Šių metų rugpjūčio mėnesio 8 – 9 dienomis vyko Lietuvos dugninės meškerės čempionato III-iasis etapas. Varžybos buvo vykdomos žvejams sportininkams puikiai pažįstamoje vietoje – Bublių tvenkinyje, esančiame Kėdainių rajone, šalia Aristavos kaimo.
Iš karto norėčiau paminėti, kad šis šiemetinis renginys yra savotiškai jubiliejinis. Mat lygiai prieš penkis metus su grupele bendraminčių turėjome garbės organizuoti pirmąjį Lietuvoje žūklės dugnine meškere turnyrą, kurį tuomet pakrikštijome „Feeder Cup Lithuania“ ir kuris tapo dabartinio Lietuvos dugninės žūklės čempionato prototipu.
Beje, 2011 metų turnyro trečiasis etapas vyko irgi lygiai toje pačioje vietoje – t.y. prie Bublių tvenkinio. Taigi - praėjo penkeri metai, o toje pačioje vietoje vėl (arba – vis dar) vyksta tokios pat varžybos. Negalėjau praleisti tokios progos pasižiūrėti kaip viskas pasikeitė per penkerius metus. Norėjosi susitikti su senais bičiuliais, palaikyti varžybose dalyvaujančius savo klubiečius, na ir tradiciškai gal padėti pateisėjauti ar atlikti korespondento funkcijas. Todėl šiam savaitgaliui vizitas prie Bublių tvenkinio buvo iš anksto įrašytas į dienotvarkę...
Beje, kam rūpi tik oficiali varžybų statistika – tai varžybines lenteles glaustai pateiksiu klubo „Ant bangos“ internetinėje svetainėje. O savo tinklaraštyje šiai temai norėsiu skirti daugiau dėmesio, papildant varžybų info savo įspūdžiais, palyginimais ir šiaip įvairiomis blevyzgomis. Manausi turįs tam teisę – kaip nekaip esu vienas iš šių varžybų „krikštatėvių“ :)
Taigi – pirmyn link Kėdainių...
Varžybos vyko dvi dienas (šeštadienį ir sekmadienį), dviem turais po penkias valandas grynos žvejybos. Vizitui nusprendžiau paskirti sekmadienį, nes didžiąją šeštadienio dalį pats praleidau „kepdamas“ valtyje ir bandydamas spiningauti 35 laipsnių karštyje. Tad vakare likusių jėgų teužteko tik šalto alaus buteliui išlaikyti :)
Užtat sekmadienis buvo sąžiningai paskirtas šiam renginiui, nutarus išbūti iki pat atomazgos ir sulaukti apdovanojimų ceremonijos bei užfiksuoti įspūdžius. Taigi, ryte, nupirkęs šaltų gėrimų bičiuliams, spaudžiu akseleratorių lėkdamas Via Baltica keliu link Aristavos. Greit privažiuoju posūkį link tvenkinio kur keliukas tiesiasi užtvankos pylimo viršumi ir stabteliu, norėdamas pasigrožėti varžybų panorama – iš šitos vietos paprastai puikiai matosi visi dalyviai. Paprastai matosi, bet... šiandien kažkas ne taip. Ogi pakrantė tuščia, neskaitant poros nedidelių poilsiaujančių kompanijų.
Jau pradėjo galvon lįsti įvairios absurdiškos mintys, kad gal varžybas dėl karščio nutraukė po pirmo turo arba persikėlė į kitą telkinį ar dar kažką panašaus. Ir tik gerai įsižiūrėjęs tolumoje pastebėjau pakelėje stovinčius kelis automobilius ir spalvotus taškiukus pakrantėje, kurie greičiausiai kad ir buvo varžybų dalyviai. Prisiartinau vaizdelį per fotoaparato objektyvą – akurat, štai kur jie visi nulindo vos ne į kitą tvenkinio galą...
Prilėkęs arčiau pamačiau dalyvių automobilius, palapinių miestelį beržynėlyje, užfiksavau ir organizatorių štabą su įvairiausių vėliavų „kušynu“ ir palikęs kelkraštyje automobilį patraukiau ta kryptimi ieškoti kažko panašaus į teisėjus.
Varžybų ramuma, nuobodžiaujantys teisėjai ir nusekęs tvenkinys
Pirmiausia norėjau surasti etatinį šių varžybų teisėją, žvejų klubo „Ant bangos“ prezidentą Naglį Miknevičių. Šis žmogus visus penkerius metus iš nesavanaudiškų paskatų, pats net nebūdamas fidermeisteriu, sąžiningai padėjo organizuoti ir legalizuoti beveik visas dugninės meškerės čempionatų varžybas, teisėjauja joms, padeda pasirūpinti prizais ir t.t. Štai kur tikras pasiaukojimas.
Beje, jei ne varžybų dalyviai, susėdę lygiais apie 15 metrų tarpais vienas nuo kito išilgai pakrantės, tai sunku būtu susiprasti kad čia vyksta varžybos... A nei jokio garselio, a nei jokio balselio, nei varžybinių fanfarų, nei sirgalių „ošimo“. Varžybų dalyviai nugeibę kaip pelės po šluota, sėdi ir stiklinėmis akimis žiūri į meškerių viršūnes. O ir negausūs sirgaliai vaikšto it robotizuoti, veide jokios emocijos. Akivaizdu, kad karštis daro savo...
Pakrantėje pagaliau pamačiau ir varžybų vyriausiąjį teisėją Naglį, stovintį greta kažkokio žmogaus iš matymo pažįstamu veidu – ogi tai pats kauniečių plūdininkų guru – Jonas Jablonskis. Jonas fotografavo varžybų dalyvius savo facebook paskyrai. Naglis gi fotografavo – pats save, darydamas „asmeniukes“ varžybų dalyvių fone :)
Netoliese mindžikavo ir nuobodžiaudami žiovavo dar du Naglio pagalbininkai teisėjai, šalia pasidėję „sandėliuojamą“ vakarykštės varžybų dienos didžiausią žuvį :) Ji buvo laikoma pakrantėje greičiausiai tam atvejui, jei sekmadienį niekam iš varžybų dalyvių nepavyktų sugauti didesnės, kad vėl galėtų panaudoti tą pačią :D
Aišku, čia bajeris... Akivaizdu, kad ne visos žuvys atlaikė vakarykštį penkių valandų pasipliuškenimą žvejų tinkleliuose bei svėrimo procedūras. Prie pat pakrantės matosi ir dar viena kita smulki nugeibusi žuvelė, akivaizdžiai vakarykščio „šviežumo“. . O ir pagal vaizdelį pakrantėje, , labai gerai matėsi kiek gi iš tikrųjų vandens neteko tvenkinys. Tą išdavė nemažas išdžiūvusios pakrantės ruožas. Gal varžybų organizatoriams taip ir patogiau, nes mažiau reikia pastangų sektoriams ruošti. Bet galvojant apie laimikius, toks vaizdelis nuteikė pesimistiškai.
Feeder cup‘ui jau penkeri metukai – kas pasikeitė???
Pasisveikinęs su Nagliu ir trumpai šnektelėjęs apie pastarųjų metų gyvenimo peripetijas, ėmiausi reikalo – išsiaiškinti kas gi pasikeitė varžybose per pastaruosius metus, kuo dabar „kvėpuoja“ Lietuvos fidermeisteriai, kokios varžybų aktualijos ir tendencijos. Galų gale, labai rūpėjo pasižiūrėti kaip gi atrodo varžybų dalyviai, kokia jų ekipiruotė, įrankiai, technika ir t.t. Tad paprašiau Naglio suorganizuoti ekskursiją pereinant visą varžybų ruožą ir atskleidžiant visas kortas be jokių paslapčių.
Taigi, trumpai apie varžybų formatą...
Šiais metais vykdomame Lietuvos fiderio čempionate varžomasi asmeninėje ir komandinėje įskaitose. Šio sezono įvesta naujovė – kad komandą sudaro 5 dalyviai. Praėjusiais metais komandos būdavo iš 4 žmonių. Prieš penkerius metus organizuodami pirmąjį fiderio turnyrą, apskritai varžyboms taikėme tik asmeninę įskaitą, nes būsimi dalyviai buvo visiškai neaiškūs.
Pasak Naglio, šiuo metu beveik visi dalyviai susikooperavę į komandas. Visam čempionatui užsiregistravę gal tik keli asmenininkai. Šios dienos varžyboms buvo paruošti penki sektoriai po 10 vietų. Šiandien varžosi 8 komandos ir penki asmenininkai – viso 45 dalyviai. Žodžiu, apytikslis bendras dalyvių skaičius šiemet yra iki 50 vnt. Pernai, pasak Naglio, situacija buvo panaši – dalyvavo 10 komandų po 4 žmones ir taip pat keletas asmenininkų. Taigi, visai neblogai. Mūsų pirmajame turnyre 2011 metais vidurkis buvo tik šiek tiek virš 20 dalyvių. Reiškia, jau yra susiformavęs nemažas fidermeisterių branduolys. O ir eidamas pakrante tuo įsitikinu, nes matau nemažai pažįstamų veidų iš 2011 metų. Tai jau tikri fanatai, jeigu stabiliai penkis metus dalyvauja šiose varžybose.
Pagrindinis varžybų principas išliko mažai pakitęs – dviejų dienų (dviejų turų po 5 valandas) formatas. Apdovanojimo principas irgi aiškus – taurės ir medaliai už 1-3 vietas abiejose įskaitose, įvairūs rėmėjų ir paguodos prizai. Taisyklės aišku pakitusios lyginant su mūsiškiu variantu, bet jos yra priderintos prie oficialaus FIPSed varianto ir atitinkamai koreguojamos, tad neverta apie jas ir smulkintis, nes paprasčiau tiesiog pasiskaityti internete.
VAUUUU – tai bent siurprizas...
Beje, Naglis paminėjo kad manęs laukia tam tikras siurprizas. Kas tai bus nepasakė, bet paminėjo kad eidamas pro varžybų dalyvius pats pamatysiu ir susiprotėsiu.
Ir iš tikrųjų, eidamas pro C sektorių buvau priverstas sustoti, nes – negalėjau patikėti savo akimis dėl to, ką pamačiau... Stovėjau apstulbęs, nes pamačiau... Ai, geriau pridėsiu fotkę ir bus visiems viskas aišku.
Vualia...
Tikra undinėlė :) Nebūčiau patikėjęs kad mergina gali dalyvauti fiderio čempionate. Prieš penkis metus organizuojant turnyrą apie tokius dalykus net nesvajojome. Tai bent progresas :)
Tarp kitko, kaip papasakojo Naglis, šios undinėlės vardas yra Agnė, ji klaipėdietė, ir dalyvauja šių metų čempionate asmeninėje įskaitoje. Ir reikia pasakyti kad, ši mergina varžosi tikrai labai rimtai, ir šiose varžybose už nugaros palieka nemažą dalį save patyrusiais žvejais laikančių vyrukų. Ir pats tuo įsitikinau stebėdamas jos techniką ir veiksmus. Galite pasižiūrėti patys kaip Agnė švaisto šėryklėles:
Dar viena įdomi tradicija susiformavo šių metų čempionate. Visi žvejai, kuriuos Agnė aplenkia savo sektoriuje, turi jai padovanoti po šėryklėlę. Tai vadinama „skalpų medžiokle“. Užbėgdamas įvykiams už akių atskleisiu, kad ir šiame etape mergaitė be „skalpų“ neliko ;) Pamatysite patys rezultatų lentelėje.
Vienu žodžiu, trūksta žodžių... Šaunuolė Agnė, belieka tik pasidžiaugti tokiu reiškiniu ir tikėtis kad tai taps pavyzdžiu ir pritrauks į varžybas daugiau dailiosios lyties atstovių.
Apie fidermeisterių lygį...
Vaikščiodamas pakrante negalėjau neatkreipti dėmesio į stipriai patobulėjusią visų varžybų dalyvių įrangos bazę bei techninį – taktinį pasiruošimą. Pas daugumą dalyvių šmėžuoja rimti angliški „brendai“ – Drennan, Preston Innovations. Beveik visi turi platformas su įvairiausiais priedais.
Stebėdamas tokius vaizdus, nejučiom vis prisiminiau mūsų pirmąjį turnyrą. Grįžęs namo neiškenčiau ir perkračiau visas senas nuotraukų kolekcijas, tai tikrai buvo linksma pasižiūrėti į pirmojo mūsų turnyro dalyvius, sėdinčius ant visokių kibirų, patogiai atsilošusius „foteliukuose“ už kelių metrų nuo meškerės ir t.t. :D
Specialiai pagaminau tokį mini klipuką, palygindamas kaip atrodė dalyviai prieš penkerius metus, ir kaip atrodo dabar:
Organizaciniai pokyčiai
Negalėjau nepastebėti ir įvairių šaunių pokyčių organizaciniuose reikaluose. Puikiai žinau kuo „kvepia“ tokių varžybų organizavimas ir kaip sunku viską sustyguoti.
Pirmiausia atkreipiau dėmesį į teisėjų darbą – suformuota etatinių teisėjų komanda visam čempionatui, už šį darbą gaunančių mini atlygėlį motyvacijai, pasipuošusių ryškiomis liemenėmis ir kepurėmis su užrašais. Vyriausias teisėjas Naglis turi 3 pagalbininkus teisėjus, iš kurių viena šauni mergina dar ir visų varžybų fotografė.
Patiko gerai sukomplektuota svėrimo įranga, puikiai išdirbtos įvairios lentelės ir blankai duomenų suvedimui. Pats įsitikinau kaip nesunkiai ir greitai suvedami rezultatai. Tvarkingai įrengtas štabas, gražūs aliuminio kuoliukais su lentelėmis sektorių žymėjimui. Išnuomotas biotualetas varžyboms, kas tikrai retai būdavo praktikuojama sportinės žūklės varžybose. Viskas byloja kad per tuos penkis metus vyrukai veltui laiko neleido.
Dar patiko sklandus bendradarbiavimas tarp klubų organizuojant varžybas – be jokių garsių žodžių ar tarpusavio ginčų vyksta darbai. Vieni montuoja štabo palapinę, kiti vėliavas, dar kiti rūpinasi kuoliukais bei stop juosta ir pan. Aišku, įsigilinus į organizatorių kasdienybę, tai turbūt kaip ir visur pasitaiko visokių nesklandumų ar barnių. Bet man kaip pačiam viską tą išbandžiusiam, pamatytas vaizdelis iš šono paliko tikrai teigiamą ir šaunų įspūdį. Pagarba...
Apskritai, fiderio varžybų dalyviai ir organizatoriai pasižymi tikrai kultūringu bendravimu, draugiškumu. Beje, tokia atmosfera buvo ir pirmajame 2011 metų turnyre, iš kurio išliko tikrai tik smagūs prisiminimai be jokių pykčių ar intrigų. Ir dabar matyti kad po penkerių metų tas nepasikeitė, tikrai yra labai faina.
Situacija po pirmo turo...
Po prisiminimų vakaro, pereikime prie konkretesnių varžybinių reikalų. Kas gi vyko šeštadienio ture ir kaip klostosi situacija po pirmojo varžybų turo?
O šeštadienio turas buvo labai sunkus. Pirmiausia sunkus fiziškai, nes visą dieną pliekė 35 laipsnių (ar gal net didesnis) karštis. Ačiū Dievui, visi varžybų dalyviai didvyriškai laikėsi iki finišo sirenos, nei vienas nenualpo ar nenukentėjo. Ne mažiau sunkus šeštadienio turas buvo ir taktine prasme. Vyravo tikrai smulkios žuvys (didžiausia šeštadienio žuvis, jei neapsirinku nesiekė nė pusės kilogramo), todėl norint tikėtis aukštos vietos reikėjo prilupti ir nemažą skaičių žuvų, bei kaip minimum reikėjo turėti ir kelis bonusus (stambesnius plakius ar kažką panašaus).
Nes pvz. bandant orientuotis tik į stambesnes žuvis, yra rizika apskritai nepagauti arba pagauti mažai žuvų. O renkant taškus vien smulkme, sunkiai įgytą pranašumą konkurentai labai lengvai gali ištaškyti pagavę keletą stambesnių plakių ar karšiokų ir nebepavejamai išsiveržę į priekį. Varžybų dalyvių lygis per tuos penkerius metus tikrai yra pagerėjęs, ir atsipalaiduoti negalima nuo starto iki pat finišo sirenos. Bet koks patingėjimas, atsainumas ar lengvabūdiškumas iš karto garantuoja „prizinę“ vietą, tik iš kito galo ;)
Taigi, šeštadienio karštį geriausiai atlaikė ir po pirmosios dienos varžybų dienos lyderiauja nemažu skirtumų į priekį įsiveržę klubo „Ant bangos“ atstovai. Pirmieji du čempionato etapai mano klubo komandai nebuvo labai sėkmingi, nor nebuvo ir labai blogi - buvo užimta 3 ir 4 vietos. Pridedu tarpines lenteles, kaip išsidėsčiusios komandos ir asmenininkai po pirmųjų dviejų čempionato etapų:
Trečiajame etape buvo akivaizdu kad klubo „Ant bangos“ vyrai rimtai susiėmė ir jau pirmąją dieną atsiplėšė nuo kitų komandų gana solidžiu baudos taškų skirtumu.
Net trys klubiečiai užėmė pirmąsias vietas savo sektoriuose, vienas užėmė antrą, o kitas šeštą vietas sektoriuose. To užteko kad pirmauti komandinėje įskaitoje su 11 baudos taškų.
Beje, kalbant apie laimikių svorius... Kad ir vyravo nedidelės žuvelės, bet bendras laimikių svoris nebuvo toks beviltiškas, kaip kad tikėjausi pamatęs nusekusį tvenkinio vandenį. Pvz., varžybų pirmo turo lyderis Renaldas Masionis „sugaudė“ 7,5 kg žuvų. Mano klubo kolega Marčius savo sektoriuje surinko 5,5 kg. Visai neblogai. Bendras pirmo turo vidurkis siekė 2,67 kg laimikio vienam varžybų dalyviui. Pvz. 2011 metais Bublių etape per abudu turus sudėjus vienam dalyviui teko tik 1,65 kg vidutinis svoris.
Antrojo turo reziumė
Stebėdamas nuo kalniuko varžybų dalyvius, bandžiau užtaikyti momentą ir užfiksuoti kokios nors didesnės žuvies traukimą. Deja, kažkokių ypatingų vaizdelių neužfiksavau. Pridedu kelis kadrus su varžybų laimikiais, kad įsivaizduotumėte kokiomis žuvimis tą dieną buvo disponuojama. Gerai matosi kaip vyrai, sunkiai mojuodami ilgakočiais graibštais, kovėsi prieš plėšriuosius mažuosius Aristavos plakius :)
Taip nejučia ir praėjo visos penkios varžybų valandos ir teisėjo signalas paskelbė varžybų finišą... Atėjo laikas svėrimo procedūrai. Žioplinėti į sportininkų laimikius ar juos fotografuoti neturėjau kada, nes teko šokti į teisėjo liemenę ir talkininkauti svėrimo procedūrai D ir E sektoriuose. Galiu tik pasakyti kad jokio stebuklo nebuvo. Galiniame E sektoriuje didžiausias laimikio svoris nesiekė 4 kg. Priešpaskutiniame D sektoriuje sekėsi šiek tiek geriau, nors nežymiai – didžiausias svoris buvo apie 4,5 kg. Buvo dalyvių, tesugavusiu tik po kelis šimtus gramų. Bet be žuvies neliko nei vienas.
VARŽYBŲ REZULTATAI:
Pirmiausia pridedu asmeninės įskaitos lentelę. Ją žiūrint labai nesunku suprasti kokiu principu yra skaičiuojami kiekvieno turo baudos taškai ir kaip suvedami galutiniai rezultatai.
Kaip matote, asmeninėje įskaitoje gan užtikrintai laimėjo klaipėdietis varžybų senbuvis (dalyvauja nuo 2011 metų turnyro) ir šių metų Lietuvos fiderio rinktinės narys - Renaldas Masionis. Antrasis – taip pat varžybų senbuvis, dalyvaujantis nuo pat pirmojo turnyro, klubo „Ant bangos“ narys Rimas Kudirka. Trečiasis liko taip pat mano klubietis – Karolis Dženkaitis. Visa pirmoji trijulė surinko po lygiai baudos taškų, tad prioritetus į vietą sudėliojo bendras sugauto laimikio svoris. Pas ką daugiau kilogramiukų – tas aukštesnę vietą ir nugriebia.
Džiaugiuosi savo bendraklubių pasirodymu – užimtos beveik visos aukščiausios vietos - antra, trečia ir ketvirta. Ech, kad taip visus būtų galima perkelti per vieną vietą aukštyn, būtų solidus medalių komplektas klubui :)
Užtat komandinėje įskaitoje klubo „Ant bangos“ komanda užtikrintai pajamė pirmąją vietą, aplenkę „Žvejo tribūnos“ komandą ir „Shimano sidabrinio kablio“ atstovus.
Didžiausios varžybų žuvies (BIG FISH) nominacija
Tradiciškai varžybose yra apdovanojamas dalyvis, sugavęs didžiausią varžybų žuvį. Šiemet su BIG FISH nominacija buvo tikrai juokingas įvykis :)
Jei pasakyčiau vardą ir pavardę žvejo, sugavusio didžiausią varžybų laimikį, tikrai niekas nenustebtų. Bet jei paprašyčiau atspėti laimikio dydį ar kas tai buvo per laimikis – garantuoju kad nė vienam nepavyktų.
Žodžiu, pridedu nuotrauką, kurioje matosi ne tik didžiausią varžybų laimikį sugavęs žvejys, bet ir pats laimikis :D Kitaip tariant – žvejas ir laimikis viename:
Galvojate kad nusišneku? :) Tikrai kad ne... Viskas buvo taip (man papasakojo Naglis, savo akimis nemačiau) – Paulius laikė lūpose suspaudęs kabliuką su pavadėliu, kažką krapštėsi su įrankiais. Ar tai jam pasivaideno kibimas ar dar kažkas nutiko, bet rezultate kabliukas atsidūrė pilnai įsmigęs lūpoje su nukarusiu pusmetriniu pavadėliu. Ir tik Naglis šiaip ne taip su ekstraktoriumi sugebėjo atkabinti Paulių nuo kabliuko. Pasiūliau Nagliui šį atvejį būtinai įtraukti į BIG FISH‘o nominaciją, nes laimikis nėra užkabliautas už nugaros, o sugautas kaip priklauso, pagal visas taisykles, t.y. griebė masalą su kabliuku. Tad nominacija pelnyta ir visiškai legali :D
Na, o baigus juokauti – didžiausią tikrą žuvį, kaip matėte iš lentelės, sugavo individualistas Audrius Zdanevičius. Tai buvo 0,498 kg karšiokas.
Apdovanojimai
Šiame etape labai didelės prizų gausos nepastebėjau. Bet girdėjau gandų, kad viskas taupoma apdovanojimams už galutinę čempionato įskaitą, taip kad dalyviai turi dėti visas pastangas ;)
Standartiškai – taurių ir medalių komplektai už pirmas tris vietas asmeninėje ir komandinėje įskaitose. Na ir dėžės su paslaptingais rėmėjų Tubertini prizais pirmas tris vietas užėmusiems asmenininkams.
Na ir pabaigai – bendra visų dalyvių fotosesija. Kurioje matosi kaip varžybų vyr. teisėjas Naglis piktdžiugiškai mėgavosi, privertęs visus jam ploti ir šaukti „bravo bis“, nes kitaip pagrasino kad Birštono etapo visai neorganizuosiąs :D
Tai štai, tokios tad šaunios varžybos įvyko. Kaip sakoma - ir aš ten buvau, alų midų gėriau... :) Kiek vėliau pasistengsiu įkelti apdovanojimų ceremonijos video.
Ir manau kad tikrai apsilankysiu kitame etape Birštone, nes renginys tikrai įdomus ir vertas dėmesio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą