2026-ųjų feeder'io sezono atidarymas

Labai jau neilgai truko uždarytas 2025-ųjų fyderio sezonas. Jau sausio 3-ią dieną pavyko oficialiai atsidaryti naują 2026-ųjų metų fyderio sezoną.

Manau, pirmoji kalendorinių metų žūklė tikrai nusipelno įrašo dienoraštyje. Ne todėl, kad norėčiau pasigirti atsidarytu sezonu. Nors prisipažinsiu – šis faktas tikrai džiugina. Tačiau žūklė davė įdomios patirties ir leido įsitikinti, kokia yra nežymi ta riba žiemą tarp sėkmingos ir nesėkmingos žūklės. Tad noriu užfiksuoti kai kurias savo įžvalgas tiek sau ateičiai, tiek kolegoms kas skaito mano blogą.

Ir taip – prie reikalo... Užlėkė pirmadienį į svečius darbo reikalais kolega Tadas, ir pasakoja kaip savaitgalį po kalėdinių švenčių su kolegomis labai smagiai uždarė fyderio sezoną Pažaislyje. Prigaudė jie tą kartą nemažai, žuvys buvo aktyvios – gaila kad ir aš negalėjau prisijungti. Užvedėm diskusiją, kad būtų smagu ir sekantį savaitgalį aplankyti Pažaislį, ir pabandyti pakartoti tokią fainą žūklę, o tuo pačiu jau ir oficialų fyderio sezono atidarymą padaryti.

Pasižiūrėjom orų prognozes savaitei – matom kad idealiausias oras žvejybai nusimato sausio 03-ią dieną, šeštadienį. Temperatūra prognozuojama nuo 0 iki +1 laipsnio šilumos, vėjas nedidelis. Žvejybai fyderiu žiemą geriau ir nesugalvosi. Tik nerimą kėlė kad antrąją savaitės pusę iki to minėto šeštadienio buvo prognozuojama neigiama temperatūra, tiek dieną, tiek naktį. O naujųjų metų naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį apskritai net iki -14 laipsnių. Pagrindinis klausimas – ar po tokių savaitės šalčių, šeštadienį dar pavyks atrasti atvirą vandenį. Jei prieš savaitę kolegos dar gaudė vos ne rudeninėmis sąlygomis, tai naujametinė savaitė jau buvo tikrų tikriausia žiema.

Dėl viso pikto dar antradienį Tadas prigriebė gyvų, kad turėtume savaitgaliui. Nes naujametinę savaitę žūklės parduotuvės nedirbs. Nusprendėme rizikuoti – kaip bus, taip.

Būti ar nebūti...

Prognozės nemelavo ir temperatūra iš tikrųjų buvo visas dienas neigiama, o ypač naujųjų metų naktį. Todėl sulaukus penktadienio – optimizmo buvo likę labai nedaug. Feisbuke jau kolegos pilnai giriasi poledinės žūklės laimikiais. Neryje plaukia ledai, Klaipėdoje plaukia ledai. Tai kokia gi situacija bus Kauno mariose?

Gerai kad Tadui paprašius kolega iš Kauno penktadienį padarė žvalgybą ir atsiuntė video iš Pažaislio, kur dar matome kad atviras vanduo tyvuliuoja. Tai ir nulėmė galutinį apsisprendimą – šeštadienį važiuojam, per vieną naktį tikrai neužšals.

Šeštadienio ryte privažiuojant prie vienuolyno matome ties pliažu kad visas vanduo jau užtrauktas ledu. Toks vaizdas privertė sunerimti – ar neteks apsisukus grįžt namo. Todėl pasistatę automobilius prie vienuolyno, iš karto movėme žvalgybon prie vandens, ties Pažaislio krantine. Priėjus iki skardžio jau iš toli matome kad ties krantine dar visur atviras vanduo, bangelės raibuliuoja. Pagaliau ramu, kad sezono atidarymas tikrai įvyks. Dabar tik lieka klausimas – koks jis bus.

Vis dėl to kontrastas per savaitę stipriai pasikeitęs. Jau tikrų tikriausia žiema, sniego pilna, žmonės lipdo visokius besmegenius. O čia du keistuoliai per sniega stumia karučius su platformomis ir kita keista žvejybos įranga.

Katrie didesni besmegeniai - ar tie kurie iš sniego sulipdyti, ar tie kur tokiu oru su karučiais ir platformomis žvejybon keliauja? :)

Pasiruošimas...

Pakrantėj randame porą vietinių žvejų, ką tik įsikūrusių. Na o mums besipakuojant daiktus – atskuba dar vienas fyderio sportininkas, berods iš „Tau kimba“ klubo. Tai ir įsikuriame vieni šalia kitų, kaip per varžybas.

Nors ir važiuoju į pažįstamus vandens telkinius kur gaudau jau daugybę kartų ir reljefą neblogai žinau – vis tiek visuomet darausi kontrolinį skanavimą ir gylio žemėlapį. Nes žvejyboje, kaip toje patarlėje – niekada du kartus neįsibrisi į tą pačią upę. Vistiek būna kažkokie pokyčiai – tai arčiau arba toliau įsibrendi, tai vandens lygis pakitęs, tai orientyrą pasirenki kairiau arba dešiniau, oro sąlygos kitokios ir pan. O norint žūklauti rezultatyviai svarbu kuo tiksliau „apčiupinėti“ konkrečią žūklavietę ir kuo tiksliau prisirišti prie konkrečių dugno „anomalijų“. Fyderiui žūklavietės tyrimas yra labai svarbus ir labai įtakoja žūklės rezultatus, todėl jokiu būdu neverta tingėti atlikti tų 10-20 kontrolinių užmetimų gyliui pasimatuoti ir dugnui prasiskanuoti.

Šaltuoju metu ypatingai svarbu tiksliai aptikti kur laikosi žuvis, nes ji yra pasyvi ir jei nepataikysi užmesti į jos žiemojimo vietas – greičiausiai kad jokiais kvapais, skoniais ar vizualiniais jauko efektais žuvies neprisikviesi. Todėl ypatingai svarbu tiksliai apsiskaičiuoti gylio perkritimus ir atstumus iki jų, kad esant reikalui galima būtų gaudyti tiksliai ties šlaito apačia ar viršumi.

Pridedu standartiškai savo gylio žemėlapį, kuriame identifikavau du sau įdomius taškus. Vienas tolimas atstumas giliausioje vietoje ties šlaito apačia, ties 72 metrais. Toliau tyrinėjant kranto link, aptikau gana statų šlaitą, ant kurio nemačiau prasmės bandyti gaudyti. Tad logiškas antrojo taško pasirinkimas buvo lygi terasėlė šlaito viršuje. Pasirinkau grubiai šito „staliuko“ vidurį, tai buvo apie 52 metrų atstumas. Dar arčiau kranto jau buvo ištisinis nuožulnus šlaitas, ir šitas ruožas manęs jau nebedomino. Nuojauta sakė kad žuvys turėtų labiau laikytis tolimame taške, gylyje.

Kolega Tadas, prasiskanavęs dugną, irgi susirado du panašius atstumus. Sutarėme, kad žūklės pradžioje jis startuoja nuo artimesnio taško, o aš tuomet pradedu nuo tolimojo taško. Tikslas – pasižiūrėti kas pirmas suras žuvis ir kur jos tą dieną laikosi.

Žūklės pradžia nedžiuginanti...

Padarėm startinį jaukinimą ir startavome sutartu principu – Tadas iš arčiau, aš iš toliau. Man iš kairės įsikūręs kolega iš „Tau kimba“ komandos gaudė panašiame atstume kaip mano artimasis taškas, kažkas apie 50 metrų.

Pradėjom žūklę – ir pasijautė kad per savaitę iš esmės pasikeitė ne tik orai, bet ir žuvų nuotaikos. Ilgą laiką nei vienas nesugebėjom „atsidaryti“. Kaip bebandžiau išprovokuoti kibimą – niekas nepadėjo. Jokios masalų kombinacijos, jokie gyvų padavimai, jokie pavadėlių ploninimai nepadėjo. Bandžiau lėtai patraukti masalą dugnu, tai baigėsi tik keliais prarastais pavadėliais, nes ties šlaito apačia buvo gausu kažkokių kliuvinių.

Pasikankinęs kurį laiką, turėjau pasiduoti ir perėjau bandyti laimę į artimesnį tašką, nors tame atstume žvejoję kolegos irgi nematė nė kibimo.

Atėjau į artimesnį tašką. Keli užmetimai ir pagaliau net nematęs jokio kibimo išsitraukiu mažytį pūgžliuką – oficialiai pirmoji 2026-ųjų metų žuvis. Ne koks startas, bet jau vis tiek pirmasis laimikis, jau ne „sausas“. Šalia ir kaimynas iš kairės atsidaro su panašiu pūgžliuku. Toks tad nelinksmas buvo rezultatas, praėjus maždaug 1.5 valandos nuo žūklės pradžios.

Pirmoji oficiali mano sugauta 2026-ųjų metų žuvis

Neilgai trukus matau kaip kaimynas iš kairės graibštu semia gražų karšiuką. Pagaliau, pirma normali žuvis. Kadangi gaudome panašiais atstumais – tai suteikia vilties kad ir mano taške turėtų būti žuvies, tereikia susikoncentruoti į gaudymą.

Susikoncentravimas pavyko ir pagaliau įsikinkau ir aš gražų karšiuką. Kaip vėliau paaiškėjo čia buvo mano dienos didžiausia žuvis.

Maniškis "big fišas"

Kiek vėliau atsidarė ir Tadas ir taip visi trys išsilyginom rezultatą. Bet mano artimasis taškas po to pirmojo karšiuko „užsirišo“. Niekas nepadėjo kaip besistengčiau. Kaimynai per tą laiką dar pasigavo po karšiuką, ar gal jau ir ne po vieną – o man nė pro kur.

Tadas prisipažino kad išėjęs į tolimesnį savo tašką, nes nenorėjo kad visi trys vienoje linijoje gaudytume. Kaimynas tebegaudo iš artimesnio. Reiškia žuvies yra ir gylyje, ir ant šlaito viršaus.

Pradėjau ir aš dirbti įprastine taktika – periodiškai vaikščioti per du savo taškus. Iš tolimesnio taško pagaliau išsitraukiu dar vieną karšiuką, bet jau kolega Tadas turi gal 5 žuvis, kaimynas iš kairės irgi berods daugiau už mane. O aš tik pora karšiukų ir pūgžlą.

Kūrybinės kančios...

Greitai bėga tos trumpos žiemos dienelės. Liko žvejybos laiko max 1.5-2 valandos, o rezultatas absoliučiai nedžiugino. Tadas jau turėjo aštuonias normalias žuvis pasigavęs – karšiukus ir gražų riebų plakį. O pas mane vos 3 žuvys neskaitant to pūgžlio.

Niekaip nesupratau kame reikalas – gaudymo atstumai panašūs, ir akivaizdu kad žuvies ten turi būti ir pas mane. Pavadėlių ilgiai panašūs. Masalus naudojame tuos pačius, ant kablio bandau įvairiausias kombinacijas. Gyvus karpytus į jauką paduodame tuos pačius, išbandėme tas pačias kombinacijas. Bet rezultatai žiauriai skiriasi.

Prisipažinsiu, tokiais momentais tikrai labai lengva nusivilti ir pasiduoti. Šitas jausmas  nesvetimas visiems – ir mėgėjams, ir sportininkams, ir varžybose, ir paprastose žūklėse. Kai matai kad kaimynai traukia žuvis, o pats darai atrodo taip pat ir tą patį, bet niekaip nepagauni – norom nenorom pradeda pasąmonė ieškoti pasiteisinimų ir išorinių veiksnių, kam nurašyti savo nesėkmę. Pvz. pradedi galvoti, gal mano taške kaip tik nėra žuvų, jos ten neužsilaiko. Arba dažnai pradedi kaltinti jauką, neva susimaišiau blogą jauką, tai jau daugiau nieko nebepadarysiu gaudydamas su blogu jauku. Arba sakai kad neturėjau tinkamų kabliukų ar pavadėlių ir t.t.

Ir kas blogiausia, kad užėjus tokioms mintims žmogus nesąmoningai pradeda galvoti ne apie tai, kaip dabar ir esamoje situacijoje galima kažką dar nuveikti, o pradeda galvoti vos ne jau apie būsimas žvejybas – ką jose reikės daryti kitaip. O dabartinę žūklę jau kaip ir laiko įvykusia nesėkme. Kitaip tariant – nejučia pasiduoda.

Tarp vilties ir nevilties...

Lygiai tas pats jausmas ir mane aplankė, tikrai nemeluoju ir neslepiu tokių dalykų – irgi pasąmonė automatiškai padėjo ieškoti visokių pasiteisinimų nesėkmei, o ne galvoti kaip išsisukti iš padėties.

Negalėjau savo nesėkmės nurašyti teorijai, kad mano taškuose nėra žuvies, nes kaimynai šalia tuose pačiuose atstumuose karšiukų sugavo, reiškia žuvis ten laikėsi ir problema glūdėjo kažkur kitur.

Gyvus masalus ir jų kombinacijas ant kablio bei jauke su Tadu naudojome identiškus. Šėryklos – tokie patys „windows feeder'iai“. Jaukinimo tempas, išlaukimas užmetus – viską darėme labai panašiai. Tai turbūt irgi ne šituose dalykuose problema.

Kas liečia techninę pusę, buvau tikras kad pavadėlių ilgius naudoju tinkamus, nes dar po savo ankstesnių žūklių, pvz. kur esu aprašęs savo žiemos žūklę Danės upėje, pastebėjau kad geriau dirba trumpesni pavadėliai. Matėsi kad ta pati tendencija galiojo ir šioje žūklėje, tą patį pastebėjo ir kaimynai. Pavadėlio ilgiai buvo bandomi 90-60 cm diapazone, ir mačiau kad ne pavadėlių ilgyje šį kartą problema.

Taip pat naudojau klasikinę teoriją šaltam vandeniui – jei žuvis nekimba, reikia bandyti plonintis pavadėlius ir lengvinti/mažinti kabliukus. Tai eksperimentavau su plonesniais pavadžiais ir smulkesniais kabliais – deja, perniek.

Tada priėjau man logiškiausiai atrodžiusios išvados - kad susimaišiau netinkamą jauką. Naudojau 1 kg juodo VDE Supercrack Bream + 0.5 kg skurdaus vokiško kuojinio jauko + apie 800 gr juodo upinio Matchpro grunto. Dar dėjau šiek tiek sausų kuojinių žolinių kvapų iš Matchpro asortimento.

VDE juodas karšinis jaukas turi tokį specifinį gana stiprų kvapą, nežinočiau net kaip apibūdinti. Kažkiek gal kaip citrusinį su kažkokiais biskvitų aromatais. Fizikinės šios jauko savybės šaltam vandeniui kaip ir tinkamos, tik tas kvapas man atrodė per daug „vasarinis“, todėl ir norėjau jį permušti žolelių kvapais, bet turiu pasakyti nepavyko. Žolelių priedas vis tiek nepermušė to specifinio kvapo. Tai logika man pradėjo dėlioti kad neva šitas vasarinis kvapas ir gali būti kaltas, kad jaukas gavosi neskanus žuvims, kad gal reikėjo darytis paprastesnį skurdesnį jauką. Kad būtent dėl blogo jauko man praktiškai nekimba, o kaimynams kažkiek kimba.

Ir kai pradedi galvoti kad susimaišei blogą jauką tai žūklei, ir kad tai ir yra nesėkmės priežastis - tada dingsta visas sportinis interesas. Nes jeigu jaukas blogas – tai reikštų kad šitai žvejybai jau „kaput“. O kaip minėjau – praktiškai tai jau yra pasidavimas.

Never back down – niekada nepasiduok...

Tai visa laimė, kad užteko dar savigarbos nepasiduoti, ir pabandžiau mintyse dar kartą perkratyti viską ką tos dienos žūklėje pastebėjau, prisiminti ankstesnes žiemos žūkles ir pasidaryti aiškesnį „paveikslą“ kas ten dedasi po vandeniu.

Kokias prielaidas susidėliojau? Kad žuvies tikrai yra ir kad savo pasirinktų taškų keisti nereikia, tai faktas. Akivaizdu kad žuvis laikosi prisispaudusi prie pat dugno, ir beveik nejuda. Tie keli mano realizuoti kibimai (ir pas Tadą buvo tas pats) rodė, kad žuvis paima į burną masalą ir toliau ryja jį stovėdama vietoje. Dėl to ir tų stiprių kibimų nesimatė, nes juos matai kai žuvis įsiurbusi masalą plaukdama tolyn pati užsikerta. O dabar – viršūnėlė sukruta šiek tiek ir viskas. Lauki pakartojimo, pradedi galvoti kad pražioplinai kibimą, keli meškerę – o ten žuvis jau sėdi ant kablio, ir masalą įrijusi „iki šiknos“. Tai jei žuvis taip giliai sugeba įryti masalą, o meškerė to beveik neparodo, net su trumpu pavadžiu – tai ir yra akivaizdus įrodymas kad žuvis nors ir maitinasi, bet iš vietos beveik nejuda.

Reiškia, masalą ir jauką reikia patiekti žuvims praktiškai po nosimi, nes jei užmesi kažkur toliau – ji „šiknos nepajudins“ ir pati link masalo/jauko neplauks. Ir tada man sušvietė mintis, kuri kaip paaiškėjo ir tapo esminiu lūžiu tolimesnėje žūklės eigoje – o ką jeigu kaltas mano masalo pateikimas. Jeigu žuvis visiškai nejuda ir masalas turi atsirasti jai vos ne prie pat burnos – tai gal tie mano pavadėlių ploninimai ir kabliuko (tuo pačiu ir masalo) mažinimai kaip tik man daro meškos paslaugą? Galvojau kad lengvesnį kabliuką ir masalą pasyvi žuvis lengviau įsiurbia, o turbūt kad yra visiškai atvirkščiai -  kuo lengvesnis kabliukas su masalu, tuo jis lėčiau skęsta, gal net nenusileidžia normaliai ant dugno o plazdena vandenyje srovės veikiamas. Todėl tokį masalą pasyviai žuviai kaip tik sunkiau įsiurbti kai jis vandenyje makaluojasi. Ir jeigu nesgauna iš pirmo karto įsiurbti – pasyvi žuvis to masalo ir nebesivaiko. Iš čia ir tie visokie tušti nerealizuoti kibimai, po kurių dažniausiai ir lengvini įrangą, realiai tuo tik dar blogiau sau pasidarydamas.

Kokia žvejyba be draugelių...

Tarp sėkmės ir nesėkmės – žingsnelis mažytis...

Kai tik mintyse susidėliojau šitą savo „teoremą“ - iš karto nusprendžiau eiti „va bank“. Užsirišau 0.14 mm storio pavadėlį, bendras ilgis su atvadukais 80 cm, kabliukas didelis 7 nr. storos vielos. Realiai tai mano grynai vasariniai pavadėliai kokius naudojau Skirvytėje didelių karšių ar net sazaniukų žūklei vasaros metu. Ant kablio trys baltos musės lervos ir rožinė pinkutė „uždarymui“.

Užmečiau ir galvoju sau kad vis tiek nėra ką prarasti, palaikysiu ilgiau didelį masalą užmetęs pažiūrėsiu kas bus. Praėjus pusantros minutės – konkretus stiprus kibimas ir ant kablio patikimai užsėdęs karšiukas.

Ir po šitos mano „technologinės revoliucijos“ atsirišo pagaliau mano tolimasis taškas. Pasirodė kad yra ten ir ta žuvis, ir kad tinka visai ir mano jaukas, ir masalai.

Taip iki žūklės pabaigos sukrapščiau dar kelis karšiukus ir nemažą žiobrį. Kolegai Tadui kibimas kaip tik užsirišo visiškai ir jis tebeturėjo tas pačias savo 8-ias žuvis.

Pabaigus žūklę turėjau pūgžlį, žiobrį ir 6 karšelius. Kolega Tadas pasikeitęs pavadėlį pagal mano pasufleravimą, irgi ištraukė dar vieną karšiuką, ir žūklę pabaigė su vienu pūgžliu, plakiu ir 8-iais karšeliais.

Tai rezultate, per valandą su viršum laiko beveik prisivijau savo kolegą, nors jau realiai buvau praktiškai nurašęs savo dieną kaip nenusisekusią žūklę. Ir viskas iš esmės tik dėl vieno techninio veiksmo – pavadėlio su kabliuku pakeitimo. Kitaip tariant – pakoreguotas masalo pateikimas realiai išgelbėjo žūklę.

Tai žūklės rezultatai gal ir nelabai įspūdingi, nors kaip sausio mėnesiui žūklaujant fyderiu manau visai dar padorūs. Bet šiuo dienoraščio įrašu labiausiai norėjau pasižymėti ir užfiksuoti tiek sau pačiam vėliau atsiminimui, tiek kolegoms kurie skaito mano blogą, kad žieminėje žūklėje fyderiu nuo nesekmės iki sėkmės skiria tik labai nežymus žingsnelis. Kad nereikia pasiduoti iki pat žūklės pabaigos, nereikia nukabinti nosies nurašant savo nesėkmes išoriniams faktoriams, o reikia iki pat pabaigos aktyviai eksperimentuoti, nebijoti išbandyti pačių keisčiausių teorijų. Ir kas svarbausia – lavinti mastymą ir operatyvią savo veiksmų bei patirčių analizę, kad suspėt dar tos pačios žūklės metu pasidaryti reikiamas išvadas, pasikoreguoti savo techniką ir taktiką, ir dar suspėti išsisukti iš prastos situacijos.

Tikiuosi šiuo savo žūklės aprašymu pavyko atskleisti tai, apie ką ką tik paminėjau aukščiau. Kaip lengva patikėti kad gaudai blogu jauku, kad žūklės vietoje nėra žuvies, kad žuvis nekimba dėl kokių nors orų pasikeitimų, dėl mėnulio pilnaties ar dar dėl ko nors. Nors užteko vieno vienintelio techninio veiksmo, kad visi tie pasiteisinimai subliūkštų.

Gaila, kad tokie nušvitimai dažnai aplanko tik žūklės pabaigoje :) Dėl šito turiu sau priekaištų ir šioje žūklėje – juk iš esmės neišradau kažko naujo, o tą pačią tendenciją jau buvau atradęs visai neseniai savo žūklės Danės upėje metu, kur būtent šitie atradimai ir padėjo laimėti prieškalėdines fyderio varžybas. Būčiau anksčiau susiprotėjęs, tai tikiu kad ir šį kartą rezultatai būtų buvę žymiai geresni. Na bet kaip sakoma – geriau vėliau, negu niekada.

Aišku, yra ir logiškas pasiteisinimas – visada pasąmoningai pradžioje bandai tuos veiksmus, kuriuos diktuoja įprasti stereotipai, ir tik kai vis tiek nesiseka – bandai jau kažką visiškai priešingo, visokias „crazy“ idėjas. Kitaip tariant – kai išbandai visas savo žinotas teorijas, ką paprastai iš patirties darytum tokiose sąlygose, ir kai tai vis tiek neduoda rezultato, tik tada bandai kažką visiškai priešingo, ko dar tą dieną nebuvai bandęs. Naudoti viduryje žiemos storą pavadėlį su vos ne karpiniais kabliukais – jei kam pasakytum tokią idėją, pasukiotų pirštą palei smilkinį.

Reziumė...

Tai tuo aprašymą ir baigiu. Smagiai atidarytas oficialus 2026-ųjų metų mano atviro vandens sezonas, nors atidarytas labai trumpam – atėjo tikroji žiema ir antros tokios žūklės jau teks ilgokai palaukti. Girtis po šios žūklės labai nėra kuo, bet tokios žieminės žūklės grūdina ir duoda naudingų įžvalgų bei pamokų. Todėl noriu kai kurias patirtis užsifiksuoti ateičiai, ir tuo pačiu kolegoms palinkėti:

• pasisemti naudingų pamokų iš visų tokių atsitiktinių žūklių bei juose aptiktų atradimų, nepamiršti jų ir naudoti savo žinių bagažą bei plėsti jį.

• Jei žūklės pradžioje nesiseka -  nepasiduoti, nenuleisti nosies, išlaikyti užsispyrimą ir susikaupimą iki pat paskutinės žūklės minutės.

• Netinginiauti ir aktyviai „dirbti„ žūklės metu, ieškoti kaip suefektyvinti žūklę, ieškoti žuvies ir būdų kaip jai įtikti – keitinėti masalus bei jų kombinacijas, jaukų bei masalų padavimą, pavadėlių ilgius bei storius, kabliukų tipus ir dydžius, koreguoti žūklės atstumus ir t.t. Žuvų elgesys gali kelis kartus pasikeisti tos pačios žūklės metu, tad reikia „neužsiciklinti“ ties vienu gaudymo būdu.

• Nebijoti pasikliauti savo nuojauta ir nebijoti išbandyti įvairių „crazy“ idėjų, jeigu tam yra racionalus pagrindas.

• Nuolat galvoti ir analizuoti savo sėkmes bei nesėkmes, stengtis ne aklai kopijuoti kitus, o suprasti vandens pasaulį ir po žūklių pasidaryti kuo teisingesnes išvadas.

Tai yra labai naudingos sąvybės ir patirtis ne tik sporte, bet ir mėgėjiškoje žūklėje. Na o kol kas panašu kad jau tikrai fyderius reikia dėti į lentyną ir traukti iš dėžės žieminius „padargus“.

Iki susimatymo sekančiose žūklėse...