Iš E. Parkerio knygos: šimtmečio senumo įžvalgos apie kuoją - atsargią ir kaprizingą žuvį

Tęsiu straipsnių seriją apie 1930 metais išleistą Eric Parker knygą "Fine Angling for Coase Fish", bandydamas įvertinti, kiek senieji, daugiau nei prieš šimtą metų aprašyti žūklės principai, yra aktualūs šiandien. 

Primenu, kad ši knyga savo laiku buvo labai stiprus leidinys, išsiskyręs nuo senesnių knygų apie žūklę tuo, kad jį pelnytai galima laikyti kompleksiniu žūklės vadovu meškeriotojams. Knygos atskiras dalis sudaro skirtingų autorių publikacijos, skirtos konkrečioms temoms. Ir ypatingą vietą tarp jų užima knygos dalis skirta kuojoms. 

Iš viso kuojoms skirta net septynių skyrių serija — nuo bendrų pastabų apie pačią žuvį iki konkrečių įrankių, jaukų ir gaudymo metodų. Tai ne pavieniai patarimai, o nuoseklus ir sistemingas požiūris į kuojų žūklę, kuris savo struktūra primena šiuolaikinį metodinį vadovą. Šios knygos dalies autorius - Edward Ensom, tuo metu gerai žinomas žvejys ir metodistas. Galima sakyti, kad tai buvo savotiškas to laikmečio kuojų žūklės „rankraštis“ — išsamus praktinių žinių rinkinys, paremtas stebėjimais ir patirtimi.

Edward Ensom, rašęs slapyvardžiu "Faddist", buvo vienas žinomiausių kuojų žvejybos specialistų XX a. pirmoje pusėje, gyvenęs apie 1892 - 1955 m. Jis rašė specializuotas knygas apie kuojų (ir ne tik) žūklę, ir jo knygos tapo savotiškais to meto žvejybos vadovais. Edward Ensom savo laikmečiu garsėjo ne tik kaip geras žvejys, bet ir kaip žmogus, turintis labai aiškų ir principingą požiūrį į žūklę. Jis daug eksperimentavo, kruopščiai stebėjo žuvų elgesį ir stengėsi sisteminti savo patirtį. Šiandien tokį žmogų greičiausiai pavadintume kuojų žūklės "nuomonės formuotoju".

Kodėl ši knygos dalis apie kuojas įdomi ir šiandien

Praėjo daugiau nei šimtas metų, tačiau daugelis tuo metu aprašytų principų vis dar išlieka aktualūs. Keitėsi įrankiai, atsirado naujos medžiagos, modernesnės meškerės ir valai, tačiau žuvų elgsena, jų atsargumas ir reakcija į aplinką iš esmės liko tokie patys. 

Manau kad knygoje aprašytus žūklės metodus laisvai galėčiau pritaikyti šiuolaikinėje žūklėje, naudodamas šiuo metu rinkoje esančius įrankius, ir aš esu pasiryžęs įrodyti tai praktiškai, pasidalindamas įspūdžiais savo dienoraštyje.

Faddist'o žinios apie kuojas tikrai stulbina. Skaitydamas jo įžvalgas apie kuojas, jų gyvensenos būdą, mitybos įpročius, žūklės metodus - absoliučiai nejauti kad šios mintys rašytos prieš šimtą metų. Jei ne sutrintas knygos viršelis ir pageltę nuo amžiaus lapai su nespalvotomis iliustracijomis - galvotum kad skaitai šiuolaikinį žūklės žurnalą ar knygą.

Todėl šią Faddisto aprašytą kuojų žūklės dalį galima vertinti ne kaip senovinę literatūrą, o kaip klasikinį žūklės pagrindų rinkinį. Būtent dėl to verta ją panagrinėti iš naujo — pabandyti panagrinėti šimto metų senumo mintis apie kuojų žūklę, šiuolaikinio meškeriotojo akimis.

Susipažinkime - kuojos (Rutilus rutilus)

Panagrinėkime ką apie kuojas žinojo prieš šimtą metų rašęs kuojų ekspertas. Tipinis kuojų apibūdinimas, kurį naudoja autorius, niekuo nesiskiria nuo mums žinomų:

"Kuojos, karpinių šeimos (Cyprinidae) atstovė, yra graži žuvis tiek savo spalva, tiek forma. Viršutinė kūno ir galvos dalis yra pilkai žalsva su melsvu atspalviu, pilvas baltas, o šonai palaipsniui pereina į sidabriškai baltą spalvą nuo tamsesnių nugaros atspalvių. Krūtinės, pilviniai ir analiniai pelekai yra ryškiai raudoni, pirmieji iš jų turi gelsvą atspalvį; tačiau nugaros ir uodegos pelekai yra rusvai raudoni".

Tačiau įdomi autoriaus įžvalga apie tai, kad šis aprašymas nėra visiškai universalus visoms kuojoms. Autoriaus pastebėjimu, kuojos pagal spalvą galėtų būti skirstomos į du skirtingus tipus. Vienuose vandens telkiniuose aptinkamos sidabrinio tipo kuojos, kituose — bronzinio tipo.

Pirmosios pasižymi ryškiai sidabrine išvaizda, kitos yra daug tamsesnės spalvos, turi kraujo raudonumo pelekus, atrodo dar gražesnės ir turi ryškesnį karpišką siluetą. Abiejų tipų kuojų akys yra didelės, jų rainelė aukso atspalvio, o vyzdžiai raudoni. Dantys yra gerklėje. Nugaros pelekas yra beveik vienoje tiesėje virš pilvinių pelekų. Žvynų skaičius šoninės linijos srityje skiriasi tarp individų ir svyruoja nuo keturiasdešimties iki keturiasdešimt šešių.

Apie kuojų buveines ir įpročius

Kuojos yra būriu besimaitinančios žuvys - kitaip tariant, jos plaukioja pulkais. Kaip rūšis, jos aptinkamos beveik visuose Anglijos vandenyse — tiek mažiausiuose tvenkiniuose, tiek Temzės upėje. Jų paplitimo arealas: Didžioji Britanija iki pat Loch Lomondo ir Teito upės šiaurėje (jos retos Devone, Kornvalyje ir Vakarų Velse). Airijoje jų nėra. 

Pas mus Lietuvoje kuojų netrūksta, todėl angliškos įžvalgos apie kuojas mums tikrai bus ir įdomios, ir aktualios.

Ką toliau knygoje rašo autorius, tai kad kuojos neršia maždaug gegužės viduryje ir jų nerštas gali tęstis iki birželio. Kuo šiltesnis oras, tuo anksčiau prasideda nerštas. Kad prieš nerštą jos susirenka į didelius būrius ir patraukia į pasirinktas nerštavietes. Kad uždrausto žvejybos laikotarpio metu, nuo kovo 15 iki birželio 15 dienos (imtinai), paprastai vyksta nerštas, ir šiuo metu kuojos natūraliai būna prastos būklės — liesos, nešvarios, gleivėtos ir labai godžiai ima bet kokį maistą, kuris pasitaiko jų kelyje. 

Ir šis sakinys atkreipė mano dėmesį tuo, kad 1930 metais parašytos knygos puslapiuose akivaizdžiai minimas žūklės draudimas žuvų pavasarinio neršto metu. Neradau duomenų ar šis draudimas galiojo tik upėse, ar ir stovinčio vandens telkiniuose, bet akivaizdu kad anglai jau prieš šimtą metų buvo susiprotėję apie būtinybę saugoti žuvų išteklius ir leisti joms ramiai išneršti. Ir šis draudimas truko net tris mėnesius. Įspūdinga...

Ką toliau rašo autorius - kad neršto laikotarpiu kuojos būna stebėtinai neatsargios ir ramios, todėl kartais jas galima net pagauti rankomis iš vandens, kur jos guli tarp žolių ar nendrių, visiškai nekreipdamos dėmesio į pavojų. 

Su šiuo teiginiu tikrai sutinku, vaikystėje tikrai yra tekę matyti kaip kuojos neršia tvenkinyje sulindusios į pačias priekrantes žoles, ir vaikai būdami tikrai sugaudavome neršiančių kuojų rankomis.

Neršto metu patinams ant galvos ir kūno atsiranda nedideli kūginiai gumbeliai, o paimtos į rankas tokios žuvys jaučiasi šiurkščios, lyg kokia tarka. Kuojos yra labai vaisingos žuvys. Autorius teigia, kad yra kažkur skaitęs apie tai, kad vienos svaro svorio kuojos kiaušidėse buvo rasta daugiau nei 120 000 ikrų. Ikrai dedami ant upės dugno arba vandens augalų ir išsirita po vienos ar dviejų savaičių inkubacijos. Naujai išsiritę mailiai netrukus gali būti pastebėti plaukiojantys tankiais būriais tarp nendrių. 

Čia man irgi labai patiko suvokimas, kad prieš šimtmetį žmonės darė tokio lygio stebėjimus ir įžvalgas. Nors žūklės įrankiai techniškai tikrai buvo ne itin kokybiški ir primityvūs, lyginant su šiuolaikiniais, bet akivaizdu kad troškimas pažinti žuvį buvo ne ką mažesnis, nei nūdienos žūklės specialistų.

Dar vieną man patikusią autoriaus įžvalgą tiesiog pacituosiu:

 

"Tai, kad kuojos yra tokios vaisingos, yra labai svarbu, nes jos nuolat patiria didelį spaudimą. Jei taip nebūtų, šios žuvies kiekis greitai labai sumažėtų.

Nuo pat išsiritimo iki subrendimo kuojoms tenka nuolat kovoti dėl išlikimo. Tūkstančiai žvejų jas gaudo devynis mėnesius iš dvylikos; paukščiai, žvėrys ir kitos žuvys jas lesa; jos kenčia nuo vandens taršos ir brakonieriavimo, o be to, susiduria su kasdieniais pavojais.

Iki bendro uždrausto žvejybos laikotarpio įvedimo dideli kuojų kiekiai buvo gaudomi neršto metu, ir tai buvo labai nesportiška praktika. Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad ši netinkama praktika dabar beveik visur uždrausta".

Šie autoriaus sakiniai įdomūs tuo, kad juose aprašomas mano jau aukščiau paminėtas angliškasis draudimas gaudyti žuvis neršto metu. Ir autorius aiškiai apibūdino to meto žvejų bendruomenės suvokimą dėl tokio draudimo būtinybės - kad, prieš šį draudimą neršiančios žuvys buvo gaudomos didžiuliais kiekiais, todėl jis ir tapo aktualus. Ir kad rašant šią knygą, draudimas jau buvo įvestas daugelyje vandens telkinių.

Taip pat atkreipiau autoriaus paminėtą terminą "nesportiška praktika" - tiesioginis įrodymas kad sportiškos žūklės sąvoka nėra kažkoks šių laikų atradimas, o buvo žinoma žvejams prieš šimtą metų, o gal ir dar seniau.

Ką dar mini autorius - kad kuojų kanibalizmas, priešingai nei upėtakių gyvenimo istorijoje, nėra reikšmingas veiksnys.

Skaitydamas šį sakinį, prisiminiau vieną mano seniai skaitytą vokiečių žvejo straipsnį viename žūklės žurnale, kur jis aprašo kaip gaudo rekordinio dydžio kuojas kaip masalą naudodamas mailių. Jei straipsnis teisybė, tai kaip ir įrodytų kad didžiosioms kuojoms vis dėl to nesvetimas kanibalizmas. Tad kol kas net nežinočiau, ar teiginys teisingas ar ne, bet patikrinti būtų įdomu.

Apie kuojų dydžius ir rekordus

Jeigu jau nagrinėjame beveik šimto metų senumo anglišką knygą ir mintis apie kuojų žūklę, tai tikrai smalsu - o kokio dydžio kuojas pavykdavo sugauti tų laikų meškeriotojams.

Jau aprašiau autoriaus teiginius apie tai, kad neršto metu kuojos būna "nupiepusios". O geriausią formą, anot autoriaus, jos pasiekia rugsėjį arba spalį ir išlieka stiprios, švarios ir energingos iki sezono pabaigos — tai yra iki kitų metų kovo vidurio. Skirtumas tarp užkibusios vasarinės, išsekusios kuojos ir žieminės, geros būklės kuojos, yra labai ryškus.

Toliau autorius teigia, kad gana dažnai pasitaiko kuojų, sveriančių apie 2 svarus, tačiau viskas, kas viršija šį svorį, yra išskirtinis atvejis. Jis rašo, kad anksčiau dviejų svarų kuojos buvo tikra retenybė. Bet jau pastaruoju metu, tokio dydžio kuojų pagavimų skaičius gerokai išaugo ir kasmet jų užregistruojama vis daugiau.

Autoriaus teigimu - du svarai gali būti laikomi riba tarp paprastos kuojos ir išskirtinio egzemplioriaus. Anot jo, dauguma žvejų niekada nėra matę dviejų svarų kuojos ir tikriausiai niekada nepamatys — nebent muziejuje ar stiklinėje vitrinoje.

Kad būtų aiškiau apie kokį žuvies svorį kalbama, reikėtų išsiskaičiuoti svorį mūsiškais svorio vienetais. Du svarai tai atitiktų maždaug 0,91 kg. Jei suapvalintume šį svorį, tai autoriaus išsakytos mintys maždaug skambėtų taip - kuojos kurių svoris siekią kilogramą ir daugiau, neabejotinai laikomos rekordinėmis, o mažesnės kaip kilograminės kuojos jau sutinkamos dažniau.

Drįsčiau teigti, kad šitoks skirstymas absoliučiai tinkamas ir šiandieninėms Lietuvos sąlygoms - kilograminė ir didesnė kuoja tikrai yra labai rimtas trofėjus, kuriuo pelnytai galima didžiuotis.

Autorius minėjo kad didelių kuojų sugavimų vis daugėja. Tai turbūt galima būtų paaiškinti tuo, kad žvejai vis daugiau ėmė naudoti sportiškesnius žūklės metodus bei subtilesnius įrankius. Arba tiesiog anksčiau dideles kuojas žmonės suvalgydavo, ir nesaugodavo jų kaip trofėjų.

Beje, dėl neišvystyto fotografijos ar filmavimo meno, mėgstamas tais laikais trofėjų išsaugojimo būdas buvo iškamšų darymas.

Knygoje autorius aprašo ežerą Hornsea Mere, kuris yra didžiausias gėlavandenis ežeras Jorkšyre, kaip vieną geriausių vandens telkinių pasaulyje didelėms kuojoms.

Dar jis mini kelis kitus telkinius rekordinėms kuojoms - Avon ir Temzės upes, kažkokius rezervuarus Hertfordšyre. Bet anot jo, Hornsea ežeras davė tiek daug egzempliorių, sveriančių daugiau nei 2 svarus, kad tai tiesiog atima žadą.

Hornsea Mere ežere rekordinė meškere sugauta kuoja, sverianti 3 svarus 10 uncijų, buvo pagauta 1917 metų rugpjūtį pono Wilfrid Cutting. Masalas buvo sliekas, kabliukas — Nr. 7.

Toks svoris svarais ir uncijomis, apytikriai atitiktų 1,643 kg svorį, jei mano bloge esanti skaičiuoklė nemeluoja.

Dar autorius rašo, kad tik viena dar didesnė kuoja kada nors buvo užregistruota — žuvis, sverianti 3 svarus 10½ uncijos, sugauta 1904 metų lapkričio 18 dieną Barrow Gurney rezervuare netoli Bristolio. Tačiau ši žuvis, deja, nebuvo sugauta meškere. Todėl autorius pats būdamas meškeriotojas, jos nevertina kaip meškeriotojų rekordo.

Knygoje autorius išsamiai ir įdomiai aprašo savo paties asmeninę didelių kuojų žūklės patirtį minėtame Hornsea Mere ežere. Istorija įdomi, pamokanti tuo kad žūklė kuojų "eldorade" nebūtinai reiškia kad didelių kuojų pasigausi, jei neperprasi jų maitinimosi ciklų ir nerasi jų maitinimosi takų kuriais didelė žuvys periodiškai kursuoja.

Nykštukinės kuojos

Atvirkštinis variantas aukščiau aprašytai situacijai, vandens telkiniai kur žuvys niekuomet neišauga iš nykštukinio dydžio. Autorius pritaikęs juokingą terminą tokioms žuvims - "Peter Pans" kuojos. Kitaip tariant - „amžini mažiukai“, kaip toje pasakoje apie Piterį Peną, kuris niekuomet neišaugo iš vaikiško amžiaus.

Tokiuose telkiniuose galima žvejoti visą dieną ir pagauti vieną mažą kuoją po kitos, bet nė vienos vertingos. Akivaizdu, kad tokiuose telkiniuose tiesiog maisto kiekis yra per mažas, kad palaikytų didesnių žuvų augimą. 

Pavyzdžiui mano mėgstamas žūklės poligonas netoli Vilniaus - Kiemelių tvenkinys, žūkles kuriame kartais aprašau savo dienoraštyje, yra būtent toks "amžinų mažiukų" kuojų telkinys.

Kuojų vidurkis

Apibendrindamas savo išsakytus teiginius apie rekordines ar nykštukines kuojas, autorius daro tokias įžvalgas, kad:

* 7–8 colių žuvis (t.y. 17,5 - 20 cm ilgio)  —  jau normali,

* 1 svaro kuoja (t.y. apie 450 gr svorio) —  labai gera,
* 1½ svaro (t.y. apie 680 gr svorio) —  tikrai rimta,
* virš 2 svarų (t.y. nuo 910 gr ir daugiau) —  trofėjus.

Negaliu nepacituoti dar vieno sakinio iš knygos:

"Kai kurios žvejų organizacijos nustato didesnį minimalų dydį nei bendras reikalavimas — tai sportiškas sprendimas ir labai naudingas žuvų išteklių apsaugai".

Šis sakinys dar kartą patvirtina mano jau aprašytą pastebėjimą apie tai, kad prieš šimtą metų žvejai jau žinojo kas yra sportiška žūklė ir kad reikia saugoti žuvų išteklius. Bet dar įdomiau - tai įrodymas kad jau prieš šimtą metų buvo nustatyti ir minimalaus žuvies dydžio reikalavimai. Ir kas dar smagiau - kad šie reikalavimai buvo tiek bendri (reiškia - visuotinėse žūklės taisyklėse) , tiek ir savo iniciatyva įvesti, t.y. kai tam tikros meškeriotojų organizacijos (greičiausia kalbama apie meškeriotojų klubus ar asociacijas) įsivesdavo savo nariams ar savo telkiniams dar didesnį minimalų žuvies dydį, negu oficialiai leistinas. 

Tai absoliučiai šiuolaikiškas požiūris, niekad nebūčiau patikėjęs kad tokius dalykus rasiu aprašytus šimto metų senumo knygoje.

"Teleskopinė" lūpa

Dar autorius atkreipia skaitytojų dėmesį į kuojos anatomijos ypatumus. Konkrečiai - apie viršutinę kuojų lūpą. Jei ją paimame pirštais, ją galima pakelti ir patraukti į priekį — tarsi teleskopinį mechanizmą. Tai leidžia kuojai rinkti maistą nuo dugno ir paaiškina jos gebėjimą neįtikėtinai greitai išspjauti bet kokį įtartiną objektą.

Todėl žvejys dažnai randa kabliuką su apgraužtu masalu, nors plūdė kibimo nerodė, ar buvo vos pastebimi jos judesiai — tai gali būti šios „teleskopinės“ lūpos veikimo rezultatas.
Tai taip pat paaiškina, kodėl kuojos kibimas dažnai būna labai subtilus, labai greitas, sunkiai pastebimas.

Dažniausiai ramiose vandenyse kuoja paima masalą taip švelniai, kad matomas tik menkiausias plūdės judesys. Todėl reikia pakirsti iš karto, vos tik pastebėjus pirmą judesį. Delsimas yra lemtinga klaida. Jei laukiama „tikro“ kibimo, t.y. stipresnio truktelėjimo, dažnai jau būna per vėlu. Kuojos jau būna pajutusios pavojų, išspjovusios masalą.

Dar šiek tiek bendrinių žinių apie kuojas

Kuojos maisto racionas yra įvairus. Jį sudaro vandens augalai, vabzdžiai, lervos, kirminai ir panašūs organizmai.

Kuoja - drovi ir kaprizinga žuvis. Vienos ryškiausių kuojos savybių yra jos nepaprastas atsargumas ir nepastovumas.

Tai reiškia, kad žmogus, norintis ją sugauti, privalo laikytis atsargumo principo. Jis turi būti tylus, neturi judėti be reikalo, turi išlikti nepastebimas ir neleisti žuviai pajusti savo buvimo. Vaikščiojimas pirmyn ir atgal, trepsėjimas, kad sušiltų kojos, ir panašūs veiksmai tiesiog "prašo problemų". 
Viskas turi būti daroma subtiliai ir nepastebimai. Jei žuvų būrys bent kiek įtars pavojų, jos labai atsargiai žiūrės į masalą ir gali jo visai neimti.

Kalbant apie kuojų kaprizingumą — nė vienas žmogus negali tiksliai pasakyti, kada kuojos maitinsis ir kada ne. Net jei jos jau pradėjo maitintis, neaišku, kiek ilgai tai tęsis.
Kartais idealiai atrodanti diena būna visiškai tuščia, o prastomis sąlygomis žuvys gali maitintis labai aktyviai.
Galbūt tokiu atveju vandens temperatūra yra žemesnė nei oro, o gal netoliese pasirodė lydeka. Kad ir kokia būtų priežastis, žvejys turėtų nenustoti bandyti ir stengtis suprasti, kodėl žuvys nesimaitina.Jei netoliese yra lydeka, ją reikėtų sugauti arba pakeisti vietą, arba kantriai palaukti, kol plėšrūnas pasišalins.

Kai kuojos gyvena upėse, sezono pradžioje jos dažniausiai būna žolėse arba sekliuose ruožuose, kur gali greičiausiai atsigauti po neršto.
Nuo liepos jos palaipsniui palieka žoles ir juda į ramesnes sroves, užutėkius ir sūkurius — trumpai tariant, beveik bet kur.
Sezono pradžioje verta atkreipti ypatingą dėmesį į seklius ruožus, nes tuo metu kuojos dažnai laikosi stipriai aeruojamame vandenyje, kad atgautų jėgas po neršto.
Tokiose vietose galima puikiai žvejoti leidžiant masalą pasroviui, kaip masalą naudojant apsiuvas, vapsvų (čia mums egzotiškas masalas) ar musės lervas, kitus mažus kirminėlius ar augalinį masalą.
Nedidelis jauko kiekis, leidžiamas reguliariai, leidžia išlaikyti žuvis aktyvias, o masalas, einantis paskui jauką, bus lengvai priimamas. Protingas jaukinimas gali atvesti žuvis pas žvejį, o ne žvejį pas žuvis.

Šios senos knygos mintys dar kartą primena, kad geras žvejys pirmiausia turi stebėti ir galvoti, o tik tada rinktis įrankius. 

Praėjo šimtas metų, bet kuojos liko tokios pačios - atsargios, kaprizingos, reikalaujančios kantrybės.

Bus daugiau...

ANKSTESNI SERIJOS STRAIPSNIAI:

1.  Eric Parker „Fine Angling for Coarse Fish“ – knyga, kuri žymi modernios žūklės pradžią