Žvejyba pagal Džoną Vilsoną (6) : pažintis su angliškomis žuvimis - ešerys

Ešerys (Perca fluviatilis)

Vienas iš labiausiai vykusių gėlavandenių plėšrūnų, mėgstamas tiek pradedančiųjų, tiek ir patyrusių žvejų. Šią žuvį galima sugauti praktiškai bet kuriuo metų laiku. Džonas Vilsonas vienoje savo knygų pažymi, kad apie 1960 metais angliškų ešerių populiaciją labai stipriai praretino kažkoks virusas, siautėjęs visoje Britanijoje ir nepalietęs tik Airijos.

Šios žuvies neįmanoma supainioti su niekuo kitu, dėl jos įspūdingos išvaizdos ir „kamufliažo“. Panašesnės į ešerius žuvys yra starkiai ir pūgžliai. Ešerio „skerspjūvis“ yra ovalo formos, ir nors nedidelių ešeriukų kūnas atrodo pailgas, bet didelių ešerių kūno forma jau kur kas masyvesnė ir jie ne be reikalo vadinami „kupriais“. Gerklę ši žuvis turi tokią, kad sugeba į ją sugrūsti maždaug pusės savo dydžio laimikį. 

Ešeriai beveik visuomet plaukioja būriais, ir nereikia stebėtis kai užtikus jų būrį, ypač mažesnių egzempliorių, galima traukti vieną po kito visiškai identiškus ešerius. Kuomet ešerio svoris perkopia pusę kilogramo, jį suvilioti kur kas sunkiau, ir tokio dydžio ešerių būriai paprastai būna ne tokie gausūs, nes beaugant būna ne sykį praretinami kitų plėšrūnų. Na ir šiaip tokio dydžio žuvys jau būna atsargesnės. Kilograminis ešerys jau yra tikrai vertas dėmesio ir pagarbos laimikis. O dar didesnio svorio laimikiai jau pakliūva žvejams itin retai. Vilsono paminėtas angliškasis ešerio rekordas tai 1985 metais viename ežere šalia Kento sugautas 2.535 kg ešerys. Internetas sako, kad šiuo metu britų didžiausio ešerio laurus dalijasi dvi vienodos žuvys, svėrusios 2.8 kg, vienas jų buvo pagautas 2011 metais, kitas toks ešerys buvo ištrauktas 2012 metais.

Ešeriai pradeda maitintis įvairiomis vandenyje aptinkamomis lervomis dar ankstyvoje jaunystėje, ir greitai pereina prie dar labiau mėsiškesnio meniu – mažų žuvelių, nevengdami užkąsti ir savo mažesniais giminaičiais. Ne veltui egzistuoja toks posakis, kad „jeigu nori sugauti išties didelį ešerį – pasiūlyk jam mažesnį ešerį“.  Nors šiaip tai ešeriai, netgi rekordinio dydžio, nespjauna ir į pavienę musės lervą ar kokoną. O sliekai apskritai yra ešerių dievinamas delikatesas. Kadangi ešeriai yra būrio žuvys, tai konkuruojant tarpusavyje dėl maisto instinktas neleidžia jiems būti per daug išrankiems. 

Galima suvilioti ešerį ir negyva žuvele, ypač kai vanduo būna drumzlinas ir žuvys medžioja pasikliaudamos ne rega, o uosle. Bent jau taip teigia britai. Tinka bet kokia maža, šviežiai nudobta žuvelė.

Ešeriai gerai reaguoja į dirbtinius masalus ir noriai juos griebia. Džonas Vilsonas kaip išskirtinį masalą ešeriams pažymi mažas sukriukes ar spinerbeitus. Aišku šiais laikais dirbtinių masalų asortimentas yra žiauriai išsiplėtęs – įvairiausi silikoniniai ir kitokie masalai džigavimui, vobleriukai ir pan. Netgi museline meškere ešeriai gali būti sėkmingai gaudomi. Nors aišku, mažos sukriukės ir dabar lieka efektyvus masalas, ypač aptikus aktyvų mailių medžiojančių ešerių būrį.

Ešeriai dažnai atakuoja aukas grupėmis, kaip medžiojančių šunų gauja - užspendžia mailiaus būrį į kampą, apsupa juos, priverčia susiburti į krūvą ir tuomet doroja juos. Bet moka ešeriai ir pulti auką iš pasalų. Pasislepia tarp kokių nors kliuvinių - žolių, kelmų, lieptų liekanų ir pan. Kūno spalvinimas šiuo atveju užtikrina jiems puikią maskuotę. Slėptuvėje ešerys tūno ramiai ir laukia kol kokia žiopla auka praplauks pro šalį. 

Neršia ešeriai ankstyvą pavasarį, maždaug balandžio pradžioje. Vos išsiritę iš ikrų pradeda maitintis planktonu, vėliau įvairių vabzdžių lervomis ir greitai tampa tikrais grobuonimis, susiburdami į didelius būrius ir masiškai naikindami mailių – tiek kitų žuvų, tiek tų pačių ešerių. Dėl to kartais stovinčio vandens telkiniuose pastebimas toks reiškinys, kad vyrauja nedideli ešeriukai ir šiek tiek didelių, o didžioji dalis vidutiniokų tiesiog yra suvalgomi plėšrūnų anksčiau negu spėja užaugti.

Ešeriai gyvena daugelyje upių ir stovinčio vandens telkinių. Jie mėgsta įvairias slėptuves, tiek natūralios kilmės (žolės, nuvirtę medžiai, kelmynai ir kt.), tiek atsiradusias dėl žmogaus veiklos (lieptai, krantinės, tiltai,  įvairių statinių liekanos vandenyje ir t.t.). Mėgsta tokias vietas, kur laikosi būriai mailiaus. Didelė mailiaus sankaupa tarnauja kaip savotiškas indikatorius, kad šalia turi sukinėtis ešeriai. Surask tokią vietą ir surasi ešerius. Didesni ešeriai saugiai jaučiasi didesniuose gyliuose, ypač kur skaidrus vanduo. Paveikslėliuose parodytos tipinės ešerių buveinės upėje ir stovinčio vandens telkinyje, kaip pavyzdį imant žvyro karjerą.

Pasak Džono Vilsono, žvejojant dideliame gylyje gyvenančius ešerius pastebimas toks dėsningumas, kad staigiai ištraukus užkibusį ešerį iš didelio gylio į paviršių, jis nepakelia staigaus slėgio pasikeitimo ir dažnai neišgyvena. Dėl to, užkibusio gylyje ešerio geriau nedėti į tinklelį, nors ir ketinate paleisti laisvėn žūklės pabaigoje. Geriau ešerį iš karto paleisti vandenin, tikintis kad jis maus dugnan kur slėgis vėl susireguliuos iki komfortiško lygio.