Žvejok kaip Šekspyras (2) – šiek tiek pamąstymų apie sportinę žūklę...

Toliau tęsiu straipsnių ciklą apie žymią britų sportinės žūklės komandą Shakespeare Superteam ir jų propaguotus sportinės žūklės principus. Šiam kartui šiek tiek minčių apskritai apie žūklės sportą, kuriomis dalinasi klubo sportininkai...

Ką galima vadinti žūklės sportu? Tai gali būti ir elementarus pasivaržymas ar lažybos tarp bičiulių žvejų mėgėjų. Tačiau tai gali būti ir top klasės turnyras, kuriame už laimėjimą skiriamos didelės sumos pinigų, ar kitokių prizų. Kokio lygio bebūtų renginys, sėkmingas žvejys sportininkas į juos visus atsižvelgs su vienodu rimtumu.

Kaip galėtų atrodyti idealus žvejys sportininkas? Tam kad žvejys sėkmingai galėtų varžytis bet kuriame lygyje, kiekvieną veiksmą jis turi atlikti laisvai ir be jokių pašalinių minčių. Jis turi būti žūklės mašina, efektyvumo ir greičio įsikūnijimas. Kiekvienas veiksmas turi būti sklandus ir pilnai kontroliuojamas. Visa jo įranga turi būti aukščiausios kokybės ir išdėstyta pagal reikiamą tvarką, tokiu eiliškumu kuris užtikrina maksimalų efektyvumą. Tai leidžia žvejui visas mintis sukoncentruoti tik vieninteliam tikslui – kaip sugaudyti didžiausią įmanomą žuvų svorį per tam skirtą laiką, jam skirtame siaurame lopinėlyje vandens, vadinamajame sektoriuje. Sportininkas negali pasirinkti žūklės vietos (kadangi sektoriai varžybose traukiami burtų keliu), nei žūklės laiko. Vasaros metu dažnai varžyboms skirtas laikas būna 10-15 val. Paprastai šios valandos nelaikomos pačiomis palankiausiomis žūklei. Dažnai žvejai sportininkai tik pradeda savo žūklę tuo metu, kai kiti jau būna ją pabaigę, kai žuvys jau būna pasitraukusios iš rytinio savo maitinimosi vietų. O pabaigia savo žūklę prieš tai kai žuvys vakare sugrįžta atgal į jas. Kitaip tariant - prieš „vakarinį kibimą“. Ir jei sportininkas nėra anksčiau žvejojęs tame pačiame telkinyje, tuo pat metu ir visiškai identiškomis žūklės sąlygomis (o taip būna labai retai), tai jam tenka labai greitai sugebėti įvertinti žūklavietės „geografiją“, kokios žuvų rūšys dominuoja ir kokia tikėtina jų gausa, kokie didžiausi svoriai būtų reikalingi pergalei pasiekti, ir t.t. Ir visą tai įvertinus – pasirinkti tinkamiausią taktiką, kuri reikalinga esamomis sąlygomis. Būtent tada ir išryškėja esminiai skirtumai tarp eilinio žvejo mėgėjo ir nuolat varžybose dalyvaujančio profesionalo.

Būna ir sportininkų mėgėjų. Varžybose jie dalyvauja nedažnai, pasirinkdami atsitiktinius jiems patinkančius ir tinkančius renginius. Pasiruošimą varžyboms jie vykdo panašiai, bet būna, kad dėl patirties stokos, kai po tam tikro laiko žuvys nepasirodo ir nepradeda kibti, žvejus pradeda kankintis įvairios abejonės, o kartais užvaldo ir panika. Tuomet, neilgai trukus, toks sportininkas pradeda bandyti pačias įvairiausias technikas ir taktikas, kurios tik yra jo žinių bagaže. Pradeda bandyti įvairiausius žūklės taškus savo sektoriuose. Kartais tai iš tiesų atsiperka ir duoda naudos, ir leidžia aptikti žuvies susikoncentravimo vietas ar pasirinkti tinkamą taktiką. Bet dažniausiai tai parodo kad pati pirminė žvejo taktika ir strategija buvo pasirinkta netinkamai, blogai išanalizuota žūklavietė ir jos galimybės.

Tuo tarpu profesionalus žvejys sportininkas turėtų būti užtikrintas kad pasirinko tinkamą metodą, ir ramiai bei nuosekliai ruošti savo žūklavietę. Jis turi būti užtikrintas, kad kai žuvys pagaliau apsilankys ir pradės maitintis – jo žūklavietė bus tinkamai paruošta, žuvys užsilaikys joje ir užtikrintai maitinsis. Jei rezultatas nepasireiškia greitai, jis ir toliau jaukins savo pagrindinį tašką, galbūt ir dar vieną rezervinį kiek tolėliau nuo pagrindinio, tačiau jis bandys koreguoti gaudymo gylį, svarelių išdėstymą, masalo pateikimo būdą, siekdamas surasti kokiuose sluoksniuose žuvys maitinasi. Gali būti kad pradžia bus lėta, gali būti kad pradžioje kibs neįskaitinės žuvys, tačiau palaipsniui jis stabilizuos situaciją ir pasieks savo normalų ritmą. Jo sistemos ir masalai varžybų metu praleis vandenyje maksimaliai įmanomą laiką ir jokia žuvies reakcija į pateikiamą masalą neliks nepastebėta. Pilnai gali būti kad būtent paskutiniąją varžybų valandą atsipirks visas keturių valandų paruošiamasis darbas. Dažnai silpnesnių nervų žvejys, varžybų pabaigoje karštligiškai eis per visas savo meškeres, keitinėdamas jas ar permontuodamas sistemas. Dėl nuolatinių žūklės metodų ar įrankių keitinėjimo, toks žvejys pusę varžybų laiko gali praleisti ne vandenyje. Taip, jis irgi gali sugauti kažkiek žuvų, bet tai bus pasiekta pernelyg brangia kaina, iššvaisčius veltui daug brangaus laiko. Galiausiai toks žvejys įgis patirties ir pasitikėjimo savimi vertinant žūklės sąlygas. Jis gali būti jau pakankamai universalus žvejys, bet vis dar turi išmokti kontroliuoti savo požiūrį.

Šiaip jau bet kokiam žvejui galvojančiam apie sportinę žūklę, reikėtų iš pradžių gerai įsisavinti konkrečius žūklės metodus, ir tik tada bandyti varžytis savo gabumais su kitais kolegomis žvejais. Paslapties čia nėra, tiesiog pirma turi išmokti vaikščioti, o tik vėliau lakstyti. Jokiu būdu ne atvirkščiai. Čia kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje, pirmiausia turi pabūti pameistriu, kol tapsi meistru. Bandymas iš karto pulti dalyvauti rimto lygio atvirose varžybose, vietoje to kad pradžioje pasivaržyti su klubo kolegomis vidiniuose turnyruose, gali skaudžiai kainuoti, tiek kalbant apie finansines išlaidas, tiek apie pakirstą savigarbą bei pasitikėjimą savo jėgomis. Dalyvavimas rimtose varžybose brangiai kaštuoja, ir tie kaštai tikrai nemažėja o modernėjant įrangai tik auga. Teks išsileisti kurui bei jaukams ir masalams tiek varžyboms, tiek treniruotėms. Kadangi per treniruotės reikėtų naudoti tuos pačius jaukus bei masalus, tuos pačius jų kiekius, kaip tai būtų daroma varžybose. Treniruočių sąlygos turi būti kiek įmanoma realistiškesnės. Varžybų dieną dar prisidės startiniai mokesčiai. Ir jeigu žvejys periodiškai neatgauna kažkiek lėšų laimėtų prizų pavidalu, tai vidutinio lygio žvejys gali greit įsitikinti kad reguliarus dalyvavimas atvirose varžybose nėra jau toks įkandamas ir kenkia šeimos biudžetui.

Tai viena iš priežasčių kodėl dauguma žvejų buriasi į klubus ir pradeda savo sportinės žūklės karjerą nuo klubinių varžybų. Kelionių kaštai būna žymiai mažesni nes dažniausiai telkiniai pasitelkiami netoli klubo vietovių, arba vykstant į tolimesnę kelionę galima susikooperuoti su klubiečiais. Varžybos taip pat dažniausiai būna vienos dienos, tad nebėra nakvynės poreikio. Aišku prizai tokiose varžybose būna menki ir dažniausiai toks renginys tai tiesiog draugiškas mačas, kur garbė ir pasitenkinimas laimėjus yra žymiai svarbesni už kažkokią materialinę naudą. Bet ir tokiu atveju motyvacija ir noras laimėti pas gerą sportininką turi būti aukščiausiame lygyje, lyg jis dalyvauti šalies čempionate.

Iš tikrųjų pastaruoju metu ir sportininkų mėgėjų klubuose lygis sparčiai auga, kadangi tobulėja įranga, gausu informacijos pasirinkimo kur žūklės ekspertai dalinasi savo patirtimi apie konkrečius žūklės būdus bei taktiką. Dėka mėgėjų sportininkų tobulėjimo, tobulėja ir rimtos varžybos bei čempionatai, pasipildo perspektyviais sportininkais ateinančiais iš klubinio lygio. Sportinė žūklė visame pasaulyje yra pergyvenusi įvairiausių laikotarpių. Buvo laikai kai vandens telkiniai buvo švaresni, juose buvo daug žuvies, žvejams nereikėjo nei stebuklingų masalų ar jaukų, užtekdavo tik sėkmingai ištraukti burtus pasirenkant sektorių. Buvo laikai kai telkiniai dėl pramonės vystymosi tapo stipriai užteršti ir žuvies kiekis juose tapo kritiškas. Tuomet sportininkai privalėjo ieškoti įvairių gudrybių, tobulinti savo metodus kad sugebėtų suvilioti žuvis aplenkiant konkurentus. Nors laimikių gausa varžybose tokiais laikais stipriai krito, bet sportininkų lygis labai pakilo ir tuomet pasimatė tendencija kad daugumoje varžybų tarp lyderių vis kartojasi tų pačių sportininkų pavardės. Kitaip tariant – top klasės žvejai sportininkai sugebantys pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis pasiekti gerų rezultatų, leidžiančių užimti jiems aukštas vietas.

Pradedančiajam žvejui sportininkui labai svarbu tinkamai įvertinti savo lygmenį, kuriame jis galėtų jaustis pakankamai komfortiškai ir kur konkurentai turėtų su juo skaitytis. Tarkime jei savo klube jau nuolatos patenki į top trejetuką, verta pradėti dairytis į kiek rimtesnes varžybas su gausesne konkurencija, tačiau tebevykstančias gerai pažįstamuose telkiniuose kur nors netoli namų. Kai tokiose varžybose pradedi gaudyti pakankamai stabiliai, galima žiūrėti dar toliau ir pradėti dairytis įvairių varžybų kurios vyksta panašiuose telkiniuose arba panašiomis sąlygomis, kurios yra įprastos žvejui. T.y. kur galima išnaudoti savo stipriąsias puses. Na o kai norima žengti dar toliau – tuomet jau reikiaa gerai įvertinti ir įvardinti savo silpnybes. Tarkime, vieni nėra gaudę sudurtine meškere, kitiems nesiseka tolimi metimai su wagler tipo plūdėmis, kiti nevaldo feeder tipo įrankių ir t.t. Įvardinus savo silpnybes, reikia susikoncentruoti ties jomis ir treniruotis tol, kol silpnybės netaps stiprybėmis.

Dažniausiai pasitaikanti žūklės varžybų trukmė yra penkios valandos. Bet sportininkas turi įdėti kur kas daugiau laiko, kad tinkamai pasirodyti šiuo trumpu varžybų laikotarpiu. Prieš pradedant treniruotes varžybiniame telkinyje, ypač jei tai nėra telkinys kuriame žvejys yra gaudęs anksčiau, jam reikia surinkti daugybę informacijos apie telkinio ypatybes, apie vietas kur būna varžybų sektoriai, apie telkinyje vyraujančias žuvis, sėkmingus žūklės metodus, jaukus, masalus ir kt. Informacijos šaltiniai gali būti patys įvairiausi – spauda, ankstesnių varžybų rezultatų analizė, bendravimas su kitais varžybų dalyviais ar vietiniais žvejais. Savaitę prieš varžybas daug laiko skiriama jaukų ir masalų paruošimui. Ankstesniais laikais dauguma varžybų nuolatinių lyderių gyvus masalus augindavo patys, kad nuolat turėtų šviežių masalų atsargą ir šiek tiek sumažintų išlaidas. Bet aišku, gerai pasirinkus tiekėjus, dabar nesunku įsigyti kokybiškų ir šviežių masalų varžyboms. Mėgėjas sportininkas turėtų irgi labai rūpestingai atlikti pasiruošimą, norint kad sėkmė varžybose nebūtų atsitiktinė. Nusipirkus iš anksto musės lervų nereikia tingėti jas prasijoti, nuriebalinti (įdedant sėlenų ar kukurūzų miltų), atskirti nebegyvas lervas. Tai taip pat padeda pašalinti negerą kvapą nuo lervų. Ir tai yra svarbu kai norima lervas nudažyti kokia nors spalva, kadangi dažai neįsigeria jeigu lervos yra riebaluotos. Kad to pasiekti, gali tekti keletą kartų pakeisti sėlenas ar kukurūzų miltus.

Anglų sportininkai, jeigu jiems kildavo bent menkiausių abejonių kad jų tiekėjas gali laiku nepateikti arba pateikti nekokybiškų kokonų (vadinamųjų „kasterių“) - be problemų mokėdavo pasigaminti jų patys. Vėliau straipsniuose aprašysiu šią procedūrą, kadangi Shakespeare Superteam komandos sportininkai knygose atskleidė visas masalų paruošimo paslaptis. Tais laikais vedantieji sportininkai kasterius ruošdavosi patys, taip užsitikrindami kad atėjus varžyboms turės reikiamos kokybės masalų, bei reikiamą jų kiekį. Bet aišku, tai reikšdavo kad reikėdavo pirkti dideliais kiekiais musės lervas, arba augintis patiems ir jas. Šiuo atveju reikalingi tolerantiški kaimynai, nes ne visiems gali būti priimtini kvapais iš kaimynystėje esančio mini masalų fabrikėlio :)

Įrankių paruošimas yra lygiai toks pats svarbus kaip ir masalų ar jaukų paruošimas. Įrankius reikėtų atidžiai patikrinti ar jie nėra pažeisti, arba per daug nusidėvėję. Visuomet reikia tikrinti ar yra pakankamas kiekis smulkiųjų reikmenų, kurių atsargos greitai senka – kabliukų, svarelių, suktukų, visokių stabdžiukų, silikoninių žiedelių ir kt. Valus reikia reguliariai tikrinti ir atnaujinti, rites kiekvieną sezoną išsivalyti, galima nunešti meistrams profilaktikai. Nereikia pamiršti tikrinti ir meškerių žiedelių, ritės valo vediklių, kadangi nepastebėjus jų susidėvėjimo gali būti pažeidinėjamas valas ir tai gresia dideliais nemalonumais varžybose. Kalbant apie pažeidimus, tai dar vienas svarbus aksesuaras kurį reikia tikrinti ar neatsiradę pažeidimų – tai tinklelis žuvims. Nepastebėjus prasitrynusio tinklo ties lankeliais ar atsiradusių skylių, varžybose galima prarasti sunkiai uždirbtą laimikį. Įvairias smulkmenas geriausia laikyti patogiose dėžutėse, tvarkingai išrūšiuotas, tada labai patogu sekti jų išteklius ir pastebėti mažėjančias atskirų reikmenų atsargas. Įpratus reguliariai tikrinti ir prižiūrėti savo įrankius, varžybose išvengsite daugelio galimų nemalonumų.

Taigi akivaizdu, kad norint sėkmingai varžytis sportinės žūklės varžybose, reikalingas tikrai didelis pasiryžimas ir atsidavimas. Ir jei pats žvejys bei jo artimieji nėra pasiruošę tokioms finansinėms aukoms bei laiko sąnaudoms, tai gal apie dalyvavimą rimtesnėse varžybose nereikėtų galvoti. Niekas negali tiksliai atsakyti ko reikia kad tapti top klasės žveju sportininku. Dauguma tokiais gimsta o ne tampa. Kad sužinoti savo galimybių ribas, tikrai nepakenks įsiklausyti į patyrusių Shakespeare Superteam komandos sportininkų patarimus, žinias, kurias pabandysiu perteikti vėlesniuose sekančiuose straipsniuose pagal perskaitytą literatūrą. Kai pats ėmiau skaityt šią knygos dalį su mintimis apie sportinę žūklę, tai pasirodė kaip sausa tekstinė informacija. Bet susikaupus ir atidžiai perskaičius išdėstytas mintis, matau kad sportinės žūklės supratimas, aprašytas praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, ne mažiau aktualus ir tinkamas šiai dienai.

Bus daugiau...