Kaip fydermeisteriai balalaikomis groti mokinosi

Poledinė žūklė avižėlėmis - šlaito taktika ir gylio paieška

Tarp klubo „Žvejo tribūna“ fydermeisterių nedaug yra poledinės žūklės mėgėjų. Tingi velniai, o gal bijo – niekaip neina iškrapštyti jų ant ledo 😊 Iš dviejų fyderistų komandų vienintelis kolega Justas propaguoja klasikinę žūklę avižėlėmis.

Pernai metais, vasario 23-ią, kartu su Justu atsidarinėjom poledinės žūklės sezoną netoli sostinės esančiame ežere, gaudydami nedidelius karšelius, ir šiaip visokią smulkmę. Šiemet kolega pakvietė pabandyt ten pat pakartoti, ar net pagerinti, pernykštės žūklės rezultatą. Kaipgi neatsiliepsi tokiam kvietimui, juolab kad metų laikas beveik idealiai atitinka – sekmadienį kaip tik vasario 22-oji diena, vos ne analogiška situacija. Tad nieko nelaukus, sekmadienio rytą du Žvejo tribūnos fydermeisteriai su grąžtais ir žvejo dėžėmis jau keliauja ežero ledu karšiukų ieškoti.

Žūklės planas labai paprastas – susirasti pagrindinę ežero duobę, kurioje žiemoja karšiukai, kur ir bandysim juos pagaudyti. Ant duobės šlaitų ar arčiau krantų pilna nedidelių kuojų, tad esant reikalui galima ir jų pasižvejoti. Kadangi taikinys balta žuvis, tai jokių spiningėlių neimame, kad nebūtų be reikalo pagundos. Iš vakaro turime pasimaišę jaukus, ir pasiėmę tik „balalaikų“ komplektus.

Maniškį mėgėjiškai žūklei skirtą balalaikų komplektėlį sudaro 3 meškerytės su 0,07 mm valu, kurias naudoju esant prastam kibimui. Tada pagrindinis darbinis rinkinys – po tris meškerėles su 0,08 mm, 0,09 mm ir 0,10 mm valais. Tai dažniausiai mano mėgėjiškose žūklėse naudojami įrankiai. Dar turiu po porą meškeryčių su 0,11 mm ir 0,12 mm valais, ant kurių parištos stambesnės avižėlės. Kartais prireikia ir tokių.

Jaukus dabar naudoju iš senų atsargų, likusių nuo fyderio sezono. Pastaruoju metu mėgėjiškose žūklėse išvis nebesuku galvos dėl jauko gamintojų ar modelių pasirinkimo. Nebedarau kulto iš tų madingų pavadinimų, nesivaikau madų. Tiesiog laikausi kelių iš praktikos susiformavusių jauko parinkimo nuostatų, jaukus labiau rūšiuodamas pagal jų pritaikomumą – t.y. jaukai labiau tinkami šaltam vandeniui, universalūs jaukai tinkami visiems metų laikams, jaukai šiltajam metų laikui.

Žvejojant šaltame vandenyje žiemą, jaukus miksuoju tokiu pačiu principu kaip ir vėlyvą rudenį, ar ansktyvą pavasarį – jaukui naudoju arba vien tik šaltam vandeniui tinkamus jaukus ar jų mišinius, arba esant reikalui juos kiek atskiedžiu universaliais jaukais. Kiti priedai – skoniui arba kvapui pagerinti – pagal poreikį.

Šį kartą tiesiog nuo dėžės viršaus pasičiupau pirmą atsitiktinį jauko pakelį – tai buvo SENSAS Magic jauko mišinys, smulkiagrūdis universalus sportinis jaukas. Kad jaukas taptų labiau „šaltavandenis“ – nudažau jį juodais dažais. Noriu dar šiek tiek padidinti jauko kiekį, tai tarp likučių randu likusį trečdalį pakelio VDE Record Sweet jauko. Šiaip jis sakyčiau vasarinis jaukas, bet irgi padažau juodais dažais, tai tapo universalesniu. Į gautą jaukų mišinį dar gausiai įdedu žolinių kuojos skirtų Match Pro kvapų. Tai ir visas mano jaukas. 

Duobių paieškai ant ledo labai praverčia telefoninė Deeper programėlė, kur mokamoje versijoje galima rasti kone visų Lietuvos telkinių batimetriją. Vaikštant ežero ledu, galima stebėti esamą savo buvimo vietą ant ežero batimetrinio žemėlapio, ir taip orientuotis kurioje maždaug ežero vietoje esi. Tik iš karto reikia pasakyti teisybę – kad ne visada tie Deeper žemėlapyje rodomo povandeniniai kalneliai ar duobbės iš tikrųjų yra tikrovėje. Ypač tie mažieji miniatiūriniai reljefo pakeitimai. O ir suranu pagal deeperį apytikslę kalnelio ar duobės vietą – tik praktiniu būdu galima juos surasti detaliai, nes elektronika turi savo paklaidą.

Gerai, kad Justas išsisaugojęs žemėlapyje mūsų pernai žvejotos vietos tašką, tai susirasti duobę ir konkrečią jos vietą buvo išvis nesunku. Bet kad tikslius jos kontūrus nusistatyti, bandomųjų ekečių vis tiek reikės. Mano tikslas labai paprastas – susirasti duobės šlaitą ir jo apačioje esantį „stalą“, kuriame pasišėrus kelias eketes patykočiau karšiukų, o ant paties šlaito ar jo viršuje planuočiau pabandyti pagaudyti kuojyčių.

Susiradęs apytikrį duobės kraštą pagal Deeperio programą, darau šešias kontrolines eketes nuo kranto gylio link, su maždaug dešimties žingsnių tarpais. Manau kad mėgėjiškoje žūklėje verta pasidaryti gylio žemėlapį, panašiai kaip aš darau savo fyderio žūklėse. Daromas jis labai paprastai – pereinu per kiekvieną eketę su gylmačiu (ta pati jaukinimui skirta meškerėlė su svareliu), skaičiuodamas ritės apsisukimus kiek prireikia pakelti svarelį nuo dugno iki eketės viršaus. Rezultatus užsirašau užrašų knygelėje, kad nepamirščiau.

Pasidaręs pirmają seriją, matau kad pataikiau iš karto į šlaito apačią, nes gyliai visose eketėse labai panašūs. Todėl dar porą ekečių pasidariau kranto link, ir jas pamatavęs jau matau kad radau patį duobės šlaitą.

Pasijaukinau visas eketes, noriu idomumo dėlei patikrinti, ar karšiukai stovės arčiau šlaito aačios, ar bus pasklidę po visą duobės plotą. Kadangi žūklė nusimatė sėslesnė – tai nėr ko taupyt to jauko.

Beje, kaip tik buvo pirmas krikštas mano naujam „monstriukui“ – 130 mm MORA Super Nova Black grąžtui. Ką galiu pasakyti – po rusiško Barnaulo tai pojūtis superinis. Gal grąžtas ir nėra super greitaeigis kaip pas sportininkus, bet ledas gręžiasi praktiškai be jokių pastangų. Vienas malonumas.

Kol karšinės eketės prijaukintos – žūklę pradedu dviejose kuojinėse eketėse. Tai viskas gavosi kaip ir planuota – arčiausiai kranto esančioje eketėje smulkios kuojytės atsiliepė iš karto, ir kibo smagiai. Tik tiek, kad ne tokių žuvų atvažiavome gaudyti, tad perėjau tikrinti gilesnės vietos ant šlaito vidurio. Čia irgi kuojos, kibimas jau kiek retesnis, bet kuojyčių kalibras truputį geresnis.

Kolega jau sugavęs kelis pirmuosius karšiukus, tad kažkiek laiko „pakuojavęs“ – pereinu tikrinti ir aš savo karšinių ekečių. Pradžia optimistiškai nenuteikė, pirmose trijose eketėse sugavau tik kelias kuojas. Ketvirtoje eketėje pagaliau išsitraukiau savo pirmąjį karšiuką, miniatiūrinio dydžio. Tuo kibimas šioje eketėje baigėsi. Pakutinės dvi eketės buvo išvis tuščios.

Pirmasis ekečių patikrinimas nebuvo itin derlingas, tad atbuline tvarka suplanavau grįžti per tas pačias eketes atgal. Čia grįžus į trečiąją eketę, sulaukiu staigaus energingo kibimo, ir jaučiu kad valo gale įdomesnė žuvis. Pakėliau kažkiek aukštyn, žuvis pasiprašo valo atgal. Deja, ištraukti nepavyko, žuvis nupjovė valą ties eketės kraštu. Vis tik ledo storis apie pusmetrį, gal kiek daugiau, tai įprašyti žuvį į eketę yra kiek sunkiau. Gal per daug paskubėjau, iš priešinimosi manau kad greičiausiai buvo neblogas ešerys. 

Po minėto incidento kibimas eketėje užsirišo, tai teko pereiti prie antrosios eketės. O čia jau pasirodė ir karšiukai. Įdienojus žuvis prakuto, ir buvo galima jau smagiai žūklauti non-stop, ganantis per kelias derlingas eketes. Storesnių valų žuvys kiek baidėsi, bet 0,09 mm jau dirbo gerai, o su tokiu drąsiau ir smagiau žvejoti.

Kaip paaiškėjo, karšiukai vis dėl to laikėsi arčiau duobės šlaito. Derlingiausios pasirodė esančios eketės nr.1 ir nr.2. Vėliau karšiukų sugavau ir savo kuojinėse eketėse. Tarp laimikio prašokdavo ir kuojų, tai žuvys rinkosi visai neblogai. 

Pasismaginome su kolega atsakančiai. Apytikriais skaičiavimais turėjome kiekvienas būti sugaudęs arti leistinos dienos normos. Tai tokį svorį ne visada ir šiltuoju metų laiku žvejojant pavyksta surinkti. O čia kaip žiemai tai labai smagiai.

Kaip gerai kad dar žiema neskuba pabėgti, ir tokį storą ledą užsiaugino, kad manau dar bus progų pažūklauti. Tikrai nelaukau šios žūklės žiemos sezono uždarymu. Atėjus pavasariui kibimas gali būti aktyvesnis ir žūklės dar įdomesnės. 

O fydermeisteriai įrodė kad moka „pagroti“ ir balalaikomis. Tikiuosi su laiku pasijungs ir daugiau kolegų ir bus galima galbūt jau ir kokį pasivaržymą ant ledo susiorganizuoti.