Baigiantis kalendoriniams metams ir jau garantuotai pasibaigus 2026 metų fyderio varžybų sezonui, galima išsamiau aprašyti paskutiniąsias prieškalėdines varžybas Klaipėdoje Danės upėje, nepaliekant jokių paslapčių. Gal kolegoms sportininkams bus įdomūs vieni ar kiti techniniai/planavimo niuansai.
Šių metų fyderio varžybų sezonas buvo pakankamai intensyvus, kaip visuomet stengiamės su kolegomis sudalyvauti beveik visose rudeninėse sportinėse varžybose, kokios tik būna organizuojamos. Dažniausiai sezoną užbaigdavome lapkričio mėnesį Pažaislio tandemo varžybose.
Šį kartą lapkričio mėnesio pačioje pabaigoje su kolega Tadu dalyvavome varžybose Lenkijoje, Elblago kanale, žvejodami prie -5°C temperatūros. Prisipažinsiu – jau buvau šventai įsitikinęs kad tai tikrai paskutinės sezono varžybos. Varžybos vyko miesto centre, gražioje senamiesčio aplinkoje, kur jau jautėsi pasiruošimo Kalėdoms atmosfera – tad tokiu gražiu varžybų sezono uždarymu tikrai negalėjau skųstis. Viskas super fain.
Grįžome į Lietuvą jau absoliučiai žieminėmis sąlygomis, buvo šalta, priversta sniego, tad ir spėliojome važiuodami, ar dar apskritai turėsime galimybių pažvejoti su fyderiu, ar dar ilgai išsilaikys Kauno marios neužtrauktos ledu. Tuomet pusiau juokais pasvarstėm – jei jau ateina žiema, ar nebus vienintelis variantas, važiuoti gaudyt į Klaipėdą, į Danės upę. Jau ne pirmi metai girdime smagias istorijas apie tai, kaip klaipėdiečiai (ir ne tik) smagiai gaudo fyderiais Danėje pačiame Klaipėdos mieste, kai mes Rytų Lietuvoje jau laipiojame ant ledo. O dar kaip tik neseniai spalio pabaigoje Danėje buvo net ir fyderio varžybos įvykusios, teko skaityti FB postus. Tik kiek pamenu ten sportininkams nelabai norėjo leisti dalyvauti, buvo atskirai atskirti mėgėjai ir nedidelė grupė sportininkų.
Iš turbūt iš tikrųjų egzistuoja toks fenomenas, kad mintys materializuojasi. Nes staiga, lapkričio 28 dieną, praėjus gal net nepilnai savaitei po lenkiškų varžybų, skaitau FB ir pyst – skelbimas kad gruodžio 13 dieną Gaudyk.lt organizuoja kalėdinės taurės fyderio varžybas Danės upėje, ir dalyvauti gali visi spėję užsiregistruoti. Tai buvo absoliučiai nereali naujiena – ir dar viena proga pasivaržyti, jau praktiškai prieš pat Kalėdas, absoliučiai šventiškas varžybų sezono uždarymas. Ir kaip tik proga aplankyti Klaipėdos senamiestį ir pažūklauti Danėje, ką ir šiaip jau beveik buvau susiplanavęs atlikti.
Užsiregistravau nedelsdamas, ir tai jau sąraše atsiradau 13-u numeriu. Tokių pačių maniakų pasirodė kad netrūksta, nes dar tą pačią dieną dalyvių sąrašas užsipildė iki maksimumo 45-ių dalyvių, ir dar plius keli rezerviniai.
Apie išankstinį pasiruošimą
Iš karto apsisprendžiau kad į Klaipėdą turiu vykti dar iš vakaro, t.y. penktadienį, kad prieš varžybas normaliai išsimiegoti ir pailsėti, o penktadienį dar ir trumpą treniruotę pasidaryti. Todėl patys pirmieji žingsniai buvo pasiimti darbe penktadienį laisvadienį atostogų sąskaita, o taip pat susirasti viešbutį nakvynei kuo arčiau žūklavietės. Na o toliau – standartinis žvejybos planavimas.
Informacijos apie vandens telkinį susirinkimas.
Danės upėje niekados gyvenime dar nebuvau žvejojęs, tad vienas iš žvalgybos metodų yra telkinio batimetrijos išstudijavimas. Šiuo atveju labai padeda mokama Deeper programos versija, kur radau ir Danės upės batimetrinį žemėlapį. Pasižiūrėjau kaip eina vaga varžybų vietoje, kad gylis nemažas – iki 4 su virš metrų.
Naudingos informacijos apie žvejybą Danėje tikrai nėra daug, nelabai kažką vertingo rado ir dirbtinis pagalbininkas Chat GPT. Bet viena nuoroda į video apie žūklę fyderiu Danėje buvo naudinga. Ten galėjau pamatyti kaip atrodo pati pakrantė, kad suprasti kaip reikės įsikurti ir kokią įrangą pasiimti. Mačiau kad iš pagaunamų žuvų tame video pagrinde buvo plakiai. Buvo užsiminta kad srovėje laikosi 40 gr šėryklėlės. Tai vis šiokia tokia info.
Pasirinkti įrankiai
Upės plotis, gylis, krantinių tipas – viskas atrodė labai panašu į Elblage buvusias sąlygas. Tik Elblage stipriai keitinėjosi srovė, ir kartais reikėjo net “raguotos” 70 gr. šėryklos kad išsilaikytų srovėje. Kiek atsimenu Danę iš ankstesnių viešnagių Klaipėdoje – srovė būdavo ramesnė ir stabilesnė. Todėl tikiu žiūrėtame video išsakytomis mintimis, kad užteks apie 40 gr. svorio šėryklų (aišku, dėl viso pikto įsimetu ir sunkesnių, net iki 80 gr.).
Taigi varžyboms pasirenkamas komplektas sąlyginai lengvų kotų, kuriuos paprastai imu į žvejybas nedideliuose stovinčio vandens telkiniuose. Komplektą sudaro du pikeriai iki 40 gr. užmetimo, du Salmo Silverwater kotai (vienas iki 60 gr., kitas iki 80 gr. užmetimo), Salmo Tournament'as iki 70 gr., ir Flagman Mantaray Elite iki 75 gr.
Visi kotai pas mane apginkluoti pintais valais, varžybines “in-line” sistemas rišu naudodamas 10-20 cm ilgio specialios elastinės gumos intarpus.
Jaukai
Planuodamas jauką rėmiausi Lenkijos varžybų patirtimi. Jauko paskirtis šiuo atveju – labiau transportavimo funkcija, suklijuojant šėrykloje gyvus ingredientus. Esant varžybiniam presingui, gyvų ingredientų gali tekti panaudoti ir didesniais kiekiais, ar mėtant dažniau. Todėl jaukas jokiu būdu negali būti sotinantis. Kvapas ar skonis – jau kitas dalykas, su šitomis jauko savybėmis galima padirbėti, kad šiek tiek papildomai viliotų žuvis.
Jauko kiekis žvejybai – ne daugiau 2 kg., jei reikia didesnio kiekio – geriau atskiesti žemėmis.
Kadangi treniruotei jauką ketinau maišytis iš vakaro, jauko mišinį treniruotei susigalvojau iš anksto, iš sandėlyje turimų likučių. Ko jau ko, bet įvairių jaukų po varžybų sezono kiekvienais metais atlieka tikrai daug, tad savoms žvejyboms jo pirkti pratiškai nebereikia. Turiu daug neišnaudoto jauko, prisipirkęs didmeniniais kiekiais iš tokio beveik nežinomo gamintojo.
Tai tiesiog susipyliau kilogramą smulkaus skurdaus kuojinio jauko su kalendros aromatu, kilogramą juodo karšinio jauko, kuris yra gana universalus, ne per daug sotus ir ne kvapnus (kažkas panašaus į Champion Feed Wonder Black). Į jauko mišinį įdėjau juodų dažų, saldiklio, gerą žiupsnį žolinių kvapų (Champion Feed – Rotaugen).
Pirminis drėkinimas turės būti atliekamas iš vakaro namuose, galutinis – jau ant kranto prieš žvejybą. Taip pat prieš paskutinį drėkinimą planavau į jauką įmaišyti 0,9 kg Matchpro juodo upinio grunto, kad labiau praskurdinti jauką, patamsinti ir padaryti sunkesniu/lipnesniu. Na ir šiek tiek padidinti jauko mišinio kiekį.
Tam atvejui, jei per treniruotę jaukas nepasiteisintų ir reikėtų kažką koreguoti – įsimečiau papildomai kelis pakelius juodo jauko iš Sensas bei Champion Feed asortimento.
Masalai
Gyvų masalų kiekis šiose varžybose nebuvo ribojamas. Bet kažkokių ypatingų “mėsos atakų” žūklėje naudoti neplanavau, ir nusprendžiau pasitenkinti tokiais kiekiais:
* 1 kg matylio. Matylių teko pirkti dar antradienį, kai jis šviežiai patiekiamas Vilniaus parduotuvėms. Todėl ir ėmiau kilogramą, nes buvo rizika kad dalis jo neišsisaugos iki varžybų, o norėjau kad treniruotei ir varžyboms turėčiau likusio kokybiško matyliaus bent puskilį. Saugojant matylių pakavau mažomis porcijomis keliais skirtingais būdais, kad turėčiau daugiau šansų bent dalį išsaugoti sveikų.
* apie 1 ltr spalvotų musės lervų, likusių dar nuo Lenkijos.
* apie 0,3 ltr raudonai dažytų musės lervų, irgi palikimas nuo Lenkijos varžių.
* apie 1 ltr pinkučių. Visos pinkutės dar Vilniuje be gailesčio nuskandintos, kad būtų galima cielas maišyti į jauką.
* du pakeliai po 250 gr kasterio. Po vieną treniruotei ir varžyboms.
Treniruotė Klaipėdoje
Atėjus ilgai lauktam penktadieniui – iš ankstaus ryto jau dardėjau Klaipėdos link. Planas buvo apie 10 val būti prie vandens, nuo 11 iki 15 val. pažvejoti, tada kol dar šviesu – susiruošti iš karto dar prie vandens jauką bei kitą įrangą varžyboms, ir jau po to ramiai važiuoti registruotis į viešbutį, kur nors senamiestyje skaniai pavakarieniauti ir ramiai pačilinti.
Atvykus prie Danės sutikau daug besitreniruojančių žvejų. Tarp jų ir nemažai pažįstamų. Kolegos informavo kad turi pasigavę šiek tiek plakių, bet negausiai, ne daugiau 10 vnt. Žuvų kalibras ne per didžiausias. Kibimų kaip ir yra, bet labai prastai su realizacija.
Bekalbinant kolegas dar sugaišau šiek tiek laiko, tad daugiau nelaukęs sėdau į kiek didesnį paliktą tarpą tarp žvejų. Pagal varžybinį sektorių žymėjimą, gavosi kad treniravausi 18-ame sektoriuje. Kol susidėjau įrangą, prasiskanavau dugną ir pasidariau gylio žemėlapį - pačiai žūklei teliko 3.5 valandos (nuo 11:30 iki 15:00).
Gylio žemėlapis parodė kad prie kito kranto išvis negilu, toliau link manęs tęsiasi ilgas nuožulnus šlaitas, ir pati vaga yra visai netoli mano kranto.
Jau po Lenkijos patirties iš karto žinojau kad gruodžio mėnesį žvejodamas – žuvies pirmiausia ieškosiu giliausioje vagos vietoje, ir tai bus mano pagrindinis taškas.
Taip pat dar Lenkijoje esu pasimokęs, kad antras taškas būtinai reikalingas. Tokiu metų laiku turi pats susirasti žuvį, nes žuvis jau nėra aktyvi ir jos iš toli nei jauku, nei skaniais masalais neprisikviesi. Nepataikei užmesti kur laikosi žuvis – gali likti išvis be laimikio. Bet net ir pataikius – žuvis kimba bangomis. Sugavai kelis egzempliorius, ir kurį laiką štilis. Gal traukiant laimikį kitos žuvys šiek tiek išsibaido, ir reikia sulaukti kol jos sugrįžta. O gal tiesiog nurinkai arčiausiai taško buvusias žuvis, ir reikia tiesiog sulaukti kol vėl atplauks naujas būrelis parankioti ant dugno gulinčių skanėstų. Vienaip ar kitaip – visą laiką gaudant viename taške, neišvengiamai būna tuščios atkarpos be kibimo, ir tai labai kenkia galutiniam rezultatui. Todėl žymiai geriau dingus kibimui, duoti pagrindiniam taškui kiek “pailsėti”, pereiti į atsarginį savo tašką ir ten parinkti kokią vieną-kitą papildomą žuvį. Kartais būna ir taip, kad iš dviejų turimų taškų žūklės pradžioje pagrindiniu būna vienas, o įdienojus jau visas laimikis renkamas iš kito taško, kuris prieš tai buvo kaip atsarginis.
Tai grįžtant prie treniruotės – pagrindiniu tašku darausi tolimesnį vagos šlaitą. Ir taip čia juokingas užmetimo atstumas, vos 10 metrų, dar labiau artintis jau nedrįsau.
O štai antrąjį tašką pasirinkti buvo sunkiau. Ant to nuožulnaus šlaito neradau nei jokios briaunelės ar nelygumo, kur vertėtų užsikabinti. Tai tiesiog pasirinkau šlaito viršutinę dalį, kad patikrinti ar čia iš seklumos neužklys kokia kuojiūkštė, ešeriukas. Ar gal bent kokių pūgžlių pavyks parankioti.
Startiniam jaukinimui užmetu 5 didesnes šėryklas į tolimesnįjį tašką, ir 5 didesnes šėryklas į artimąjį tašką. Startiniam jaukinimui karpalo nenaudojau, jauke tiesiog išmaišiau šiek tiek skandintų pinkučių, sveikų matyliukų, kasterio.
Žūklę pradėjau nuo tolimesnio taško. Taimerį užsistačiau kad išlaukimai būtų ne ilgesni kaip 2 minutės. Antruoju metimu pamačiau pirmą kibimą – pavienį kepštelėjimą, kuris į nieką toliau neišsivystė. Trečiuoju metimu viršūnėlę kažkas stipriai pašokdino – nemažas ešerys, kurį matyt suviliojo su jauku paduotas matylius. Vėliau dar sukrapščiau nedidelį plakiuką. Reiškia šiokios tokios žuvies yra ir ant šlaito, taškas ne beviltiškas.
Perėjęs tikrinti pagrindinio taško vagoje, irgi atsidariau su gražiu ešeriu. Vėliau kibo tik plakiai, bet jų kalibras gražesnis negu šlaito viršuje.
Treniruotės apibendrinimas ir įžvalgos:
Iš viso per 3.5 val sugauta 30 žuvų, iš kurių du minėti ešeriai, visi kiti tik plakiai.
Gausesnis laimikis ir didesnės žuvys kaip ir tikėjausi buvo giliausioje vagos vietoje. Bet dviejų taškų taktika pasiteisino, antrajame taške periodiškai pavykdavo vieną kitą žuvelę iškrapštyti.
Ant kablio geriausiai dirbo 2-3 matylių ir rausvos pinkutės kombinacija. Vien matyliai kažkodėl nelabai viliojo žuvis, musės lervos žuvis kaip ir domino, bet buvo daug tuščių kibimų kai smulkesnė žuvis tampydavo lervutę už galo, pilnai neprarydama visos porcijos su kabliu.
Eksperimentai su karpalu parodė kad vien karpytas matylius išvis nedavė rezultato. Vien karpytas dzikas irgi ne. Geriausiai veikė treniruotės pradžioje pakarpytas kasteris su matyliais. Pasibaigus kasteriui gerai buvo ir pakarpytos musės lervos su matyliais. Treniruotės pabaigoje gerai suaktyvino žuvis vagoje paduodamas sveikas matylius.
Eksperimentai su pavadėlio storiais kažkokio stebuklo neparodė. Beveik po vienodai žuvų buvo sugauta naudojant 0.12 , 0.10 ir 0.08 mm storio pavadėlius. Su storesniu pavadėliu ir su didesniu kabliuku, užkibusius plakius jau galima tiesiog išsikelti iš vandens. Su plonyčiu pavadėliu tenka naudoti graibštą.
Apie pavadėlių ilgius. Startavau su metro ilgio pavadėliais (ilgį skaičiuojant kartu su atvadukais ar fydergumomis). Kibimai buvo atsargūs ir realizacija tikrai prasta. Pavadėlio ilginimas nepadėjo, apskritai kibimas tik sumažėdavo. Tada prasidėjo pavadėlio trumpinimas, ieškant optimalaus varianto. Sutrumpinus pavadėlį iki 90 cm jau kibimas iš karto tapo išraiškingesnis, bet pasikirsdavo dar ne visada. Sutrumpinimas iki 80 cm praktiškai sutvarkė reikalus - kibimai tapo agresyvūs ir išraiškingi, stambesni plakiai praktiškai pasikirsdavo patys, kabliukas būdavo įrytas giliai, tekdavo ištraukinėti su ekstraktoriumi.
Šėryklėlių svorio tikrai nereikėjo didelio. Artimame taške pačioje vagoje srovę laikė ir 30 gramų šėrykla, tiktai tokia lengva šėrykla per daug ilgai skęsdavo. Tad vien dėl greitesnio skendimo naudojau 40 arr net 50 gramų. Tolimesniame taške, kad šėrykla nenusiridentų šlaitu ir laikytųsi taške, reikėjo naudoti klasikines “open end feeder” tipo šėryklas (kurr svarelis pritaisytas šėryklėlės šone) arba “bačkutes” su platesniu ir masyvesniu svareliu, kuris išlaikytų šėryklą stačią ir neleistų ridentis dugnu.
Treniruotės pabaigoje pavyko pasikalbėti su vienu kitu žveju, kurie anksčiau baiginėjo žūklę. Supratau kad mano treniruočių rezultatas dar skaitėsi visai neblogas. Kitiems žvejams sekėsi panašiai, buvo kas tą patį kiekį apie 30 žuvų sugaudė per 5+ valandas.
Planas varžyboms
Pabaigus treniruotę, iš karto žūklavietėje kol dar šviesu reikėjo susiruošti varžybų dienai. Todėl iš karto po treniruotės teko susidėlioti mintyse varžybų planą, ir pagal jį vykdyti pasiruošimą. Kuriant planą varžyboms pagal treniruočių rezultatus, turėjau atsižvelgti į tai, kad:
varžybų dieną pagal orų prognozę nusimatė stiprus atšalimas (kai treniravausi penktadienį, termometras rodė +7º C, naktį buvo prognozuojamas atšalimas iki -1º C, o šeštadienio dieną ir ryte apie 0 º C). Todėl iš karto dariau prielaidą, kad žuvų elgesys stipriai pasikeis į blogąją pusę dėl tokio staigaus atšalimo, dėl ko ir rezultatas turėtų būti prastesnis, ir visus techninius-taktinius niuansus reikės pakoreguoti į atsargesnę pusę (plonintis valus, mažintis kablius, mažinti jauko kiekius, daryti skurdesnį jauką, atsargiau padavinėti jauką ir gyvus priedus).
Varžybų dieną bus žymiai didesnis presingas negu per treniruotę. Ir jeigu jau per treniruotę reikėjo stengtis dėl kiekvieno realizuoto plakio – tai per varžybas stengtis reikės dvigubai, nes reikės dar konkuruoti su kaimynais. Konkuruojant reikės spręsti dvejopą užduotį – reikia kad mano jaukai ir masalai žuvims būtų skanesni negu kaimynų, bet tuo pačiu reikia žuvų neperšerti kad jos kuo ilgiau laikytųsi taške ir kad masalas ant kabliuko joms atrodytų apetitiškesnis kąsnelis, negu ant dugno gulintis jaukas su priedais.
Taigi, varžyboms planas susidėliojo sekantis...
Jaukas
Treniruotėms paruoštas mano jaukas pasirodė tikrai neblogai, tad pagrindinių sudedamųjų dalių keisti neketinau. Tačiau šiek tiek pakeičiau proporcijas, atsižvelgiant į aukščiau mano išdėstytas prielaidas. Galutinis varžyboms pasirinktas mišinys gavosi toks: 0.7 kg smulkaus kuojinio jauko, 0.7 kg juodo karšinio jauko. Jauko mišinys taip pat kaip ir per treniruotę - pasaldintas, padažytas juodais dažais, įdėta Rotaugen kvapų. Grunto kiekį jauke padidinau iki 1.8 kg (pilnas pakelis Matchpro River grunto). Tokiu būdu gavau apie 3 kg sauso mišinio. Kiekis su šiokiu tokiu rezervu, kad varžybose tikrai nepritrūktų.
Taškų ir įrankių pasirinkimas
Taškų pasirinkimą nusprendžiau daryti lygiai tokiu pačiu principu kaip per treniruotę – pasidaryti dugno žemėlapį, pagrindinį tašką nusistatyti giliausiose vietoje, antrą tašką pasidaryti kur nors aukščiau ant šlaito. Artimiausiam taškui paruoštas 3.3 m Salmo Silverwater 60 gr. kotukas, tolimesniam taškui 3.6 m Flagman Mantaray Elite 75 gr užmetimo.
Per treniruotę pasirinkus patogų įrangos išdėstymą ant platformos – visi laikikliai bei aksesuarai lieka savo darbinėje pozicijoje ant platformos, kad varžybose pasiruošimas būtų greitesnis.
Per treniruotę labiausiai patikusios šėryklėlės iš karto atidedamos į atskirą dėžutę, kad iš karto būtų paruoštos žūklei.
Pavadėlius pasiruošiau nuo 90 cm ir trumpesnius. Pavadėlius ketinau naudoti plonesnius negu per treniruotę, dėl mano jau aprašytų aplinkybių. Startuoti ketinau nuo 90 cm ilgio 0.10 mm pavadėlio su 5 nr. (pagal japonišką numeraciją, arba 14 nr. pagal europietišką) kabliuku.
Jaukinimas ir gaudymas
Jaukinimo taktiką planavau pagal treniruotės metu patikrintą informaciją – padavinėti jauką vidutinio dydžio šėryklomis, paduodant su kiekviena šėrykla porciją gyvų ingredientų. Skandintas pinkutes paduoti sveikas išmaišytas jauke, matylio pabandyti paduoti ir sveiko pamaišyto jauke (treniruotės pabaigoje tas akivaizdžiai veikė) ir karpant jį su kasteriu. Musės lervas karpyti pamaišius su žiupsneliu matylio.
Su tinkamiausiu masalu kabliui per daug neužsiciklinsiu. Pabandysiu treniruotėj dirbusią kombinaciją, jei nedirbs – ieškosiu toliau ko nors efektyvaus. Su masalais apskritai situacija būna kad kardinaliai pasikeičia žūklės metu, todėl iš tikrųjų reikia nuolat dirbti, netingėti patikrinti kitokių kombinacijų. Praktiškai jei du kartus užmetus tą patį masalą ar kombinaciją nesulaukiama kibimo – verta keisti masalą ant kablio ar jo užkabinimo būdą.
Gaudyti planavau kaip ir per treniruotę – periodiškai “vaikštant” per taškus. Pagal treniruotės laimikį, kolegos pasufleravo kad reikėtų per varžybas sugauti apie 50 vnt. Žuvų, tam kad turėti gerą rezultatą. Kaip jau minėjau, dėl oro kaitos ir didesnio presingo, prognozavau pats sau kad su kibimu bus prasčiau negu per treniruotę, todėl gali būti kad ir 30 vnt. Žuvų, kaip kad pavyko sugauti treniruojantis, dar gali būti visai neprastas rezultatas. Čia būtų toks kaip ir minimalus planas kiek reikia stengtis sugauti.
Tai toks tad buvo išankstinis greitai galvoje susidėliojęs planas varžyboms. Bet kokiu atveju viską iš anksto šimtaprocentaliai nesuplanuosi, visada tenka improvizuoti pagal faktinę situaciją, pagal tai ką daro kaimynai ir kaip jiems sekasi.
Sąžinė buvo rami kad pagal esamą situaciją pasiruošiau kaip galėjau, įrankiai, jaukai ir masalai saugiai sudėti automobilyje ir paruošti varžyboms – galima likusią dienos dalį ramiai įsikurti viešbutyje ir skirti Klaipėdos senamiesčio vizitacijai bei vakarienei.
Varžybų eiga
Registracija varžyboms nuo 07:30. Tad ryte atsikeliu nustatytu laiku, tiesiai automobilin ir į varžybų vietą, kuri yra visai netoli. Kaip gerai, kai nereikia keltis žymiai anksčiau, nereikia ryte kuistis prie masalų ar jaukų - viskas jau paruošta automobilyje, galima ramiai registruotis, apsižiūrėti sektorius, pabendrauti su kitais dalyviais.
Atėjus registracijos laikui, dar tamsu, oras iš tikrųjų atšalęs iki maždaug 0° C, kaip ir rašė orų prognozė. Gerai kad organizatoriai pasirūpino tvarkingai įsirengti teisėjų štabą, viskas gerai apšviesta, atsivežta garso sistema, termosas su karštais gėrimais dalyviams – šaunu.
Ryte paaiškėjo kad iš viso užsiregistravo varžyboms 43 dalyviai, keletas atkrito paskutiniu momentu. Tad bus gaudoma 5-iose zonose, iš kurių dvi bus po 10 dalyvių, kitos trys po 9 dalyvius.
Kaip ir jau esu rašęs, apsižiūrėjęs kaip sužymėti sektoriai, mačiau kad treniravausi beveik per patį vidurį, maždaug ties 18-tu sektoriumi. Panašiai ten ir ryte automobilį pasistačiau, tai pagalvojau kad ir būtų visai faina jei burtus ištraukčiau kur nors netoli treniruočių vietos.
Taip jau likimas lėmė, kad man eilė traukti burtus iškrito beveik priešpaskutiniam, tai teko traukti praktiškai iš to kas liko. Bet skųstis negaliu, gavau 25-tą sektorių, pakankamai netoli tos vietos kur dariau treniruotę, tad tikėjausi kad treniruotėje sugalvotas planas ir surinkta info turėtų veikti.
Kas patiko šitose varžybose – kad nėra tų standartinių jauko ir masalų patikrų (nes kiekiai neribojami), teisėjų su geltonomis kortelėmis ir kitų sportininkams įprastų dalykų. Bet nuo to varžybų kokybė tikrai nenukentėjo, viskas vyko draugiškoje prieškalėdinėje atmosferoje. Tik pasiruošimas žūklei gavosi greitesnis ir paprastesnis, kai nebuvo tų standartinių procedūrų.
Ruošiantis žvejybai, dugno žemėlapis parodė panašią situaciją kaip ir per treniruotę. Toks pats nuožulnus šlaitas nuo priešingo kranto iki vagos, vaga praktiškai man po kojomis, prie pat mano kranto, praktiškai prie pat krantinės.
Bet iš po kojų gaudyti nesiryžtu, pagrindiniu savo tašku vėl pasirenku 10 metrų atstumą kaip ir per treniruotę. Šį kartą tai gal ir ne pati giliausia vieta, bet tokia savotiška apie 3 m pločio terasėlė, lyg stalas žuvims, prie pat vagos. Turėtų būti gerai.
Antrą tašką pasirinkti sunkiau, šį kartą šlaitas statesnis ir neturi tokios aiškios viršutinės briaunos, tik savotišką mini lūžį maždaug ties 15 metrų. Tai ir pasirenku atstumą 16 metrų – šiek tiek aukščiau tos mano minėtos briaunos, kuri matosi žemėlapyje.
Nuskamba signalas startiniam jaukinimui. Nusprendžiu iš karto neatskleidinėti savo kortų, kad pagrindiniu atstumu esu pasirinkęs vagą 10 metrų atstumu. Ramiau sau jaukinu savo tolimesnį tašką su didesne šėrykla, matau kad ir kaimynai jaukina panašiais atstumais 15-20 metrų ribose. Nors startinį jaukinimą darau su didesne šėrykla, bet su jauku gyvų ingredientų paduodu nedaug – šiek tiek skandintų pinkučių, kasteriuko ir sveikų matylių. Todėl nors atrodo kad šeriu atsakančiai – perjaukinti taško nebijau. Juolab realiai planuoju pradėti nuo savo 10 metrų distancijos, o 16 metrų tikrinti vėliau. Tai kaip tik ant startinio jaukinimo gali būti atėjus viena kita žuvelė.
Kai nuskamba tikrasis varžybų sarto signalas, matau kad kaimynai ir pradeda gaudymą tolimesniais atstumais, daugmaž kur ir jaukinosi. Aš pereinu prie savo klastingo plano – paimu antrą kotą paruoštą artimam taškui, ir pradedu žūklę nuo 10 metrų atstumo. Kadangi ruošiausi atsargesniam kibimui per varžybas – tai startavau su 90 cm ilgio ir 0.10 diametro pavadėliu, kabliukas plonavielis 5 Nr. Jaukinant iš karto pradėjau padavinėti karpytą kasterį su matylium, plius jauke nuo startinio jaukinimo dar buvo likusių pinkučių, sveikų matyliukų.
Ir čia pirmas mano plano nesuveikimas – niekaip nesulaukiu pirmojo kibimo savo pagrindiniame taške. Nepadeda jokios masalų kombinacijos ant kablio. Nors matau kad kaimynai jau dauguma atsidarė su pirmaisiais plakiais.
Išsiploninau pavadėlį iki 0.08mm – vis tiek nieko. Nepaisant visų pastangų – niekaip neatsidarau, ir jau darosi neramu.
Tenka peržengti savo “ego” ir koreguoti planą – pereiti į tolimesnį tašką, kuris turėjo būti atsarginiu. Čia žūklę irgi pradedu iš karto su plonu 0.08 mm pavadėliu, manydamas kad jis duos daugiau šansų greičiau sulaukti kibimo. Nes dabar pagrindinis tikslas ir yra – sulaukti pirmosios reakcijos iš žuvies, surasti kurgi ji laikosi.
Trečiuoju metimu pagaliau sulaukiu pirmojo kibimo, kuris silpnokas ir pakirtimas nepavyksta. Susitrumpinu pavadėlį iki 80 cm, ir pagaliau sulaukiu aiškesnio kibimo ir pirma žuvis. Pagaliau atsidarau su nedideliu plakiuku. Žvejoju toliau, ir kibimų sulaukiu, bet realizacija vis tiek prasta. Nepavyksta pakirtimas, nors kibimai tokie tikrai aiškūs, atrodo kad jau turėtų būti garantuota žuvis. Kažkodėl turiu nuojautą kad galbūt per mažas mano naudojamas kabliukas, ir tiesiog ištraukiu žuviai jį iš burnos kartu su visu masalu. Nes masalas būna beveik neapkramtytas. Ant 0.08 mm pavadėlio buvo surišti 4 nr. kabliukai pagal japonišką numeraciją (europietiško apie 16 nr. atitikmuo)
Kad patikrinti teoriją – persirišu irgi 80 cm ilgio pavadėlį, bet jau 0.10 mm diametro su 5 numeriu kabliuku, platesnio lenkimo. Ir suprantu kad neklydau, reikalai pasitaisė. Tinklelyje įsikūrė dar keletas plakių.
Tada kibimas prigeso ir be didelių sentimentų grįžtu patikrinti artimojo taško. Čia irgi ant meškerykočio susirišu 80 cm pavadėlį 0.10 diametro su platesnio lenkimo 5 nr. kabliuku. Pagaliau irgi pamatau gyvybės ženklus, sulaukiu plakio. Bandau toliau gaudyti šiame taške, kažkoks judesys jau yra, bet realizacija dar irgi pašlubuoja. Smagiau tik tiek, kad plakiai šiek tiek didesni negu tolimajame taške.
Kaip tik praėjus gal pusantros valandos varžybų aplanko pakalbinti varžybų organizatorius. Tuo metu turėjau jau gal 8 žuvis, kaip tik befilmuojant sulaukiau gan agresyviai atrodžiusio kibimo, bet plakis neužsikirto. Pasiguodžiau organizatoriui kad su realizacija nelengva, tai sakė kad ir pas kitus tas pats. Ir mano sugautų žuvų skaičius dar pakankamai normaliai, nes yra kam sekasi prasčiau. Aišku, buvo ir kam sekėsi geriau.
Bandau susikaupti ir tęsti žūklę toliau, grįžtu vėl tikrinti tolimesnio taško. Žūklaudamas vis galvoju – kas čia gali būti negerai su ta realizacija. Susidariau tokią nuomonę, kad gali būti taip žuvis į jauką ir masalą reaguoja, tiesiog stovi prisispaudusi prie pat dugno ir nesivaiko masalo. Ir jeigu naudojamas plonas valas ir ilgesnis pavadėlis, masalas yra ant plonesnio ir lengvesnio kabliuko ir plevėsuoja kažkur aukščiau. Tai žuvis ir lėčiau jį pastebi, ir sunkiau pataiko įsiurbti masalą. Nes teoriškai srovėje stambesnis plakis turėtų praktiškai pats pasikirsti.
Kad patikrinti savo teoriją – susitrumpinu pavadėlį iki 70 cm, pavadėlį paimu 0,12 mm diametro nes ant pririštas storesnės vielos (atitinkamai – sunkesnis) 6 nr jau nemažas kabliukas. Ir čia pagaliau įvyksta pirmasis kokybinis lūžis – kibimai iš karto tampa dar agresyvesni ir geriau matomi, ir pagaliau prasideda jau normali realizacija.
Po poros pagautų plakių grįžtu patikrinti savo naujos teorijos artimajame taške. Čia irgi užsirišu analogišką 0,12 mm 70 cm ilgio pavadėlį su 6 Nr. kabliuku. Kadangi kabliukas didesnis, tai pabandau ir didesnį masalą, uždedu dažytą raudonai musės lervą ir mažą rausvą pinkutę šalia. Dar geriau – sugaunu porą jau rimtų “graibštukinių” plakių, ir... vualia – ištraukiu maždaug kilograminį karšį.
Nuotaika iš karto pakyla, ir dėka keletos įvykusių kokybinių lūžių – toliau pradedu gaudyti pakankamai stabiliai ir gana rezultatyviai.
Kas buvo tie kokybiniai lūžiai?
1) Supratau kad raktas į geresnę realizacija buvo susijęs tiesiog su pavadėlio ilgiu, o ne su valo plonumu, ar kabliuko forma bei dydžiu. Svarbu buvo trumpas pavadėlis (metras ar ilgiau – iš vis blogai, 90 cm – jau kibimai atsirasdavo, bet atsargesni ir sunkiai realizuojami, 80 cm – jau ir kibimai geresni ir realizacija, 70 cm – aukso viduriukas, ir kimba ir pasikerta gerai).
2) Paaiškėjo kad žuvis nesibaido ir storesnio pavadėlio, ir didesnio kabliuko. Kaip tik - didesnis kabliukas greičiau nuguldavo ant dugno, kur žuvis užtikrinčiau jį įsiurbdavo ir dėka plataus kabliuko lenkimo ir didesnio dydžio – užtikrinčiau pati pasikirsdavo.
3) Įsitikinau kad labai svarbu neužsisėdėti per ilgai viename taške, nes taip gaištamas laikas ir kenčia rezultatas. Realiai iš vieno taško pavykdavo sugauti 2-3 žuvis, ir kibimas aprimdavo. Todėl be jokių sentimentų keisdavau tašką, duodamas kitam pailsėti. Taip nuolat iki pat varžybų pabaigos ir dirbau vienodai rotuodamas per abu atstumus.
4) Kad būtų paprasčiau dirbti per du taškus, gaudžiau apskritai su vienu kotu – 3.3 m Salmo Silverwater 60, nes ant jo uždėta ritukė kuri vynioja vienu apsisukimu lygiai metrą valo. Labai lengva keitinėti atstumus skaičiuojant ritės apsisukimus. Pvz. gaudau iš 16 metrų, noriu pereiti į artimą tašką – padarau šešis ritės apsisukimus ir užklipsuoju, ir štai jau gaudau ssavo artimame taške 10 metrų atstumu. Noriu vėl grįžti į 16 metrų – nuimu tą artimesnį klipsą ir vėl mėtau į 16 metrų. Ir t.t.
5) Iš masalų geriausiai pasirodė ir daugiausia dirbau su jau mano minėta raudonos musės lervos ir rausvos pinkos kombinacija. Ta raudona musės lerva net ne raudona, o tokia burokėlių spalvos – tiesiog darė stebuklus. Gerai kad turėjau jų pasiėmęs.
6) Įsitikinau kad mano pasirinktas pagrindinis žūklės taškas 10 metrų atstumu vagoje buvo pasirinktas teisingai, nes čia buvo pagautos visos mano stambesnės žuvys, ir net iš viso 3 karšiai, kurių didžiausias svėrė 1.2 kg (teisėjai svėrė tikrindami ar netiks big fish nominacijai).
7) Užkibus karšiui – jo pakirtimas ir ištraukimas iš po pat kojų bet kokiu atveju išbaidydavo žuvis. Tiesiog gaudant tokiu atstumu iš aukštai nuo krantinės, fiziškai nėra kaip užkibusio karšio nuvesti kažkur toliau nuo taško, kaip kad įprastai būna. Todėl užkibus karšiui be sentimentų pereidavau į tolimesnį tašką, užuot tuščiai laukęs kol artimame sugrįš pabaidytos žuvys. Taip ištraukdavau vieną kitą plakioką iš toliau, užuot veltui gaišęs artimame taške. Bet tolimame taške ilgai neužsižaisdavau, nes jau mačiau kad didelės žuvys sėdi vagoje.
8) Žvejodamas vienu metu pastebėjau kad lyg ir srovė stipresnė negu kad buvo per treniruotę, ir toks vaizdas – kad užmetus šėryklą truputį panešdavo (ji nuskęsdavo kiek toliau pasroviui), o gaudant tolimesniame taške nuo šlaito – kartais šėrykla ir nusiridendavo žemyn. Irgi be sentimentų užsidėjau M dydžio metalinę lenkišką upinę šėryklėlę 60 gramų svorio, su plokščiu dugnu ir pusapvaliu viršumi (tunelio formos) ir su keturiais spygliukais. Tokia šėrykla ir ant šlaito gerai laikėsi tolimesniame taške, ir artimame taške greičiau nuskęsdavo ant dugno, kur ir buvo susikoncentravusios žuvys (jau minėjau aukščiau kad toliau iki varžybų pabaigos gaudžiau su vienu koto per abi distancijas). Visai atvejais dėka tokios šėryklos žūklės efektyvumas abiejose distancijose pagerėjo. Supratau kad prielaida buvo teisinga.
9) Įsitikinau kad karpytos “mėsos” reikia paduoti su nedidelę porciją su kiekviena šėrykla. Be “mėsos” buvo žymiai prasčiau. Tik kaip vėliau įsitikinau, treniruočių kombinacijos dirbo nelabai efektyviai, o geriausiai pasiteisino tiesiog stambiau karpytos musės lervos, į kurias karpant dėdavau tik po žiupsnelį matyliaus, kad karpale būtų šiek tiek kraujuko ir karpalas būtų skystesnis, geriau susimaišytų su jauku.
10) Pagal žuvies elgesį po pakirtimo – kaip lengvai pavykdavo pakelti ją nuo dugno, iš karto eidavo suprast kokio dydžio žuvis užkibusi. Su 0.12 mm pavadėliu mažesnius plakius galima buvo drąsiai kelti iš vandens be graibšto, kas sutaupydavo laiko.
Taip toliau pakankamai stabiliai ir sėkmingai ir gaudžiau, naudodamas mano aprašytus principus. Jie buvo veiksmingi beveik iki pat varžybų pabaigos. Ir tik pačioje pabaigoje kibimas “užsikirto”, ir kažkaip vėl prasidėjo neveiksmingi pakirtimai. Toks vaizdas – kad užpuolė smulkesni plakiai, kurie nebeapžiodavo normaliai masalo su kabliu.
Taip sulaukiau signalo kad liko 5-ios minutės iki varžybų pabaigos, o tinklelyje – 28 žuvys. Iki mano “plano minimum” sugauti 30 žuvų, trūksta tik dviejų egzempliorių. Bet liko paskutinis šansas – tik penkios minutės.
Einu va bank – staigiai persirišu irgi trumpą, bet dar storesnį 0.14 mm pavadėlį su dideliu 7 nr kabliu. Ant kablio veriu burokinę ir baltą musės lervas ir šėryklon keliauja praktiškai pilna sauja karpalo. Pasiteisino – užtikrintai užkertu vidutinio dydžio plakioką ir jis skubiai keliauja oru pas mane. Dar vienas metimas su pusės minutės išlaukimu tuščias. Laiko liko gal minutė. Permetu dar kartą ir dar vienas plakiukas. Tikslas pasiektas – skamba varžybų pabaigos signalas ir kaunteris rodo lygiai 30 žuvų.
Prisiminiau kaip sakydavo pulkininkas Hanibalas Smitas iš serialo “A komanda” - mėgstu kai planas pavyksta :)
Žūklę baigiau pakilios nuotaikos, nors tikrai sušalęs. Prognozė rodė kad įdienojus turėjo oras sušilti iki +1 laipsnio. Taip ir buvo, bet pakilo toks ledinis vėjas, kiaurai košiantis, kad turbūt smagiau būtų buvę gaudyti prie “minuso” bet ne su tokia “ventiliacija”. Paskutiniąsias dvi žūklės valandas realiai gaudžiau jau padrebėdamas nuo šalčio. Taip kad varžybų pabaigos signalas buvo tikrai lauktas.
Varžybų rezultatai
Prisipažinsiu, apie jokius prizus ar laimėjimus nebuvau mąstęs nei pasiruošimo, nei treniruotės, nei varžybų metu. Buvau tiesiog susikoncentravęs į savo žūklės planą, džiaugiausi kad jis daugmaž pasiteisina, ir dauguma mano prielaidų veikia, kas reiškia kad nesu visiškas bambukas ir kažkoks supratis apie žūklę tikrai yra. Buvo tikslas tiesiog debiutinėse varžybose nepasidaryti gėdos, t.y. apgaudyti bent artimiausius kaimynus, išspausti viską ką galiu, daryti kuo mažiau techninių -taktinių klaidų, neužsižaisti tuščiai taške.
Pabaigęs varžybas savo skaičiavimais buvau primetęs kad tikrai turėčiau būti sugaudęs bent 4.5 kg. Tai dėl artimiausių kaimynų apgaudymo jau tikrai buvo ramu, labai man padėjo tie 3 karšiai. Nes girdėjau kad yra kažkas po karšį pagavęs, bet tikrai ne po tiek.
Atėjus svėrimui, paaiškėjo kad skaičiavau žuvų svorį per daug kuklindamasis, ir svarstyklės parodė net 6.7 kg. Sveriama buvo nuo galo (nuo 45-o sektoriaus) link priekio, ir kaip supratau kol kas maniškis svoris geriausias. Su tokiu skaičiumi jau kažkaip pradėjau tikėti kad ir pergale zonoje kvepia.
Kol pakavausi daiktus nugirdau kad zonoje didesnio svorio niekas nesugaudė. Tai reiškia kad jau turėčiau gauti tik 1 baudos tašką ir pretenduoti minimum į 5-tuką. O greičiausia net ir į trejetuką, nes svoris nemažas. Eidamas jau link organizatorių palapinės iš sutiktų pažįstamų žvejų girdžiu kad man galėjo įkasti nebent Povilas Motiejūnas, kurias gaudė A zonoje ir taip pat daug prigaudė ir pagavo didžiausią varžybų karšį. Bet sutinku pakeliui Povilą, kuris pasakė kad prigaudė 5.8 kg.
Tai ką – pergalė? Ir tikisi, ir nesitiki, bet jausmas tikrai smagus. Sulaukiau apdovanojimų už pirmą vietą, laimėjau piniginį prizą, ir originalią gintarinę apyrankę iš Pauliaus Korsako rankų gavau.
Tikras smagumėlis, dėl tokių dienų tikrai verta trenktis toliausiai iš Vilniaus link pajūrio, treniruotis, kęsti šaltį kartu su tokiais pačiais kolegomis maniakais. Ir prieškalėdines žiemines varžybas apturėjau, ir įvykdžiau savo norą pažvejoti Danėje Klaipėdos centre, ir dar debiutas gavosi ne šiaip koks, o pergalingas. Daugiau apie apdovanojimus ir kitas ceremonijas gal nebesiplėsiu, viskas yra pateikta įvairiais formatais feisbuko puslapiuose.
Suprantama, nenoriu girtis, tikiu kad man tiesiog pasisekė, bet rezultatų be abejonės davė ir įdėtas darbas ir nuoširdus planavimas. Todėl ir išdėsčiau čia viską į ilgiausią litaniją, kad gal kolegos sportininkai kam įdomu – rastų čia kokią vieną kitą įdomesnę mintį ar prielaidą, galbūt suprastų kur patys ką nors ne taip padarė ir t.t.
Na ir suprantama – reiškiu didelę padėką organizatoriams už tokias laisvesnio formato, geros nuotaikos ir puikiai organizuotas varžybas. Pats esu organizavęs ir pravedinėjęs ne vienerias varžybas, žinau ką tai reiškia, ir padėką tariu kolegoms klaipėdiečiams tikrai nuoširdžiai bei pelnytai. Labai norėsiu ir ateityje sudalyvauti šiose varžybose, jei tokios bus organizuojamos.
Visus kolegas sveikinu kalėdinių švenčių proga ir linkiu gerų naujųjų 2026-ųjų metų, kuriais tikiu dar pasimatysime ne kartą varžybose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą