Ieškojau informacijos apie ešerių gaudymą žiemą nuo ledo blizgutėmis ir dėmesį patraukė vienas kelių metų senumo straipsnelis rusų kalba, rašytas sportininko, kuriame konkrečiai išdėstomi dėsningumai užfiksuoti iš grynos praktikos, be jokių marketinginių triukų ar aukštų technologijų ar mistikų. Sudominusį straipsnį nutariau ne išversti tiesiogiai pažodžiui, bet tiesiog užfiksuoti pagrindinius teiginius, kad galėčiau juos patikrinti pats praktiškai, ir kas galbūt pravers ir blogo skaitytojams.
Taigi, konkretūs susisteminti sportininko pastebėjimai apie poledinį blizgiavimą, kurie yra pasitvirtinę realiose žūklėse, nepriklausomai nuo vandens telkinio...
Ar tikrai reikia ieškoti ypatingų blizgių?
Vieni dažnesnių mitų – kad norint gerai sugauti, reikia rinktis žinomų brendų brangius modelius, ar ieškoti kažkokių ypatingų „rankų darbo“ blizgių, be kurių ešerių pagauti neįmanoma. Praktika rodo visai ką kita – kad puikiai pasiteisina standartinis parduotuvinis masalų asortimentas.
Tiesiog, jeigu po ekete nėra žuvies, nepadės net pati brangiausia blizgė. Galima ją iš aukso nulieti ir pašventinti bažnyčioje, bet rezultatas bus tas pats. Tuo tarpu ten, kur po ledu stovi aktyvi žuvis, dirba beveik bet koks normaliai subalansuotas masalas, jei žvejys supranta jo žaidimą.
Todėl vietoj masalų kolekcionavimo - daug naudingiau investuoti laiką į žuvies paiešką.
Nebūna vieno stebuklingo masalo
Nėra taip kad dirbtų tik kažkoks vienas ypatingas masalas. Kai pasiklausinėji ant ledo pas žvejus kam kas pasiteisino, tai matai kad vienas sugavęs vienokio tipo blizgėmis, kitas – kitokio, dar kitas sėkmingai sugaudęs balansyru ir pan. Gali būti kad vieni masalai tą dieną ar tam tikru dienos metu geriau vilioja žuvį, kiti prasčiau. Galbūt blizgė buvo nesėkminga tiesiog kad žvejys neperpratęs kaip ja dirbti, arba naudojo netinkamomis sąlygomis, kai blizgės dydis ar svoris nebuvo tinkamiausiai parinkti.
O praktikoje tas patikrinama nesunkiai, jeigu pavyksta surasti eketę kur stovi ešeriai ir kur jie gerai kimba. Tokiu atveju galima puikiai paeksperimentuoti. Tarkime padarei tam tikrą skaičių (pvz. 10) mostų blizge, ir keiti masalą. Arba sugavus porą ešeriukų – keiti masalą. Ir dažniausiai toks eksperimentas parodo, kad derlingoje eketėje gali gerai dirbti įvairūs masalai.
Gera blizgė – ta, kurią supranti
Labai dažna klaida – turėti dešimtis skirtingų blizgių ir kiekvienoje žūklėje blaškytis tarp jų. Taip pat nereikia saujomis pirkti vieno tipo, bet skirtingo metalo ar spalvų blizgių. Kur kas efektyvesnis kelias – išsirinkti 1–2 skirtingo tipo blizges ir jas gerai „perprasti“.
O perpratimas atsiranda labai paprastai. Paėmus vieno tipo blizgutę, patikrinama kur nors vonioj ar patogioj vietoj su atviru vandeniu kaip ta blizgutė dirba, kaip skęsta, kokios amplitudės mostai geriausi. Reikia kad ranka pajaustų reikiamą judesį su ta blizgute, ir vėliau tą patikrinti žūklėje. Įvaldžius vieno tipo masalą – pereinama prie mokymosi dirbti su kito tipo masalu. Kitaip tariant – svarbu kokybė, o ne kiekybė.
Kaip susiformuoti pirmą blizgių rinkinį
Geriau žūklėje turėti porą išbandytų ir įvaldytų masalų, negu visą dėžę skirtingų naujai įsigytų masalų, kurių kiekvienas dirba vis kitaip, bet nei vienas nėra įvaldytas ir perprastas. Todėl pirmam rinkiniui pilnai ir pakanka poros tipų blizgučių, ir geriau susikoncentruoti į jų įvaldymą, ir tik jas įvaldžius galvoti apie sekantį asortimento papildymą.
Pirmosiomis blizgėmis galima pasirinkti porą populiariausių formų ir padirbėti su jomis. Tai tarkime gali būti:
• Tipinė „tribriaunė“ blizgutė. Atlikus mostą ji greitai pavirtusi ant šono planiruoja žemyn, šiek tiek besivartydama. Retai persimeta už valo, gerai dirba po pačia ekete.
• Labiau į šonus skendimo metu nueinanti blizgutė, tarkime kaip firmos Eco-pro blizgutė „Shprot“, kurią galima rasti ir Lietuvos parduotuvėmis. Arba kažkas panašaus, kas skęsta šiek tiek horizontalia trajektorija.
Svarbiausia – suprasti: kokia amplitudė duoda kibimą, kaip blizgė elgiasi leidžiant, kada žuviai reikia agresijos, o kada – pauzės. Žuvis labai greitai „pasako“, kas jai tinka. Reikia tik išmokti klausytis.
Geriausia blizgė – tai grąžtas?
Ši frazė poledinėje žūklėje jau tapusi klasika, ir ne be priežasties. Ešerių žūklė blizgute – tai paieškos žūklė. Vietoj ilgo sėdėjimo vienoje eketėje verta:
• aktyviai gręžti,
• tikrinti skirtingus gylius,
• judėti, kol randama žuvis.
Net ir vidutinio lygio blizgė „sužais“, jei po ekete bus aktyvus ešerys. Ir atvirkščiai - pati geriausia blizgė bus bevertė virš tuščio dugno.
Į blizgės spalvą – nusispjauti
Nėra svarbu nei iš kokio metalo pagaminta blizgė, nei metalo atspalvis – sidabras, varis ar bronza. Gal sėdint vienoje eketėje ir bandant iškrapštyti žuvį, galima būtų pastebėti kažkokius aspektus dėl ko vienas ar kitas blizgutės akcentas dirba geriau. Bet praktikoje geriau tą laiką skirti aktyvios žuvies aktyviai paieškai – t.y. gręžti eketes ir ieškoti kur yra ešerio, o ne rymoti prie vienos eketės ir gaišti laiką kažkokio blizgės stebuklo paieškai.
Valas: balansas tarp žaidimo ir patikimumo
Valo storis dažnai pervertinamas kibimo prasme, tačiau labai svarbus kontrolės ir realizacijos aspektu. Sportinė įvairių žvejų praktika rodo:
• 0,11–0,14 mm – universalus pasirinkimas daugeliui situacijų, ir tai yra dažniausiai sportininkų naudojami diametrai;
• 0,16 mm ir storesni valai – naudojami žymiai rečiau. Išskirtiniais atvejais rekordinių kuprių besivaikant naudojami ir 0,2-0,22 mm valai, jie leidžia patikimai išsitraukti laimikį.
• plonesni valai leidžia gyvesnį žaidimą, bet reikalauja daugiau atsargumo;
• storesni – suteikia ramybės traukiant stambesnį ešerį, ypač didesniame gylyje.
Jeigu reikėtų rinktis tik vieną valą
Pačiu universaliausiu valo diametru straipsnio autorius sau po ilgų eksperimentų išsirinko 0,14 mm valą. Plonesni valai žūklėje dažnai būna nutraukiami ir greičiau dėvisi, todėl autorius jų nusprendė nebenaudoti net varžybose, o mėgėjiškose žūklėse – juo labiau. Su 0,14 mm dar gerai dirba ir lengvi masalai, kaip tik jie dar lėčiau skęsta, kas leidžia sėkmingai gaudyti ir mažučius ešeriukus jeigu to reikia, bet kartu yra galimybė atsargiai traukiant išsikelti ir kilograminį ešerį. Todėl jei reikėtų rinktis tik vieną spiningėlį su vienu valu – tai būtų 0,14 mm monofilamentinė gija.
Koks valas geriau besivaikant trofėjinių ešerių
Jei sąmoningai ieškoma tik didesnių ešerių, gaudoma tokiuose telkiniuose kur jų netrūksta, ypač jei yra tikimybė kad ešerys gali agresyviai griebti ir paviršiniuose sluoksniuose (tarkime po pačia ekete) – tada galima rinktis 0,16 – 0,18 mm. Užkibusį ešerį su tokiais valais jau galima išsitraukti užtikrintai, o masalų žaidimo toks valas dar smarkiai nepagadina.
Valo spalva dažniausiai neturi jokios įtakos kibimui.
Daug svarbiau, kad valas būtų patikimas ir neperdėm „pavargęs“. Eksperimentai parodė kad valo spalva įtakos neturėjo. Netgi kai kuriais atvejais spalvotas valas, tarkime juodos spalvos, gali būti patogesnis, nes ant ledo jį lengviau matyti.
Ar svarbus valo gamintojas
Praktiniai eksperimentai su skirtingais valų gamintojais parodė, kad visai nebūtina sukti dėl to galvą ir ieškoti kažkokių specifinių brendų, modelių. Ypač mėgėjams tai išvis neverta dėl to pergyventi. Renkiesi valą iš to ką tuo metu turi prekybininkai ir to jų turimo asortimento dažniausiai pilnai pakanka. Šiandieniniai vidutinės klasės valai yra visiškai priimtinos kokybės ir jų galima nesibaiminti.
Vienintelis dar aspektas kurį reikia įvertinti – kad pigesnių valų diametrai dažnai realybėje būna storesni negu deklaruojami. T.y. pavyzdžiui nusipirkus tokį valą su užrašu 0,14 mm – realybėje dažnai galima įsitikinti kad tikras to valo diametras yra 0,16 mm. Kartais tas netgi nesunkiai pastebima plika akimi, paėmus dvi skirtingas valo špūles į rankas ir palyginus vizualiai. Ši problema sprendžiama labai paprastai – perki atseit mažesnio diametro valą ir tiek.
Ar verta naudoti fluorkarboną
Praktiniai eksperimentai su fluorkarboniniu valu parodė, kad:
• valo laikomoji galia buvo silpnesnė negu to paties diametro monofilamentinių valų,
• valas kainavo brangiau negu monofilamentiniai valai,
• žuvis kibo nei kiek ne geriau negu su monofilamentiniais valais.
Tai išvada savaime suprantama - neverta.
Blizgių rišimas
Straipsnio autorius nurodo kad vienareikšmiškai blizges riša tik laisva kilpa. Galbūt tribriaunes blizges galima būtų rišti ir standžiu mazgu, bet rišimas kilpa universaliausias, ir sportininkų plačiausiai naudojamas. Kilpa nevaržo masalo darbo, blizgė skendimo momentu elgiasi laisviau.
Kad būtų aiškiau kaip rišamas šis mazgas – pridedu video apie šio mazgo rišimą. Video rusų kalba, bet vizualiai galima nesunkiai susigaudyti.
Tik iš savo pusės galiu pastebėti kad norint dažnai keitinėti blizges žūklėje, šio mazgo nuolatinis raišiojimas šaltyje nėra pats dėkingiausias užsiėmimas, plius taip labai greitai bus naikinama valo atsarga ant ritukės. Aš geriau šiuo atveju iš anksto susiriščiau kilpą su užnertu ant jos lengvu ir nedideliu plataus lenkimo karabinu, iš UL spiningautojų asortimento. Ir blizges keitinėčiau jas segdamas per karabiną. Kadangi karabinas ant valo kilpos slankioja absoliučiai laisvai – tai ir masalo darbo tas nepagadins, bet keisti masalus bus žymiai paprasčiau. Juolab kad blizgė blizgei nelygi, ir tarkime turint blizgutę pagamintą iš plonos skardos kur kabinimui anga padaryta pačiame blizgutės korpuse – pririšus valą tiesiai kilpa per tokią skylutę jis labai greitai nusipjaus į angos kraštą ir masalas bus prarastas.
Dar galimas variantas, jei žūklaujama tik tarkime dviem-trimis skirtingo tipo masalais, juos iš anksto susirišti ant skirtingų spiningėlių. Tada žūklės metu keičiami keičiamas ne pats masalas, o keičiami spiningėliai.
Čia jau kaip kam patogiau. Teks praktiniu būdu atrasti savąjį kelią.
Kabliukas – smulkmena, kuri dažnai lemia viską
Kabliukas poledinėje blizgėje – vienas svarbiausių elementų. Jis turi būti:
• aštrus,
• lengvas,
• patikimas,
• tinkamai subalansuojantis masalą.
Ešerys dažnai ne „kerta“, o įsiurbia blizgę. Per sunkus ar bukas kabliukas gali smarkiai sugadinti tiek žaidimą, tiek realizaciją. Todėl jei įsigytos blizgutės kabliukas kelia abejonių – verta jį be jokių sentimentų pasikeisti. Ypač tas galioja biudžetinėms blizgutėms, kur pati blizgutė gali būti visai neblogai dirbanti, bet kabliukas – niekam tikęs.
Keičiant kabliukus, autorius sau yra susiradęs kaip tinkamiausią modelį Owner ST-11 UL. Mažiems masalams naudojamas 18 numeris, didesniems – 14 numeris. Keturioliktuko užtenka ir stambesniam ešeriui, bet gerai sega ir mažiukus.
Smulkios detalės – tokios kaip kembrikai ar pakabos ilgis – kartais turi didesnę reikšmę nei pati blizgė. Autorius teigia kad papildomi akcentai ant kabliuko labai svarbu. Todėl deda ant kabliukų mažus kembriko gabaliukus iš dviejų-trijų skirtingų spalvų.
Kur ieškoti ešerio po ledu?
Nors kiekvienas telkinys turi savo niuansų, tam tikros tendencijos kartojasi labai dažnai:
• dažniausiai ešeriai laikosi 1,5–3 metrų gylyje. Tai anot autoriaus yra patys darbingiausi gyliai, nesvarbu kokiame telkinyje jis žvejotų. Šiuose gyliuose jis neva randa didžiausią ešerių koncentraciją;
• seklumos kur gyliai iki metro, gali veikti atlydžių metu ar prie šaltinių;
• 4–5 metrų gyliai dažnai duoda retesnius, bet stambesnius egzempliorius. Šie gyliai gali išgelbėti kai nepavyksta rasti ešerių įprastame 2-3 metrų gylių horizonte;
• Paprasčiausias ir patikimiausias metodas – tikrinti priekrantės šlaitą;
• Didelių ešerių būriai mėgsta „didelius vandenis“, todėl patikimos vietos trofėjų paieškai yra šlaitai arčiau pagrindinės tvenkinio vagos, arba duobių (seklesniuose telkiniuose) ar povandeninių kalnelių (gilesniuose telkiniuose) šlaitai;
• Vietos kur yra kriauklynų, povandeninių kliuvinių, vandenžolių liekanų – tai labai tikėtinos ešerių buveinės. Žinant tokias telkinio vietas, jas būtinai rekomenduojama patikrinti.
Svarbiausia – nebijoti judėti ir tikrinti skirtingus horizontus.
Pabaigai
Poledinis ešerių gaudymas blizgute – tai ne stebuklų paieška, o logika, judėjimas ir praktika. Kuo daugiau laiko praleidžiama ant ledo, tuo aiškesnės tampa žuvies elgsenos schemos.
Blizgė – tik įrankis. Tikrasis „masalas“ visada bus žvejo supratimas, kur, kada ir kaip ją pateikti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą