Gruodžiui artėjant į pabaigą vėl keliauju su lengvos klasės fyderiukais prie Dubulių tvenkinio. Šį kartą keliauju ne vienas, su manimi kolegos sportininkai iš klubo "Žvejo tribūna" - Tadas ir Raimis. Gerai kai klube yra žmonių, kurie žūklės paslaptis bando įminti bet kuriuo metų laiku, ir žvejybos bet kokiomis oro sąlygomis neiškeičia į šiltą sofkutę.
Nuo praeitos mano žvejybos Dubuliuose, tvenkinys jau buvo suspėjęs pilnai pasidengti ledu. Tačiau savaitėlė su teigiama temperatūra ir stipriu lietučiu - ir ledo kaip nebūta. Tai ir važiuojam pažiūrėti - ar tokie žiemiški orų pokyčiai įtakoja žuvų mitybą, ir kaip įtakoja. "Ventiliacija" super nebloga, tai žūklei iš anksto planuojame užuovėjinį krantą, kad vėjas būtų į nugarą.
Jauką žūklei gaminuosi iš vakaro. Šį kartą renkuosi tik "Champion Feed" produktus. Labai rimtas gamintojas, pelnęs pasitikėjimą tarp sportininkų. Jo produkcija labai gerai dirba Lietuvos sąlygomis ir iš jų asortimento galima pasigaminti jaukus bet kokiems žūklės atvejams. Šį kartą sąmoningai nedariau skurdaus juodo jauko, kokį dažniausiai maišomės žiemą, o pasigaminau labiau universalų mišinį. Norėjosi pažiūrėti ar bus kažkoks skirtumas. Jauko pagrindą sudarė 1 kg Romain serijos "Gros gardons fine mouture" - smulkaus malimo kuojinis rudos spalvos jaukas. Į jį įdėjau puskilį irgi ryškiai rudos spalvos bazinio jauko "Wonder bronze".
Įsikūrėme tvenkinio gale arčiau pagrindinio kelio. Kaip visada ant greituko sumečiau gylio žemėlapį.
Giliausia vieta kaip tyčia vos ne prie kito kranto, 75-ių metrų atstumu. Iš tokio atstumo žvejoti galima, tai nėra kažkoks stebuklas, bet labai jau daug sugaištama laiko masalo ištraukimui ir permetimui. Tai visuomet pradedu tikrinti nuo artimesnių taškų, ir jei pavyksta atrasti gerai kimbančią žuvį arčiau - į tolį galima ir neiti.
Tvenkinio viduryje, maždaug nuo 40 iki 70 metrų atstume, gylis irgi nemažas, ir dar pavyksta apčiuopti porą mini kalniukų, tiesa su kažkokiais kliuviniais. Gal žolių kuokštai. Todėl sau įdomius taškus pasižymiu tarp jų. Aukščiau ant terasėlės dar yra šioks toks staliukas, kuriam patikrinti pasiruošiu lengvą pikeriuką. Tai tiek tų įdomių radybų.
Žūklės pradžioje greitai "pračekinau" du artimus atstumus - 27 ir 33 metrus. Praeitą kartą kai žvejojau Dubuliuose ant artimos terasėlės labai smagiai kibo kuojos. Bet šį kartą panašu kad buvęs "ledonešis" jau padarė savo ir žuvys atsitraukė kur giliau. Padariau po penkis metimus į abudu artimus taškus - jokio judesio. Tai ir neverta gaišti laiko - pikeris iš karto keliauja poilsio ir visos viltys į giliau atsidėtų taškų tikrinimą.
Toliau tikrinant atstumą ties 41 metru, trečiu metimu atsiliepia kuoja. Dar pora kuojų iš paskos - ir pauzelė. Neatsirišo taškas normaliai, labai jau vangūs kibimai. Plius dar ant šlaito likusios senos žolės ir keliant nuo dugno šėryklą dažnai jaučiami kliuviniai.
Perėjau į kiek tolimesnį atstumą tarp dviejų povandeninių kupstų, kur žvejoti buvo komfortiškiau ir kur pagaliau pavyko aptikti ir karšiukus.
Žuvį įkalbėti kibimui buvo labai nelengva. Normaliai "pasistatyti" žuvį tašką nepavykdavo. Pagavus porą karšiukų, vos tik pradedi galvoti kad jau taškas atsiriš - ir vėl pauzė kibime. Teko dirbti vaikštant per du taškus - 41 ir 54 metrų atstumais. Tolimesniame taške kibo vien karšiukai, artimesniame - vien kuojos. Kažkuo primena žieminę poledinę žūklę, kai susiradus kelias dirbančias eketes, vis eini per jas ratu susirankiodamas po vieną ar kelias žuveles.
Iš viso man pavyko sukrapštyti 21 vieną žuvelę, iš kurių 12 karšiukų ir 9 kuojos. Kolegai Tadui niekaip nepavyko susidraugauti su karšiukais, jis prigaudė gal 27 kuojeles ir tik porą karšiukų. Kolega Raimis iš viso sukrapštė 25 žuveles. Žodžiu - nei vienam nepavyko pasiekti trisdešimties vienetų.
Labai jau jaučiasi kad lėtėja žuvų bioritmai. Vos pora savaičių praėjo po praėjusios mano žūklės tame pačiame tvenkinyje, o žūklės rezultatyvumas sumažėjęs dvigubai, žuvys atsitraukusios dar toliau nuo kranto.
Keletas apibendrinimų ką bendrai su kolegomis pastebėjome:
* gyvų padavimas su jauku vis dar reikalingas. Paduodant vien tik gryną jauką reikalai iš karto suprastėdavo.
* jaukas su "karpalu" paduodamas mažomis šėryklomis. Jau jokių "bait up'ų", "tempavimų".
* žuvies jau reikia pačiam ieškoti, jokie jaukai jos neprikvies jei taške žuvies nėra. Reikia netingėti tikrinti skirtingus taškus. Rasi kur stovi žuvis - kažką dar pagausi.
* labai didelę reikšmę įgyja masalo parinkimas. Jeigu vasarą kimba ant visokių masalų, tiesiog ant vienų geriau, o ant kitų blogiau - tai dabar ant netinkamų masalų apskritai kibimo nematysi, ant teisingai parinkto masalo dar kažką pagausi. Mūsų atveju dirbo tik matyliai. Jokie dzikai, jokios pinkos, jokios šitų masalų kombinacijos ant kabliuko absoliučiai nedirbo. Nors karpytos musių lervos paduodamos su jauku reikalų tikrai negadino.
* didesnė masalo porcija stambina laimikį. Žvejoti matyliais pradėjome standartiškai atsargiai - plonyčiai pavadėliai su mažais kabliukais, su vienu ar dviem trūkliukais. Bet vėliau paaiškėjo kad stambesnis kabliukas (bet vis tiek kuo labiau plonavielis ir lengvas) ir 3-4 ar net 6 trūkliukai ant kabliuko stambino laimikį ir karšiukai smagiau griebė tokį masalą.
Dar ką galima paminėti, tai kad kibimai labai atsargūs ir vangūs. Taip pat gana daug vadinamų "tuščių kibimų". Toks jausmas kad žuvis timpteli vieną kartą masalą, pajaučia bent menkiausią pasipriešinimą ir išspjauna jį. Nuo tokio reiškinio gelbėtis bandau dviem būdais:
1) dar labiau pasiilginu pavadėlį su lengvu nedideliu kabliuku. Tokiu atveju žuvis išvis nebejaučia jokio pasipriešinimo, praryja masalą ir lyg niekur nieko stovi toliau taške, nieko neįtaria. Bet šio metodo blogybė - išvis nesimato kibimo. Tenka gaudyti aklai. Tiesiog užmetus palauki kokią pusę minutės ar daugiau, ir lėtai keli meškerę, žiūrėk - jau sėdi žuvis. Gal ir nėra labai azartiškas toks metodas, bet vis geriau negu nieko, jeigu tik taip galima išsigelbėti.
2) galimas atvirkštinis variantas - pasisunkinti šėryklą, pasitrumpinti pavadėlį ir užsidėti didesnį plonavielį kabliuką su platesniu linkiu. Tikslas, kad žuvis po to vieno timptelėjimo, pati pasikirstų. Jeigu šis metodas suveikia, tai žūklė iš karto tampa smagesnė ir rezultatyvesnė. Bet toks būdas dažnai geriau veikia su karšiukais. Kuojos dažnai į trumpesnį pavadėlį reaguoja blogiau ir kibimų skaičius sumažėja.
Jeigu žūklaujama viename taške, yra logikos pasiruošti vienai distancijai dvi meškeres. Vienai meškerei užrišamas ilgas pavadėlis su mažesniu kabliuku, ant kitos meškerės - trumpas pavadėlis su didesniu kabliuku. Žūklės metu galima vis pakeitinėti sistemą, neperrišinėjant pavadėlio, ir taip pasiieškoti efektyvesnio varianto. Ypač ši taktika pasiteisina kai taške yra mišrus laimikis. Kol kimba kuojos - gaudai jas ilgesniu pavadėliu. Kai į tašką privilioti jauko atplaukia karšiukai ir išbaido kuojas - pasiimi meškerę su trumpesniu pavadžiu ir didesniu kabliuku, užsidedi didesnę masalo porciją ir gaudai karšiukus. Kai pagavus kelis karšiukus jie išsibaido - vėl imi meškerę su ilgesniu pavadėliu ir vėl pirmiausia sureaguoja kuojos, kol vėliau vėl užeina karšiukai.
Tai tiek apie žieminės žūklės fideriu mažame tvenkinuke ypatumus. Atrodytų telkinys jau išvis be gyvybės, bet jei nenuleidi rankų ir dirbi - kažką vis tiek pavyksta sukrapštyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą