi labai retai, turiu gal po vieną meškerytę su tokiais. Čia kai stambiausią ir sunkiausią avižą noriu kur nors nuleisti į didelį gylį, kai oro sąlygos būna labai sunkios ir lengvesnius įrankius sunku suvaldyti. Na ir kai gaudau kur žuvys neišlepintos ir jei gerai kimba ant storesnio valo ir sunkesnės avižos – tokiu atveju žūklė gaunasi ir greitesnė ir patogesnė. Bet taip irgi būna ne dažnai.
Kadangi gaudau ne varžybose, lakstyti niekur nereikia – tai mėgstu gaudyti sėdėdamas ant žieminės dėžės. Tada galiu ir kokį termosą su kava įsidėti, ir šiaip mažiau naudojamus daiktus laikyti dėžėje, o ne ant juosmens, kaip pas sportininkus. Mėgėjiškoje žūklėje kai gaudai nuo dėžės – nėra labai patogu jei ant juosmens prikabinta daug visokių rakandų. Esu tą išbandęs praktiškai. Ir šiaip jau nebe jaunuolis esu, tai klūpoti ant ledo be reikalo nėra sveika :) Savęs netausoti galima tik per varžybas.
Nuo teorijos prie praktikos – Kiemelių smulkmė
Na užtenka tų teorinių kalbų ir grįžtu prie pačios žūklės aprašymo. Žūklei avižėlėmis pasiruošiau jauko ir planavau jaukinti visas eketes jauku, nes tikslas – kuojos ir karšiukai. Jauko sumaišiau 1 kg Champion Feed “Etang”. Tai yra labai universalus jaukas stovinčiam vandeniui, gana lengvas ir smulkios frakcijos, turį žolelių aromatą. Nudažiau jauką juodais dažais, kad padaryčiau labiau “žiemiškesnį”. Jokių papildomų priedų nenaudojau.
Pirmą seriją iš 7 ekečių išsigręžiau puslankio forma nuo kranto žolių gylio link, kad tolimiausia eketė puslankio viršuje pakliūtų jau į pačią tvekinio duobę, kur teoriškai gali lindėti karšiukai. Puslankio priešingi kraštai prie kranto žolių kad patikrinti kas gyvena seklumoje. O puslankio kraštuose eketės apima šlaitą nuo kranto link duobės, skirtos patikrinti skirtingiems gyliams.
Į visas gręžiamas eketes iš karto mėčiau jauko, tai pabaigus gręžti ir jaukinti ekečių seriją yra logiška pradėti žūklę nuo pirmosios eketės, kur raėjo daugiausia laiko nuo jos išgręžimo ir prijaukinimo – gal jau bus atėjusi žuvis.
Tik šiek tiek apsižioplinęs pataikiau atsisėst ne prie pačios pirmosios savo eketės, kuri arti žolių, o prie antrosios kiek tolimesnės. Va čia gera pamoka ateičiai – jei išsigręži daugiau ekečių didesniame plote – po to tikrai nėra lengva jas susirasti. Sportininkai per varžybas naudoja vėliavėles eketėms pasižymėti, bet ten labiau skirta pažymėti “nuosavybės teisę” į eketę. T.y. Kiekvienas turi po 2 vėliavėles ir pasižymi dvi eketes, konkurentai negali gaudyti pažymėtose svetimose eketėse nes gaus geltoną kortą nuo teisėjo. Bet jei savo vėliavėlę pakėlei ir pastatei ant kitos eketės – konkurentas laisvai gali “nuknisti” tavo seną eketę, uždedamas prie jos savo vėliavėlę, ir tu jau negali į ją sugrįžti.
Tai čia taktiniai žaidimai. O mėgėjiškoje žūklėje kažko reikėtų grynai dėl vizualo, kad iš toliau matytum savo paties eketes. Ypač tai aktualu kai gaudai jau “pražvejotoje” vietoje, kur pilna ir senesnių ekečių pėdsakų nuo kitų žvejų, ir tada pradedi painiotis kur tavo eketė, kur kažkieno kito. Arba kai ant ledo daug sniego ir kuo daugiau pripėduojama – tuo sunkiau iš toli pamatyti savo eketes. Tai dar nesugalvojau kaip, bet tikrai susigalvosiu kaip patogiai sau susižymėti bent kokias penkias darbines eketes. Dabar pasižymiu jauku tik pasiteisinusias eketes, t.y. kuriose atsiliepia daugiau žuvų. Tiesiog pažeriu saują jauko aplink eketę, taip lengvai randu savo gerasias eketes kai reikia į jas grįžti pakartotinai patikrinti. Tai patogu, kai iš kelių šalia esančių ekečių reikia atsiminti kuri yra ta “darbinė”. Tada tiesiog matau šalia kurios pribarstyta jauko, reiškia čia yra ta eketė kuri buvo gera žuvies reakcija. Bet iš toli tos jauku apibarstytos eketės vistiek nematau, tai tą vizualinę problemą dar galvosiu kaip išspręsti. Gal čia ir smulkmena, bet mėgstu kad viskas būtų tvarkingai :)
Žūklę pradėjau su 0.08 mm valu. Ta antroji eketė, prie kurios prisėdau, kaip vėliau paaiškėjo buvo pati derlingiausia. Gylis joje gal 2.5 m. Pirmu avižėlės nuleidimu atsiliepė nedidelė kuoja. Toliau sekė serija iš aštuonių kuojų ir nedidelio karšelio, kurį traukiant gal kiek pasibaidė žuvys, ir eketė užsirišo. Tada perėjau į tą pirmąją eketę kur arčiau žolių – žuvys irgi iš karto atsiliepė ir sugaudžiau irgi seriją kuojyčių, tiesa jau nediduko kalibro. Tada sėdau patikrinti trečią eketę, kur gylis šiek tiek didesnis, 3 metrai su trupučiu – jau žuvies reakcija buvo prastesnė. Sugavau gal tik porą kuojų. Einu į giliausią savo vietą, kur gylis apie 4 metrai. Tikėjausi karšiuko, bet kiek sugaišęs laiko, ištraukiau tik vieną kuojytę. Giliausia vieta nepasiteisino.
Tada puslankio kita kraštine grižinėju kranto link. Vėl ties 3 metrų gyliu tik pora kuojyčių, o perėjus į sekančią eketę kur gylis tarp 2-2.5 metrų, kibimai seka vienas po kito – bet šioje eketėje išimtinai vien tik maži ešeriukai. Gal dugno pobūdis skiriasi. Po porcijos ešeriukų sėdu tikrinti paskutinės eketės. Čia kibimas jau nuslobęs, tik pora nupiepusių ešeriukų.
Tai prie termosinės kavos puodelio apmastau savo pirmąjį ekečių apėjimą ir susidarau išvadą kad žuvis labiausiai koncentruojasi ties šlaito viršumi, kur gylis apie 2.5 metro. Ten ir žuvies kalibras buvo geresnis. Arti žolių gaudyti neapsimoka nes žuvelių mažiau arba jos labai jau smulkios. Didesni gyliai, bent jau šitame tvenkinio krašte, nelabai dirba. Šiaip smulkmė tikrai aktyvi, masalą puola godžiai, praktiškai nebuvo nei vienos tuščios eketės, tiesiog matėsi kad koncentracija
Kad patikrinti savo teoriją – vėl grįžtu prie pradinės sėkmingosios eketės. Pasiilsėjusioje eketėje vėl žuvys kimba, vėl sulaukiu serijos kuojyčių. Dar patikrinu porą aplinkinių ekečių – kaip ir anksčiau ten kuojyčių žymiai mažiau. Tada padarau dar porą ekečių vienoje linijoje išilgai kranto, kad būtų visos daugmaž viename gylio horizonte – teorija pasitvirtina, visos šios eketės normalios, darbinės.
Vėliau patikrinu savo “ešeriukinę” eketę kuri irgi buvo gylyje apie 2.5 metro – ešeriukai tebėra, viskas gut. Čia irgi padarau porą ekečių išilgai kranto, viename gylio horizonte – irgi kimba jose ešeriukai.
Tai logika kaip ir aiški – turiu atradęs savo “kuojinę” zoną kur geriausiai kimba kuojytės, ir turiu atradęs “ešeriukinę” zoną, kur kimba ešeriukai. Dabar tereikia dirbti, periodiškai einant per derlingas eketes ir susirinkinėjant žuveles.
Kai surandi tokių gerų ekečių kur stabilus kibimas, jose labai gerai daryti kokius nors eksperimentus. Kuojinėj eketėj pabandžiau patikrinti kokią įtaką daro storesnis valas ir sunkesnė bei didesnė avižėlė. Pasiėmiau 0.11 mm valu apginkluotą balalaiką su sunkesne aviža – iš karto kibimai nuslobo. Reikėjo padirbėti kad pagauti porą kuojų. Pasikeičiu atgal į 0.08 mm – vėl viskas gerai, iš karto sekė kibimas. Tada pasiėmiau balalaiką su 0.1 mm valu – vėl prastai. Galiausiai paėmiau 0.09 mm valu ginkluotą meškerytę – na kaip ir viskas normaliai.
Reiškia galima toliau gaudyti su 0.09 mm, vis smagiau dirbti su stipresniu įrankiu. Bet faktas, kad valo įtaka ir avižos dydis įtaką tikrai daro, ir čia nepadės jokios formulės ir jokios teorijos, nes kiekvieną dieną žuvų elgesys gali būti vis kitoks. Net per tą pačią dieną žuvys gali keisti savo elgseną. Todėl vienintelis patikimas būdas surasti kas tą dieną optimaliausiai dirba – greituoju būdu pasitikrinti pačiam. Ir kuo greičiau atrandi tos dienos optimalų sistemos variantą – tuo rezultatyvesnė būna likusi žūklės dalis. Čia galioja tas pats principas kaip ir fyderio žūklėje, ką esu ne kartą aprašęs savo dienoraščio įžvalgose.
Dar vieną trumpą eksperimentą išbandžiau ešerinėje eketėje, kur smagiai kibo maži ešeriukai. Norėjau patikrinti kaip žuvis reaguos gaudant vien plika avižėle, be trūkliukų. Tai galiu pasakyti, kad padirbėt teko tikrai daugiau. Pagavau tokiu būdu kelis ešeriukus, bet avižėlę pavirpinti tikrai reikėjo. Sakyčiau kad kol pagauni tokiu būdu vieną ešeriuką, tai su trūkliukais per tą laiką galima sugauti kokius tris. Tai rezultatyvumas gaudant be masalo tikrai krenta. Tą esu pastebėjęs ir iš ankstesnių savo žūklių su bemasalinėm avižėlėm. Makaluoji makaluoji tą spalvotą nenatūraliai atrodančią avižą – nė kibimo. Atrodo eketėj nėra žuvies. Užmauni ant kabliuko trūkliuką – ir iš karto užkimba žuvis. Tai kas ką besakytų – sau asmeniškai mėgėjiškoms savo žūklėms renkuosi avižėles su gyvu masalu. Jeigu yra galimybė turėti geresnį kibimą – tai kam rinktis mažiau efektyvų variantą.
Turėjau dar minčių patikrinti dar vieną man žinomą 4 metrų duobę, kurioje dažnai žiemą sugaudavau karšelių, bet tos žiemos dienos labau jau trumpos. Reikėjo apsispręsti – arba einu ieškoti karšiukų, bet nebespėju paspiningauti. Arba pagal pirminį planą pabaigęs gaudyti avižėlėmis einu dar bent 1.5 – 2 valandas paspiningauti, kad atsidaryti ir spiningavimo sezoną. Nugalėjo spiningavimas :)
Žūklės avižėlėmis sesija baigiama su 94-iomis žuvelėmis ir į trasą keliauja SUL klasės spiningėlis.
Kuklus spiningavimo atsidarymas
Kadangi tvenkinukas nedidelis ir negilus, vyrauja smulkios žuvys – tai bandymui paspiningauti pasirinkau saujelę lengvų blizgučių, sveriančių nuo 1 iki 3 gramų. Tai kažkokios savadarbės blizgutės, įsigytos iš Astos Dubakienės parduotuvės www.masalai.eu. Spiningėlis pasirinktas pačios lengviausios klasės, kuriuo kaip tik ir patogiausia dirbti iki 3 gramų masalais. Anksčiau gaudydavau tais nedideliais spiningiukais su iš karto uždėta ritele, jie kiek panašūs į padidintą klasikinę balalaiką. Bet kai rinkoje pasirodė jautrūs spiningai su plokščiomis viršūnėlėmis, savotiškais sargeliais – pasiėmiau tokius. Spiningiukas pats didesnis, apie 70 cm ilgio, dydžio kaip normalus žieminis spiningėlis. Ir ritė ant jo telpa kiek didesnė, su kuria patogiau dirbti, patogu išsitraukti žuvį. Tokį įrankį valdyti smagiau, o viršūnėlė ant tiek jautri, kad puikiausiai gali dirbti su 1 gramą sveriančiais masalais, puikiai rodo kibimą. Valas ant spiningėlio susuktas 0.10 mm storio. Tai pats lengviausias mano turimas spiningėlis.
Pradžiai prabėgau su spiningiuku patikrinau mano jau išgręžtas eketes, kur gaudžiau avižėlėmis. Toje eketėje, kurioje smagiai gaudžiau avižėle ešeriukus, pavyko blizgute suvilioti pirmą mažą ešeriuką. Spiningavimo sezonas oficialiai atidarytas :)
Vėliau iškrapščiau dar vieną, ir dar vieną. Tada pasileidau palakstyti po tvenkinį, su tikslu pagręžioti ir išbandyti naujų ekečių. Eketes dariau linija nuo kranto gylio link. Kad patikrinčiau įvairius gylio horizontus. Deja, nieko gero nepešiau.
Teko grįžt patikrinti vėl ešeriukinę eketę – vėl sugavau nedidelį dryžuotą “pypliuką”.
Tada padariau šachmatiška tvarka nnaujų ekečių aplinkui ešeriukinę. Tai tose eketėse kurios buvo mažesniame arba didesniame gylyje – nieko. Tos eketės, kurios išdėstytos vienoje linijoje kranto atžvilgiu su mano pradine ekete, kur gylis apie 2.5 metro – visos padovanojo ešeriukų.
Tokiu būdu spiningaujant pavyko sukrapštyti 14 vnt mažų ešeriukų. Ir tuo metu jau praktiškai nusileido saulė, pradėjo staigiai temti ir reikėjo judėti link automobilio. Pirmoji poledinė žūklė baigta.
Įspūdžiai
Pirmąją poledinę žūklę užskaitau:
- numalšinau žūklės alkį ir nubraukiau dulkes nuo žieminių įrankių;
- atsidariau tiek aviželių sezoną, tiek spiningavimo. Taigi – pavyko vienu šūviu nušauti du zuikius, nors ir nedidukus;
- pavyko ir paeksperimentuoti šiek tiek. Žuvis nors buvo nedidelė, bet maitinosi aktyviai, kibimų netrūko ir žvejoti buvo smagu.
Tokios žūklės man ir yra įdomiausios - kai ne laimikis svarbiausias, o procesas. Dabar jau vėl jaučiuosi pilnavertis žvejys, ir galiu ramiai planuoti sekančią žieminę žūklę. Kol kas mintyse – bandymas pasigauti stambesnių ešerių, gilesniame telkinyje.
Kaip ten seksis – bus matyti. Dienoraštis viską pasakys. O dabar – nei žvyno, nei uodegos visiems !
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą