Tęsiu šimtmečio senumo knygos apie žūklę „Fine Angling for Coarse Fish“ apžvalgą. Konkrečiau - jos skyrių, skirtą kuojų žūklei, kurio autorius žymus tų laikų žvejys Edward Ensom „Faddist“. Šį kartą apžvelgsime kuojų žūklei skirtus įrankius.
Šiek tiek bendrų pastabų apie kuojų žūklės įrankius
Pradžiai noriu perteikti šiek tiek įžvalgų nuo straipsnio autoriaus, kurios įrodo kad prieš beveik šimtą metų jau buvo žvejų, turėjusių požiūrį į žūklę praktiškai identišką tam, ką ir dabar propaguoja žymūs žvejai sportininkai. Labai gerai tą pademonstruoja ši straipsnio autoriaus citata:
„Visada verta skirti didelį dėmesį žvejybos įrankių pasirinkimui. Malonumas, kurį suteikia žvejyba, nemaža dalimi priklauso nuo naudojamų įrankių, todėl kiekvienas meškeriotojas, o ypač kuojų žvejys, turėtų stengtis naudoti kuo lengvesnę ir subtilesnę įrangą, kiek tai praktiškai įmanoma. Visa likusi įrangos dalis taip pat turėtų būti kuo jautresnė, tačiau visada pritaikyta konkrečiam vandens telkiniui ir pasirinktai žvejybos technikai, kad žuvis turėtų tokią galimybę ištrūkti, kokios pageidautų kiekvienas tikras sportiškos žūklės šalininkas.“
Šie žodžiai akivaizdžiai įrodo kad jau prieš šimtmetį žvejams buvo nesvetimas ir populiarinamas terminas „sportiška žūklė“. Kad jau tada žvejai suprato, kad subtili ir jautri įranga leidžia žvejui patirti didesnį malonumą proceso metu, taip pat suteikia daugiau šansų žuviai turėti lygiavertę kovą. Tačiau įrangos jautrumas turi būti protingai suderintas su konkrečiomis žūklės sąlygomis. Patyręs kuojų žvejys nuolat eksperimentuoja, kol atranda pačią subtiliausią įrangą, tinkančią jo žvejybos būdui. Tai yra absoliučiai šiuolaikiškas požiūris. Būtent tokiais principais vadovaujasi ir mąsto šių dienų žvejai sportininkai ir mėgėjai, mėgstantys sportišką žūklę.
Toliau pateiksiu dar vieną citatą iš knygos, kur straipsnio autorius išdėsto savo požiūrį į žūklės įrankių pasirinkimas, ir jis absoliučiai sutampa su tuo, ką ir šiais laikais girdime iš patyrusių sportininkų, ką skaitome šiuolaikinių žurnalų straipsniuose:
Viena dažniausių pradedančiųjų klaidų – susižavėjimas gražiai atrodančiomis meškerėmis. Ryškiai nudažyta ar puošni meškerė nebūtinai pasižymi gera akcija. Jei trūksta patirties, verta pasitarti su labiau patyrusiu žveju ir pirkti įrangą iš gerą reputaciją turinčių gamintojų ar pardavėjų.
Be to, pirkdamas žūklės įrankius, meškeriotojas turėtų skirti didžiausią dėmesį tam, kad meškerė, ritė ir valas būtų tinkamai subalansuoti ir tarpusavyje suderinti. Gerai iš anksto apsispręsti, ar naudojama žūklės įranga bus lengva, vidutinė ar sunki, ir tuomet pasirūpinti, kad šios koncepcijos būtų nuosekliai laikomasi visame komplekte. Daugelis meškeriotojų sugadina savo galimybes ir sumažina žvejybos malonumą vien dėl to, kad į šį dalyką neatkreipia dėmesio.
Rūpinimasis savo įrankiais ir jų tvarkos palaikymas nėra lengvas uždavinys. Tačiau savaime suprantama, kad tai didina darbo efektyvumą, gerokai sumažina įrangos nusidėvėjimą bei dėvėjimąsi ir padeda išvengti daugelio žuvų praradimo. Žmogus, kuris šiuo požiūriu yra rūpestingas, gali ramia širdimi laukti būsimos žūklės. Rūpinimasis įrankiais yra vienas iš tų dalykų, kuriuos privalu daryti, tačiau kuriuos daugelis mūsų pernelyg dažnai paliekame nepadarytus.“
Stebina tai, kad ši beveik šimtmečio senumo mintis šiandien tapo vienu svarbiausių šiuolaikinės sportinės žūklės principų. Šiandien tai vadintume subalansuotos sistemos (balanced tackle) koncepcija. Keičiantis medžiagoms ir technologijoms, pats principas išliko nepakitęs – meškerė, ritė, valas ir visa likusi įranga turi veikti kaip viena darniai suderinta sistema.
Apie meškerykočius kuojų žūklei
Surantama, kad prieš beveik šimtą metų meškerykočiai tikrai negalėjo būti tokios kokybės, kokius turime šiandien. Juk buvo neatrasti nei stiklo, nei anglies pluoštai, nei kitos technologijos kurios naudojamos žūklės įrankių gamyboje šiais laikais.
Tuometiniai meškerykočiai kuojų žūklei buvo gaminami iš įvairios medienos, iš įvairių jos rūšių. Tarkime iš skaldyto bambuko buvo gaminami brangūs, lengvi ir beveik nelūžtantys kotai. Būdavo įvairūs kombinuoti variantai (pvz. - viršūnėlė iš klijuoto skaldyto bambuko, o kitos dalys iš kokios nors pigesnės medžio rūšies). Būdavo ir visokių kombinuotų kotų, su keičiamomis viršūnėmis, tinkantys įvairiems žūklės būdams.
Kažkodėl straipsnio autorius akcentuoja, kad pats kotas turėtų būti tamsiai žalios arba tamsiai rudos spalvos, ir svarbiausia – be jokio blizgesio. Įdomu su kuo susijęs šis teiginys, galbūt buvo manoma kad blizgantys kotai gali baidyti žuvis?
Įdomu tai kad jau tais laikais žvejais suprato kad meškerykočio žiedeliai turi būti pakankamai atitraukti nuo blanko. Nes ir šiuolaikiniams match tipo meškerykočiams taikomas šis reikalavimas, kad per lietų valas neliptų prie blanko ir būtų galima kokybiškai užmesti.
Taip pat man labai imponuoja straipsnio autoriaus akcentuojami keli labai svarbūs dalykai - meškerykočio greita akcija, kuo lengvesnis meškerykočio svoris, kokybiška meškerykočio priežiūra. Lygiai tokius pačius patarimus apie kuojoms skirtų meškerykočių pasirinkimą galima rasti ir šiuolaikiniuose informacijos šaltiniuose – žurnaluose, internetiniuose straipsniuose, knygose, TV laidose. Pacituosiu pažodžiui autoriaus teiginius:
Koto svoris taip pat svarbus – kuo jis lengvesnis (žinoma, neaukojant tvirtumo), tuo patogesnė ir tikslesnė bus žvejyba. Džiugu, kad vis daugiau gamintojų kataloguose nurodo meškerykočių svorį.
Geras kotas ilgainiui tampa tikru savo šeimininko draugu, todėl nusipelno priežiūros. Po kiekvienos žūklės jį reikėtų nuvalyti, laikyti sausoje vietoje, o metalines movas retkarčiais lengvai sutepti, kad jos neprikeptų. Taip pat verta kas metus ar dvejus atnaujinti lako sluoksnį ir patikrinti žiedelių apvijas.“
Egzistuoja universalūs kombinuoti kotai su keičiamomis viršūnėmis ir kitomis dalimis, tinkantys įvairiems taikios žuvies žvejybos būdams. Jie turi savo privalumų, tačiau žvejys, kuris specializuojasi vienoje srityje, paprastai pirmenybę teikia būtent tam žvejybos būdui sukurtam meškerykočiui.
Apie rites
Kuojų žūklėje tais laikais buvo naudojamos inercinės apvalaus disko formos ritės. Vyresni žvejai turbūt dar atsimena tokias rites mūsuose naudotas sovietmečiu, vadintas „Nevskaja“ ir dažniausiai naudotas spiningaujant ar žvejojant dugninėmis. Rusiškos ritės buvo didelės, didelio diametro. Tuo tarpu angliškos kuojų gaudymui naudotos inercinės ritelės būdavo kur kas mažesnės, 3-4 colių (7.5 – 10 cm) diametro. Buvo ričių modelių su standžiais, buvo be stabdžių. Kai kurios turėdavo specialius lankelius valo apsaugai.
Įdomu tai, kad ir šiomis dienomis yra anglų fanatikų, mėgstančių žuvauti upėse palaidyne meškere būtent su tokiomis inercinėmis ritelėmis. Tai nėra kažkoks pigus šlamštas, tai labai preciziškai pagaminti ir brangūs įrankiai. Valas nuo tokios ritės plaukiant plūdei pasroviui vyniojasi pats, veikiamas vien tik plūdės svorio. Beje, ir tais laikais būdavo auksarankių meistrų, kurie pagamindavo rites taip tiksliai, kad jos irgi sukdavosi veikiant vien tik plūdės svoriui. Suprantama kad jos irgi nebuvo pigios. Taigi, praėjo beveik šimtas metų, o ši technologija vis dar tebenaudojama. Atsakingi žvejai brangias rites saugodavo, kruopščiai išdžiovindavo po žūklės, periodiškai sutepdavo.
Valai
Skaitant apie tuometinius valus ir pavadėlius yra nemažai painiavos ir susigaudyti gali pavykti ne iš karto. Tokių valų, kokius mes naudojame šiais laikais, dar nebūdavo. Sintetinės monofilamentinio valo gijos tais laikais dar nebuvo išrastos ir pati valo naudojimo/rišimo sistema iš esmės buvo labai panaši į tokią, kurią naudojo ir dabar naudoja žvejais muselininkai.
Ir tame nėra nieko keisto, nes anuometiniai plūdinės žūklės įrankiai ir jų naudojimo technika iš tikrųjų daug kuo panaši į muselinės meškerės.
Muselinėje meškerėje pagrindinis ritės užpildas yra vadinamasis “šniūras”, tai storas pintas valas, vos ne plona virvelė. Prie jo rišama trumpesnė specialaus muselinio valo atkarpa, kuri ir yra užmetama metimo metu, nes sudaro pagrindinį svorį metimui, kadangi plūdė ir svareliai nenaudojami. Prie muselinio valo rišamas konusinis pavadėlis (plonėjantis kabliuko link), kuris šiais laikais būna iš vientisos konusinio valo atkarpos, o senesniais laikais būdavo rišamas iš skirtingo storumo valo atkarpėlių. Prie konusinio valo rišamas trumpas pavadėlis, o jau prie jo rišamas kabliukas su musele. Trumpas pavadėlis gali būti nesunkiai keičiamas perrišant museles ar nutraukus jį, ir jis saugo nuo karpymo brangų konusinį valą.
Dabar paaiškinsiu kodėl trumpam nuklydau į muselinės meškerės peripetijas. Tais laikais kai buvo rašoma Parkerio knyga, jau buvo išdirbta technologija kurią naudojant iš šilkaverpių vikšrų būdavo išgaunama gana skaidri, vos ne permatoma, tvirta gija. Savotiškas senovinis monofilamentinio valo atitikmuo. Bet ši technologija būdavo labai sudėtinga ir brangi, ir ta gija būdavo išgaunama tik neilgomis atkarpomis. Jos buvo brangios, ir norint pasidaryti ilgesnę valo atkarpą – reikėdao ją rišti iš kelių trumpesnių atkarpų.
Savaime suprantama, toks brangus gaminys netinka kaip užpildas ritei. Nes užmetant, o ypač leidžiant plūdę pasroviui, valo iš ritės išleidžiama pakankamai nemažai. Todėl žvejai naudodavo tą patį principą kaip ir muselininkai – ant valo rišdavo storesnę šilko giją, savotišką šilkinę virvelę, kuri buvo lengviau ir paprasčiau gaunamas ir pigesnis gaminys, ir tokio šilkinio valo ant ritės jau būdavo vyniojama nuo 50 iki 100 jardų (jardas – apytikriai 0,91 m).
Žūklaujant buvo pageidautina kad šis šilkinis valas būtų plūdrus ir neskęstų, nes nuskendęs toks valas apsunkindavo pakirtimą. Tad pagrindinis šilko valas būdavo apdirbamas specialiomis impregnuojamomis ir plūdrumą didinančiomis priemonėmis, tarkime “Muciline”, “Cerolene”, “Linefloat” ir pan. Analogiškas priemones beje naudoja ir muselininkai.
Kitas momentas kuris įneša painiavos – tai angliška valų galios klasifikavimo sistema. Mums įprasta valą vertinti pagal jo storį milimetrais. Britiškoje sistemoje ir senais laikais ir dabar naudojama valo keliamosios galios sąvoka. Pvz. Parkerio knygoje kuojų žūklei rekomenduojama naudoti 4lb (keturių svarų) laikančios galios šilkinį valą. Mums ši sistema tikrai nėra patogi, plius dar ją apsunkina kad naudojami angliški svorio vienetai – svarai, uncijos. Dabar jau ir patys anglai, ypač sportininkai, sutinka kad europietiška valo storio klasifikavimo sistema patogesnė ir tikslesnė.
Tai jeigu bandyčiau Parkerio knygoje minėtą rekomendaciją kuojų žūklėje naudoti 4lb (apie 1,8 kg) laikančios galios pagrindinį valą paversti mums suprantama išraiška, t.y. mums įprastu monofilamentiniu valu – tai prilygtų rekomendacijai kuojų žūklėje naudoti 0,14 – 0,18 mm monofilamentinį valą, priklausomai nuo valo kokybės.
Knygos autoriaus laikais (XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje) 4 lb pagrindinis valas buvo laikomas gana storu ir galingu kuojų žvejybai. Šiais laikais, kai meškerykočiai yra tapę žymiai jautresni ir lankstesni, kuojų žūklėje jau dažniausiai rekomenduojama naudoti 2 -2,5 lb galios valus, kas prilygtų 0,10-0,12 mm šiuolaikiniam monofilamentiniam valui. Tačiau turint omenyje kad mano aprašomos knygos rekomendacijos yra šimtmečio senumo, kai buvo naudojami kur kas grubesni žūklės įrankiai, tokia rekomendacija yra labai logiška ir pagrįsta.
Pavadėliai
Kadangi šilkiniai valai buvo storesni, toks 4lb galios valas jau buvo pakankamai storas ir žuvims matomas, todėl prie jo būdavo rišami mano jau minėti skaidrūs ir tvirti pavadėliai iš šilkaverpių gijos (angl. – “gut cast”). Toliau straipsnyje šiuos pavadžius vadinsiu tiesiog – gija.
Gatavų šilkaverpių gijos pavadėlių būdavo galima įsigyti nuo vieno iki trijų jardų (atitinka maždaug 0,9 – 2,7 m) ilgio. Žvejams buvo labai svarbu, kad jie būtų pačios geriausios kokybės, skaidrūs ir idealiai apskriti. Geros kokybės gijos tarnaudavo ilgiau ir užtikrindavo sėkmingą žvejybą, pigios gijos dažnai būdavo nepatikimos ir žvejai greit nusivildavo tokiais gaminiais.
Šios gijos taip pat būdavo gaminamos skirtingų diametrų, bet jų klasifikavimui jau buvo naudojama kitokia sistema nei kad šilkiniams valams. Gijos buvo klasifikuojamos ne pagal laikančią galią, matuojant svorio matais (svarais ar uncijomis) – o žymint skaičiumi su iksu, pvz. 4x, 5x, 8x ar 9x. Tai istorinė (ir iki šiol muselinėje žvejyboje naudojama) gijos storio žymėjimo sistema. Kuo didesnis skaičius prie „X“, tuo valas yra plonesnis.
Tarkime Parkerio knygoje, straipsnyje apie kuojų ž9klę, teigiama kad ekspertas, žvejodamas ramiuose vandenyse, gali naudoti tokią ploną giją kaip 8x ar 9x, tačiau paprastai pakanka 4x arba 5x, o sraunesniam ar gilesniam vandeniui („heavy water“) – galbūt šiek tiek storesnės.
Tai reikia pabrėžti, kad 8x ar 9x tam laikmečiui buvo neįtikėtinai ploni, juvelyrinio tikslumo pavadėliai. Todėl bendrąja prasme šios šimtmečio senumo rekomedacijos savo esme visiškai atitinka mūsų laikų sportiškos žūklės suvokimą.
Kalbant apie tų laikų gijų kokybę, kai kurios gijos būdavo linkusios garbanotis. Todėl žvejai periodiškai turėdavo tokią giją tiesinti. Geriausias būdas ištiesinti šilkaverpių giją – ją kruopščiai išmirkyti, tvirtai suimti kairiąja ranka ir, sudrėkinus dešiniosios rankos nykštį bei smilių, stipriai, tolygiai ir lėtai kelis kartus perbraukti per pavadėlį. Jei spaudimas stiprus ir tolygus, gija visiškai išsitiesindavo.
Kuomet buvo išleista ši knyga, jau buvo naudojami šilkverpių gijos dirbtiniai pakaitalai (angl. „gut substitute“). Tai pigesnė alternatyva natūraliai šilkaverpių gijai, pradėta naudoti ieškant ilgesnių pavadėlių be mazgų. Dažniausiai tai būdavo „Japonijos šilkas“ (Japan gut) – specialiu vašku ar klijais apdirbtas šilko siūlas, arba ankstyvieji celiuliozės (viskozės) gaminiai. Jie buvo parduodami ilgomis atkarpomis, tačiau vandenyje greitai suminkštėdavo ir prarasdavo tvirtumą. Tačiau straipsnio autorius teigė kad gijos pakaitalai, kuriuos naudoja daugelis kuojų žvejų, yra visiškai tinkami naudoti ir labai pigūs. Tik naudojant šiuos pakaitalus, būtina itin kruopščiai ir saugiai užrišti mazgus.
Šiuolaikinio monofilamentinio valo atsiradimas buvo viena iš didžiųjų žūklės pramonės revoliucijų, po kurios aprašytoji valų sistema nustojo egzistuoti. Dabar tiesiog nusiperkame bet kurioje parduotuvėje mums reikiamo valo, net nesusimastydami kokius kryžiaus kelius turėdavo praeidinėti mūsų pirmtakai, norėdami kaip ir mes sportiškai ir rezultatyviai pažūklauti.
Kabliukai
Ši sritis nuo knygos parašymo laikų keitėsi nedaug. Jau tuo metu buvo žinomos dauguma populiarių kabliukų formų. Štai kaip rašo straipsnio autorius apie kabliukus kuojų žūklei:
„Naudodamas žinomų prekės ženklų kabliukus – Crystal, Model Perfect, Kirby, Limerick, Kendal, Sneck arba apvalaus išlenkimo (round bend) – žvejys tikrai nesuklys. Crystal ir Model Perfect formos kabliukai yra itin populiarūs. Tiesa, vieni žvejai ištikimi tik vienam modeliui, kiti – kitam. Crystal formos kabliukas tikriausiai surinktų daugumą balsų. Kalbant apie dydį, manau, kad 12-asis numeris būtų išrinktas pačiu naudingiausiu, universaliu modeliu“.
Plūdės
Plūdžių pasirinkimas jau tais laikais buvo pakankamai didelis. Dominavo savadarbės plūdės iš įvairių plunksnų smaigų. Būdavo naudojamos varnų, žasų, gulbių plunksnos. Kartais plunksnas atstodavo dygliakiaulių spygliai. Norint padidinti plūdės plūdrumą, ant plunksnos smaigo būdavo užmaunamas korpusas iš kamščio.
Štai iliustracija iš knygos originalo, atvaizduojanti populiarius plūdžių tipus. Joje parodyta plūdė iš varnos plunksnos (crowquill), slankiojančią plūdę žūklei Notingemo stiliumi, plūdes iš dygliakiaulės spyglių, su korpusu ar be jo (porcupine), žąsies plunksnos (goose quill), ir netgi plūdės iš plastikinių šiaudelių, šiuolaikinių skaidraus plastiko vaglerių prototipės (celluloid floats).
Taip pat jau tais laikais būdavo gaminamos specialios plūdės naktinei žūklei, arba pasunkintos (self-cocking floats) plūdės kurios buvo šiuolaikinių pasunkintų wagler plūdžių pirmtakės. Dideliems gyliams būdavo naudojamos slankiojančios plūdės (slider floats) ir gylio fiksatoriai.
Beje, žūklavietės gylis būdavo nustatomas ant kabliuko pritvirtinus specialius gylmačius, kurie beveik nesiskiria nuo dabar naudojamų – pridedu iliustraciją iš knygos.
Taigi akivaizdu kad tais laikais žvejų plūdininkų technika buvo pakankamai pažengusi ir labai nedaug tepakitusi naudojama sėkmingai ir šiais laikais, tiek mėgėjų tiek sportininkų žūklėje. Angliškasis žūklės plūdine meškere stilius nuo tų laikų keitėsi tikrai nedaug, tobulėjo tik patys įrankiai ir medžiagos iš kurių jie gaminami.
Kita įranga
Toliau knygoje aprašoma kita žvejų naudojama įranga, kurią lygiai taip pat sėkmingai naudoja ir šiuolaikiniai žvejai.
Graibštai – juos knygos autorius rekomendavo naudoti su kuo ilgesne rankena bei talpesniu tinkleliu.
Tinkleliai žuviai laikyti – neatsiejamas ir mūsų laiku žvejų, ypač sportininkų, atributas. Autorius labai gražiai aprašo jų naudojimą, negaliu susilaikyti jo nepacitavęs:
”Šiais laikais supratingi žvejai visada pasirūpina su savimi turėti tinklelį žuviai laikyti. Į jį sudedamos sugautos žuvys, o baigus žvejybą tos, kurios nereikalingos, paleidžiamos atgal į vandenį visiškai nenukentėjusios. Kiek tai susiję su mažesnėmis nei leistina (nemėgėjiškomis) žuvimis, jas reikėtų iškart paleisti atgal į vandenį. Laikomos tinklelyje jos rizikuoja apsidaužyti, jei tik neatsitiks kas nors blogesnio“.
Meškerių stovai – lygiai toks pats reikalingas atributas kaip ir šiais laikais. Knygoje iliustruojami du populiarūs tais laikais meškerių stovų modeliai. Juokinga, bet ir dabar žvejų parduotuvėse galima rasti labai panašių modelių, nors tiesą sakant mūsų laikais populiaresni elementarūs kuoliukai arba trikojai stovai ant kurių galima prisukti norimos formos laikiklį.
Žvejybiniai krepšiai – būtini atributai žūklės įrankiams, jaukams ar sugautam laimikiui neštis. Lygiai taip pat kaip ir dabartiniais laikais. O ypač norėčiau paminėti įdomius to laikmečio krepšius-dėžes. Tai medinio pagrindo, kartais pintos su mediniu karkasu dėžės, kurios būdavo apie 60 cm aukščio, jose kartais būdavo įrengti skyreliai smulkiems įrankiais, ir jos kartu atlikdavo sėdynės funkciją. Taigi jos buvo ne kas kita, kaip šiuolaikinių žvejybinių platformų pirmtakės.
Kėdutės – kas nenaudodavo aukščiau aprašytų dėžių, rinkdavosi įvairias kitas sėdynes. Tarkime turistines kėdutes, arba įvairias metalinių sulankstomų konstrukcijų kėdutes su medžiaginėmis sėdynėmis. Lygiai tą pati ir dabar renkasi paprasti žvejai mėgėjai.
Įvairūs kiti reikmenys, kurie mažai pakitusiomis formomis naudojami ir šiuolaikinėje žūklėje:
- Plūdžių fiksatoriai,
- Kabliuko išėmikliai (ekstraktoriai),
- Gylmačiai su kamštiniu įdėklu apačioje,
- Dėžutės su erforuotais dangteliais jaukams bei masalams,
- Žirklutės, peiliai, svarstyklės ar liniuotės žuvims matuoti, svareliai dugninei žūklei, tepalas valo plūdrumui pagerinti ir kt.
Pabaigai tiesiog pacituosiu gražią autoriaus mintį:
„Idealios ekipiruotės komplektavimas neplėšrių žuvų žvejybai yra ilgas ir labai įdomus darbas; idealios asmeniniu požiūriu – turiu omenyje ne tokios, kurią rekomenduoja kas nors kitas, bet tokios, su kuria jums pačiam patinka žvejoti ir su kuria galite pagauti žuvį“.
Iš viso to, ką perskaičiau šimtmečio senumo knygoje ir pabandžiau perteikti, akivaizdu kad tais laikais žvejai visiškai nebuvo kažkokie neišmanėliai ar skurdukai, o lygiai taip pat kaip ir mes – norėjo ir mokėjo žūklauti gražiai ir techniškai, norėjo ir mokėjo atsakingai ir protingai komplekttuoti žūklės įrangą. Ir nors mus skiria beveik šimtas metų – savo potraukiu žūklei mes nesiskiriame absoliučiai niekuo.
Toliau nagrinėjant knygą pereisime prie jaukų bei masalų naudotų kuojų žūklei.
Bus daugiau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą