Prieš užverčiant eterį įvairiausia informacija apie angliškus žūklės metodus ir sistemas, manau kad verta dar šiek tiek laiko paaukoti pažinčiai su angliškomis gėlavandenėmis žuvimis, kad geriau suprasti angliškų žūklės metodų specifiką. Ne veltui dauguma žymių žvejų sportininkų sako, kad norint pasiekti gerų rezultatų žūklėje, nesvarbu ar mėgėjiškoje ar sportinėje, turi galvoti kaip žuvis.
Nors beveik visos Anglijoje gaudomos gėlavandenės žuvys mums yra pažįstamos, bet dėl vandens telkinių ar klimato ypatumų gali elgtis visiškai kitaip negu mums įprasta. Suvokus kaip elgiasi konkrečios žuvų rūšys, išmokus atpažinti tipines jų buveines, žinant jų mitybos ypatumus ir pan., lengviau yra ir pasirinkti efektyvų žūklės būdą, kad ir koks keistas ar neįprastas jis pasirodytų.
Taigi, bandysiu perteikti šiek tiek įdomesnės info apie konkrečias žuvis, pasinaudodamas teiginiais iš Džono Vilsono knygos „The Complete Coarse Fisherman“.
Ūsorius (Barbus barbus)
Tai karpinių šeimos žuvis, mėgiama anglų meškeriotojų dėl savo jėgos ir puikių kovotojo savybių. Ši žuvis gyvena ir Lietuvoje, tad aiškinti kaip ji atrodo, kad turi keturis ūsus ir pan., turbūt neverta. Nors iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo, tačiau ūsorius turi nemažai panašumų su karpiu – tiek dėl savo fizinių charakteristikų, tiek kai kuriais įpročiais.
Ūsorius yra tekančio, deguonies prisotinto upės vandens gerbėjas. Jei tik yra galimybė, ši žuvis mėgsta išsirinkti greičiausios srovės ruožus, kur smėlio ar žvyro dugnas. Nors kartais gali būti aptinkama ir lėtos srovės ruožuose. Ši žuvis puikiai prisitaikiusi gyventi srovėje ir moka gerai maskuotis. Ją nelengva įžiūrėti net ir skaidriausiame vandenyje, kur dugne vien smėlis.
Pagal kūno ilgio ir svorio santykį, ūsorius yra viena lengviausių gėlavandenių žuvų. Priklausomai nuo dydžio ūsoriai mėgsta buriuotis į didesnius ar mažesnius spiečius. Dažniausiai sutinkami 1,5 – 3 kg ūsoriai. Didesni kaip 3,5 kg ūsoriai jau laikomi rinktiniais egzemplioriais.
Iš prigimties ūsoriai užtikrinčiausiai maitinasi užėjus sutemoms ir tamsiuoju paros metu. Dieną, skaisčiai šviečiant saulei, šios žuvys taip pat maitinasi, tačiau ieško įvairių slėptuvių – slepiasi tarp žolių ar po kokiais nors kliuviniais. Suradus tokią vietą ir reguliariai pajaukinant biriu jauku (kanapėmis, musės lervomis, kukurūzais ar pan.), galima priversti ūsorius maitintis visą dieną, ypač rudenį. Žiemą vandenžolės sunyksta, ir ūsoriai telkiasi kompaktiškesnėmis grupėmis.
Kartais tam tikros sąlygos paskatina ūsorius agresyviai maitintis – kylantis ar susidrumstęs upės vanduo, kai šaltesniu metų laiku ilgiau nusistovi gražūs orai. Kadangi Anglijoje žiemos kur kas švelnesnės, meškeriotojai mėgsta gaudyti ūsorius ir žiemą. Paskutinės žiemos sezono savaitės laikomos geru laikotarpiu ūsorių žūklei. Maitinasi ūsoriai beveik išimtinai nuo dugno. Jų kūno ir burnos sandara idealiai pritaikyta maisto rinkimui nuo dugno. Ir tik labai retai šios žuvys ima arčiau paviršiaus esantį maistą.
Savo mėsingomis lūpomis ir jautriais ūsais ūsorius ištisai knisa dugno smėlį ar žvyriuką ieškodamas savo dienos davinio, kurį sudaro įvairios lervos, vėžiagyviai, moliuskai. Neatsisako ūsoriai ir įvairios žuvies mailiaus, ką patvirtina tikslingai ūsorius gaudantys spiningautojai. Naktimis ūsoriai išlenda iš savo slėptuvių ir mėgsta išplaukti į visiškai seklias vietas maitintis.
Ūsoriai mėgsta laikytis tose pačiose vietose, kas patvirtinta ir eksperimentais, kuomet pagautos žuvys pažymėtos paleidžiamos atgal į upę, ir vėliau yra periodiškai sužvejojamos tose pačiose vietose.
Vėlyvą pavasarį ūsoriai ruošiasi nerštui, išlįsdami iš savo žiemos slėptuvių į seklias sūkuringas vietas, kur greita srovė ir vanduo prisotintas deguonies. Geresniuose upės ruožuose kartais nedideliame plote susikoncentruoja neįtikėtinas skaičius ūsorių. Nors per nerštą žuvų gaudyti nevalia, bet studijuojant upę ir aptikus tokias vietas galima sužinoti perspektyvius upės ruožus kur laikosi stambios žuvys ir nerštui pasibaigus bandyti jas pagauti.
Pagal slėptuvių pasirinkimą ūsorius šiek tiek primeną karpį ar šapalą. Idealu jeigu šalia švaraus smėlėto ar žvyruoto ruožo yra kokių nors kliuvinių – vandens žolių, akmenų, pusiau nuskendusių medžių, tiltų atramos ar pan. Ūsoriai mėgsta ilsėtis už tų kliuvinių, pristabdančių upės srovę, ir periodiškai išlenda į tuos švaraus dugno „koridorius“ rankioti įvairių srovės nešamų maisto dalelių.
Daugumoje upių, kai vasaros metu vanduo nusenka ir nuskaidrėja, ūsorių buveines galima nustatyti vizualiai. Tokiu atveju reikėtų gerai įsidėmėti atskirų ruožų charakteringas savybes, esant reikalui galima pasižymėti visą tai užrašuose, kad vėliau būtų galima šią informaciją panaudoti planuojant žūkles. Paveikslėlyje žemiau yra parodytos charakteringos ūsorių laikymosi vietos nedidelėse ar vidutinio dydžio upėse.
Ūsorių stebėjimas yra labai užkrečiamas dalykas, ir užsikabinus gali būti kad stebint ūsorius praleidžiama daugiau laiko negu juos žvejojant. Bet naudinga yra tai, kad stebint skaidrioje upėje ūsorius, išmokstama atskirti charakteringus ūsorių buveinių požymius, kas vėliau padeda lengviau surasti perspektyvius ruožus kitose upėse, kur tarkime dėl drumsto vandens ar didelio gylio ūsorių įžiūrėti nepavyks. Tai yra labai svarbu, nes neišmokus ūsorių aptikti, vargu ar pavyks jų pagauti.
Norint gerai pasiruošti ūsorių paieškai, reikės tam tikros įrangos. Ir pradėti šiuo atveju reikia nuo kokybiškų, atsparių įbrėžimams poliarizuotų akinių. Jų praverstų turėti porą - geltonais stiklais prasto apšviestumo sąlygoms ir standartiniais pilkais ar gintariniais stiklais saulėtoms dienoms. Nepakenktų ir lengvi žiūronai, padėsiantys ištirti upės kontūrus, srovės pobūdį ir kt. Lengvos bridkelnės taip pat yra būtinas aksesuaras, norint prieiti tokias vietas, kurias pasiekti įmanoma tik įsibridus. Rinktis reikėtų lengvesnes ir kvėpuojančias bridkelnes, nes kalba eina apie braidymą vidurvasariu. Jos pravers ne tik upės tyrinėjimams, bet ir žūklei, nes dauguma gerų vietų vasarą labai apauga vandenžolėmis ir nuo kranto jose nei pažvejosi, nei užkibusios žuvies ištrauksi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą