Treniruotė 2024-11-16. Kauno marios, Pažaislio krantinė

Pats lapkričio vidurys. Dauguma mano kolegų sportininkų jau yra uždarę savo  šių metų žūklės sezonus apskritai ir šiltai sėdi namuose bei bendrauja čiatuose visokias blevyzgas. Nesiruošiu aš taip elgtis ir tokios sąvokos kaip "sezono uždarymas" net girdėti nenoriu. Galima galbūt tai pavadinti trumpomis atostogomis nuo varžybų, bet apie žūklės nutraukimą negali būti net kalbos.

Fyderio varžybų tai tikrai panašu kad šiemet jau nebebus, tai reiškia kad galima žvejoti savo malonumui arba, kas būtų žymiai praktiškiau - identifikuoti savo silpnąsias vietas per sezoną, ir stengtis treniruotėse pasitobulinti būtent tai ko reikia, kad išeliminuoti savo silpnybes. Mano viena iš silpnesnių vietų iki šiol vis dar buvo sistema tolimam užmetimui su sunkiomis "windows" tipo šėryklomis. Užmesti toli jau seniai moku, bet naudojama sistema nedirbo taip kaip reikia ir periodiškai vis pasitaikydavo kad pavadėlis apsisuka aplink ką nors ar šiaip susinarplioja, ir tenka gaišti laiką atpainiojimui ar pavadėlio keitimui. Per varžybas toks dalykas jau yra rimta techninė klaida ir bereikalingas laiko gaišimas. Pagrindinės problemos būdavo kai tekdavo naudoti plonus pavadėlius (pvz. 0,08 - 0,09 mm) ir sunkias windows tipo šėryklas. Su storesniais pavadėliais ar įprastų formų šėryklomis didesnių problemų neturėdavau. 

Jau seniai buvau pamąstęs apie porą galimų tolimo metimo sistemų patobulinimų, kuriuos ir nusprendžiau ištestuoti praktiškai, kad kitiems metams varžybų sezoną pasitikčiau labiau techniškai pasikaustęs. Taigi, žūklės planas kaip ir aiškus, ir labai tinkama tam vieta - Pažaislio krantinė, kur dar tikiuosi ir kokios nors žuvies rasti, o ne tik tuščiai įrankį svaidyti. O ir orų prognozė rodo kad bus šilta diena, vėjas kaip tik į nugarą, reiškia nebus bangų ir gaudymas bus komfortiškas.

Jauką maišau iš vakaro, kad per naktį įgertų drėgmės, pabrinktų, ir taptų labiau inertiškas (t.y. kad dalelės dirbtų ne taip aktyviai kaip sauso jauko). Kadangi pagrindinis treniruotės tikslas techninių įgūdžių tobulinimas, važiuoju vienas ir gaudysiu be presingo - tai ir jauko kažkokio super stebuklingo nereikia. Galima maišyti ką nors iš sandėlio likučių ir nesukti galvos. Šaltajam metų laikui jau ieškausi jauko, pritaikyto šaltam vandeniui - t.y. tamsaus, skurdaus, smulkesnės frakcijos ir mažiau maistingo bei mažiau kvapnaus. Randu pakelį SENSAS Super Black Bremes - kaip tik panašu į tai, ko ir reikia. Kilogramas šio jauko bus bazė, o tūriui padidinti įdedu dar puskilį VDE Secret jauko. Pastarasis labiau universalios paskirties, bet irgi gerai tinka šaltam metų laikui į jaukų mišinius. Jauką prasijoju per 2mm sietą, ir nusijotas stambesnes daleles išmetu.

Su gyvais masalais jokių stebuklų nėra - užtenka šiek tiek uodo ir musės lervų, pinkų. Sueis ir ant kablio, ir į jauką.

Šeštadienio ryte Pažaislio aikštelėje prie vienuolyno jau automobilių gausu, tai reiškia kad ir žvejų netrūksta. Žvejoju įsibridęs nuo pedano, tai nebijau kad nerasiu vietos. Tai vienas iš sportinės įrangos privalumų - kad gali patogiai gaudyti tokiose vietose, kurios vietiniams "neįkandamos". Dėl to ir įsikuriu vadinamajame "pliažiuke", kur vietiniai negaudo nes pakrantėje užmesti meškerei trukdo krūmai bei medžiai. O kai žvejoju įsibridęs kelis metrus nuo kranto, tokie dalykai jau nebe aktualūs.

Prasiskanavęs dugną ir pasimatavęs gylius, pasidarau savo įprastą dugno žemėlapį, kuris man leidžia identifikuoti tris įdomesnius taškus, tad kiekvienam ir pasiruošiu po meškerę, o ant kiekvienos meškerės po truputį skirtingą sistemą, kadangi planas ir yra eksperimentai su žūklės sistemomis.

Tolimasis taškas ties  54-iais metrais teikia daugiausia vilčių ir planuoju kad tai bus pagrindinis mano taikinys, ieškant karšiukų.  Atstume tarp 27-31,5 m identifikavau nedidelę terasą šlaite, kuri irgi atrodo verta bent patikrinimo. Ties 36-iais metrais dugne randu nedidelį nuolydžio pasikeitimą, kur irgi teoriškai gali būti užsilaikančio kokio maisto ar kažko kas patinka žuvims.

Startuoju nuo artimiausio taško ties 30 metrų. Planuoju atlikti bent 5-is užmetimus su maždaug 1 minutės išlaukimu, ir jeigu nebus jokio rezultato - pereiti tikrinti tolimesnio taško. Tikslas - kuo greičiau atrasti kur tiksliai stovi žuvis, ir tada jau tame atstume pasidarbuoti rimčiau.

Artimoje distancijoje žuvys atsiliepė jau po 3-iojo užmetimo. Taške atsistojo kuojos ir ėmė aktyviai kibti. Kuojytės ne pačios didžiausios, bet gerai įmitusios, stiprios. Bet tai ne ta žuvis dėl kurios čia važiavau, todėl kelias pasigavęs pereinu tikrinti tolimesnio taško.

Ties

Ties 36 metrais situacija irgi labai panaši, gal kibimo aktyvumas jau kiek mažesnis.  Pasigaunu porą kuojų ir žiobriuką. Ilgai negaištu laiko ir pereinu tikrinti tolimiausio taško.

Tolimajame taške žuvis atsišaukė 4-uoju užmetimu. Užkibo mažas karšiukas. Na, jeigu yra mažų, reiškia bus ir didesnių. Tai šiame taške ir apsistojau, vėliau epizodiškai dar sugrįždamas patikrinti savo artimesnių taškų.

Vėliau atsišaukė ir šiek tiek stambesnių karšiukų, bet šiaip dominavo mažieji. Keletas  didesnių sugebėjo nupjauti pavadėlius, keliant juos per labai piktą arti kranto esančią "brovkę". Taip jau būna kai patingi traukiant žuvį atsistoti, arba greičiau suktelėti ritės rankenėlę. 

Kuojos su žiobriukais pasirodydavo ir tolimajame taške, visiškai nuo jų pabėgti nepavyko. Bet šiuo atveju padėdavo gyvų padavimas. Užmetus porą šėryklų su karpytu "faršu", greit atplaukę karšiukai smulkesnę žuvį nubaidydavo.

                                                                                                                                                                           Pliažiuke patogu žvejoti nes nelenda turistai, kurių Pažaislyje netrūksta. Bet šį kartą sulaukiau  šiek tiek kitokių lankytojų, kurias norom nenorom turėjau pavaišinti kuo nors valgomu, kad neįžnybtų į subinę:

Žūklės pabaigoje kaunteris parodė beveik pusšimtį žuvų, iš kurių vos kiek daugiau nei pusę sudarė nedideli karšeliai, kuojos ir žiobriai. Dienos norma sugaudyta be problemų. Tinklelyje pozavo tik karšiukai, kuojos bei žiobriai iš karto keliaudavo atgal vandenin.

Nepaisant trumpo lietaus, oras buvo geras, o žuvys dar aktyvios ir dar reikia žvejot ir žvejot tokiomis sąlygomis, nesvaigstant apie sezono uždarymus.

Pažaislio lapkritinė žūklė gavosi visai smagi, o užvis geriausia tai, kad pavyko susigalvoti darbinį sistemos variantą, kuris šį kartą visai nesipainiojo. Specialiai pažaidžiau su pavadėliais - rišau ir ilgesnius ir trumpesnius, ir plonus ir storus, su kabliukais paeksperimentavau. Sistema dirbo patikimai visais atvejais. Būtinai toliau ją pradirbinėsiu ir jei ir toliau dirbs taip patikimai - kitą sezoną jau būsiu ramus. Deja, bet atkleisti techninių detalių negaliu, nes sistemą naudosiu varžybose, todėl atskleidinėti visokių savų sportinių paslapčių nevalia. Bet  tikrai agituoju netingėti ir  nelindėti namuose, o išsiruošti žvejybon. 

Smagių įspūdžių  dar tikrai galima pasisemti, tik aprangą reikia pasirinkti kokybišką ir tinkamą šiam metų laikui.

Nei žvyno ir iki kito susitikimo žūklėje