Po praėjusios žūklės Pažaislyje, spėjom su kolega Tadu apžvejoti Kauno marių aukštupį, įspūdžius aprašėme komandos FB puslapyje. Na o lapkričio mėnesio "uždarymui" vėl pasirinkta Pažaislio krantinė, kadangi pasak kolegų surinktos informacijos - kitose vietose mariose masiškai ėmė karaliauti pūgžliai, o norisi dar pasidžiaugti baltos žuvies kibimu. Treniruotis vykstame kaip dažniausia kad būna, tryse iš komandos - aš, Tadas ir Laurynas.
Pažaislio krantinė šiaip yra labai faina žūklavietė, tik pagrindinis trūkumas, kad automobilį tenka pasistatyti atokiau aikštelėje prie Pažaislio vienuolyno, ir karučiais ar vežimėliais vežtis daiktus iki vandens. Pati pakrantė yra žemai nuokalnėje, tai visus labiausiai ir užknisa ta dalis, kai po žūklės tenka tuos karučius ar vežimukus tempti į statų kalną. Vietiniai žvejai pamatę mus bevargstančius su tais vežimukais, juokauja, kad dabar supranta dėl ko mus vadina žvejais sportininkais :)
Bet iš kitos pusės - jei ne šis visus atbaidantis kalniukas, tai Pažaislyje turbūt būtų neįmanoma rasti laisvos vietos žvejybai. Taigi, iš vienos pusės sunkiau pasiekiama žūklavietė yra trūkumas, bet iš kitos - privalumas.
Vietiniai žvejai nešasi mažiau įrangos, tad jiems paprasčiau. Viską tiesiog nusineša su savimi per vieną kartą, arba sutalpina ant kokio mažo buitinio karučio. Bet jų silpnoji vieta yra ta, kad žūklauti turi nuo kranto, arba net nuo pačios betoninės krantinės, ir dėl to labai sunku iškelti užkibusią žuvį per labai stačią parandę. Nes palei krantinę yra nemažas atabradas, o po to labai status skardis gilyn. Būtent ant to skardžio ir praranda žmonės daug užkibusių žuvų. Todėl storinasi valus, o stori valai vėlyvą rudenį labai gadina žūklės rezultatus.
Sportininkai savo kėdes ar platformas stato ant specialių platformų vadinamų "pedanais", kurias įsineša į vandenį kuo arčiau to minėtojo skardžio, todėl žūklės iškėlimo iš vandens problema išsisprendžia. Bet dėl to ir tos sunkios įrangos reikia daug tampytis. O prie jų dar bridkelnes, ar bridbačius, nes tenka braidyti. Taigi, kaip sakoma - už malonumą reikia mokėti. Norint komfortiškai pažvejoti, tenka ir pasportuoti tampant vežimėlius į kalną.
Kalbant apie pasiruošimą žūklei - tai jauką sau ruošiausi iš vakaro. Pagal ankstesnių žūklių patirtį nusprendžiau kad optimalus kiekis standartinei 5 valandų trukmės žūklei bus 1,5 kg sauso jauko. Kilogramo gali ir neužtekti, jeigu žuvys gerai reaguotų į jauką ir galima būtų gausiau jaukinti. Na o susimaišius 2 kg, pastoviai dar lieka kažkiek jauko neišnaudoto, kurį tenka išmesti.
Už pagrindą paėmiau VDE Record Breme juodos spalvos jauką, gerai tinkantį šaltam vandeniui. Tai sunkus ir lipnus jaukas, todėl Pažaisliui kur didelis gylis ir kartais būna srovė - pats tas. Į kilogramą šio jauko dar supyliau puskilį šviesaus karšinio jauko Champion Feed Brasem. Taip pasigaminau sau reikiamą 1,5 kg sauso jauko kiekį, na ir pats jaukas gavosi kiek labiau "paturbintas", kiek sotesnis ir skanesnis.
Gyvais masalais pasirūpino kolega Tadas. Pagrindas kaip visada - matyliai, musės lervos, pinkutės. Musės lervos ir pinkos iš vakaro nuskandintos, Manome kad šaltame vandenyje negyvas ir labiau inertiškas masalas yra veiksmingesnis. Skandintos lervos gaunasi universalesnis produktas, nes jas galima ir karpyti kaip įprastai, bet galima paduoti su jauku ir nekarpytas. Jos patogiai paduodamos su jauku, neropoja iš dėžučių ar šėryklėlių, ant dugno mažiau chaoso.
Vėlyvą rudenį žvejų kur kas mažiau, ir ryte krantinė buvo beveik tuščia, galima buvo rinktis vietą kur tik panorėjome.
Kaip visuomet, susiruošęs įrangą, prasiskanuoju gylį bei dugną ir pasidarau vadinamą dugno "žemėlapį" savo užrašų knygelėje. Taip įpratau prie šito metodo, naudoju jį ir varžybose ir treniruotėse, ir be jo dabar savo fyderinių žūklių neįsivaizduoju.
Horizontalioje ašyje sužymėtas atstumas ritės apsisukimais. Kadangi mano naudojama ritė vynioja 90 cm valo vienu rankenėlės apsisukimu, tai dar susižymiu ant ašies tą patį atstumą dar ir metrais.
Vertikalioje ašyje žymiu iki kiek suskaičiuoju kol užmetus svarelis nuskęsta ant dugno. Tarkime jei skaičiuočiau idealiai sekundžių tikslumu, tai šioje ašyje būtų svarelio skendimo laikas sekundėmis.
Skanuoju gylį intervalais kas penkis ritės apsisukimus. Tai beveik kas penkis metrus. Tokio tikslumo man pilnai užtenka. Jei kažkuri konkreti vieta keltų abejonių, galima paskanuoti ir mažesniais intervalais ir taip gauti dar tikslesnius rezultatus.
Diagramoje gaunu labai aiškiai matomą šlaito apačią. Tokia vieta dažniausiai visada būna perspektyvi. Galima žvejoti grynai pačioje šlaito apačioje, kartais žuvys būna prisispaudusios pačioje šlaito apačioje. Bet tokiu atveju dažnokai pakertant šėrykla kliūna už šlaito. Todėl dažniausiai nusistatome atstumą dviem-trim metrais tolimesnį. Šį veiksmą nesunku atlikti ir žvejojant. Visada juk galima atstumą, nustatytą ant klipso, pailginti ar patrumpinti per 2-3 ritės apsisukimus, ir taip susirasti optimaliausią variantą.
Šiuo konkrečiu atveju pasidarau lygiai 40 metrų atstumą ant vienos meškerės, skirtą šlaito apačiai tikrinti.
Toliau diagramoje aiškiai matomas lygaus dugno ruožas maždaug atstume tarp 40-60 metrų. Tokius lygaus dugno ruožus sportininkai dažniausiai vadina "stalu", ir ne veltui, nes tokiuose ruožuose mėgsta maitintis karšiai.
Kartais toks vadinamas "stalas" būna trumpas, vos keli metrai. Tokiu atveju dažniausiai pasirenkamas taškas per patį stalo vidurį. Mano atveju stalas matosi kad yra ilgas, apie dvidešimties metrų ilgio, tai tokiu atveju traukdami markerinį svarelį dugnu, bandome rasti dugno pobūdžio pasikeitimus (tarkime kur minkštas dugnas pereina į kietą, ar atvirkščiai) ar kokį kliuvinuką, ir užsiklipsuoti tokioje konkrečioje vietoje.
Bet šį kartą traukdamas svarelį neužčiuopiau nieko įdomesnio, neradau už ko užsikabinti - tiesiog lygus vienodos struktūros dugnas. Todėl antru tašku pasirinkau kitą charakteringą tašką - tolimesnio šlaito viršų. Tokios vietos irgi labai perspektyvios, nes žvejojant ant šlaito viršaus, galima rankioti tiek viršuje esančias žuvis, kurios maitinasi nuo šlaito viršuje esančio lygaus "stalo", bet taip pat yra tikimybė prisikviesti žuvų ir iš gilesnio sluoksnio, kurios maitinasi ties šlaito apačia. Todėl antras mano pasirinktas atstumas buvo lygiai 60 metrų.
Diagramoje matosi dar vienas pasižymėtas taškas ties 20 metrų. Toje vietoje buvo labai daug besimaitinančios smulkios žuvies. Tiesiogine žodžio prasme žuvies buvo "net tiršta". Žuvies "išėjimai" buvo matomi vandens paviršiuje, o užmetus markerinį svarelį jis tiesiog fiziškai braukė žuvims per nugaras. Šitą tašką nusimačiau kaip rezervinį, kad jeigu mano pagrindiniai atstumai pasirodys nederlingi, tai nors iš arti pamėginčiau smulkmės pasigauti.
Startavau nuo artimesnio atstumo, nuo 40 metrų. Kolegos irgi pasirinko labai panašų atstumą. Pavyko atspėti kad žuvis atsilieps nuo ketvirto užmetimo - būtent taip ir buvo. Tik ta žuvis buvo labai jau neypatinga, mažas žiobriukas. Nusprendžiau ilgai šiame taške neužsisėdėti, jeigu jame nebus rimtesnės žuvies. Praeitos savaitės žūklė rodė kad didesni egzemplioriai sugaunami iš toliau. Mačiau kad pas kolegas kibimai artimesniame taške prasidėjo, bet rimto žuvies nebuvo. Laurynas pradėjo traukti mažiukus žiobriukus, pas Tadą irgi nieko gero. Aš po pirmojo žiobriuko pagavau dar porą kuojų, tad perėjau tikrinti tolimojo taško.
Tolimajame taške jau antru metimu užkibo smagus "graibštukinis" karšiukas. T.y. jau toks, kurį tenka semti graibštu, o ne kelti iš vandens už valo. Kibimo tolimesniame taške tekdavo palaukti ilgiau (išlaukimas iki 3 minučių), bet žuvies kalibras buvo didesnis, todėl laukimas buvo vertas to. Kibo kuojos ir tolimajame taške, bet tikrai gražios - storulės, stiprios ir įmitusios, pasiruošusios žiemai. Pasitaikė tikrai rimtų "gros gardonsų", motininių kuojų, kurias reikėjo emti graibštu ir kurios sveria ne ką mažiau negu tie standartiniai Pažaislio karšiukai.
Mačiau kad šalia pas Lauryną artimesnis taškas irgi užsikuria, kolega apart kuojyčių ir žiobriukų pradėjo pagauti ir nedidelių karšelių. Kad kaimynui gyvenimas nebūtų per lengvas, laikas nuo laiko grįždavau į savo artimesnį 40-ies metrų tašką. Taip kaimynui duodavau šiek tiek presingo, po kurio jam kibimai akivaizdžiai aprimdavo.
Visą žūklę taip ir tęsiau dirbdamas per du taškus, periodiškai juos keisdamas ir duodamas pailsėti. Artimesniame taške dominavo kuojos, tiesa, jų kalibrą pavyko pastambinti. Tolimesniame taške kibimų buvo mažiau, bet visi mano karšiukai pagauti būtent iš tolimo taško.
Galutiniame rezultate - pas mane 37-ios žuvys. Iš jų 9 karšiukai ir 28 kuojos bei žiobriai. Žuvų kalibras visai neblogas. Dienos norma sugaudyta su kaupu.
Laurynas prigaudė berods 45 žuvis. Irgi laisvai susirinko dienos normą.
Tadui sekėsi prasčiausiai, surinko 27 žuvis, kurių suminis svoris buvo berods kiek virš 4-ių kg.
Pačio artimiausiojo taško, ties 20 metrų, taip ir nebandžiau. Patingėjau gaišti jame laiką, nes diena ir taip trumpa, ir gerai sekėsi darbuotis per du pagrindinius taškus. Tikiu, kad kuojyčių arba ešeriukų šiame atstume būčiau suradęs. Matėsi kad vanduo tame atstume "verda" nuo smulkios žuvies, o toliau už mūsų nuo kranto spiningavę žvejai sėkmingai traukė ešeriukus iš šio atstumo. Logiška - kur smulkmė, ten ir ešeriukai. Bet smulkmė nebuvo mano tikslas, tai ir nesiparinu kad nepatikrinau šios distancijos.
Žūklė gavosi visai smagi ir rezultatyvi. Žuvis vis dar maitinasi aktyviai. Sunaudojau beveik visą turėtą jauką ir maždaug puslitrį gyvų masalų. Žuvims vis dar reikėjo su jauku padavinėti daug karpalo. Masalą griebė godžiai, kabliuką įrydavo giliai. Galbūt šiemet tikroji žiema ateis dar negreitai, ir žuvys aktyviai tebesimaitina kaupdamos jai atsargas? Manau patikrinsiu šią teoriją kitą savaitgalį, atidarydamas žiemos žūklių sezoną. Bus įdomu patikrinti ar gruodžio mėnesį žuvys vis dar kibs rudeniniu režimu, ar jau jų elgesys bei apetitas pradės ženkliai keistis.
Tam kartui tiek, paskutinioji rudens diena buvo tikrai įskaitinė, praleista žūklėje smagiai ir sėkmingai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą