Karšis (Abramis brama)
Karšis yra plačiai paplitęs ir Lietuvos vandens telkiniuose, tai yra ganėtinai populiari žuvis ir geidžiamas daugelio meškeriotojų laimikis.
Karšiai gyvena pačiuose įvairiausiuose vandens telkiniuose – upėse, kanaluose, tvenkiniuose, ežeruose, karjeruose. Drumzlinuose telkiniuose karšis dažniausiai yra lėtai judanti, prie dugno besimaitinanti žuvis – lengvas taikinys įvairiems vandens parazitams. Jei ne storas apsauginių gleivių sluoksnis, tai karšio gyvenimas būtų nepavydėtinas. Skaidriame vandenyje karšiai yra kur kas aktyvesni.
Skaidriuose vandens telkiniuose gyvenantys karšiai taip pat būna ir ryškesnės tamsesnės spalvos, ypač šiltuoju metų laiku, tik žiemą pabąla. Drumzliname vandenyje karšiai dažniausiai būna „išblyškę“.
Priklausomai nuo vandens telkinio ir jame esančios mitybinės bazės, karšiai bręsta ir auga labai nevienodai. Iš pažiūros vienodo ilgio karšiai gali būti visiškai skirtingų storių ir labai skirtis savo svoriu. Dėl savo išvaizdos ši žuvis visuomet atrodo sunkesnė negu yra iš tikrųjų. Žvejai dažnai dėl to apsigauna bandydami nuspėti laimikio svorį. Karšių kūno forma leidžia jiems labai patogiai jaustis dideliuose būriuose ir maitintis, nors kartais žuvis vieną nuo kitos skiria vos kelių centimetrų atstumas.
Yra manoma, kad Europoje maksimalus karšio svoris turėtų siekti apie 20 svarų, t.y. maždaug 9 kg. Tuo tarpu Džono Vilsono minimas britų rekordas yra beveik 7,5 kg karšis. Prieš jį ilgą laiką rekordu buvo 6,12 kg karšis. Na, o jeigu neklystu, šiuo metu britų rekordas yra apie 10,3 kg karšis.
Pastebėta, kad karšiai iki tokių įspūdingų dydžių užauga telkiniuose, kuriuose dėl kokių nors priežasčių (vandens taršos, klimato sąlygų, žmogaus veiklos poveikio ar kt.) sumažėja smulkių karšių. Kitaip tariant, kai sumažėja konkurencija tarp pačių karšių, tada jie ir auga geriau.
Kaip visos karpinės žuvys, karšis turi stiprius rykliadančius, kuriais sukramto, arba tiksliau sakant – sumaigo maistą prieš praryjant. Dažnai būna po nerealizuoto kibimo žvejys ištraukęs įrankį iš vandens mato ant kabliuko likusias tik musės lervų skūras arba sutraiškytus kokonus. Tai elementarus pavyzdys kaip karpinės žuvys rykliadančiais sumaigo masalą, ir jos tą daro labai efektyviai.
Nors kartais karšiai griebia ir kabantį aukščiau dugno ar skęstantį masalą, dažniausiai jie maitinasi nuo dugno, siurbdami kaip koks dulkių siurblys visokias kirmėles, lervas ir kitą ant dugno esančią gyvastį.
Jeigu vandens telkinio dugnas yra minkštas, t.y. nuklotas minkštų nuosėdų sluoksniu, kuris jį pajudinus susidrumsčia, tai besimaitinantį karšių būrį galima aptikti pagal drumzlino vandens dėmę vandenyje, kuri atsiranda karšiams knisant dumblą. O dar juos išduoda ir specifiniai į vandens paviršių kylantys burbuliukai. Stebint juos, galima atsekti kaip ir kuria kryptimi karšiai palengva juda besimaitindami.
Pastebėta, kad karšiai sutemus pradeda maitintis stipriau ir užtikrinčiau. Tiksliai nėra aišku kokia to priežastis. Gal dėl to, kad sutemus karšiai jaučiasi saugiau arba gal jiems tamsoje lengviau sekasi aptikti maistą. Kartais karštomis vasaros dienomis, karšiai aplanko seklias žolėtas vietas ir maitinasi paviršiuje dreifuojančiu zooplanktonu – dafnijomis, ciklopais ir kt.
Neršia karšiai gegužės – birželio mėnesiais. Subrendusios nerštui žuvys būriuojasi žolėtose seklumose, kur šiltas vanduo. Neršto metu patinai pasidengia smulkiais gumbeliais.
Smulkūs karšiai dažnai būna maišomi su plakiais, kurie retai užauga didesni nei 500-700 gramų svorio. Plakių gyvenimo ir maitinimosi būdas nelabai skiriasi nuo karšių, ir bandant sugauti karšių, plakiai dažnai užkimba pirmieji. Kartais pasitaiko karšių ir kuojų hibridų. Taip nutinka kai šių žuvų nerštavietės būna šalia viena kitos.
Karšių buveinės stovinčiame vandenyje
Ilgai vyravo nuomonė, kad karšiai visada renkasi giliausias vietas su nejudančiu vandeniu, bent jau vasaros metu. Tačiau iš tikrųjų tai nėra visiška tiesa. Net ir stovinčio vandens telkiniuose, kur gausu tiek duobių, tiek seklumų, karšiai dažnai pasirenka seklesnes vietas su labiau įšilusiu vandeniu. Tam yra bent dvi rimtos priežastys. Seklesnėse vietose vanduo greičiau įšyla, vandens augmenija greičiau suželia ir žuvims suteikia daugiau natūralių slėptuvių. Tokiose vietose natūralaus maisto koncentracija visuomet bus didesnė nei giliose duobėse kur šaltas vanduo.
Giliausiose vandens telkinių vietose, kur gylis viršija 6-8 metrus, natūralaus maisto ant dugno yra labai nedaug, lyginant su seklumomis. Jeigu vanduo nėra labai skaidrus, tai maždaug jau ties penkiais metrais vandens augalija baigiasi. Ir bene vienintelis asortimentas tokiose vietose yra uodo trūklio lervos, kurių galima rasti dumble net ir tokiose vietose, kur deguonies koncentracija prie dugno nedidelė. Šis deguonies trūkumas labiausiai pasireiškia vasaros metu, kai vandens temperatūra sukyla. Būtent dėl šios priežasties kartais dideli karšių būriai pastebimi aukštesniuose vandens sluoksniuose, kartais tai gali būti vos metras kitas virš dugno, o kartais – beveik pačiame vandens paviršiuje.
Kaip bebūtų, keičiantis vandens telkinio gyliui, kuomet dugno šlaitas sukyla iki 4 ar net 2 metrų, priedugnio vandens savybės stipriai keičiasi. Pasak Džono Vilsono, didžiausia sezono dalį karšių galima aptikti 2-4 metrų gylyje. Nors pats asmeniškai mūsų seliaviniuose ežeruose karšių ieškočiau giliau. Čia reikia turėti omenyje, kad pas britus dominuoja nedideli stovinčio vandens telkiniai, todėl išbandant angliškus metodus pas mus reikia į šį skirtumą atsižvelgti ir esant reikalui įnešti šiokias tokias korektūras. Žemiau paveikslėlyje yra Džono Vilsono pavyzdys, parodantis tipines karšių vietas karjero tipo vandens telkinyje.
Tačiau, nors kartais karšiai ir aptinkami seklesnėse vietose ar arčiau dugno, bet turėdami galimybę, t.y. jei deguonies ir maisto koncentracija prie dugno yra tinkama, jie renkasi gilesnes vietas, kur jaučiasi saugiau. Tiesiog, ieškant žūklavietės karšiams, reikia turėti omenyje kad pati giliausia telkinio vieta dar nereiškia kad joje turi būti gausu karšių. Reikia įvertinti ir kitas aplinkybes – metų laiką, vandens ir oro temperatūrą, vėją, paros metą ir oro sąlygas ir kt.
Kaip jau buvo minėta, vasarą ir ankstyvą rudenį karšių laikymosi vietas galima nustatyti vizualiai, stebint vandens telkinį ir ieškant drumsto vandens zonų ar specifinių burbuliukų. Šiam tikslui labai praverčia geri žiūronai, na o tinkamiausias metas tokiam stebėjimui – prieš sutemas arba anksti ryte aukštant.
Karšių vietas kartais pakoreguoja stiprus vėjas arba vėjo sukelta povandeninė grįžtamoji srovė. Būna kad vėjas suplaka gausiai įvairaus zooplanktono į kokią įlankėlę, o paskos atseka ir karšiai arba kitos karpinės žuvys. Užtaikius tokiu metu galima smagiai pažvejoti atrodytų netipinėje vietoje. Kai vėjas nurimsta arba pasikeičia ir „desertinio stalo“ žuvims nebelieka – tokia vieta vėl lieka kaip buvusi anksčiau. Sutemus karšiai nevengia išplaukti pasimaitinti į seklesne vietas, jau buvo minėta dėl ko – naktį jie jaučiasi saugesni, o seklumose maisto gausu. Reguliariai jaukinant galima pripratinti žuvis lankytis konkrečiuose taškuose , ypač jei jie yra netoli nuo natūralių karšių maitinimosi takų. Toks nuolatinis jaukinimas sulaiko žuvis konkrečioje vietose ir dažnai jas galima labai sėkmingai žvejoti iki pat paryčių, kol niekas nedrumsčia ramybės. Pasirodžius kitiems žvejams ar visokiems plaukiotojams, kibimas ženkliai sumažėja arba visai liaujasi. Nieko nepadarysi, karšių būriai migruoja ieškodami maisto, ir tiesiog persikrausto iš naktinės maitinimosi vietos į savo dienines buveines. Kartais žvejai neįvertina šios aplinkybės ir lieka sėdėti dar ilgai toje pačioje vietoje, nors ir nebesulaukia jokio veiksmo. Per išsiblaškymą net nepagalvoja, kad karšių būrys, prieš valandą dar rodęs susidomėjimą masalu, gali būti jau už kokio puskilometrio visai kitoje vietoje.
Karšių buveinės upėse
Upėse vanduo nuolat juda ir yra prisotintas deguonies, todėl karšių galima tikėtis giliausiose upės vietose, kur jie maitinasi beveik visus metus, išskyrus tik neršto laikotarpį kai persikrausto į seklesnes vietas. Anksti ryte arba vėlai vakare stebint upę, dažnai galima pamatyti vieną kitą karšį „išdaviką“, iškylantį į paviršių ir taip išduodantį būrio maitinimosi vietą. Tiksliai neaišku kas priverčia karšius taip elgtis. Galbūt taip daro iš neturėjimo ką veikti, gal nuo paviršiaus nugriebia kokią nukritusią muselę. O kartais pasitaiko kad karšiai elgiasi kaip kokie plėšrūnai ir „įsirauna“ į tirštą mailiaus debesį.
Žodžiu, pamačius tokį paviršinį karšį, tai tikrai nereiškia kad ir visas būrys plaukioja paviršiuje. Tokius piruetus dažniausiai atlieka pavienė žuvis, o būrys tuo metu tebesimaitina prie dugno. Nors kartais tarkime jaukinant biriu lėtai skęstančiu jauku, galima žuvis sukelti ir į aukštesnius vandens sluoksnius.
Dar reikia paminėti, kad gaudant karšius dažnai sulaukiama vadinamųjų netikrų kibimų. T.y. kai žuvis užkliudo valą, o ne masalą. Niekur nedingsi, karšiai yra pakankamai didžiagabaritės žuvys, maitinasi glaustais būriais, tad natūralu kad valas dažnai gali būti užkliudomas praplaukiančio karšio.
Britai daugelyje upių yra įrengę dirbtinius barjerus, vadinamus „weir“. Tai lyg savotiškos mini užtvankėlės ar dirbtiniai slenksčiai, už kurių keičiasi vandens lygis. Tai daroma siekiant reguliuoti upės tėkmę, išvengti potvynių žalos ar siekiant padaryti upę labiau tinkama navigacijai. Žodžiu, tai lyg savotiškas mini kriokliukas, įrengtas per visą upės plotį, žemiau kurio beveik visada būna srovės išplautas pagilėjimas su sūkuriuojančia srove. Skaitant angliškus straipsnius apie žūklę, galima sutikti terminą „weir-pool“. Tai ir yra vieta žemiau to dirbtinio slenksčio. Tai karšiams irgi patinka tokios vietos ir jie mėgsta pasisukinėti tokioje sūkuriuojančioje srovėje, kur vandenyje daug ištirpusio deguonies ir įvairaus maisto. Ypač taip būna pačiu karščiausiu metų laiku, kai upės nusenka ir jose sumažėja deguonies. Vandeniui atšalus, karšiai vėl pasitraukia į sau įprastas gilesnes ir ramesnes upės vietas.
Nors karšis nepanašus į srovinę žuvį, bet dėka savo plokščio kūno jis patiria ne tokį ir didelį vandens pasipriešinimą gali laisvai laikytis tokioje srovėje, kur niekas net neįtartų galint būti karšių. Paveikslėlyje žemiau yra parodytos tipinės karšių vietos upėje.
Kanaluose, t.y. dirbtiniuose vandens telkiniuose, kurie yra siauri, kur srovė lėta ir telkinio profilis praktiškai nesikeičia per visą ilgį, karšiai paprastai užima patį kanalo vidurį. Vasaros mėnesiais kanalų karšiai pasižymi labai klajoklišku charakteriu ir besimaitindami kanalo viduriu gali nukeliauti didelius atstumus.
Nors dažniausiai nurodoma, kad karšiai tai stovinčio vandens arba lėtos srovės žuvys, jų tikrai galima aptikti ir stiprioje srovėje, ir ganėtinai sekliose vietose. Tik reikėtų paminėti, kad tokiose vietose karšiai sunkiai auga ir retai pasiekia įspūdingesnį svorį.
Kaip bebūtų, stambaus karšio traukimas sukelia tikrai daugybę šaunių emocijų, ypač kai žuvis iškelta į paviršių pasiverčia ant šono ir pasirodo visame gražume.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą