Šiek tiek apie kuojų žūklę plūdine meškere

Neužilgo pavasaris, ir vienas pirmųjų laimikių, kuris džiugins žvejus ištirpus ledui, bus kuojos. Daugelis žvejų kuojas nuvertina, ir visai be reikalo. Dauguma iš mūsų būtent kuojoms turėtume dėkoti už tai, kad tapome meškeriotojais. Dažnai tai būna pirmasis laimikis, kurį išmokstame sugauti su meškere.

Noriu pasidalinti žymaus anglų meškeriotojo Billy Lane pamąstymais bei patarimais apie kuojų žūklę plūdine meškere. Autorius yra garsus plūdės meistras, tapęs pirmuoju anglu pasaulio čempionu, iškovojęs šią pergalę 1963 metais Liuksemburge, žvejodamas būtent kuojas. Jam turime būti dėkingi už daugelį plūdžių modelių, kurias naudojame ir šiais laikais. Nors knyga, kurioje radau šias autoriaus mintis, buvo išleista dar prieš man gimstant, tačiau šios mintys laikui bėgant neprarado nė truputėlio savo vertės.

Kuoja yra kapinių šeimos žuvis, labiausiai paplitusi šios šeimos atstovė, kaip Anglijoje, taip ir Lietuvoje. Nenuostabu kad angliška kuojų žūklės patirtis puikiai pritaikoma ir mūsuose. 

Meškeriotojams kuoja yra labai dėkinga žuvis, nes sutinkama įvairiausiuose vandens telkiniuose, tiek stovinčiame, tiek tekančiame vandenyje. Ir kimba jos geriau ar blogiau, bet praktiškai visus metus. Kuoja yra puiki jaunųjų žvejų mokytoja.

Kuojos dažnai painiojamos su raudėmis. Savo bloge esu įdėjęs straipsnelį apie tai, kaip atskirti šias žuvis. Priklausomai nuo gyvenamos vietos ypatumų, kuojos gali skirtis savo spalva ir dydžiais. Telkiniuose kur mažai plėšrūnų ir skurdi mitybinė bazė dažnai būna gausu vien tik nykštukinių kuojyčių, tuo tarpu kai dideliuose vandens telkiniuose iki kilogramo ar net daugiau sveriančios “mamkos” (taip dažnai vadina žvejai dideles kuojas) yra įprastas laimikis. Kuojų spalva taip pat skiriasi priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, kai kur jos būna sodrios vos ne bronzinės spalvos, kitur – išblukusios, beveik baltos.

Kur vandens telkinyje ieškoti kuojų?

Banalus atsakymas galėtų būti – beveik visur. Bet iš tikrųjų, norint turėti rezultatyvią žūklę, reikėtų gerai apgalvoti ir ieškoti vietų tame telkinyje kur kuojų koncentracija tuo metu didžiausia. Charakteringos telkinio vietos priklauso nuo telkinio tipo.

Žūklaujant kanale pirmas dalykas ko reikėtų ieškoti – tai tinkamos slėptuvės kuojoms. Būtent slėptuvės. Nors šių žuvelių populiacija didelė, bet jos yra ir dažniausias plėšrūnų grobis, todėl yra baigščios. Jei kanalo pakraščiai apžėlę, yra vandenžolių ar lelijų, galima tikėtis kad netoliese sukinėsis ir kuojos. Bet ne visada būna taip lengva, ir kanalų dauguma būna urbanizuotose vietovėse, plikais krantais ar dirbtinėmis krantinėmis. Tokiuose telkiniuose žuvies irgi yra, tik ją sugauti sunkiau, tenka naudoti jautresnę įrangą, ieškoti plotų su mažesniu apšviestumu, atsargiau elgtis žūklavietėje, nesėsti prie pat vandens, o laikytis kiek įmanoma atokiau.

Žvejai dažnai apsigauna, galvodami kad kuojos yra labai lengvai sugaunamos žuvys. Taip yra todėl kad kuojų populiacija kur kas didesnė lyginant su kitomis žuvimis, tad jų  daugiau ir sugaunama. Bet iš tiesų nedaug yra žuvų kurias taip lengva nugąsdinti, tad kuojos gali būti puikios atsargumo ir maskuotės mokytojos.

Nedideliuose stovinčio vandens telkiniuose (tvenkinukuose, karjeruose, ežerėliuose) ieškant mėgstamų kuojų vietelių, taip pat vienas geriausių orientyrų yra vandenžolės. Na ir į gylio perkritimus irgi reikia atsižvelgti. Gylio perkritimai, kur seklus atabradas statesniu šlaitu pereina gylyn, suformuodamas žolėmis apaugusį šlaitą, suteikia kuojoms daug slėptuvių ir yra labai perspektyvi vieta. Įvairūs palinkę virš vandens medžiai, krūmais apžėlusios pakrantės ir jų metamas ant vandens šešėlis taip pat suteikia žuvims užuovėją.

Iš kitos pusės, jeigu vandens telkiniai yra žvejų stipriai “nudrožti”, žuvys atsitraukia toliau nuo kranto, nesvarbu ar prie kranto yra joms tinkamų slėptuvių ar ne. Tą irgi reikia turėti omenyje, tad jeigu telkinyje yra toliau nuo kranto esančių vandens žolynų, įvairių žolių salelių ar jų kuokštų išlindusių iš vandens – tai gali būti labai perspektyvios vietos.

Dar reikėtų akcentuoti, kad kuojos labiau mėgsta kietesnį žvyruotą dugną, o ne dugną su minkšto dumblo sluoksniu. Ypač tai aktualu upėse, kur norint rasti kuojas, rekomenduojama pirmiausia rasti žvyruoto dugno ruožus. O jei tokiame ruože dar yra ir vandenžolių – tai padvigubina sėkmės tikimybę. Deja, dažnokai upėse būna kad žvyruotas upės ruožas yra sąlyginai švarus ir mažai apžėlęs, o stipriau apžėlusios vietos jau būna dumblėtos. Tokiu atveju rekomenduojama vis tiek geriau rinktis žvyruotą ruožą, tik reikėtų žiūrėti kad gylis jame būtų bent 1.5 m, ar kiek daugiau.

Kalbant apie srovę, upėse reikėtų ieškoti vietų su tolygia srove, kuri nebūtų nei per daug greita, nei per daug lėta. Taip pat gerai kad nebūtų didesnių kliuvinių vandenyje, juos paprastai  išduoda verpetai ir bangavimas vandens paviršiuje. Labai gerai jei šalia perspektyvaus upės ruožo yra ir plotelis su stovinčiu vandeniu. Kuojoms patinka tokios vietos. Srovėje jos maitinasi, o į ramesnio vandens plotą plaukia pailsėti. Labai perspektyvi vieta yra riba kur susijungia lėtesnė ir greitesnė srovės.

Apie kuojų būriavimosi įpročius

Anokia paslaptis kad kuojos laikosi būreliais. Paprastai būrelyje visos žuvys yra vienodo dydžio. Dažnai pirmiausios masalą aptinka mažosios kuojytės. Kai užpuola smulkmė – norint jos atsikratyti, tenka ieškoti stambesnių kuojų būrio. Stambesnių kuojų galima bandyti prisikviesti koreguojant jauko/masalo padavimą – kai pasirodo stambesnės žuvys, jos smulkmę nubaido. Arba jei nepadeda – tiesiog bandyti keisti žūklės tašką ir rasti vietą kur laikosi stambesnės žuvys. Jei iš karto pavyksta rasti vietą kur buriuojasi stambesnės žuvys, tai smulkmės gali apskritai pavykti išvengti.

Sekanti tendencija – kuo stambesnės kuojos, tuo mažesniais būriais jos laikosi. Taip pat kuo didesnis vandens telkinys – tuo didesni būna kuojų būriai, nesvarbu kokio dydžio žuvys.

Kaip apsispręsti ką žvejoti

Norint pasirinkti tinkamiausią kuojų žūklės taktiką bei įrankius, reikėtų iš anksto apgalvoti kokių tikslų siekiama – ar ketinama gaudyti bet kokio dydžio žuvis kokios tik kimba “ant skaičiaus”, ar norima surinkti kuo didesnį laimikio svorį per tam tikrą laiką kaip per žūklės varžybas, o  gal tikslas ne kiekybė, o kokybė, ir domina tik rekordinio dydžio kuojos.

Siekiant gaudyti kuojas sportiškai, t.y. norint prigaudyti kuo didesnį jų kiekį vienetais, vertėtų iš karto rinktis telkinius, kur kuojų koncentracija didelė. Kur galima jas išlaikyti vienoje vietoje ir sėkmingai gaudyti visą dieną. Išsirinkus telkinį kur tikimąsi didesnės kuojų koncentracijos, toliau reikia jau savo nuožiūra apgalvoti ir pasirinkti žūklės taktiką. Dažniausiai tai būna nuolatinis jaukinimas mažomis porcijomis paduodant jauką arba porciją lervų – musės lervų ar jų kokonų (kasterio). Anglų žvejai dažnai jaukina kuojas vien tik kanapėmis, arba mirkyta ir išspausta duona. Kuo geriau meškeriotojas pažįsta vandens telkinį, tuo paprasčiau išsirinkti masalus ir jaukus, bei jų padavimo taktiką.

Kai norima atfiltruoti vien tik dideles kuojas, jau reikalingas labiau specifinis priėjimas. Yra nuomonė kad pvz. jaukinimas kasteriu labai patinka didelėms kuojoms, ir pritraukia jas geriau negu paprastos musės lervos. O kai taip jaukinant kuojos pasirodo žūklavietėje, jau reikia bandyti įvairiausius masalus kad rasti ką stambios kuojos tą dieną mėgsta labiausiai. Tai gali būti jau ir didesnio dydžio masalai – sliekučiai, suspausta duonos minkė arba purus duonos “čipsas”. Masalą rekomenduojama užmesti į jaukinamos zonos pakraščius, nes yra tokia nuomonė, kad jaukinant kasteriu pirmos prie jo supuola mažesnės kuojos, o didelės kuojos yra atsargesnės ir nors ir domisi jauku, bet laikosi atokiau. Anglai teigia kad ši taktika labai dažnai pasiteisina, ar tai tiesa – nesunku pabandyti praktikoje ir patikrinti.

Žūklės sąlygų įvertinimas

Ruošiantis žvejoti kuojas, labai svarbu atsižvelgti į metų laiką. Vasarą, kai šilta, kuojos mėgsta maitintis aukščiau dugno, kartais ir viduriniuose vandens sluoksniuose. Tai reiškia kad efektyviausia jų žūklė būna lėtai skęstančiu masalu. Anglai tokią žūklę vadina “on the drop”. Taip pat vasarą patartina ieškoti kuojų kuo arčiau žolių.

Rudeniop kuojos įgauna geriausią formą ir maitinasi aktyviai, aktyvumo pikas būna rytais kai oras pradeda šilti, ir vakarais prieš sutemas, kai oras pradeda vėsti. Šiuo metų laiku masalą jau geriau visuomet paduoti ant dugno arba prie pat dugno. Ypač ši taisyklė galioja žūklaujant upėse.

Žiemą geriausias metas kuojų žūklei būna maždaug nuo vidurdienio iki 15 val. Čia reikia nepamiršti, kad patarimai kuriuos perteikiu yra angliški, o pas juos ir žiemą žūklaujama atvirame vandenyje. Bet ir pas mus žieminė žūklė plūdine ar dugnine meškere nuo kranto, kai nėra ledo, jau nieko nebestebina. Žiemą irgi masalą rekomenduojama pateikinėti ant dugno.

Į temperatūros pokyčius kuojos per daug rimtai nereaguoja, bet būna kad staiga pasikeitus orui žuvys visai „išsijungia“. Tokie kritiniai momentai labiau būdingi šaltajam metų laikui, o ne vasarai.

Įrankiai kuojų žūklei

Kas mėgsta žūklauti sportiškai, tiems pagrindinis patarimas būtų kuojų žūklei naudoti kiek įmanoma lengvesnius įrankius. Tuomet ir nedidelių atsargiai kimbančių žuvų gaudymas tampa smagus ir delikatus. Billy Lane rekomendavo naudoti kuo jautresnius įrankius net ir tiems, kas tikslingai ieško didesnių kuojų. Pasak jo grubesnių įrankių naudojimas kuojų žūklėje yra bereikalingas apsidraudimas, dėl kurio prarandama didžioji dalis smagumo. Kai įrankiai subalansuoti ir meškeriotojo veiksmai techniški, tai ir lengvais įrankiais galima užtikrintai ištraukti stambias kuojas.

Žūklaujant kuojas plūdine meškere anglišku stiliumi, savaime suprantama kad rekomenduojama rinktis match tipo meškerykotį, kuris turi būti lengvas, su lanksčia viršūnėle. Meškerykočio ilgis gali būti 3.6 m (12 pėdų), tokio jau užtenka, bet  esant reikalui galima rinktis ir ilgesnius – 3.9 ar 4.2 m ilgio kotus.

Ritė savaime suprantama kad naudojama beinercinė, rekomenduotina taip pat match tipo, su sekliu būgneliu, nuo kurio lengviau nuslinks valas užmetant ar atleidinėjant palaidynę. Kai autorius rašė savo knygą apie gėlavandenių žuvų žūklę 1975-aisiais metais, jau irgi gan plačiai pas anglus buvo naudojamos neinercinės ritės, bet buvo dar gausu meškeriotojų naudojusių paprastas inercines riteles, vadinamas „centrepin“. Ir dabar dar galima rasti tokių ričių, skirtų naudoti žūklaujant plūdine meškere. Jos dažniausiai naudojamos žūklaujant upėse palaidyne, ir turint kokybišką gerai sureguliuotą tokią ritę, srovės nešamos plūdės pasipriešinimo užtenka kad ritės būgnelis suktųsi ir dreifuojanti plūdė pati vyniotų valą nuo ritės. Bet tai bene ir vienintelis fainas dalykas, nes kitais aspektais – kai reikia traukti žuvį ar toliau užmesti, ši ritė jau yra nepatogi.

Kai ateina laikas kalbėti apie valo storį, čia prasideda angliškos keistenybės, nes valą jie apibūdina ne jo diametru milimetrais, kaip kad mums įprasta – bet valo laikymo galia svarais. Tarkime kuojų žūklei pagrindinį valą rekomenduojama rinktis ne daugiau 2-2.4 lb laikymo galios. Ką tas sako mums? Ogi tenka naršyti anglų gamintojų katalogus ir žiūrėti koks tokio valo storis. Valas 2 lb tai dažniausiai 0.10 mm storio, o valas su 2.4 lb laikymo galia gali būti nuo 0.12 iki 0.14 mm storio, priklausomai nuo modelio. Paprastai pavadėliams skirti valai būna stipresni ir jų laikymo galia šiek tiek stipresnė. Valai kurie parduodami po 100-150 ar daugiau metrų ir skirti naudoti kaip pagrindinis valas, būna šiek tiek silpnesni, bet tą kompensuoja didesnis valo ilgis ir atitinkamai didesnė amortizacija. Taigi apibendrinant galima sakyti kad išvertus į mūsų kalbą, anglų ekspertas rekomenduotų naudoti 0.10 – 0.14 mm storio pagrindinį valą. Ar tokio storio valas nėra per plonas? Tikrai ne. Pakanka prisiminti ant kokio storio valo pvz. žiemą traukiamos kuojos iš eketės, žūklaujant avižėlėmis. Tik suprantama traukti žuvį reikia su protu, nevengiant pasinaudoti ir ritės stabdžiais esant reikalui, didesnes žuveles iš vandens imti graibštu.

Pavadėliams anglų ekspertas rekomendavo rinktis 1.0 – 1.5 lb valą, tai būtų 0.06 – 0.09 mm storis. Prie plono pagrindinio valo, tai visai normalūs storiai. Kas labai jau nori apsidrausti – gali užsirišti 0.10 mm storio pavadėlį, tokio jau tikrai užteks.

Ploni valai ir pavadėliai automatiškai reiškia ir nedidelio dydžio plonavielius kabliukus. Žvejojant musės lervomis ar kasteriais rekomenduojama naudoti apie 16 nr. kabliukus. Kasteriams galima rinkti ir kiek didesnius, 14 nr. kablius. O žūklaujant pinkomis ar kitais mažesniais masalais – dera naudoti 18 nr. ar net 20 nr. kabliukus. Didžiausi kabliukai kurie naudojami kuojų žūklėje gali būti 12 nr., kai žvejojama ant duonos „čipso“ (plokščio atgnybto duonos minkštimo gabaliuko).

Kuojų žūklė plūdine meškere stovinčiame vandenyje

Žvejojant stovinčiame vandenyje ar kanaluose, plūdės dydis turėtų būti toks, kad jo užtektų užmesti masalui į norimą tašką. Plūdės prie valo tvirtinamos viename taške, valo apačioje. Tokios plūdės dabar mūsuose dažniausiai vadinamos bendriniu „waggler“ pavadinimu. Senesniais laikais pavadinimų būta įvairesnių.

Dar vienas labai svarbus momentas – reikia stengtis kad ant valo būtų kuo mažiau svarelių. Labai geras būdas to pasiekti – naudoti plūdes kurios korpuso apačioje turi pasunkinimą. Dėl jo pati plūdė tampa sunkesnė ir lengviau bei tiksliau užmetama, tačiau jos keliamoji galia nedidelė ir plūdei subalansuoti užtenka vos kelių mažyčių šratelių. Jei plūdės modelis be pasunkinimo, tai paprastai rišant sistemą, plūdė ant valo fiksuojama užspaudžiant kelis didesnius šratelius prieš ir už plūdės. Taip gaunamas tas pats plūdės pasunkinimo efektas, nes pagrindinius svarelius užspaudus plūdės apačioje, ant valo žemiau taip pat užtenka tik kelių lengvų svarelių. 

Stovinčiame vandenyje rekomenduojama naudoti „dart“ modelio plūdes. Dabar tokiu pavadinimų plūdžių surasti tikrai sunku, tačiau iš esmės šios plūdės šiuolaikinis atitikmuo – tai vadinamoji „straight waggler insert“ plūdė, pagaminta iš balzos medžio ar povo plunksnos ar tiesiog iš skaidraus plastiko vamzdelio, ir turi įklijuotą anteną. Kad neaprašinėti kas tai per daiktas, paprasčiau pridėti nuotrauką kaip atrodo „dart“ plūdė (paveikslėlio kairėje pusėje), ir kaip atrodo šiuolaikinė „straight insert waggler“ plūdė (paveikslėlio dešinėje).

Tais atvejais kai reikia užmesti toliau, ir atitinkamai kai reikia kad plūdė būtų geriau matoma vandenyje, rekomenduojama naudoti storesnę ilgą plūdę su korpusu apačioje. Tokia plūdė turi didesnę keliamąją galią, yra lengviau užmetama dėl savo svorio, ir lengviau matoma dėl storesnės antenos. Senesniais laikais ji būdavo vadinama „missile“, kas išvertus reikštų „raketa“. O dabar tokias plūdes vadiname vagleriais, na o jeigu jau tiksliau – tai reikėtų vadinti „bodied waggler“. Tai reikštų kad waggler plūdė yra su korpusu. Kuojoms reikėtų naudoti mažuosius tokių plūdžių modelius. Pridedu žemiau nuotrauką kaip tokios plūdės atrodė autoriui rašant savo knygą apie plūdinę žūklę, ir kaip tokios plūdės atrodo dabar.

Žvejojant kuojas plūdine meškere patariama visuomet, ypač jei tai šiltasis metų laikas, svarelius išdėstyti ant valo taip, kad būtų gaunamas lėtai skęstančio masalo efektas. Jau minėjau kad toks masalo pateikimas vadinamas „on the drop“. Šioje sistemoje nėra nieko sudėtingo. Tarkime, pavadėlio ilgis apie 40 cm. Vienas šratelis, pats mažiausias, užspaudžiamas ant pagrindinio valo iš karto aukščiau pavadėlio tvirtinimo vietos. Antras svarelis imamas sunkesnis už pirmąjį ir užspaudžiamas ant pagrindinio valo dar aukščiau. Atstumas tarp pirmojo svarelio, kuris užspaustas virš pavadėlio, ir antrojo svarelio turi būti didesnis už pavadėlio ilgį, kad užmetant arba masalui skęstant, sistema nesusipainiotų. Tai jei mūsų aptariamu atveju pavadėlio ilgis buvo apie 40 cm, tai atstumas tarp pirmo ir antro svarelių galėtų būti apie 60 cm. Na ir dar panašiu atstumu aukščiau, ant pagrindinio valo, užspaudžiamas likęs pagrindinis svoris, reikalingas plūdės subalansavimui. Tai gali būti tiek vienas svarelis, tiek svarelių grupė. Esant reikalui, pagrindinį svorį gali pastumti ir aukščiau link plūdės, žiūrint koks yra žūklavietės gylis. Taip pakoreguojamas masalo skendimo greitis, nes pagrindinis svoris nuskęsta greitai, o iš paskos lėčiau dar kurį laiką skęsta likę du mažesni svareliai, ir atitinkamai masalas jiems iš paskos. Taigi, jei atstumas tarp pirmųjų dviejų svarelių ir pagrindinio svorio didinamas, tai reiškia kad pagrindinis svoris nuskęs greičiau, o likusių dviejų svarelių (atitinkamai ir masalo) skendimo laikas ilgės.

Aprašytoji sistema schematiškai atrodo taip:

Ją rekomenduojama naudoti tiek su „dart“ tipo plūdėmis, tiek su „missile“ plūdžių tipu. Paprasta ir lengvai atsimenama sistema, kurią nesunkiai galima susimontuoti žūklavietėje, arba prisirišti iš anksto ant specialių lanktelių.

Toliau, jeigu jau prakalbom apie sistemą kurios dėka išgaunamas lėtai skęstančio masalo efektas „on the drop“, reikia atsiminti kad šį principą reikia taikyti ir žūklaujant. Tai reiškia, kad atlikus metimą ir sulaukus kol masalas nuskęsta - nereikia ilgai laikyti užmesto įrankio, su nejudančiu masalu. Kuojoms patinka nuolatinis judesys. Tai reiškia kad reikia nuolat permetinėti įrankį, panašiai kaip gaudo sportininkai aukšlininkai. Užmetama, laukiama kol masalas lėtai nuskęsta, ir jei skendimo metu kibimo nesulaukta – luktelėjus keletą ar kelioliką sekundžių galima įrankį trūktelėti link savęs ir palūkėti keletą sekundžių, tuo metu masalas irgi šiek tiek pakyla viršun ir lėtai skęsta. Jei ir šis veiksmas neišprovokuoja kuojos kibimo – viskas kartojama iš naujo. Vėl permetama, laukiama kol masalas nuskęs, truktelėjama link savęs ir t.t. Tikrai sportiška ir nenuobodi žvejyba.

Dar reikia pažymėti kad dažnai stovinčio vandens telkinyje vanduo nebūna pilnai stovintis, esant vėjui gali susidaryti šiokia tokia srovė. O ir šiaip pačią plūdę vėjas taip pat priverčia dreifuoti pavėjui. Tai tokias situacijas taip pat verta išnaudoti ir leisti plūdei su masalu šiek tiek padreifuoti. Kuojoms natūraliai plukdomas masalas labai patinka.

Na ir aišku visos taisyklės turi išimčių. Būna kad prireikia ir ant dugno nejudinamai pateikiamo masalo. Dažnai taip daroma žūklaujant šalia/ant statesnių šlaitukų. Kaip pasiekti šį efektą? O gi labai paprastai – šiek tiek pakeliama į viršų plūdė, kad pavadėlis su apatiniu svareliu atsigultų ant dugno. 

Net ir šiuo atveju, ypač jei apatinis svarelis išties mažytis, sistema nuo vėjo ar srovės dreifuoja ir mažasis svarelis su pavadėliu velkasi dugnu iš paskos. Tai irgi nieko baisaus, kuojoms tas irgi patinka, svarbu kad nebūtų kliuvinių už kurių užstrigtų besivelkantis pavadėlis su kabliuku. Todėl kartais jei ir nėra natūralaus dreifo, verta pabandyti lėtai patempti masalą dugno ir taip pabandyti išprovokuoti kuojos kibimą.

Kuojų jaukinimas stovinčiame vandenyje yra delikatesnis negu upėse. Pagrindinis principas - paduoti jauką/masalą mažomis porcijomis, bet dažnai. Per dieną sunaudojamas jauko/masalo kiekis gali būti visai nemažas, bet svarbu jį nesumesti iš karto, o laikytis anksčiau minėto „kuo mažiau ir kuo dažniau“ principo. 

Kodėl naudoju terminą „paduoti jauką/masalą“? O gi todėl, kad anglai labai dažnai kuojų žūklėje mums įprasto smulkiakomponenčio jauko mišinio išvis nenaudoja, o kuojas jaukina tuo, kuo žvejojama – musės lervomis, kokonais, mirkytu ir išspaustu duonos minkštimu. Taip pat naudojamos šutintos ar konservuotos kanapės, įvairūs grūdai. Toks jaukas/masalas ranka užmetamas tik nedideliu atstumu, kadangi tai yra birūs produktai. Norint paduoti juos toliau, jau naudojamos laidynės. Na o jei žūklės atstumas didesnis už laidynės pasiekiamą ribą – jau nori nenori tenka naudoti smulkiakomponenčio jauko rutulius, užmetant juos ranka arba taip pat laidyne, tik jau galingesne.

Senesniais laikais angluose toks jaukinimas buvo paplitęs masiškai. Kai anglai pradėjo pasaulio čempionatuose rimčiau kautis su Europos žvejais, ten buvo priversti keisti savo požiūrį ir mokintis iš prancūzų, italų ar belgų kaip naudoti pirktinius smulkiakomponenčius jaukus. Taigi dabar jau pirktiniai jaukai naudojami ir Anglijoje, bet vis dar yra daug žvejų, jaukinančių senuoju metodu arba naudojančių kombinuotą taktiką – žūklės pradžioje sumetama didesnė porcija suspaustų pirktinio jauko rutulių su grynaisiais priedais ar be jų, o vėliau mažytėmis porcijomis paduodami tik birūs jaukai/masalai.

Pas mus senesniais laikais, kai parduotuvėse nebūdavo pirktinių jaukų, irgi būdavo jaukinama biriais produktais – dažniausiai šutintais kviečiais arba perlinėmis kruopomis, kadangi musės lervų ar kanapių nusipirkti tais laikais nebuvo galimybių. 

Dar grįžtant prie jaukinimo principų reikia akcentuoti tai, kad kuo dažnesni kibimai (kuo mažesnis laiko tarpas tarp kibimų) – tuo daugiau jauko/masalo reikia paduoti, kad sėkmingai išlaikyti žuvis ilgesnį laiką. Ir šis principas taikytinas tiek greituminėje smulkių kuojų žūklėje, tiek ir didelių trofėjų medžioklėje.

Kuojų žūklė plūdine meškere upėse

Upėse kuojos plūdine meškere gaudomos leidžiant plūdę su masalu pasroviui, tai yra vadinamoji „palaidynės“ technika. Anglai ją vadina „trotting“. 

Žūklaujant palaidyne naudojamos šiek tiek sunkesnės plūdės, nes šio papildomo svorio reikia ne tik užmetimui, bet ir tam kad srovės nešamos plūdės svoris lengviau ištrauktų valą nuo ritės būgnelio.

Plūdės kuojų žūklei upėse taip pat naudojamos kitokios. Labai populiarios yra vadinamos „stick“ tipo plūdės, arba tiesiog išvertus - „pagaliukai“. Jos išties primena pagaliuką savo forma, bet dažniausiai gaminamos klijuojant iš dviejų dalių – viršutinė korpuso dalis iš plūdresnių medžiagų, apatinės dalis (kylis) iš sunkesnių medžiagų, kad plūdė vandenyje greičiau užimtų vertikalią padėtį. „Stick“ plūdės paprastai naudojamos silpnesnėje srovėje, žvejojant nedideliu atstumu nuo kranto ir kai masalas leidžiamas pasroviui netoli.

Tais atvejais kai srovė stipresnė, kai masalą reikia plukdyti toliau pasroviui, arba užmesti toliau nuo kranto, naudojama sunkesnė artilerija – plūdės turinčio plonesnį kylį ir storesnį korpusą. Jų forma pateikiama paveikslėlyje žemiau. Tai vadinamosios „avon“ plūdės. 

Žūklaujant Stick ir Avon tipo plūdėmis, dažnai naudojamas masalo pristabdymas, kad kabliukas su masalu būtų priekyje plūdės. Tai daroma pirštu kuriam laikui pristabdant valo vyniojimąsi nuo ritės būgnelio. Valas tuo metu įsitempia, plūdės dreifas stabdomas, srovė svarelius su masalu šiek tiek pakelia ir ištiesina pasroviui. Tada valas vėl atleidžiamas, ir sistemai paplaukus šiek tiek pasroviui – vėl pristabdomas iš naujo.

Dėl ko šito reikia? Kadangi žuvys upėje paprastai juda prieš srovę – pirmiausia jos pastebi masalą, o ne svarelius ant valo. Taip masalas pateikiamas natūraliau. Na ir masalui suteikiami judesiai (kai pristabdant valą jis pakyla, o atleidus valą vėl skęsta nešamas srovės) kuojoms atrodo natūraliau ir labiau jas vilioja.

Ir Stick ir Avon plūdės tvirtinamos prie valo trijuose taškuose, elastingomis gumelėmis, per visą plūdės ilgį. Viena iš gumelių tvirtinama pačiame plūdės viršuje, ties antena, taip plūdė dreifo pristabdymo metu išlieka stabilesnė ir geriau matomas kibimas.

Yra anglai įvaldę ir tokį palaidynės būdą, kai naudojamos ir klasikinės waggler tipo plūdės, kurios šiaip jau atrodytų skirtos stovinčiam vandeniui. Kadangi šios plūdės tvirtinamos prie valo tik viename taške – pristabdymui jos nelabai tinka, nes plūdė tada iškyla ir virsta ant šono. Tad dažniausiai taip žūklaujama nenaudojant pristabdymo, leidžiant srovei visą laiką nešti plūdę laisvai. Gylis paprastai šiuo atveju nustatomas didesnis negu žūklavietės, kad pavadėlis vilktųsi dugnu. 

Sistemėlė žūklei srovėje yra šiek tiek panaši į aukščiau aprašytąją stovinčiam vandeniui. Arčiausiai kabliuko taip pat užspaudžiamas vienas mažas šratelis. Jis gali būti užspaudžiamas apie 40-45 cm aukščiau kabliuko, tai dažniausiai virš pavadėlio mazgo. Bet esant reikalui, jei norima kad po plūdės pristabdymo masalas mažiau makaluotųsi srovėje ir greičiau vėl nuskęstų – jis gali būti patraukiamas arčiau kabliuko, kartais net iki 10 cm. Tai gali būti padaroma nuimant svarelį ir užspaudžiant jį ant pavadėlio, arba patogiau tiesiog patrumpinti patį pavadėlį, svarelį paliekant užspaustą virš pavadėlio mazgo. Sekantis didesnis svarelis spaudžiamas apie 60 cm aukščiau kabliuko. Na ir trečias didelis svarelis spaudžiamas apie 90 cm virš kabliuko. Esant reikalui, trečiasis viršutinis svarelis gali būti palenkamas žemiau šalia antrojo. Taip daroma kai yra didesnis žūklavietės gylis ir/ar greitesnė srovė, kad po plūdės pristabdymo masalo srovė nekeltų per daug aukštai, kad jis neprašoktų aukščiau prijaukinto zonos. Kai svoris sukoncentruotas žemiau – stipriau prilaikant plūdę masalas mažiau keliamas į viršų, o atleidus valą greičiau nuskęsta atgal prie dugno.

Toliau apie jaukinimą srovėje. Kai žuvys aktyvios ir kimba gerai, jaukinimas turi būti kur kas gausesnis negu stovinčiame vandenyje. Kai jaukinama biriais produktais (grūdais, lervomis ir pan.) - svarbu juos mesti vandenin aukščiau prieš srovę, įvertinant kad kol jie pasieks dugną, srovė juos nuneš kažkokį atstumą. Čia reikia išsiugdyti gerą nuojautą, kiek toli prieš srovę mesti jauką, kad jis nuskęstu ant dugno priešais meškeriotoją ar kiek žemiau, kur užmetama plūdė su masalu. Blogai apskaičiavus jaukas gali būti nunešamas per daug toli pasroviui, nuviliodamas ir žuvis iš paskos toli nuo meškeriotojo, kur plūdės pravedimas jų nebepasieks. Tad savaime suprantama – kuo didesnis gylis ir kuo stipresnė srovė – tuo aukščiau prieš srovę turi būti metamas jaukas. Jei naudojamas standartinis daugiakomponentis jauko mišinys – ši taisyklė irgi galioja, tik reikia dar įvertinti ir paties jauko rutulio svorį. Kuo jauko rutulys sunkesnis, tuo jis gali būti metamas arčiau meškeriotojo, jei jauko rutulys lengvesnis – jį reikia mesti aukščiau prieš srovę. Jauko rutuliai turi keliauti iš karto ant dugno ir palengva būti plaunami srovės.

Galima kombinuota jaukinimo taktika – kai naudojami ir pirktinio jauko rutuliai, ir atskirai laidyne ar ranka pametama birių produktų (lervų ar grūdų), arba jie išmaišomi jauke ir užmetus jauko rutulius srovė plauna tiek smulkias jauko daleles, tiek jame esančius priedus. Gaunasi labai patrauklus žuvims „kokteilis“. 

Kai geras kibimas ir gaudoma siekiant prigaudyti kuo didesni kiekį žuvų – labai svarbu nepamiršti nuolat paduoti jauko. Nesvarbu koks masalas naudojamas ant kabliuko, jaukinimo ritmas turi būti išlaikomas. 

Kai norima orientuotis tik į stambiąsias kuojas, nuolatinis jaukinimas jau nėra toks svarbus. Svarbu sekti laiko intervalą tarp kibimų. Jei kimba didelės žuvys, bet kibimai reti, galima bandyti mažinti paduodamo jauko kiekį, gerinant jo kokybę. T.y. kad jaukinimo vietoje būtų mažiau smulkaus jauko kuris traukia smulkmę, o daugiau stambesnių kąsnelių kad užlaikytų didesnes kuojas.

Dar keletas pastebėjimų apie jaukinimą srovėje. Kartais pradėjus jaukinti tampa akivaizdu, kad kibimų sulaukiama tik labai toli pasroviui paleidus masalą, t. y. pačioje pabaigoje pravedimo. Tai gali reikšti du dalykus. Pirma, tai gali reikšti kad paduodamas pernelyg mažas jauko kiekis, ir jo tiesiog neužtenka kad privilioti daugiau žuvų arčiau meškeriotojo. Galima bandyti paduoti daugiau jauko, tikintis kad jis prikvies arčiau didesnį spiečių žuvų. Arba kitas variantas – tai gali reikšti kad jauką reikia mesti vandenin aukščiau prieš srovę, nes  kitaip jį srovė nuneša per daug toli nuo meškeriotojo. Arba jauko rutuliai gavosi per lengvi ar per mažai lipnūs ir srovė juos greit išdrasko ir nuneša jauko daleles toli pasroviui.

Aišku gali būti ir atvirkštinis variantas – padavus gausiai jauko per daug aukštai prieš srovę, ten gali nukeliauti ir žuvys, taip atsidurdamos aukščiau masalo pravedimo zonos ir išvengdamos kabliuko. Tokiu atveju galima pristabdyti jauko padavimą ir luktelėti kol žuvys nebegavusios naujos jauko dozės po truputį vėl pasileis žemiau pasroviui rankioti jauko likučių.

Apibendrinimas

Jei reikėtų keliais sakiniais išdėstyti svarbiausius kuojų žūklės plūdine meškere akcentus, jie anot anglų eksperto galėtų skambėti taip:

1) Visuomet stenkitės naudoti kuo lengvesnius žūklės įrankius ir sistemas, kiek tik leidžia esamos vandens telkinio ir oro sąlygos bei metų laikas.

2) Pasak anglų - kasteris visuomet garantuoja kokybiškesnę žuvį negu musių lervos.

3) Vasarą kibimų visuomet  bus daugiau, kai masalas bus paduodamas „on the drop“ principu – t. y. lėtai skęstantis masalas.