Kad senovės Graikijoje žmonės mokėjo žvejoti, abejonių nekyla. Bet norint sužinoti kurią vietą tarp visų žūklės būdų užėmė meškeriojimas – verta pasigilinti išsamiau.
Vienas seniausių žinomų rastų graikiškų meno dirbinių, kaip nors susijusių su žvejyba, yra senovinės vazos likučiai ant kurių išlikę keturi žvejų atvaizdai. Šios vazos amžius apie 1500 m.pr.Kr., tai yra vėlyvasis bronzos amžius. Tai vadinama „Žvejų vaza“, rasta senovinėje Filakopio gyvenvietėje, Meloso saloje.
Na ir aišku, kalbant apie senovės Graikiją negalima palikti nuošalyje vieno seniausio žinomo rašytojo/poeto – Homero, kurio kūryboje yra neabejotinų žvejybos įrodymų. Šie įrodymai ne tik vieni iš seniausių (manoma kad Homeras gyveno laikotarpyje apytikriai 1050 – 850 m.pr.Kr.) bet ir vieni iš patikimiausių.
Kokia buvo žvejų padėtis Senovės Graikijoje
Nagrinėjant žymiausius Homero kūrinius Iliadą ir Odisėją akivaizdu, kad nei žvejai, nei prekeiviai nerodomi kaip užimantys kažkokį ypatingą statusą visuomenėje. Priešingai nuo ūkininkų, ypač gyvulių augintojų ir ganytojų, kurie gana aukštai traktuojami visuomeniniu požiūriu, šalia tokių visuomenės sluoksnių kaip vadai ir kariai. O štai žvejai ar prekeiviai pateikiami kaip neturintys jokio visuomeninio statuso, nei politiniu, nei socialiniu požiūriais, skirtingai pavyzdžiui nuo senovės Egipto visuomeninės sandaros.
Prekeiviams apibūdinti Homeras apskritai net neranda tinkamo žodžio ir net nesieja jų su graikais, išskyrus nebent Tafiečius. Taphos - tai Homero laikų Graikijoje salos, kurių gyventojai vertėsi jūreivyste ir piratavimu. Nepaisant Homero poemose pateikiamų su jūra susijusių nuotykių, iš tikrųjų manoma kad Homero laikų graikai nebuvo panašūs į nuotykių ištroškusius jūros keliautojus, jie nemėgdavo ilgų kelionių jūra ir juos purtydavo pagalvojus apie nakvynę ant vandens. Nors jie nuplaukdavo savo laivais didelius atstumus, bet navigacija vykdavo stengiantis per daug nenutolti nuo krantų. Iš dalies tai visiškai suprantama, nes Homero laikų laivams Egėjo jūra saugi būdavo vos kelis mėnesius metuose.
Galbūt taip ir išsivystė savotiškas kompleksas, kai į jūrą buvo žiūrima kaip į reikalingą bet nelabai mėgstamą pragyvenimo šaltinį, ką liudija ir ištrauka iš senovinės poemos „kaip motina mielesnę už pamotę, taip žemė brangesnė už pilką jūrą“.
Koks buvo žvejų statusas nėra visiškai aišku, bet manoma kad jų statusas galėjo būti kaip jūreivių, nes Odisėjoje naudojamas tas pats senovinis graikiškas pavadinimas ir jūreiviams ir žvejams apibūdinti.
Manoma, kad žvejyba pirmiausia buvo varguolių užsiėmimas. Iliadoje ar Odisėjoje kaip maistas pokyliuose ar turtuolių namuose niekur neminima žuvis, ji minima tik aprašant skurstančius ar badaujančius varguolius.
Yra ir priešingai teigiančių mokslininkų, kurie mano kad Homeras buvo sirų kilmės ir pats buvo abstinentas, nevartojęs žuvies maistui, todėl ir jo kūryboje požiūris į žuvį labiau atspindi jo asmeninį nusiteikimą, o ne vyraujančią bendrą visuomeninę situaciją. Tad egzistuoja du esminiai požiūriai, kur pasak vieno iš jų, Homero laikais dar nebuvo įvykęs persilaužimas ir jūrininkystės (kelionių, prekybos bei žvejybiniu aspektais) išsivystymas, pasak kito – jūrininkystė jau buvo gerai išvystyta, tiesiog pats Homeras nebuvo šios srities gerbėjas tad ir aprašinėjo tokį gyvenimo būdą kokį ir pats praktikavo.
Didžiąja dalimi yra sutariama dėl to, kad Homero laikais graikai neplaukiojo jūra vardan pramogos ir nežvejojo dėl sportinio malonumo. Medžioklė ir žvejyba buvo laikoma sunkiu darbu, todėl vienintelis šių veiklų pagrindas buvo – maistas.
Žūklės būdai Homero laikais
Nepaisant to kuriuo laikotarpiu gyveno Homeras ir koks buvo jo požiūris į jūreivystę ar žuvies valgymą – savo kūriniuose jis demonstruoja įvairių žūklės būdų išmanymą bei domėjimąsi žuvų elgsena (ne žvejybos procesu). Iliadoje ir Odisėjoje yra vietų kur užsimenama apie žūklę ietimi (žeberklu), tinklu, rankomis laikomu valu ir meškerykočiu. O tai reiškia kad Homero laikais šie išvardinti žūklės įrankiai jau buvo naudojami praktikoje iš anksčiau, ir šie žūklės būdai buvo įsisavinti kur kas anksčiau negu jie buvo aprašyti Homero.
Kurie iš šių žūklės būdų senesni už kitus – nėra sutariama. Iš išvardintų keturių žūklės įrankių, Iliadoje ir Odisėjoje žeberklas paminėtas vieną kartą, tinklas du kartus, valas su kabliuku paminėtas keturis kartus ir meškerykotis paminėtas vieną kartą.
Odisėjoje aprašomas Odisėjo ir jo kompanionų susidūrimas su žmogėdromis milžinais Lestrigonais, kurie mėtydami uolas daužė graikų laivus ir smaigstė kaip žuvis į vandenį įkritusius Odisėjo bendražygius:
Ir, atsilaužę uolų, kurių nepakeltų joks vyras,
Laidė į mus. Baisi maišatis laivuos pasidarė:
Žuvo suknežinti vyrai, laivai braškėjo ir skendo.
Tarsi žeberklu žuvis, pasivėrę nešėsi žmones“.
Apie žvejybinį tinklą užuomina randama ir Iliadoje, ir Odisėjoje, kur aprašomas jaunikių išžudymas:
Tysojo žemėj dabar kaip žuvys, kurias daugiaakiais
Tinklais iš marių pilkų žvejai į krantą ištraukia,
Kai pasisekus žūklė: jos guli, vargšės, ir trokšta
Vandenis jūros pasiekt, ant kopų smėlio papiltos;
Gyvastį mielą bemat joms atima saulės kaitrumas, –
Taip ir jaunikiai dabar gulėjo vienas prie kito“.
Mums kaip meškeriotojams labiausiai įdomi Odisėjos vieta, kur labai aiškiai įvardijamas žvejo meškerykotis, ir tai yra tiesioginis įrodymas kad jau Homero laikais meškeriojimas buvo žinomas ir praktikuojamas:
Jauką, pritaisęs gudriai ant jaučio kietojo rago,
Meta į vandenį gilų žuvims smulkesnėms vilioti,
O kai prikimba, ištraukia ant kranto spurdančią vargšę
Šitaip spurdėjo ir jie, kai Skila nešės į urvą“
Tiesą sakant iš šios ištraukos nelabai suprantama, kam po galais tas jaučio ragas. Yra nuomonių kad galbūt tai buvo medžiaga iš kurios pagamintas kabliukas. Kiti manė kad kabliukas buvo pagamintas iš žiedo, gauto skersai perpjovus jaučio ragą, bet tai būtų labai jau silpnas gaminys. Dar yra manoma kad tai galėjo būti dirbtinis masalas, kažkas panašaus į sukriukę. Arba kad tai galėjo būti valo apsauga nuo aštrių žuvies dantų, tik nelabai suprantama - kam ji tada būtų naudojama gaudant mažas žuvis. Dar kiti mano kad ragas buvo naudojamas kaip svarelis.
Žodžiu dėl šios pastraipos paslėptos prasmės išaiškinimo iki šiol yra nesutariama ir ginčijamasi. Bet turbūt logiškiausias paaiškinimas būtų kad iš žiedo pavidalo jaučio rago nuopjovos, yra pagaminamas kabliukas, kaip kad parodyta paveikslėlyje žemiau. Apie panašius kabliukus jau buvau rašęs ankstesniame savo straipsnelyje, kur aprašomi įvairūs priešistoriniai meškeriojimui skirti kabliukai ir jų gamybos būdais bei medžiagos.
Apie žūklę valu su kabliuku užsimenama daugiausiai. Dvi užuominos yra Odisėjoje:
Eidotėja, kuriai širdis be galo sugrudo,
Klaidžiojant vieną toli nuo vyrų, mane susitikus.
Tie, pakraščiais salos klajodami, tuosyk žvejojo
Su kabliukais riestais, nes pilvą graužė jiems alkis“.
Landžioti ėmė visur, ieškodami kokio laimikio:
Paukštį gal kur pasigaus, ar žuvis suspurdės pasivėrus
Ant kabliuko riesto, nes pilvą degino alkis“.
Kitos dvi užuominos yra Iliadoje:
iš švino, uždėtas ant lauko jaučio rago, nusileidžia,
nešantis mirtį plėšrioms žuvims."
šventą žuvį su valu ir blizgančiu bronziniu kabliu
taip vilko ant ryškios ieties jis Testorą“
Panašūs žvejybos paminėjimai sutinkami ir kitų senovės Graikijos poetų/rašytojų kūriniuose, tarkime Hesiodo epinėje poemoje „Heraklio skydas“.
Kaip žvejai susiję su Homero mirtimi
Legenda apie Homero mirtį teigia, kad jis Ioso saloje sutiko žvejus ir paklausė, kaip jiems sekėsi. Šie atsakė mįsle: „Ką gaudėme, paleidome, ko negaudėme – parsinešame. Ką parsinešame“?
Homeras prisiekė nepalikti salos, kol nesuras atsakymo. Ten ir mirė.
Žymių filosofų požiūris į žuvis ir pirmoji žuvų enciklopedija
Lygiai kaip šiais laikais, taip ir senovėje žvejyba turėjo tiek savų garbintojų, tiek jos nekentėjų. Štai tarkime žymus graikų filosofas Platonas itin nemėgo žvejybos, sumenkinęs ją palyginime su medžiokle, ir išsireiškęs taip:
„Žvejyba nėra profesija, verta geroje šeimoje gimusio ar gerai išauginto žmogaus, nes ji reikalauja daugiau nuovokos ir gudrumo, nei jėgos ir nėra tinkamas būdas jauniems žmonėms mankštintis, kaip kad medžioklė."
Kitas žymus senovės graikas, Aleksandro Makedoniečio mokytojas Aristotelis priešingai, pasižymėjo labai išsamiomis žiniomis apie žuvis. Jo žinios apie Viduržemio jūros žuvis buvo išsamesnės negu visų kitų senovės rašytojų. Suprantama, kad yra ir kritikų, teigiančių kad tos žinios galbūt priklauso žvejams, iš kurių jis jas perėmė. Bet neginčijamas faktas kad Aritotelis buvo labai pastabus gamtininkas ir tikras senovės biologas, parašęs tokių žymių veikalų kaip „Gyvūnų istorija“. Savo darbuose jis pateikė užuominų kad žuvų žvynai kinta sulyg amžiumi ir pagal žvynus galima daug ką sužinoti, tame tarpe ir žuvies amžių. Buvo manoma kad tokios žinios atsirado XVIII amžiuje, o štai pasirodo dar senovės Graikijoje Aristotelis jau užfiksavo šį faktą. Neabejotina kad jei jis būtų disponavęs tokiu dalyku kaip mikroskopas, būtų padaręs dar daugiau įvairių atradimų susijusių su skaitymu iš žuvies žvynų. Aristotelio gamtos tyrimams iš esmės padėjo tas faktas, kad jis buvo Aleksandro Didžiojo mokytojas ir draugas, todėl nestokojo materialinės paramos ir daugybės pagalbininkų gaudančių ir tempiančių jam įvairiausius gyvūnus, tad laisvai galėjo užsiimti mėgstama veikla.
Vėliau Aristotelio kaip gamtininko istoriko darbus perėmė ir tęsė kiti garsūs jau senovės Romos imperijos mokslininkai, kaip Gajus Plinijus vyresnysis, Atėnijus ir Elianas.
Savo knygoje apie gamtos istoriją Aristotelis aprašė net 110 skirtingų žuvų, kas tiems laikams gali būti laikoma kolosaliomis žiniomis. Netgi XIX amžiaus mokslininkai identifikavo mažiau Viduržemio jūros žuvų. Aristotelis nesistengė jų kažkaip klasifikuoti, bet apibūdina jų anatomiją, mitybą, dauginimosi ypatumus, migraciją būdus joms sugauti. Tai neabejotinai reiškė kad jam buvo žinomi visi tų laikų žvejybos būdai. Šias žinias jis greičiausiai gavo iš žvejų bei iš turgaus prekeivių žuvimi.
Vienas iš įdomesnių Aristotelio atliekamų tyrimų buvo klausimas ar žuvis gali girdėti, ar ne. Jo padaryta išvada – kad žuvys, nors ir neturi vizualiai matomų klausos organų, tačiau gali girdėti, nes jos reaguoja į triukšmą ir bėga šalin nuo garsaus triukšmo, tokio kaip pvz. galerų irklavimas.
Aristotelio tėvas buvo gydytojas ir jam pačiam nesvetimas buvo gydymo menas, o nuo vaikystės įgyti skrodimo įgūdžiai padėjo tyrinėjant vabzdžius, žuvis, įvairiausius gyvūnus.
Žvejyba senovės Graikijos mene
Iš dviejų seniausių graikiškų epigramų ar epitafijų, susijusių su žvejyba, viena priklauso garsiai senovės Graikijos poetei Sapfo, kita Alkėjui.
Senovės graikų komedijose žvejai buvo charakteringi personažai ir kartkartėmis netgi pagrindiniai veikėjai, tarkime Sofrono „Žvejys ir juokdarys“ (kur pirmasis natūraliai pergudrauja kaimo storžievį), Archipo „Žuvys“ (kur satyrizuojami žmonės kurių vardai skamba panašiai kaip žuvų pavadinimai), Antifono „Moteris – žvejė“, Menanderio „Žvejys“ ir kt.
Trečiame amžiuje prieš Kristų pasirodė Teokrito poema „Žvejo svajonė“. Šis poetas laikomas literatūros apie žvejus pradininku įkvėpęs daugybę vėlesnių kūrėjų.
Daugumoje literatūros ar teatro kūrinių žvejai buvo pateikiami kaip seni ir suvargę žmonės, dažnai akis į akį susiduriantys su siautėjančia stichija, gyvenantys pusbadžiu, neturintys savo gyvenime jokių pramogų, dainų ar žaidimų. Taip aprašyta žvejo profesija tikrai negalėjo būti laikoma karjeros viršūne.
Senovės Graikijos meškeriojimo temų yra užfiksuota ir meno dirbiniuose, tarkime piešiniuose ant vazų. Štai pavyzdys tokio piešinio, kuriame pavaizduotas meškeriojantis Heraklis kartu su graikų dievais Poseidonu bei Hermiu:
Arba žvejojančio berniuko atvaizdas ant Atėnuose rastos vazos, kurios amžius maždaug 400 m.pr.Kr.:
Taip pat šiek tiek video medžiagos:
Tęsinys – antroje straipsnio dalyje
Ankstesni serijos straipsniai:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą