Įrankiai, skirti poledinei žūklei avižėle, pagal savo konstrukciją yra vieni paprasčiausių. Tačiau šis paprastumas – tik išorinis, ir kaupiantis patirčiai dauguma žvejų susirenka gausų bagažą įvairių smulkmenų ir niuansų, kurie padeda padidinti žūklės efektyvumą. Vienok, pradedančiajam „avižėlininkui“ žinoti daugumą gudrybių pradžioje visiškai netikslinga, jiems kur kas svarbiau įsisavinti pagrindinius principus, kitaip tariant – „skeletą“, kurį vėliau bus galima aplipdyti „raumenimis“ iš savo paties asmeninės patirties. Straipsnyje pamėginta trumpai suformuluoti pagrindinius niuansus iš praktinės žvejo-sportininko patirties.
Žiūrint į žūklę iš sportinės pusės, vienas iš pagrindinių ypatumų yra tas, kad pats įrankis ar atskiri jo elementai nėra laikomas kokio tai fetišo objektu, vien kurio turėjimas būtų pagrindinis žvejo tikslas. Bet koks sportinis inventorius tarnauja tik kaip daiktas tam tikrai funkcijai atlikti. Būtent jų funkcionalumas, ir kas suprantama – pakeičiamumas, yra esminis faktorius. Avižėlės, valai, linksiukai, meškerytės – visa tai daugiau ar mažiau yra tik medžiaga vartojimui, ir juos reikia taisyti arba keisti kai tik jie tampa nepajėgūs atlikti savo funkcijų.
Avižėlių pasirinkimas
Dauguma žvejų skiria pernelyg daug dėmesio avižėlių formos, spalvos ar medžiagos klausimams. Iš tikrųjų, tai labai vienašališkas požiūris: žmonės galvoja, kad užtenka rasti vienintelį kibų avižėlės modelį – ir kiekvienoje žvejyboje lydės sėkmė. Rezultate – toks žmogus ant ledo dažniausiai pats priverstas ieškoti žuvies ir sąlygų, kuriose jo mėgstamas masalas pasirodytų efektyvus, vietoje to kad įrankį parinkti pagal esamas žūklės sąlygas ir žuvies aktyvumą. Kad išvengti panašios klaidos, reikėtų pasirūpinti vieno tipo bet skirtingo dydžio masalų rinkinuku (1 pvz.), kuriame skirtųsi tik kabliukų dydžiai ir avižėlių danga: „varis“, „sidabras“, „auksas“ ir t.t. Šiuo atveju atsiranda galimybė rinktis tarp skirtingo dydžio avižėlių, tačiau turinčių vienodą formą, spalvą ir kabliuko dydį.
Su laiku arsenale susikaupia ir skirtingų formų avižėlių serijos (2 pvz.), tačiau tam, kad žūklėje greitai parinkti optimalų įrankį, bet kokiu atveju būtinas tipinių modelių asortimentas. Pavyzdžiui, keletas „šratukų“ – pradedant nuo labai didelio iki mažučiuko, tačiau su aiškiu fiksuotu žingsniu tarp skirtingų dydžių.
Tarp sportininkų, vienok, labiausiai paplitusios variacijos „lašelio“ tema (3 pvz.).
Įvairūs masalų kūrėjai daro skirtingas avižėlių galvas, besiskiriančias tiek savo proporcijomis, tiek kitomis detalėmis. Kai kurios avižėlės labiau primena „kiaušinį“, kai kurios – „avižą“, kitos – „konusą“ ir t.t. (4 pvz.).
Tačiau ne tiek svarbi yra pati forma, kiek įvairūs mažyčiai niuansai, į kuriuos dėl nežinojimo ar nepatyrimo kartais net neatkreipiamas dėmesys.
Medžiaga. Priešingai vyraujančiai nuomonei, masalo kibumas tiesiogiai nepriklauso nuo medžiagos, iš kurios jis pagamintas. Todėl avižėlių gamybą, tarkime kad ir iš sidabro, galima traktuoti tik kaip užgaidą, nebent tikslas yra tiesiog investuoti pinigus į tauriuosius metalus. Objektyvios ir svarbios medžiagų savybės yra jų tankis ir mechaninės charakteristikos, lemiantis apdirbimo kokybę ir patogumą. Idealiausiomis medžiagomis gali būti sunkieji metalai ir lydiniai, kurie gerai lituojasi, tačiau tuo pačiu metu ir nėra labai kalūs, dėl ko atsparesni deformacijoms. Alavas ir švinas, mano manymu yra nelabai patogūs, nes yra minkšti ir lengvai lydosi – avižėlės gaunasi labai neilgaamžės, nes jų forma pasikeičia perlituojant sulinkusį ar nulūžusį kabliuką. Storų ir „amžinų“ kabliukų naudojimas šiuo atveju visiškai ne išeitis, nes bus pernelyg didelis tuščių kibimų ir atitrūkusių žuvų skaičius. Žalvaris ir varis kur kas praktiškesni, nes nelabai nusileidžia tankiu, tačiau nesilydo lituojant ir lengviau tekinami.
Tarkime, auksas ir platinos grupės metalai (platina, iridis ir kt.) pasižymi labai dideliu tankiu, kokio neturi jų biudžetiniai analogai, tačiau jų kaina (o aukso – dar ir minkštumas) daro juos nelabai praktiškais, nors kai kurie per apsirūpina tokiais vienetiniais modeliais. Bent jau asmeniškai man, ši „egzotika“ priimtina tik kaip kolekcinis modelis, nes jos nutraukimas taptų ne tik paprasta tragedija, bet ir „skyle“ biudžete.
Šiuo metu stipriai paplitęs volframas ir volframo lydiniai. Sportininkų avižėlės dažniausiai būna būtent tokios – kadangi žaliava palyginti nebrangi, tačiau labai aukšto tankio. Neturint patirties atskirti volframą ir volframo lydinius sunku, bet tai ir neturėtų būti esminis tikslas. Svarbu, kad avižėlės būtų standartinės formos ir ne kreivos.
Jokių kilpučių viršutinėje avižėlės dalyje, tik skersinė kiaurymė (5 pvz.) valui !!! Į ją gali būti įstatytas kembrikas, tačiau bet kokiu atveju, kuo didesnė kiaurymė, tuo blogiau – ir masalas taps lengvesnis, ir valas laisviau slankios kiaurymėje ir dėl to greičiau nusitrins.
Dabar svarbesni niuansai dėl konstrukcijos. Įlituoto kabliuko kotelio ilgį nulemia žvejo įpročiai bei tai, kokią žuvį planuojama gaudyti. Kai gaudoma „balta“ žuvis, arba kai gaudoma nejudančia avižėle, geriau ilgesnis kotelis. Kai gaudomi ešeriai, o pakertama iš karto po ešerio smūgio – naudingesnis būna trumpas kotelis. Praktiškai kiekvienas žvejys savo pasirinkimą padaro bandymų keliu – kai susiformuoja savita „žaidimo“ avižėle ir pakirtimo technika. Iš dalies, kabliuko pasirinkimą įtakoja dar ir masalo forma – tarkime, „šratukams“ panaudotas trumpas kabliukas nulems tuščių kibimų ir žuvies atitrūkimų augimą, nes korpuso rutuliukas trukdys pakirtimui. Ilgi siauri „lašiukai“ leidžia naudoti labai trumpučius kabliukus.
Forma ir subalansavimas. Žaidimas avižėle, dėl kurio žvejai yra sulaužę tiek iečių, yra nulemiamas masalo konstrukcijos tik tuo atveju, kai gaudoma be masalo. Ant kabliuko užvertos trūklio lervos suvienodina praktiškai visus masalus, ir visi judėjimo ypatumai toliau yra nulemiami tik žvejo rankų. Tačiau kaip bebūtų, bendrus balansavimo dėsningumus, nulemiančius žaidimą, pasistengsiu paaiškinti pagal savo supratimą, naudojantis ilgo konusinio „lašiuko“ (6 pvz.) pavyzdžiu.
Jei kiaurymė valui padaryta statmenai išilginei avižėlės ašiai, per svorio centro vidurį, tai virpinimo metu avižėlė horizontalioje plokštumoje savo padėties beveik nekeičia. Išilginė ašis išlaiko savo padėtį. Visi judesiai vyksta išimtinai vertikalėje. Sąlyginai tokį žaidimą galima būtų pavadinti „drebinimu“.
Jei svorio centras yra tarp kabliuko ir kiaurymės valui, tai virpinimo metu masalas stengsis keist savo padėtį vertikalėje ir dėl to keisis išilginės ašies padėtis: kylant į viršų kabliukas nulinks žemyn, o leidžiantis – pakils šiek tiek aukštyn. Šiuo atveju atsiranda sudėtingesnis ir ryškesnis judesys – „siūbavimas“.
Kuomet avižėlės forma tokia, kad jai judant aukštyn arba žemyn gaunamas didelis vandens pasipriešinimas, masalas stipriai nukrypsta nuo vertikalios ašies, judėdamas į šoną. Iš dalies tokie masalo judesiai panašūs į balansyro ar horizontalios blizgės. Dažniausiai taip elgiasi plokščios avižėlės. Šiuos masalus priimta vadinti sklendžiančiais, o jų žaidimą – „sklendimu“. Tiesa, mano arsenale tokių masalų nėra ir niekada nebuvo. Man visiškai pakanka įvairių standartizuotų „lašiukų“ iki 6 mm dydžio.
Meškerėlės pasirinkimas
Naujokui svarbu iš karto suvokti, kad meškerėlė skirta išimtinai tam, kad žūklės metu būti rankoje ir kartkartėmis atsidurti ant ledo, traukiant žuvį iš didesnės gelmės. Todėl meškerytės konstrukcijoje viskas minimizuota. Korpusas - tai yra apvalkalas aplink ritukę su valu, šis apvalkalas apsaugo vidinę įrankio ertmę nuo sniego ir vandens, o taip pat užtikrina patogumą laikant įrankį rankoje (7 pvz.).
Spalvota „balalaika“ iš įvairių putplasčių (8 pvz.) jau yra tapusi bendrai pripažinta klasika – apart minimalios masės, ši medžiaga pasižymi geromis termoizoliacinėmis savybėmis ir nešaldo rankų.
Maksimalus korpuso plotis nustatomas patogumu, laikant įrankį delne (9 pvz.), o nuo jo storio (10 pvz.) priklauso meškerėlių kiekis, kurį galima sutalpinti žvejo dėžėje, taip pat patogumas jas saugant ar transportuojant. Būtent paskutiniajam reikalavimui labiausiai atitinka plokšti, be jokių išgaubimų, korpusai.
Viena iš svarbiausių įrankio savybių pagrįstai laikomas sklandus ritės sukimosi reguliavimas. Jei esant nustatytai skirtingai stabdymo jėgai ritė sukasi sklandžiai, be trūkčiojimų ar strigimų – tokią meškerėlę galima imti su savimi žūklėn. Priešingu atveju, kyla grėsmė nutraukti plonytį valą dar įrankio išvyniojimo metu.
Po ritės, reikėtų išsiaiškinti ir su viršūnėle. Jos vaidmuo – perduoti rankos judesį masalui, o taip pat perimti dalį krūvio pakirtimo metu. Iš čia kilę reikalavimai viršūnėlei būti kuo mažesnio svorio (sumažina inerciją intensyviai virpinant avižėlę) ir pakankamo minkštumo, kad amortizuoti trūkius. Svarbu, kad viršūnėlės medžiaga turėtų kuo mažesnę „atmintį‘ liekamosioms deformacijoms po apkrovų, o esant stipriam šalčiui – nelūžinėtų. Vienomis iš geriausių, atitinkančių minėtus reikalavimus, laikyčiau viršūnėles iš polikarbonato, taip pat ir kai kurias viniplastines.
Valo pasirinkimas
Valą geriausia rinktis remiantis kieno tai patarimais, ar žvejų atsiliepimais interneto forumuose, arba pagal ne reklaminio pobūdžio publikacijas. Tačiau būtinai kontroliuojant jo diametrą mikrometru ir matuojant laikomąją galią. Svarbiausia – valo diametro tikslumas, kadangi beveik visi gamintojai perlenkia su savo nurodomais parametrais. Labiausiai tinkamais naujokams diametrais laikyčiau valus nuo 0,07 mm iki 0,12 mm – priklausomai nuo sąlygų. Pradžioje svarbu suvokti, kad kuo plonesni valai, tuo bus didesnė masalų išeiga, tačiau ir efektyvesnis įrankis. Pirmosiose žūklėse svarbiausia suvokti pačiam ir surasti sau tą „aukso viduriuką“, kuri leis ir vis dar suvilioti žuvį, ir nenutraukinėti visų masalų per vieną-dvi žvejybas. Suprantama, šiuo atveju labai daug ką nulemia ir žvejo technika, tačiau apie ją pakalbėsime vėliau.
Linksiukas
Tai gali būti tema labai ilgoms diskusijoms, tačiau pradedantįjį jos tik galutinai supainios. Aš pradėjau gaudyti, įrengęs ant skirtingų meškerėlių linksiukus, kurie turėjo visiškai skirtingus apkrovimo laipsnius ir formą. Ir jau vėliau, kaupiantis patirčiai, atsirinkinėjau labiausiai man patogius, po truputį unifikuodamas visus savo įrankius. Bendra lavsaninių linksiukų sandaros schema ne kartą buvo skelbta įvairiuose žūklės leidiniuose ir yra lengvai suprantama žiūrint į nuotrauką: plona juostelė su dviem kiaurymėm valui (11 pvz.) – gale ir maždaug per vidurį, ir tvirtinimo ant viršūnėlės mazgas su kembriku valui (12 pvz.).
Svarbu suvokti pagrindinį principą: linksiukas turi būti parinktas pagal vieno svorio avižėlę. Tuomet kiekviena meškerėlė bus suderinta taip, kad pakeitus įrankį masalo žaidimas išliktų daugmaž toks pats kaip buvo. Sunkesnėms ar lengvesnėms avižėlėms jau reikalingi kiti linksiukai, o naudoti vieną ir tą patį visiems gyvenimo atvejams – tikrai neverta, nebent kraštutiniu atveju. Kad geriau orientuotis, pradžiai siūlyčiau linksiuką apkrauti taip, kad veikiant konkrečiai avižėlei jis būtų išlinkęs maždaug 45 laipsnių kampu (13 pvz.).
Linksiuko ilgis pirmiausia įtakoja masalo žaidimo amplitudę. Priimta manyti, kad ilgesni linksiukai patogesni gaudant baltą žuvį, o trumpesni – ešerius. Tačiau tai vis tik sąlyginis traktavimas.
Juostelės plotis gali tapti kritiniu žvejojant siaučiant vėjui ar pūgai. Per didelis linksiuko oro pasipriešinimas ar aplipimas sniegu kartais gali žvejybą paversti tikra kančia.
Juostelės storis kažkuria dalimi nulemia masalo žaidimo „kietumą“. Stori ir siauri linksiukai suteikia aštresnius ir didesnės amplitudės judesius, nei ploni ir platūs.
Tikiuosi, kad šio minimalaus informacijos rinkinio pakaks tam, kad savarankiškai pasiruošti įrankius žūklei avižėlėmis. Pratęsiant temą toliau bus galima aptarti jų panaudojimo ypatumus.
Išversta iš:
“Спортивное рыболовство” №1 2010
Дьяченко А.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą