Rodomi pranešimai su žymėmis POLEDINĖ ŽŪKLĖ - Gaudymas avižėlėmis. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis POLEDINĖ ŽŪKLĖ - Gaudymas avižėlėmis. Rodyti visus pranešimus

2026 m. kovo 14 d., šeštadienis

Paskutinė poledinė žūklė - kuojų paieška ant šlaito

Kovo 11-osios šventinė diena suteikė galimybę ne tik pažymėti Lietuvos laisvės šventę, bet ir praleisti gražų pusdienį kur nors gamtoje su meškere rankoje, nelaukiant eilinio savaitgalio. Daugybė žvejų šią dieną suderino šventę su savo mėgstamu užsiėmimu.

Kai kas jau skubėjo atsidaryti atviro vandens žūklės sezoną kur nors upių atkarpose, kur nebebuvo ledo. Feisbuke netrūko tokio pobūdžio postų. Aš kadangi savo 2026-ųjų atviro vandens žūklės sezoną spėjęs atsidaryti jau seniausiai (dar sausio 3-iąją dieną), tai nusprendžiau pasielgti priešingai – uždaryti poledinės žūklės sezoną. Apsisprendimą lėmė tas faktas kad prognozė jau rodo dienomis +14 ar net daugiau laipsnių šilumos, ar net daugiau. Tai trečiadienį dar lipti ant ledo dar nebuvo baisu, bet ar ledas išgyvens iki savaitgalio – jau kilo pagrįstų abejonių. Taigi, tokią progą tikrai reikia išnaudoti.

Nusprendžiau paskutinei žūklei neieškoti kažkokių stebuklingų vietų ar naujų žūklės metodų. Važiuoti ten kur jau šiemet žvejota. Taigi pasirinkau vėl Širvio ežerą, tik šį kartą specialiai vykau į kitą ežero galą negu įprastai. Nenoriu kad žvejyba būtų nuspėjama, tai išsikėliau sau tikslą – tobulinti įgūdžius, kaip reikia susiorientuoti nepažįstamoje ežero vietoje.

Jauką pasiruošiau pakankamai universalų :

- Kilogramas vokiško kuojinio jauko su žolelių kvapu,

- Pusė kg. SENSAS Super Riviere Bremes – karšinis jaukas,

- Kuojiniai žolelių kvapai Match Pro (pusė pakelio).

Įprastai tokį jauką dažyčiau juodais dažais, kad labiau pritiktų šaltam vandeniui. Šį kartą nusprendžiau pasidaryti šiokį tokį mažą eksperimentą, ir jauką nudažyti raudonais dažais. Esu matęs raudonos spalvos žieminių jaukų, taip pat esu skaitęs teorijų kad raudona spalva tinka šaltam vandeniui. Taigi, išbandysiu ir patikrinsiu praktiškai.

Prie ežero vaizdelis toks, kad apie metriukas ledo palei pakrantę ištirpęs, toliau nuo kranto dar iš pažiūros atrodo gerai. Pamatavau kažkieno išgręžtoje eketėje – dar ledo storis apie 35 cm. Viršutinė ledo pusė jau  iškorėjusi ir pabalusi, apatinė ledo sluoksnio pusė dar normalus skaidrus ledas. Einant ledu jau matosi kad pradeda ledas trūkinėti, bet storis dar didelis ir kadangi naktis dar buvo gana vėsi, tai ant ledo vandens nėra, vaikščioti patogu. Žodžiu, kaip ir viskas normaliai, galima susikoncentruoti ties žūklės vietos paieška.

2026 m. kovo 8 d., sekmadienis

Kai žūklės parduotuvė uždaryta – gelbėja Maxima. Ar kuojos tuo patenkintos?

🧪 TESTAS
Eksperimentas Kiemelių tvenkinyje: savadarbis jaukas poledinei žūklei iš paprastų Maxima produktų ir kuojų reakcija į jį

Antras pavasarinis savaitgalis, bet ledas ant telkinių dar atrodo fantastiškai, ir poledinė žvejyba dar gali būti vykdoma absoliučiai pilnaverčiai. Planuodamas savaitgalio žūklę vėl norėjau pasirinkti man patinkančią klasikinę žūklę avižėlėmis. Bet daryti tiesiog šiaip sau pasižvejojimą, be jokio iššūkio – ne TV-Fishing stilius. Nutariau atlikti jau senokai mintyse brandintą eksperimentą – išbandyti žūkę savadarbiu jauku iš paprastų maisto parduotuvėje randamų produktų. Čia imituojamos sąlygos kad neturi galimybės įsigyti pirktinio jauko, ir turi suktis iš situacijos naudodamas įprastas buitines priemones.

Šiam eksperimentui rinkausi lengviau prognozuojamas ir lengviau sugaunamas žuvis – kuojas. Juolab kad jau dvi žūkles iš eilės turėjau gaudydamas karšiukus iš 5 metrų gylio, tai šį kartą norėjosi rinktis seklesnį telkinį, kad mažiau sklaidytis su tais valais traukiant žuvį.

Pasirinkau savo dažną testavimų poligoną – Kiemelių tvenkinį. Čia irgi ne per seniausiai žvejojau kuojas, daugmaž numanau kur jų ieškoti ir kas svarbiausia – žinau kiek galima sugaudyti su įprastu žvejybiniu jauku, tai bus patogu palyginti rezultatus.

Nusprendžiau kad tam kad eksperimentas būtų užskaitytas kaip įvykęs tinkamai, turėsiu sugaudyti ne mažiau kaip 100 vnt. žuvelių per penkias žūklės valandas. Tai man įprastas sportinės žūklės varžybų laikas, todėl dažniausiai savo žūkles darome būtent penkių valandų trukmės, ar ilgesnes.

Jauko gamyba

Jauko ingredientai parinkti išvakarėse be kažkokio ypatingo išakstinio planavimo, tiesiog vaikštant po parduotuvę šalia namų ir renkantis iš to kas yra. Taigi mišinys gavosi toks:


*500 gramų paniravimui skirtų džiūvėsėlių, kurie parduodami duonos skyriuje. Tai bus jauko bazė;

* vienas pakelis (apie 160 gramų) sausainių „Gaidelis“ kondensuoto pieno skonio. Sausainius smulkiai sumaliau;

* vienas pakelis sausainių „Gaidelis“ šokolado skonio. Irgi smulkiai sumaltas. Sausainiai skirti jaukui suteikti kalorijų, saldumo, kvapo. Šokoladiniai sausainiai šiek tiek ir patamsino jauką;

* gera sauja manų kruopų;

* apie 150 gramų kokoso miltų;

* pakelis vanilinio cukraus iš kepinių skyriaus – jaukui pasaldinti ir suteikti kvapo;

* pakelis maltų linų sėmenų – praturti jauką aliejingomis dalelėmis, suteikti skonio ir kvapo;

* kakavos milteliai – jauko nudažymui ruda salva ir papildomam kvapui suteikti, taip pat vandenyje gerai daro debesį;

* saldiklis, skiedžiamas su vandeniu kuriuo drėkinamas jaukas.

Sudrėkinau jauką iš vakaro. Gavosi toks įdomus mišinys. Kvapai labiausiai jautėsi nuo sausainių „Gaidelis“. Bet sudrėkintą jauką spaudžiant į rutulius nuo džiūvėsiu gerai jautėsi ir toks duoninis kvapas. Jaukas aktyvus, greitai suyrantis vos tik nusileidus ant dugno. Spalva galėtų būti ir tamsesnė, kakava labai jauko neužtamsino, bet jauko dažų specialiai nedėjau nes tikslas buvo naudoti vien tik maksiminius gaminius.

2026 m. kovo 3 d., antradienis

Žieminė žūklė su vasariniu jauku - mitas ar veikianti strategija?

🧪 TESTAS

Savaitgalis gavosi pereinamuoju laikotarpiu tarp metų laikų – šeštadienis paskutinė žiemos diena, sekmadienis pirmoji pavasario diena. Teko pasukti galvą ką pasirinkti – ar šeštadienį uždarinėti žiemos sezoną, ar sekmadienį atsidarinėti pavasario sezoną. Pasirinkau pavasarį, jau ta žiemą ir taip prailgo. 

Bet tada iškilo kita dilema – o kur ir kaip reikėtų atsidarinėti pavasario sezoną. Labai smagūs įspūdžiai liko po prieš savaitę apturėtos žūklės, kurioje su kolega smagiai pažvejojome karšiukų ir kuojų ežere netoli Vilniaus. Visai smagu būtų tokią žūklę pakartoti, bet daryt viską vienas prie vieno kaip praeitoje žūklėje – na tai tikrai nėra TV-Fishing stilius 😊 Neįdomu daryti dvi vienodas žūkles vieną po kitos, reikia pabandyti kažką naujo. Pradėjus ieškoti idėjų ką galėčiau šioje žūklėje išbandyti kitaip, mintys automatiškai nukrypo į jauką – o ką jeigu išbandyti visiškai neįprastą žiemos sąlygoms jauką, nesilaikant standartinių žiemos teorijų ir rekomendacijų, o viską darant kaip tik priešingai?

Paprastai visi esame įpratę ir teorijos skelbia, kad žiemą reikia kuo skurdesnių jaukų, kuo smulkesnės frakcijos, kuo inertiškesnių (mažiau aktyvių dalelių), pageidautina tamsios spalvos kad nebaidytų žuvų ir atrodytų ant dugno kuo natūraliau. Jaukinti rekomenduojama atsargiai, mažomis porcijomis. Bendras jauko kiekis nedidelis, paprastai žiemos žūklei ir kilogramo sauso jauko kartais būna per daug.

Kas gali būti absoliuti priešingybė žieminiam jaukui? O gi klasikinis stambiems karšiams tinkamas vasarinis jaukas – ryškios spalvos, saldus, kvapnus, maistingas, daug stambių dalelių, lipnus. Ir kiekiai vasarą žymiai didesni.

Ir čia ir gimė planas eksperimentui – ką poledinėje žūklėje galima nuveikti su vasariniu karšiniu jauku.

Panaršęs sandėlio atsargas, nusprendžiau štai tokį miksą eksperimentui susimaišyti iš Champion Feed produkcijos:

1 kg Wonder Yellow – absoliuti karšinė klasika, naudojama stambiųjų karšių žūklei šiltuoju metų laiku. Kaloringas labai ryškios geltonos spalvos jaukas, stipraus vaisinio aromato. 

1 kg WK 2008 – senos kolekcijos Champion Feed jaukas, kurio vieną pakelį dar radau atsargose ir kurio pardavime jau turbūt nebūna. Tai irgi tipinis karšinis jaukas šiltam metų laikui, su šiuo receptu berods Belgai laimėjo 2008 metų pasaulio čempionatą. Irgi šviesios spalvos, daug stambių dalelių, labai stiprus migdolų aromatas.

2026 m. vasario 25 d., trečiadienis

Kaip fydermeisteriai balalaikomis groti mokinosi

Poledinė žūklė avižėlėmis - šlaito taktika ir gylio paieška

Tarp klubo „Žvejo tribūna“ fydermeisterių nedaug yra poledinės žūklės mėgėjų. Tingi velniai, o gal bijo – niekaip neina iškrapštyti jų ant ledo 😊 Iš dviejų fyderistų komandų vienintelis kolega Justas dar propaguoja klasikinę žūklę avižėlėmis.

Pernai metais, vasario 23-ią, kartu su Justu atsidarinėjom poledinės žūklės sezoną netoli sostinės esančiame ežere, gaudydami nedidelius karšelius, ir šiaip visokią smulkmę. Šiemet kolega pakvietė pabandyt ten pat pakartoti, ar net pagerinti, pernykštės žūklės rezultatą. Kaipgi neatsiliepsi tokiam kvietimui, juolab kad metų laikas beveik idealiai atitinka – sekmadienį kaip tik vasario 22-oji diena, vos ne analogiška situacija. Tad nieko nelaukus, sekmadienio rytą du Žvejo tribūnos fydermeisteriai su grąžtais ir žvejo dėžėmis jau keliauja ežero ledu karšiukų ieškoti.

Žūklės planas labai paprastas – susirasti pagrindinę ežero duobę, kurioje žiemoja karšiukai, kur ir bandysim juos pagaudyti. Ant duobės šlaitų ar arčiau krantų pilna nedidelių kuojų, tad esant reikalui galima ir jų pasižvejoti. Kadangi taikinys balta žuvis, tai jokių spiningėlių neimame, kad nebūtų be reikalo pagundos. Iš vakaro turime pasimaišę jaukus, ir pasiėmę tik „balalaikų“ komplektus.

2026 m. sausio 31 d., šeštadienis

Oficiali 2026 m. poledinės sezono pradžia, ir šiek tiek mėgėjiškos žūklės įspūdžių bei įžvalgų

Taip jau pasisekė kad 2026-ųjų metų žvejybos sezoną atsidariau labai greitai – jau sausio 3-iąją dieną. Bet tai buvo fyderis ir atviras vanduo. Iš karto po to atėjo jau tikroji žiema ir susivokiau kad vėluoju atsidaryti poledinės žūklės sezoną. Ant telkinių storiausias ledas, pilnas feisbukas nuotraukų ar skelbimų apie būsimas varžybas – o aš užsiiminėju visokiais ūkio reikalais.

Nieko nebus – sausio 25 diena, sekmadienis jau iš anksto suplanuojama kad privalo būti skirta poledinei žūklei. Atitinkamai ir pirmasis poledinis šių metų įrašas žūklės dienoraštyje.

Apetitas auga bevalgant. Žūklės planavimas

Bet štai kai prieini prie pasirinkimo – kur važiuoti, ką gaudyti – reikalas tikrai nelengvas. Atrodo, norėtųsi ir smulkmės pagaudyti kad apskritai pajaust tą žieminių kibimukų kaifą, norisi ir karšiukų duobėse patykoti pasijaukinus, bet ir stambesnių ešerių spiningu rūpėtų pasivilioti, ar net lydekų – juk tuoj prasidės jų žūklės draudimas. Žodžiu savijauta, kaip kad alkanam nuėjus į didelę maisto parduotuvę – kur bepažiūrėsi, visko norisi :)

Nusprendžiau šiek tiek pristabdyti adrenalino antplūdį, ir tiesiog ramiai pasitikrinti sandėliuką – kokia mano žieminių įrankių būklė, kokie įrankiai tvarkingiausiai paruošti, kad nereikėtų kažkokių naujų pirkinių ar papildomo pasiruošimo. Pasižiūrėjau kad dėžėj tvarkingai sukomplektuotos dvi šūsnys balalaikų nuo praėjusio sezono, gal dvi tiktai reikia persirišt. Ir kaip tik paruošti vartojimui su normaliais valais trys lengvučiai žieminiai spiningėliai, kartu su sauja lengvų blizgučių.

Tai kaip ir viskas susidėliojo į savo vietas. Reiškia pirmos žvejybos tikslas ne kažkokių rekordų siekimas – o tiesiog žiemos “atsidarymas”, naudojant standartinę žūklę avižėlėmis, kad pamatyti tą sargelio linksėjimą, prisimint žieminės žūklės techniką, pasidžiaugti dažnesniais kibimais, tegul ir nedidelių žuvelių.

Dar viena plano dalis – numalšinus žūklės alkį avižėlėmis, kartu atsidaryti ir poledinio spiningavimo sezoną. Kitaip tariant – per vieną žūklę noriu “atsidaryti” ir avižėlių, ir spiningavimo sezoną. Vienu šūviu du zuikius, tsakant...

O iš to seka ir telkinio pasirinkimas – kadangi noriu pagaudyti dviem žūklės būdais, turiu važiuoti kuo arčiau kad liktų daugiau laiko žūklei, ir pageidautina į pažįstamą telkinį kad nereiktų gaišti laiko žūklės vietos paieškoms, kur gerai žinoma telkinio batimetrija.

Tai daug negalvojant – pasirenkamas tradicinis smulkmės gaudymo poligonas netoli namų – Kiemelių tvenkinys. Nedidelių kuojyčių ten begalė, netrūksta ir mažų karšiukų. Na ir smulkių ešeriukų ar nedidelių lydekėlių irgi yra. Tai pirmam atsidarymui kaip ir bus gerai. Juolab kad ir žūklės gylis ten nėra didelis, 2-4 metrų ribose, tai pirmai žiemos žūklei bus patogiau susitvarkyti su įrankiais.

Didieji snygiai seniai praėję, orai sausi ir giedri, pagrindiniai keliai gerai pravalyti – tai privažiavimas iki telkinio puikus. Telkinys pasitinka gražiai apsnigtu ledu, ant ledo jau keli sėdintys žvejai, diena saulėta, temperatūra -13ºC, bet vėjas nedidelis ir to šalčio nesijaučia – tiesiog idilė.

2016 m. vasario 13 d., šeštadienis

Avižėlės žūklei be masalo

Avižėlės žūklei nenaudojant gyvo masalo yra labai populiarios Rusijoje, kur jos vadinamos "безмотыльная мормышка" arba tiesiog "безмотылка".
Šiame filme pasakojama apie žūklės tokiomis avižėlėmis ypatumus, šių masalų gamybą ir tam naudojamas medžiagas, ir kt.

2016 m. vasario 6 d., šeštadienis

Poledinė žūklė

Ketvirtasis brolių Ščerbakovų mokomasis filmas apie poledinę žūklę. Labai įdomi medžiaga, ypač praversianti pradedantiesiems žvejams, nes šiame filme supažindinama su įvairiausiais žieminės žūklės būdais - tiek aktyviais, tiek pasyviais.

2015 m. gegužės 26 d., antradienis

Ešerių gaudymas avižėle

Galbūt kai kas su manimi ir nesutiks, bet pagal mano pastebėjimus, ešerius sąlyginai galima skirti į 3 rūšis. Pirmieji maitinasi išimtinai smulkiais vandens gyviais ir atitinkamai kimba tiktai ant avižėlės. Antrieji pirmenybę teikia mailiukui, ir dėl to geriau griebia blizgę ar balansyrą. Na o tretieji – ryja viską.


“Avižėlinis” ešerys paprastai kimba prie dugno. Žiemą jie laikosi tam tikrose vietose, mažai juda. Dažnai man ant avižėlės papuldavo žuvys, kurių galvos būdavo aplipusios mažomis dėliukėmis. Man tai buvo ženklas, kad ešeriai gali laikytis vienoje vietoje vos ne visą žiemos sezoną. Atvažiuoji į tokią vietą kaip į parduotuvę.
“Blizginis” ešerys nuolat juda ieškodamas mailiuko. Ir jeigu šis pasitraukia, tai staiga nustoja kibti ir dryžuotieji.

Įranga žūklei avižėle - pagrindai

Įrankiai, skirti poledinei žūklei avižėle, pagal savo konstrukciją yra vieni paprasčiausių. Tačiau šis paprastumas – tik išorinis, ir kaupiantis patirčiai dauguma žvejų susirenka gausų bagažą įvairių smulkmenų ir niuansų, kurie padeda padidinti žūklės efektyvumą. Vienok, pradedančiajam „avižėlininkui“ žinoti daugumą gudrybių pradžioje visiškai netikslinga, jiems kur kas svarbiau įsisavinti pagrindinius principus, kitaip tariant – „skeletą“, kurį vėliau bus galima aplipdyti „raumenimis“ iš savo paties asmeninės patirties. Straipsnyje pamėginta trumpai suformuluoti pagrindinius niuansus iš praktinės žvejo-sportininko patirties.

Žiūrint į žūklę iš sportinės pusės, vienas iš pagrindinių ypatumų yra tas, kad pats įrankis ar atskiri jo elementai nėra laikomas kokio tai fetišo objektu, vien kurio turėjimas būtų pagrindinis žvejo tikslas. Bet koks sportinis inventorius tarnauja tik kaip daiktas tam tikrai funkcijai atlikti. Būtent jų funkcionalumas, ir kas suprantama – pakeičiamumas, yra esminis faktorius. Avižėlės, valai, linksiukai, meškerytės – visa tai daugiau ar mažiau yra tik medžiaga vartojimui, ir juos reikia taisyti arba keisti kai tik jie tampa nepajėgūs atlikti savo funkcijų.

Avižėlių pasirinkimas
Dauguma žvejų skiria pernelyg daug dėmesio avižėlių formos, spalvos ar medžiagos klausimams. Iš tikrųjų, tai labai vienašališkas požiūris: žmonės galvoja, kad užtenka rasti vienintelį kibų avižėlės modelį – ir kiekvienoje žvejyboje lydės sėkmė. Rezultate – toks žmogus ant ledo dažniausiai pats priverstas ieškoti žuvies ir sąlygų, kuriose jo mėgstamas masalas pasirodytų efektyvus, vietoje to kad įrankį parinkti pagal esamas žūklės sąlygas ir žuvies aktyvumą. Kad išvengti panašios klaidos, reikėtų pasirūpinti vieno tipo bet skirtingo dydžio masalų rinkinuku (1 pvz.), kuriame skirtųsi tik kabliukų dydžiai ir avižėlių danga: „varis“, „sidabras“, „auksas“ ir t.t. Šiuo atveju atsiranda galimybė rinktis tarp skirtingo dydžio avižėlių, tačiau turinčių vienodą formą, spalvą ir kabliuko dydį.