T.V. FISHING: MĖGĖJIŠKOS IR SPORTINĖS ŽŪKLĖS RETROSPEKTYVA (2). Senovės civilizacijos: žvejyba senovės Egipte

Yra skirtumas tarp žūklės maistui, ir meškeriojimo savo malonumui arba sportui. Kai žmogus žūklauja maistui, jam svarbiausia – laimikis. Sportuojantis meškeriotojas rinksis tokį žūklės būdą, kuris jam teikia didžiausią malonumą, nors šis būdas nebūtinai bus pats efektyviausias norint pripildyti savo krepšį žuvimis.

Gali būti kad kažkada pirmasis meškeriotojas mėgėjas taip ir atsirado, supratęs kad būtent žūklė su meškere ir valu teikia kur kas daugiau smagumo, negu žūklės badymas žeberklu ar gaudymas tinklus.

Šį skirtumą labai gerai iliustruoja du vaizdiniai iš senovės Egipto laikų.

Vienas iš jų datuojamas maždaug 2000 metų prieš Kristų ir vaizduoja akivaizdžiai neturtingą žmogų, galbūt vergą, arba žveją kuris gaudo žuvį maistui. Tai piešinys iš senovės Egipto kapinių, vietovės vadinamos Beni Hasan, iš vidurio bronzos amžiaus laikų. Egipto istorijoje tai vadinama Vidurinioji karalystė. Faktas, kad egiptiečiai mokėjo sugauti žuvų, niekam abejonių nekelia. Yra išlikę gausybė vaizdinių dar iš Egipto Senosios karalystės kapaviečių, kur pavaizduoti žvejai gaudantys žuvis tinklais ar žeberklais. Bet kalbant išimtinai apie meškeriojimą, t. y. žūklę meškerykočiu ir valu su kabliuku – teigiama, kad tai turbūt seniausias žinomas žmonijos piešinys, kuriame pavaizduota žūklė su meškere.

Kitas vaizdinys datuojamas apie 1400 metų prieš Kristų ir vaizduoja turtuolį, akivaizdžiai meškeriojantį savo malonumui, panašu kad savo tvenkinyje. Kad žmogus pasiturintis, akivaizdu iš žmogaus atvaizdavimo, jo apdarų. Taigi logiška manyti, kad pasiturinčiam žmogui užsinorėjus paskanauti žuvies, paprasčiausia būtų tiesiog jos nusipirkti. O tas faktas kad žmogus žuvį gaudo pats, įrodo kad šis procesas jam smagus. Taigi šis piešinys – pats tikriausias senovinės rekreacinės žūklės įrodymas, kai žmogus meškerioja savo malonumui.

Na o dabar išsamiau apie meškeriojimą senovės Egipte...

Nilo upė buvo gyvybiškai svarbi senovės egiptiečiams. Derlingas dumblas likdavęs po Nilo potvynių buvo puiki terpė žemdirbystei ir užtikrindavo gausų derlių, kurio užtekdavo tautai išsimaitinti. Upėje buvo gausu žuvies bei kitokios faunos. Kad maksimaliai efektyviai išnaudotų upės teikiamus privalumus, senovės egiptiečiai darbuodavosi kaip fermeriai ir kaip žvejai.

Senovės Nile žuvies buvo gausu, ir tikėtina kad egiptiečiai dažnai galėdavo sugrįžti su geru laimikiu, kurį sudarydavo tilapijos, ešeriai, šamai ir kitos žuvys. Vienok žūklė buvo ir gana pavojingas užsiėmimas, kadangi upėje buvo nemažai šansų susidurti su krokodilais ar begemotais, kurių Nile taipogi netrūko. Taigi žvejai turėdavo išlikti budrūs.

Senovės Egipto žvejai naudodavo įvairius įrankius žūklei – bronzinius ar varinius kabliukus pririštus prie valo, metalinius harpūnus pritvirtintus prie medinio koto, arba iš papiruso plaustų mėtydavo tinklus. Metaliniai kabliukai pradėti naudoti maždaug nuo dvyliktosios dinastijos, iki tol buvo paplitę kauliniai kabliukai.

Natūralu, kad žuvis buvo pakankamai dažnas patiekalas egiptiečių meniu, kuri taip pat būdavo ir rūkoma ar džiovinama, kad ilgiau išsilaikytų. Dėl to, kad žuvį pasigauti nebuvo itin sudėtinga, ji buvo lengvai gaunamas baltymų šaltinis ir turtuoliams ir varguomenei.

Žodžiu, su žuvies gaudymu maistui kaip ir viskas aišku ir klausimų daugiau nekyla. Tačiau senovės Egipto civilizacija mums svarbi tuo, kad išlaikė iki mūsų dienų įrodymus, kad meškeriojimas senovės egiptiečiams buvo jau ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir tam tikras sportas, ar tiksliau – pramoga, kuria užsiiminėjo tiek karaliai ar princai, tiek paprasti žmonės. Kairo muziejuje saugoma nemažai senovės meškerių bei įvairiausių formų kabliukų, įrodančių šį teiginį. Yra išlikę įvairių piešinių iš kapaviečių, vaizduojančių žmogų tingiai sėdintį ir žvejojantį laikant rankoje valą su kabliuku, arba meškerykotį, kaip kad buvo aprašyta aukščiau. Tokie piešiniai jau atskleidžia žūklės rekreacinę pusę, t. y. kai žvejojama labiau ne maistui, bet smagumui ar poilsiui.

Visai galimas daiktas, kad senovės egiptiečiai buvo pirmieji žmonės pradėję meškerioti pramogai. Dabar jau to tiksliai nesužinosime. Galbūt meškeriojimo kaip pramogos vystymuisi turėjo įtakos ir kitas populiarus Egipto turtuolių užsiėmimas – laivyba Nilo upe.

Visi šie įrodymai, kad senovės egiptiečiai buvo gerai susipažinę su Nilo žuvimis ir mokėjo jas gaudyti, rasti išlikusiose kapavietėse. Kas įdomu – dauguma radinių iš Senosios karalystės laikų yra kur kas detalesni, negu naujesnieji. Kai kurie jų datuojami net 2400 metais prieš Kristų. Ši informacija išlikusi įvairiuose raižiniuose, piešiniuose, ar papiruso tekstuose. Kapavietėse gausu vaizdinių iš senovės egiptiečių gyvenimo – apie jų darbą laukuose, gyvulių auginimą, vyndarystę, maisto gamybą, krepšių pynimą, medžio apdirbimą ir t.t. Netrūksta ir vaizdinių, susijusių su medžiokle bei žvejyba. Keletas pavyzdžių žemiau.

Senovinis skorpionžuvės atvaizdas iš pirmosios moters faraonės Hatčepsut kapavietės, apie 1500 m.pr.Kr.

Atvaizdas su žuvimis iš faraono Teti vizirio Mererukos kapavietės, apie 2323 m.pr.Kr. Atvaizde galima atpažinti tokias žuvis kaip tilapiją, ungurį, šamą, drambliažuvę, karpį, Nilo ešerį, mėnulžuvę ir kt.

Atvaizdas iš karaliaus Džoserio vizirio Kagemni kapavietės 2649 m.pr.Kr. Jame pavaizduoti žmonės, žvejojantys iš papiruso valties. Vienas jų turi valą su keliais kabliukais, kitas semia žuvį graibštu.

Dar vienas atvaizdas su iš valties žvejojančiu žmogumi. Vienoje rankoje jis laiko valą su kabliuku, kitoje vėzdą. Valtyje matosi krepšys su sugautomis žuvimis. Atvaizdas datuojamas 2323 m.pr.Kr.

Beje, Egiptas senovėje buvo ne visiškai toks kaip dabar. Prieš daugelį metų dalis Egipto teritorijos buvo drėgnos ir miškingos žemės, tai įrodo Sacharos dykumoje randami senovinio suanglėjusio miško likučiai. Taip pat iš randamų jūrinių fosilijų daroma prielaida kad nemaža Egipto dalis senovėje buvo jūra.

Įdomus dar vienas faktas, kad senovės egiptiečiai mokėjo gaudyti ir trofėjines žuvis, viena iš kurių – Nilo ešeriai. Tą įrodo ir išlikę meno kūriniai.

Bet dar įdomesnis išlikęs iki mūsų dienų įrodymas – muziejuje eksponuojamas didžiulis kaltinis kabliukas su suktuku. Paveikslėlyje apačioje palyginimui pridėtas šiais laikais ryklių žūklėje naudojamas kabliukas, kaip matyti – jie mažai kuo skiriasi. Akivaizdu kad senovės kalvis, pagaminęs šį kabliuką monstrinių žuvų žvejybai, tikrai žinojo ką daro.

Kalbant apie kabliukus, galima panagrinėti detaliau kokiais kabliukais meškeriojo senovės egiptiečiai. Ankstyvieji kabliukai buvo gaminami iš kaulų, iš kriauklių, medžio ar dramblio kaulo. Pagal archeologų radinius žinoma kad kabliukų dydžiai vyravo nuo 3 cm iki 14 cm. Vėliau kabliukus pradėta gaminti iš bronzos ir vario.

Kada tiksliai įvyko šis pereinamasis momentas prie metalinių kabliukų – iki šiol vis dar yra ginčų objektas. Dauguma šaltinių teigia kad tai turėjo įvykti maždaug dvyliktosios dinastijos laikotarpiu, kas būtų apie 1991-1778 m.pr.Kr. Tačiau vienas žymiausių egiptologų William Flinders Petrie datavo vieną rastą varinį kabliuką 2500 m.pr.Kr. Tai reikštų kad kabliukų perėjimas prie metalinių įvyko dar gerokai bronzos amžiuje. Bet kokiu atveju, manoma kad būtent egiptiečiai padovanojo pasauliui metalinius kabliukus su užkarpėlėmis.

Senovės Egipto meškeriotojai naudojo valą, susuktą iš linų pluošto. Linų pluoštas buvo naudojamas ne palaidas, bet pinamas. Kuo daugiau plaušų būdavo supinama, tuo valas storesnis ir didesnės laikomosios galios. Greičiausia kad tie, kas meškeriodavo savo malonumui, naudodavo vieną ar daugiau kabliukų pririštų prie vieno valo. Tie kam žūklė buvo pragyvenimo šaltinis, tikėtina vienu metu žūklėje naudodavo daugiau valų su kabliukais. Yra išlikę vaizdinių, kur pavaizduota kaip žvejys iš valties užmetęs kelis valus su kabliukais. Tais laikais žvejams nereikėjo sukti galvos dėl žūklės taisyklių ir leistinų kabliukų kiekio.

Kaip svarelį egiptiečiai naudodavo molį. Bet manoma kad būtent egiptiečiai išrado ir švininį svarelį maždaug 1200 m.pr.Kr. Britų istorijos muziejuje yra toks vienas svarelis.

Kaip masalą ant kabliuko senovės egiptiečiai naudodavo duoną, mėsą, mažas žuveles, na ir žinoma – įvairiausius vabzdžius. Taip pat naudodavo ir jauką – paberdavo ko nors ant vandens paviršiaus, kad pritrauktų žuvis.

Žūklės procesas senovės Egipte buvo gana paprastas – žvejys ranka laikydavo valą ir kabliuką su užnertu masalu mesdavo į vandenį. Laukdavo kol pajusdavo valo trūkčiojimus ar pamatydavo akimis valo judėjimą, ir pakirsdavo. Taigi, tam tikra prasme tai senovės egiptiečiai buvo žūklės dugnine meškere mėgėjai. Kai įrankiai taip sunkiai pagaminami, galima tik įsivaizduoti kaip turėdavo nuliūsti žvejys, nutraukęs valą su kabliuku, pastarajam užkibus už kokio kliuvinio. Bet iš to kyla kitas klausimas – ar žvejai turėdavo dėžutes su atsarginiais įrankiais, kaip kad dabartiniai meškeriotojai? Panašu kad turėjo, ir atsarginių įrankių laikymui naudodavo iš medžio pagamintas dėžutes.

Senosios karalystės kapavietėse nepavyko rasti įrodymų, liudijančių kad žvejyboje buvo naudojami meškerykočiai ar plūdės. Šie įrankiai aptinkami jau naujesnių laikų artefaktuose. Turint omenyje kad egiptiečiai buvo gerai įvaldę žūklę dugnine meškere, nereikėtų stebėtis kad jiems užteko sumanumo sugalvoti kaip naudoti plūdę, kaip kibimo signalizatorių. Yra žinių kad būtent egiptiečiai pradėjo naudoti plūdes pagamintas iš kamščio, bet kada būtent tai įvyko kol kas nėra žinoma.

Suprantama, kad nėra įrodymų jog senovės Egipte egzistavo žūklės reikmenų parduotuvės, bet tikrai norisi tikėti kad tokių buvo. Naivu būtų manyti kad kiekvienas žvejys mokėtų pats pasigaminti kabliukų, pats pintų valą iš lino pluoštų, pats turėtų ieškoti kokie masalai geriausi ir t.t.

Visai gali būti kad tais laikai žvejai elgdavosi taip pat kaip ir dabar – t.y. eidami pro parduotuvę sustodavo pasidalinti naujienomis apie laimikius, masalus, apie geriausias vietas žūklei ir pan.

Taigi šiuo požiūriu senovės egiptiečių meškeriotojai labai panašūs į mūsų laikų meškeriotojus. Juk ir dabar žuvis tebegaudoma tiek maistui, tiek pramogai, žuvies paruošimo būdai išliko labai panašūs, žūklės metodai irgi išliko panašūs. Ir įrankiai iš esmės išlikę tie patys, tiesiog labai stipriai patobulėjo jų kokybė, bet meškerė ir liko meškerė, tinklas liko tinklu, bučius liko bučiumi, plūdė liko plūde.

Labai įdomu, kad senovės egiptiečių dėka mus pasiekia net 5000 metų senumo žinios apie žūklę. Įdomu kad Nile ir dabar tebegyvena tos pačios žuvų rūšys. Taip pat įdomu kad senovės žmonės lygiai taip pat vertino pomėgį, leidžiantį laisvalaikiu pabūti gamtoje ir smagiai leisti laiką – būtent ką ir daro visi meškeriotojai. Ir šia prasme jie niekuo nesiskiria nuo mūsų.

Taigi, kai skiriame laiko šiam mūsų meškeriotojų pamėgtam hobiui – prisiminkime, kad nemaža dalimi už jį turime būti dėkingi senovės egiptiečiams.

Daugiau informacijos...

Kam labai įdomu sužinoti daugiau apie senovės egiptiečių žvejybos ypatumus – gali pamėginti įsigyti 1989 metais išleistą knygą „Fish and Fishing in Ancient Egypt (The Natural History of Egypt)”