Apie

Žūklė – labai azartiškas ir įtraukiantis užsiėmimas. Tai kaip liga, kuria susergi tik kartą, bet visam gyvenimui. Vieniems tai sportas, kitiems hobis, tretiems – maisto šaltinis. Dar kitiems, tai tiesiog papildoma proga pabūti gamtoje, ar savotiška meditacija pabėgant nuo kasdienių buitinių bei darbinių rūpesčių.

Man žūklė tai dar ir nuolatinis eksperimentas, bandymas tas pačias žuvis apgauti ir pagauti vis kitaip – kitu masalu, kitokiu įrankiu, kitokia žūklės technika ir t.t. Tokiu būdu, kiekviena nauja žūklė tampa savotišku iššūkiu, kai iš anksto apgalvotos teorijos bei paruošta įranga arba pasiteisina ir pradžiugina laimikiu, arba priešingai – lieki it musę kandęs, ir grįžęs po nenusisekusios žūklės bandai gvildenti nesėkmės priežastis ir ieškoti klaidų, kad kitą kartą pasiruošęs jau šiek tiek kitaip, vėl stotum dvikovon tikėdamasis sėkmės.

Taip jau yra, kad pragyvenimui tenka užsidirbti kita veikla, todėl taip mėgstamai žūklei neišeina skirti tiek laiko, kiek norėtųsi. Tad daugelis naujų žūklės būdų ar įdomesnių technikų kol kas išlieka tik optimistiniuose ateities planuose, o žūklės alkį tenka malšinti vartant įvairią žūklės literatūrą ar žiūrint vaizdinę medžiagą. Kartais beskaitant akys užkliūna už tikrai įdomios informacijos (ypač užsienio leidiniuose) apie ne visai standartinius žūklės būdus, kuriuos labai rūpėtų išbandyti praktiškai mūsų vandens telkiniuose.

Kad sudominusi informacija nenukeliautų užmarštin ir kad vėliau ją būtų galima panaudoti praktiškai, nusprendžiau įdomesnę medžiagą užfiksuoti dienoraštyje, papildant jį ir praktinių žūklių bei įvairių eksperimentų aprašymais, fotoreportažais ir pan. Juolab kad ši informacija gali pasirodyti įdomi ir kitiems.

Į ką šis dienoraštis išaugs – paaiškės ateityje. O kol kas, jei bent vienam kolegai žvejui šiame blog‘e patalpinta informacija pasirodys įdomi ir naudinga, manysiu kad mano triūsas nenuėjo perniek.

Nei žvyno nei uodegos…

Tomas Valionis