Šiltos pirmosios žiemos dienos leidžia tęsti atviro vandens fyderio sezoną, taigi - pirmoji žiemos žūklė įprastame amplua, su dugnine meškere rankose. Matysime, ar pirmoji žiemos žūklė netaps paskutiniąja atviro vandens žūkle. Gruodžio mėnesį orų prognozavimas yra nedėkingas užsiėmimas. Vieną savaitgalį smagiai sau žūklauji su meškere nuo kranto, o kitą - telkinius jau gali dengti ledas. Bet kol fiziškai įmanoma žūklauti fyderiu, tol ir žvejosiu.
Tris žvejybas iš eilės atgaudžius Kauno mariose, šį savaitgalį norėjau ramiai pažūklauti su lengvos klasės fyderiuku, pažiūrėti ar smulki balta žuvis dar aktyvi. Žūklei išsirinkau Dubulių tvenkinį, kur jau ne pirmi metai smagiai žūklaujame žiemą iki pat pirmojo ledo. O ir feisbuke kolega Vaidas smagiai aprašė savo šviežią sėkmingą žūklę Dubuliuose, tai norėjosi patikrinti informaciją.
Prognozė rodė kad laukia stiprus ir žvarbus vėjas, tad rinkausi užuovėjinį krantą. Dubulių tvenkinys nėra platus - kai kur plotis tik kiek daugiau nei 100 metrų. Tad renkantis žūklės vietą galima nesukti galvos arčiau kurio kranto yra vaga - ją galima nesunkiai pasiekti užmetant nuo bet kurio kranto.
Beje, gylio žemėlapyje, kurį kaip visuomet pasidariau, skanavimas ir buvo atliktas nuo priešingo kranto, tai gerai matosi kaip kinta dugno reljefas per visą tvenkinio plotį. Pagal tai ir įdomius sau taškus atsirinkau - du prie maniškio artimojo kranto, ir du arčiau tolimojo kranto šlaitų.
Jaukas sumaišytas ir sudrėkintas iš vakaro. Vėl gaminausi apie 1,5 kg sauso jauko. Tai panaudojau nuo praeitos žūklės likusį kilogramiuką juodo VDE Record Breme. Kadangi ruošiausi žūklei nedideliame telkinyje, kur gylis vagoje 4-5 metrai, tai VDE jauką norėjau dar šiek tiek "papurenti", kad būtų mažiau sunkus ir mažiau lipnus. Tam gerai tiko puskilis Champion Feed jauko Worldcup Competition - smulkaus, puraus, rudos spalvos jauko.
Šį kartą žūklauju vienas, kolegos jau sulindę kaip lokiai į šiltas irštvas žiemos miegui. Tai norint surasti kur stovi žuvis, teks pačiam tikrinti visus taškus, gaištant tam laiką. Bet kitos išeities nėra. Tad ant vieno koto užklipsavau du artimesnius atstumus - 24 ir 34 m. Ant kitos meškerės - du tolimesni atstumai 52 ir 71 m.
Ryte važiuojant į žūklę temperatūra buvo -2 laipsniai. Prognozė rodė kad ryte žūklę teks pradėti dar su neigiama temperatūra -1 ͒ C, o vėliau įdienojus turėjo sušilti iki nulio. Tiksliai taip ir buvo. Jei žvejoji įsikūręs užuovėjoje, tai žūklei toks oras tikrai nėra šaltas. Su kokybiška apranga - vienas juokas. Bet prie neigiamos temperatūros, net ir prie minus vieno, jau ant žiedelių formuojasi varvekliukai. Reikia būti atsargiam, nes labai lengva neapsižiūrėjus sulaužyti viršūnėlę. Į tokias rizikingas žūkles jau nebesivežu savo varžybinių kotų. Specialiai turiu pasilikęs keletą senų fyderių, kurių negaila sulaužyti, ir imu juos į savas mėgėjiškas žvejybas, kuriose yra padidinta rizika.
Pastebėjau kad labiau žiedeliai apledėja kai gaudoma pintu valu. O ir pats valas įgeria kažkiek vandens ir tada sušlapęs kietėja. Nuo šlapio valo ir žiedeliai greičiau apsineša varvekliais. Esame atidirbę su kolega Tadu kad pinto valo apsaugai visai gerai tinka purškiamas iš flakonėlių silikonas, kuris parduodamas degalinėse ar prekybcentriuose prie auto prekių. Purškiame jį ne ant ritės būgnelio, bet kai ant kuoliukų atsimatuojame žūklės atstumą - silikonu išpurškiame tarp kuoliuku suringiuotą valą. Taip esame tikri, kad visas žūklėje naudojamas valo ilgis yra silikonuotas.
Dar yra variantas - naudoti monofilamentinį valą kaip pagrindinį. Monofilamentinis valas neįgeria vandens ir nebijo šalčio kaip pintukas. Atitinkamai ir varveklių ant žiedelių susidaro kur kas mažiau negu nuo pintuko. Nors man asmeniškai monofilamentiniu valu žvejoti nelabai patinka ir jau labai seniai apsiribojau tik pintuku. Monofilamentinį matyčiau logikos naudoti nebent artimiems atstumams ant kokio "pikerio" klasės kotuko. Tai beje taip ir padariau - ant vieno lengvesnio fyderio, kuriuo ketinau tikrinti artimus taškus, dar iš vakaro pavyniojau keliasdešimt metrų monofilamentinio valo, surišdamas klasikinę sportinę sistemą su kasyte iš sukto valo.
Pradėjau žūklę nuo artimiausio atstumo. Žuvis atsiliepė labai greitai, pirmoji kuoja užkibo jau antruoju užmetimu. Taškas užsikūrė. Kuojos domėjosi jauku ir masalais. Ant pikerinio koto užvyniotas monofilamentinis valas šaltuko nebijojo, varvekliai ant žiedelių nesusidarinėjo, žūklė buvo komfortiška. Po eilės kuojų užkibo ir pora nedidelių karšiukų, sureagavę į sumėtytą taške jauką su įvairių lervų "karpalu".
Artimas taškas maloniai nustebino žuvies kibimu. Jeigu būtų varžybos, viena iš galimų taktikų galėtų būti sėdėti šiame taške ir stengtis greitu tempu rinkti žuvį "ant skaičiaus". Gaudyti kuojas, kurios įmitusios ir jų svorio vidurkis sąlyginai dar neblogas, plius vieną kitą prašokantį karšelį kaip bonusą.
Bet čia ne varžybos ir nepaisant intensyvaus kuojyčių kibimo, norisi surasti kurgi stovi gausesni karšiukų būreliai. Norisi aptikti kiek didesnę žuvį. Tad perėjau tikrinti antro pagal eilę atstumo mano plane - 34-ių metrų. Šiame taške irgi žuvis sureagavo pakankamai greitai, ketvirtuoju užmetimu. Irgi pirmiausia atsiliepė kuojos. Iš pradžių atrodė kad antrasis taškas bus su tokiu pačiu intensyviu kibimu kaip pirmasis, bet vėliau teko konstatuoti, kad kibimai vis tik retesni ir išlaukimą tenka daryti ilgesnį. O žuvies kalibras niekuo ne didesnis negu artimiausiame taške. Tai jeigu reikėtų rinktis tik tarp šitų dviejų taškų - logiška kad būtų geriau dirbti artimajame taške, kur per tą patį laiką galima parinkti daugiau žuvelių.
Na o tuo tarpu keičiu meškerykotį ir pereinu tikrinti trečiojo taško. Įdienojus jau oras sušilo iki nulio laipsnių ir galima komfortiškai gaudyti ir su pintu valu. Sąžiningai bandžiau pramušti šią distanciją. Jei atvirai, iš pat pradžių man šis taškas atrodė kad turėtų būti perspektyviausias, kur didžiausia tikimybė rasti karšiukus. Bet realybė pasirodė esanti kitokia. Niekaip šio taško neužkūriau, temačiau gal porą kibimėlių, kurių realizuoti nepavyko. Tik laiko sugaišau veltui.
Pereinu į tolimiausią tašką, ties 71 metru. Bet šitą norisi patikrinti tik iš smalsumo, nes iš tokio atstumo traukti žuveles labai jau ilgai užtruktų, labai jau daug reikia darbuotis rite. Gaudant tokiais atstumais labai krenta žūklės tempas ir rezultatyvumas, todėl tolimi atstumai gerai tuo atveju kai ten laikosi stambios žuvys ir mažesnį žuvų kiekį kompensuoja didesnis jų svoris. Na arba kaip "panikos taškas" tam atvejui, jei visur kitur išvis nesulaukčiau kibimų. Šiuo atveju atlikau šešis užmetimus, jokio kibimo nesulaukiau, tad taip ir pabaigiau tolimiausio taško tikrinimą.
Dar sudurniavau ir išbandžiau vieną kvailystę - pagalvojau kad jeigu žuvys dar aktyvios, reikia patikrinti ar didelis jauko su karpytais gyvais kiekis kaip tik dar labiau nesuaktyvintų žuvies, o gal ir didesnių prikviestų. Na ir pavariau "bait up'ais" :) Paaiškėjo kad nereikėjo šitaip elgtis. Užmušiau abudu taškus kuriam laikui. Teko vėl padirbėti su maža šėryklėle, kol taškai vėl užsikūrė.
Taip kad vis dėlto geriau vadovautis saugesne taktika - geriau dažniau, bet mažomis porcijomis. Užteko nedidelių Preston "window'siukų". Bet lervų karpalo mažyčiais kiekiais reikėjo padavinėti nuolat. Gyvi dar tikrai veikia jauke. Pabandžiau pagaudyti kelis kartus tik su vienu jauku, nepaduodant nieko gyvo. Tai kibimas iš karto suprastėdavo. Padavus karpalo - vėl atsigaudavo.
Taip tikrinant taškus ir eksperimentuojant, nepastebimai pradeda temti ir tenka baigti žūklę ir operatyviai pakuotis. Trumpos tos žiemiškos dienelės, nespėji pastebėti kaip prabėga tas žūklės laikas.
Kažkokių stebuklų neprigaudžiau. Surinkau pusšimtį žuvėkų. Karšiukų ir kuojų santykis grubiai 1:4. Bet šiaip jeigu nelakstyti per atstumus ir nuo pat pradžių rinkti žuvį iš artimų distancijų, na ir aišku jei nedaryti durnų eksperimentų su jauko padavimu monstriniais kiekiais - tai manau galima per penkias žūklės valandas pririnkti du kart didesnį žuvelių kiekį.
Visai dar smagu kaip žiemai. Žūklė tikrai ne nuobodi. Jei tik dar leis oro sąlygos - kitą savaitgalį tikrai dar fyderio sezonas bus tęsiamas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą