Savaitgalis gavosi pereinamuoju laikotarpiu tarp metų laikų – šeštadienis paskutinė žiemos diena, sekmadienis pirmoji pavasario diena. Teko pasukti galvą ką pasirinkti – ar šeštadienį uždarinėti žiemos sezoną, ar sekmadienį atsidarinėti pavasario sezoną. Pasirinkau pavasarį, jau ta žiemą ir taip prailgo.
Bet tada iškilo kita dilema – o kur ir kaip reikėtų atsidarinėti pavasario sezoną. Labai smagūs įspūdžiai liko po prieš savaitę apturėtos žūklės, kurioje su kolega smagiai pažvejojome karšiukų ir kuojų ežere netoli Vilniaus. Visai smagu būtų tokią žūklę pakartoti, bet daryt viską vienas prie vieno kaip praeitoje žūklėje – na tai tikrai nėra TV-Fishing stilius 😊 Neįdomu daryti dvi vienodas žūkles vieną po kitos, reikia pabandyti kažką naujo. Pradėjus ieškoti idėjų ką galėčiau šioje žūklėje išbandyti kitaip, mintys automatiškai nukrypo į jauką – o ką jeigu išbandyti visiškai neįprastą žiemos sąlygoms jauką, nesilaikant standartinių žiemos teorijų ir rekomendacijų, o viską darant kaip tik priešingai?
Paprastai visi esame įpratę ir teorijos skelbia, kad žiemą reikia kuo skurdesnių jaukų, kuo smulkesnės frakcijos, kuo inertiškesnių (mažiau aktyvių dalelių), pageidautina tamsios spalvos kad nebaidytų žuvų ir atrodytų ant dugno kuo natūraliau. Jaukinti rekomenduojama atsargiai, mažomis porcijomis. Bendras jauko kiekis nedidelis, paprastai žiemos žūklei ir kilogramo sauso jauko kartais būna per daug.
Kas gali būti absoliuti priešingybė žieminiam jaukui? O gi klasikinis stambiems karšiams tinkamas vasarinis jaukas – ryškios spalvos, saldus, kvapnus, maistingas, daug stambių dalelių, lipnus. Ir kiekiai vasarą žymiai didesni.
Ir čia ir gimė planas eksperimentui – ką poledinėje žūklėje galima nuveikti su vasariniu karšiniu jauku.
Panaršęs sandėlio atsargas, nusprendžiau štai tokį miksą eksperimentui susimaišyti iš Champion Feed produkcijos:
• 1 kg Wonder Yellow – absoliuti karšinė klasika, naudojama stambiųjų karšių žūklei šiltuoju metų laiku. Kaloringas labai ryškios geltonos spalvos jaukas, stipraus vaisinio aromato.
• 1 kg WK 2008 – senos kolekcijos Champion Feed jaukas, kurio vieną pakelį dar radau atsargose ir kurio pardavime jau turbūt nebūna. Tai irgi tipinis karšinis jaukas šiltam metų laikui, su šiuo receptu berods Belgai laimėjo 2008 metų pasaulio čempionatą. Irgi šviesios spalvos, daug stambių dalelių, labai stiprus migdolų aromatas.
Drėkinau jauką pilnai iš vakaro, kad kuo labiau išbrinktų. Drėkindamas dar supyliau visą buteliuką bekvapio saldiklio iš Maxima parduotuvės. Kvapas mišinio gavosi toks stiprus – man namai visą parą dar kvepėjo tuo migdoliniu-vaisiniu aromatu. Žodžiu – gavosi absoliuti karšinė atominė bomba :D
Eksperimento tikslas buvo išsiaiškinti ar vasarinis jaukas žvejojant nuo ledo gali duoti kažkokį rezultatą, ar tiesiog „nusižudysiu“ savo žūklavietę su tokiais crazy eksperimentais. Todėl specialiai išsirinkau visiškai tą pačią vietą ir tuos pačius įrankius kaip prieš savaitę buvusioje žūklėje. Taip galima bus palyginti žūklės rezultatus, nes prieš tai žūklėje naudojau įprastinį šaltam vandeniui pritaikytą jauko mišinį (žūklė yra aprašyta mano dienoraštyje). Į paruoštą jauką ryte primaišiau matyliaus.
Šalia išsigręžiau naują ekečių liniją, kurią sudarė 8-ios eketės nuo šlaito apačios gilyn į duobę. Ir dvi eketės aukščiau „brovkės“, jau ant pačio šlaito. Pridedu žemiau ekečių schemą, čia kairėje pusėje yra eketės žymėjimas, dešinėje esantys skaičiukai – tai gylmačio ritės apsisukimų skaičius. Rezultate – galima matyti gylio perkryčius, panašiai kaip žiūrint batimetrinį žemėlapį.
Absoliučiai visas eketes prijaukinau įmesdamas po tris gniūžtes jauko, sumaišyto su matiliais.
Toliau – surašau tiksliai visą savo judėjimą nuo eketės prie eketės, kad būtų galima turėti aiškesnį vaizdą apie tai kaip dirbo konkrečios eketės.
E8 eketė – nuo jos startavau, bet atsidaryti taip ir nepavyko. Teko pereidinėt į kitą.
E7 eketė – šioje eketėje atsidariau su nedidele kuojyte. Vėliau pagavau dar dvi kuojytes. Rezultatas neįspūdingas, tad pereinu į sekančią eketę.
E1 eketė – čia pasigaunu plakiuką, iš paskos porą kuojų. Pagaliau pričiumpu rimtesnį karšelį, darau išvadą kad kaip ir praeitos savaitės žvejyboje, žuvys bazuosis arčiau duobės šlaito. Iš eketės išspaudžiu dar porą kuojų ir pereinu į sekančią eketę kiek toliau nuo šlaito.
E2 eketė – šioje eketėje tik kuojos, ištraukiu tris vienetus ir keičiu eketę. Pereinu ant paties šlaito.
E-1 eketė – ant šlaito kaip ir reikėtų tikėtis, tupi kuojytės. Ištraukiu porą vienetų, ir kažkaip galvoju kad tas pirmasis perbėgimas per visą ekečių bazę nebuvo labai džiuginantis. Bet iš kitos pusės pagalvojus – prieš savaitę vykusioje žvejyboje irgi pradžia buvo skurdesnė, o kibimas įsibėgėjo antroje žūklės pusėje. Tad neverta nukabinti nosies. Ka gi daryti toliau? Atsakymas labai paprastas – keliauti patikrinti trijų paruoštų senųjų ekečių. Prieš savaitę jos man buvo derlingiausios, pažiūrėsiu kas ten dabar vyksta.
SE1 eketė – pradedu nuo pirmosios senos eketės, tos kur arčiausiai šlaito apačios. Buvusi derlingoji eketė pasirodė ne pėsčia ir šį kartą. Pasigaunu plakį, kuoją, tada karšelį, ir pagaliau vieną rimtesnį karšiuką. Jau linksmiau, einu patikrinti šalia esančios senosios eketės.
SE2 eketė – čia vieną po kito išvarvolinu du gražius karšiukus. Nuotaika iš kart pakyla. Kibimai eketėje tęsiasi, seka serija iš trijų mažesnių karšelių. Tada prašoko kuoja. Galvoju kad gal jau karšiukai išsisėmė ir atėjo kuojos į tašką, bet kol taip galvoju – dar vienas gražus karšiukas. O toliau jau štilis – reikia duoti eketei pailsėti.
E6 eketė – sugrįžimą į pradinę ekečių bazę pradedu nuo šeštosios eketės, kuri pirmame raunde pasirodė geriausiai. Čia iš karto užpuola nedidelės kuojytės, net neleidžia nuskandinti avižėlės. Leidi valą į eketę, žiūri laisvo valo dar liko, bet jis kažkodėl nebeskęsta eketėn. Tympt – o ten jau kaba kuojytė įrijusi avižą. Taip sugavau šešias kuojytes, kol pamažėjo jų debesėlis ir avižėlę jau pavyko nuleisti prie dugno. Nuleidus masalą prie dugno, pavyko sugauti tris karšelius. Tada karšeliai aprimo, vietoj jų atėjo dar pora kuojų. Ką gi, eketėj akivaizdu kad žuvies yra. Darau prijaukinimą jauko rutuliu ir duodu eketei pailsėti.
E7 eketė – persikraustau į šalia esančią septintą eketę, iš kurios ištraukiu du karšiukus ir di kuojas. Pereinu patikrinti bazės pabaigos.
E8 eketė – bazės pabaigoje, kur gylis pradeda mažėti, karaliauja nedidelės kuojos. Ištraukiu tris vienetus ir matau kad ši eketė neįdomi, reik eit ieškoti rimtesnių žuvų.
E5 eketė – judu į penktą eketę, kuri pirmame raunde nieko stebuklingo neparodė. Šį kartą ištraukiu gražų karšiuką. Tada dar vieną praradau užkliuvus jam už eketės krašto, paskubėjau kelt aukštyn ir gal nebuvo stipriai įkibęs. Toliau pavyko realizuoti keturis mažesnius karšelius. Na štai jau eketė atsigavusi, akivaizdu kad prie jauko jau priėjo maitintis žuvis. Duodu eketei pailsėti.
E4 eketė – šitos pirmame raunde net nebuvau dar tikrinęs. Įdomu kas tyko šioje eketėje. Bet stebuklo neįvyko – trys karšeliai, ale jau labai maži. Ne itin įdomu, einu prie kitos.
E3 eketė – trečioji eketė pirmame raunde irgi nebuvo bandyta. Tad buvo smalsu pažiūrėti ar per tiek laiko jau bus jaukas prikvietęs žuvų. Pasirodo kad prikvietė. Pasigavau gražesnį karšiuką. Bet po to užpuolė mažiukai. Kimba it kokios kuojos – neduoda net nuskandinti avižos iki dugno. Taip išvargau penkis mažus karšelius, bet užkniso tokia žūklė. Na mano tikslas ieškoti karšių prie dugno, o čia net nepavyksta avižos nuskandint. O dar ir vėjas pakilo – išvis bardakas. Nusprendžiu nebežaisti ir keičiu meškerėlę pasiėmęs didesnę ir sunkesnę avižę, kuri permuša ir vėją ir smulkmę ir greit nukeliauja prie dugno. Sprendimas pasiteisino – iš karto du rimtesni karšiukai. Tada dvi didesnės kuojytės. Matau kad eketei reik duoti pailsėti, bet žuvies joje yra tad darau papildomą prijaukinimą vienu jauko rutuliu. Na ir toliau jau ketinu žūklauti su sunkesne aviža.
E2 eketė – perėjus dar arčiau šlaito apačios antroje eketėje ištraukiu keturis normalesnius karšelius. O čia jau ta žvejyba kurios ir norėjau. Tada seka kuoja ir du mažesni karšeliai. Reikia ir šiai eketei duoti poilsio.
E1 eketė – pereinu ant pačios šlaito apačios. Dvi kuojos ir du nedideli karšiukai – ne itin įdomu. Galvoju kad reikia grįžti patikrinti papildomai pajaukintos senųjų ekečių bazės.
SE1 eketė – pirmoje iš senų ekečių tuščia. Gal ir nereikėjo to papildomo jauko berti...
SE2 eketė – čia žuvies yra. Du didesni karšiukai, tada trys maži. Dar vienas vidutinio dydžio karšiukas irgi atsipurtė užkliuvęs už eketės krašto. Po to pagaunu dar vieną mažesnį ir duodu eketei poilsio.
SE3 eketė – vienas mažas karšiukas, vienas didelis karšiukas, du plakiukai. Įmetu dar šiek tiek jauko ir kraustausi vėl į pradinę ekečių bazę.
E6 eketė – kaip ir praeitą raundą, šį pradedu nuo buvusios derlingesnės eketės bazėje. Iš šeštosios eketės šį kartą ištraukiu du nedidelius karšiukus ir vieną kuojytę. Ne itin įdomu, kraustausi kitur, bet einu iš karto prie derlingų ekečių.
E2 eketė – čia kuoja, du karšiukai ir vienas gražesnis karšelis. Einu prie sekančios.
E1 eketė – plakiukas ir dvi kuojos. Nelabai įdomu, bėgu į senų ekečių bazę tikrinti derlingųjų ekečių.
SE2 eketė – čia trys plakiukai. Gal be reikalo to papildomo pašaro mėčiau...
SE3 eketė – penkios kuojytės ir karšiukas. Žiūriu į laikrodį ir matau kad žūklės laikas juda link pabaigos. Jauko likučio liko visai nedaug, tai nusprendžiu jį lygiomis dalimis sumesti į dvi geriausiai pasirodžiusias eketes, tai sumetu į SE2 eketę ir į E2 eketę. Abi netoli šlaito apačios, prieš savaitę čia irgi buvo žuvies daugiausiai, reiškia ji tebesėdi tose pačiose vietose, savo elgsenos dar nepakeitė.
E6 eketė – vėl nubėgu prie šeštosios eketės pirmoje bazėje. Vienas didelis karšelis, tada kuoja, po to dar vienas karšelis ir plakis. Keliauju prie kitos.
SE2 eketė – čia prijaukintoje papildomai eketėje sugaunu vieną karšiuką ir plakį. Keliauju kitur.
E2 eketė – kita papildomai prijaukinta eketė. Padovanojo tik keturias kuojas. Bėgu kitur.
E3 eketė – čia dvi kuojos. Neįdomu, keliauju ten kur buvo karšiukų.
E6 eketė – tris didesni karšeliai ir vienas mažas. Visai gera serija žvejybos pabaigai. Laiko liko jau visai nedaug, tai žūklę ir pabaigiu šioje eketėje ištraukdamas dar vieną karšiuką ir vieną kuoją.
Žūklės rezultatus kiekvienoje eketėje surašiau taip tiksliai todėl, kad žūklės metu naudojausi diktofonu. Kitaip neturėčiau šansų atsiminti tiek daug duomenų.
Jau namuose grįžęs, pagal diktofono įrašus suskaičiavau suminius rezultatus iš visų ekečių, kad iš viso sugauta 126 vnt. žuvų, neskaičiuojant tų atkibusių į eketės kraštą. Iš viso suskaičiavau 53 kuojas, 12 plakių, 61 karšiuką.
Bendras svoris kiek viršijo dienos normą. Išskaičiavau kad vienos žuvelės svorio vidurkis buvo 43,65 gramas/vnt. Visai neblogai kaip poledinėje žūklėje, ir vasarą gaudant smulkmę mažesniuose telkiniuose ne dažnai toks vidurkis gaunasi.
Įdomumo dėlei kiekvienos eketės rezultatus surašau ir ant ekečių plano, taip geriau matosi kur realiai laikėsi daugiau žuvies ir galima daryti šiokias tokias išvadas.
Taip pat galutinius duomenis sudėlioju profilio forma, taip geriau suprasti žuvies pasiskirstymą pagal dugno reljefą.
Išvados
Eksperimentas parodė kad iš pažiūros grynai tipinis vasarinis „atominis“ jaukas vilioja žuvį ir šaltame vandenyje. Pagal žvejybos rezultatus tikrai negaliu sutikti su klasikinėmis teorijomis, kad ryšiai geltonas jaukas nubaido smulkmę, kad šaltame vandenyje kvapai ar saldus jaukas visai neveiksmingi, kad žiemą būtinai reikia kuo skurdesnio kuo smulkesnio jauko.
Bet su kuo turėčiau sutikti – kad su jauko maistingumu tikrai reikėtų elgtis atsargiai nes su tokiu sočiu jauku tikrai tašką galima „užmušti“. Manau mano sėkmės faktorius buvo tai, kad turėjau pasidaręs daug ekečių, ir kad iš esmės dariau tik startinį jaukinimą. Todėl jaukas turėjo labiau ilgalaikį poveikį, ir jeigu ir greitai pasotindavo pirmą prie jo pripuolusią smulkmę, tai jo likučių vėliau užtekdavo ir kitoms žuvims. Nes žūklės dinamika rodo kad pirmiausia sureagavo smulkios žuvys, o vėliau galimai smulkmės sujudimas atkreiė ir karšiukų dėmesį, ir jie atplaukdavo pasižiūrėti kas čia darosi, o čia rasdavo dar liksuių jauko dalelių ir kažkiek užsilaikydavo.
Bet vėlesnis ekečių prijaukinimas panašu kad turėjo labiau neigiamą poveikį, nes po to jaukinimo vėl labiau kibo tik smulkmė tose eketėse. Tai kol laksčiau per didelį kiekį ekečių, jos gaudavo daugiau poilsio ir žuvys turėjo daugiau laiko ateiti į tašką. Didelis ekečių kiekis manau ir buvo vienas iš pasiteisinusių veiksnių.
Jei būčiau turėjęs tik kokias 3-4 eketes, kad ir pačioje geriausioje vietoje padarytas, manau su tokiu startiniu jaukinimu ir vėlesniais papildomais jaukinimais tikrai būčiau „užmušęs“ eketes ir gero rezultato neturėčiau. Esu tuo įsitikinęs. Tuo tarpu prieš savaitę su skurdžiu jauku drasiai žvejojau visą dieną iš kelių ekečių ir papildomas pajaukinimas neturėjo neigiamo poveikio – nes jaukas jau buvo žieminio tipo.
Taip kad iš dalies kažkiek tipinių mitų sugrioviau – pasirodė kad labai norint ir su vasarinio tipo jauku ant ledo galima nemažai nuveikti, bet faktas kad reikia labai gerai apgalvoti žūklės ir jaukinimo strategiją ir tikrai nepadauginti sotaus jauko, ypač atsargiai su papildomais šėrimais. Todėl jei reikėtų žvejoti su kompanija kur didesnė konkurencija ar dalyvauti varžybose – vasarinių jaukų tikrai nesirinkčiau, nes reikėtų kad žuvis reaguotų greičiau, nebūtų tiek daug laiko laukti kol žuvys ateis ar neateis į tašką. Ir reikėtų kad žuvis ilgiau laikytųsi taške nepersiėdusi jauko. Kitaip tariant – kol kas konkurencinėje žvejyboje rinkčiausi labiau įprastą atsargesnį variantą su jaukais, nebent ateities analogiški eksperimentai iš esmės sugriaus mano įsišaknijusias teorijas.
Reziumuojant – geriausia teorija tai praktika. Kad ir kokių patarimų beklausytum, kad ir kokias teorijas skaitytum, geriausiai akys atsiveria kai pats išbandai ir pamatai viską savo akimis. Visada reikia prisiminti, kad jei ne drasūs žvejų eksperimentai – tai dauguma šiandieninių žūklės teorijų net nebūtų gimusios. Šitas atradimo džiaugsmas ir yra vienas iš žūklės žavesių, todėl linkiu visiems jį patirti ir nebijoti eksperimentuoti savo žūklėse.
.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą