2016 m. spalio 23 d., sekmadienis

Žvejyba pagal Džoną Vilsoną (3) : pažintis su angliškomis žuvimis - strepetys

Ši smulki žuvelė mūsuose beveik nesulaukia jokio dėmesio, bet anglų meškeriotojai, ypač plūdininkai ir muselininkai, o ir žvejai sportininkai, į šį laimikį nespjauna ir ši žuvis tikrai yra jiems gerai pažįstama. Šią upinę žuvį dažnai sugauna lengvomis plūdinėmis palaidynėmis gaudantys žvejai, karštuoju metų laiku ji dažnai pakliūna ant kaliuko muselininkams. O žvejams sportininkams apskritai nėra nevertingų žuvų, nes kiekviena, net ir pati menkiausia žuvelė, varžybose reiškia taškus.

Strepetys (Leuciscus leuciscus)



Dauguma upių, kuriose laikosi strepečiai, yra nedidelės sraunios skaidrios upės, vingiuojančios gražiu kraštovaizdžiu. Todėl net ir nedidelių žuvelių gaudymas tokioje aplinkoje yra puikus poilsis. Ypač jei žvejojama mobiliai, t.y. pasiėmus su savimi įrangos minimumą keliaujama nuo vienos žūklavietės prie kitos, nesvarbu ar būtų gaudoma lengva dugnine, ar plūdine, ar lengva museline meškere.
Manoma, kad maksimalus strepečio svoris neturėtų viršyti 1,5 svaro, t.y. apie 700 gramų. Džonas Vilsonas savo 1992 metais išleistoje knygoje nurodo, kad britų rekordinis strepetys svėrė maždaug 578 gramus (perskaičiavus iš angliškų svorio vienetų - svarų ir uncijų) ir buvo sugautas 1960 metais Little Ouse upėje.
Realybėje apie 300 gramų sveriantis strepetys jau yra tikrai vertas dėmesio laimikis, o dažniausiai  žvejams užkibusios šios žuvelės būna apie 80 – 170 gramų.
Lietuvoje šių žuvų taip pat yra, tad gal aprašinėti jos išvaizdos neverta, galima tik paminėti, kad strepečiai labai dažnai yra painiojami su mažais šapaliukais, nes atskirti juos vieną nuo kito nėra lengva.
Natūralus strepečių maistas upėse yra įvairūs vabzdžiai ir jų lervos bei kiti smulkūs vandens gyviai, kuriuos atneša upės srovė. Neršia strepečiai pakankamai anksti, balandžio mėnesį, srauniose smėlėtose ar žvyruotose seklumose. Priešnerštinis laikotarpis būna vasario ir kovo mėnesiais. 
Kaip jau buvo minėta, strepečiai mėgsta nedideles upes ir upelius, tekančius per derlingą dirvožemį, kas sąlygoja daugiau maisto jų nešmenyse. Tokie telkiniai paprastai nėra sunkiai skaitomi ir aptikus vietas kur tarp vandens augalijos išplauti švaraus dugno koridoriai su smėlėtu ar žvyruotu dugnu, galima jose tikėtis sugauti strepečių. 
Pridėtame žemiau paveikslėlyje parodytos tipinės vietos, kur nedidelėse upėse reikėtų ieškoti kuojų ar strepečių. 


Vasarą, stebint vandens telkinius per poliarizuojančius akinius, nesunku pastebėti strepečių būrelius sekliose atkarpose tarp upės vingių, žemiau slenksčių ar rėvų, skirtingų srovių sankirtose kur į upę įsilieja net ir patys menkiausi intakėliai. 
Šaltuoju metų laiku strepečiai sulenda į gilesnes duobeles, išplautas ties upių vingiais arba žemiau kokių nors kliuvinių. Kai upės patvinsta ir kliokiantis srautas tampa drumzlinas kaip kakava, ne tik strepečiai, bet ir kitos žuvys sulenda į įvairius mini užutakius, kur srovė silpnesnė ir neša mažiau šiukšlių.
Didesnėse ir gilesnėse upėse reiškia ieškoti ruožų su bent kiek pastebimai greitesne srove, paprastai tokių vietų būna ties įvairiais upės susiaurėjimais ar kur salos ar seklumos suskaido upės srautą į kelias dalis. Sūkuriuojanti greita srovė, prisodrinta deguonies, labai traukia strepečius. Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kartais pasitaiko išimčių ir didelių strepečių susikaupimų galima aptikti lėtoje ir gilioje srovėje, šalia kuojų būrių.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą