Pauzelė tarp varžybų, pagaliau galima savaitgalį pažvejoti savo malonumui. Turint omenyje kad sekančios varžybos nusimato Skirvytėje, kur tikėtina pagrindinis taikinys bus karšiai – būtų logiška ir savo mėgėjišką žūklę skirti karšiams. Vis kažkas panašaus į treniruotę gausis, nors ir kitokiomis sąlygomis. Todėl pasirenku Kauno marių aukštupį, kur darbo dieną (turiu pasiėmęs laisvadienį) tikėtina kad nereikės konkuruoti dėl laisvos vietelės.
Pasiruošimas
Įdomumo dėlei sugalvojau pasitarti dėl būsimos žūklės su DI 😀 Paprašiau kad patartų man kokiu principu maišyti jauką.
DI patarimas buvo:
- jauko bazę (50% jauko masės) daryti iš tamsaus, lipnaus ir sunkaus jauko, pritaikyto žūklei srovėje ar dideliame gylyje.
- apie 30% jauko masės daryti iš tamsesnio karšinio jauko, labiau skirto šaltesniam vandeniui.
- likusius 20% jauko masės daryti iš šviesaus saldaus grynai karšinio jauko.
- jauką maišant DI patarė nenaudoti jokių sirupų ar aromyčių, nebent sausų kvapų kuriais pasitikiu, neviršijant gamintojo rekomenduojamų kiekių, nes jie nekeičia jauko mechanikos ir nepermuša stipriai viso jauko kvapo.
- sudrėkinus jauką DI dar patarė primaišyti iki pusės jauko masės tamsaus ir lipnaus grunto (žemės).
Visai gan logiškai skambantis patarimas, tad nusprendžiau juo pasinaudoti. Mintyse jau sudėliojau galimą receptą iš Champion Feed produktų, tik kad peržiūrėjęs namuose turimus jaukų likučius, pastebėjau kad ne viską turiu atsivežęs iš savo jaukų sandėlio, o dėl kelių saujelių jauko tingisi į jį važiuoti.
Tad darau mišinį iš vakaro, iš to ką turiu namuose:
- jauko bazei paimu 1 kg Champion Feed Wonder Bronze
- turėjau juodo vokiško karšinio jauko pradarytą maišą, atsveriu lygiai 600 gr. Šis jaukas su padidintu biskvito miltų kiekiu, todėl yra sunkus ir lipnus, tinka srovei. Jis yra sūraus pagrindo. Stipriai tamsios, juodos spalvos, todėl tinkamas rudenį. Aromatas sunkiai apibūdinamas, neišsiskiria kažkoks konkretus kvapas. Žodžiu – tamsus, sunkus ir stambus karšinis jaukas.
- kaip karšinį skaniuką panaudoju 400 gramų vokiško saldaus ir šviesaus jauko, kuris yra smulkios ir aktyvios frakcijos. T.y. Pakankamai sportiškas mišinys. Jis prisaldintas konditeriniais miltais, bet specialiai neturi įdėtų papildomų kvapų, kad žvejys pats pasikvėpintų kaip jam reikia.
- Jauką pakvėpinau Champion Feed Rotaugen ir vanilės jaukais. T.y. Padariau miksą žolinio kvapo ir saldaus kvapo. Abiejų po pusę pakelio.
- na ir turėjau kaip tik 0.5 kg likučio juodos žemės, tiesa skirtos stovinčiam vandeniui.
Mišinys atrodė apetitiškai, drėkinti jį planavau ryte žūklavietėje. Kadangi jauko bazė Wonder Bronze ne visai upinis jaukas, o ir gruntas skirtas stovinčiam vandeniui – turėjau tokį įtarimą kad jauko mišinys gali būti reikiamos frakcijos ir sunkus, bet srovėje gali trūkti lipnumo. Dėl viso pikto įsimečiau į kibirą buteliuką Sensas Brasem sirupo. Sirupas ne tik saldina ir kvėpina jauką, bet ir papildomai duoda jam lipnumo.
Kalbant apie gyvus masalus – jokių stebuklų čia nėra. Iš anksto susiperku standartinį komplekčiuką – dzikų, pinkų, kasteriuko, matyliaus ir šiek tiek sliekų. Pinkas ir dzikus iš vakaro paskandinu, pasilikdamas tik žiupsnelį gyvų naudojimui ant kablio. Skandintos lervos man patinka, nes jas patogu ir karpyti, ir paduoti su jauku nekarpytas. Nelipa iš jauko per kibiro kraštus, nebėga iš masalų dėžučių.
Įrankiai likę mašinoje dar nuo praeitos žūklės Pažaislyje. Naudoju „distance“ tipo kotų komplektą, kur kotų užmetimo svorių ribos nuo 80 iki 150 gr. Apie montažo sistemas net nėra ką ir kalbėti. Mes sportininkai esame tiesiog priversti naudoti tik In-line sistemas, todėl ant visų kotų jos ir surištos. Tik pilnai pasibaigus varžybų sezonui galėsiu sau leisti pakvailioti su kilpomis ar paternosteriais.
Įsikūrimas
Išjudėjau iš namų apie 6:15, ir po septynių, jau pradėjus švisti, kaip ir planavau radau laisvos vietos šalia neseniai įsikūrusių žvejų. Į žūklę Kauno mariose visuomet vežuosi pedaną ir bridbačius, nes tai man padeda surasti vietą žvejybai, kuri netinkama žvejams mėgėjams dėl nepatogaus kranto, o man įsibridus kelis metrus ir įsikūrus ant pedano – žūklauti vienas smagumėlis.
Susimaišęs jauką pastebėjau kad mano įtarimai turėjo pagrindo, jaukas išties mažai lipnus. Tiesiog nesinori kad žvejojant dideliame gylyje dalis jauko išeitų iš šėryklos dar jai skęstant. Noriu kad mano jaukas būtų lipnesnis, ir jo išėjimą iš šėryklos galėčiau reguliuoti suspaudimu. O ir šėryklų pasirinkimas tuomet bus didesnis, nereikės rinkti vien uždarų modelių. Todėl dar padarau papildomą drėkinimą su Sensas sirupo ir vandens mišinuku ir pagaliau gaunu norimą jauko lipnumą.
Kol brinksta jaukas – standartiškai įsirengiu pedaną ir platformą su visais aksesuarais. Šiandien gaudau su lengva Aluflokk platforma, nes kaip minėjau visa įranga mašinoje buvo likusi nuo praėjusios žūklės Pažaislyje, kur naudoju kuo lengvesni ir minimalistinį įrangos komplektą.
Įsirengus darbo vieta – įprastas dugno skanavimas, gylio matavimas ir žūklės žemėlapio susidarymas.
Šį kartą pradėjau skanuoti ir matuoti gylį nuo 70-ies metrų atstumo, bet identifikavau sau vos porą įdomių taškų. Vienas ties 35-iais metrais, tai pati šlaito apačia. Kitas tolimesnis, ties 46-iais metrais, tai nedidelio pagilėjimo, tokios mini vagos, tolimesnio šlaituko viršus.
Startinį jaukinimą padarau įmesdamas po 4-ias šėryklas su skandintomis lervomis ir kasteriukais. Pradžiai įmetu į artimesnį tašką, po to į tolimesnį. Gaudyt ketinu pradėti nuo artimesnio taško, su mintim vėliau patikrinti tolimesnį.
Pradžiai pagrindinis tikslas – surasti žuvį. T.y. sulaukti pirmų kibimų, kad įsitikinti kad radau kur laikosi žuvys, o tada jau galima bandyti nukraudinėti joms gausesnį stalą, paeksperimentuoti su masalais ir gyvų priedų pateikimu.
Ieškant karšių laikymosi vietų, labai svarbu stebėti ir kaimynus. Jei pamatai kad kaimynai pradeda traukti karšius iš konkretaus atstumo, tai nebėr ko laukti ir pačiam spėlioti ir tikrinti visų savo taškų – iš karto irgi bandai orientuotis į reikimą atstumą.
Bet šį kartą kol aš įsikūrinėjau, kaimynai mačiau kad iš artimesnės distancijos pagavo tik keletą mažų plakiukų. Tai daug informacijos nesuteikė, tad teko žūklę pradėti pagal savo planą – nuo artimiausio taško, ir bandyti situaciją aiškintis pačiam.
Žūklės eiga
Keli smulkūs plakiukai greitai atsiliepė ir man. Taip pat papuolė pora gražių kuojų. Dar vėliau pradėjo siautėti pūgžliai. Nebepadėjo jokie triukai, nei skirtingos gyvų masalų kombinacijos (pūgžliai griebė viską), nei pavadžių ploninimai ar storinimai, ilginimai ar trumpinimai, kabliukų didinimai ar mažinimai. Išvis išėmus iš jauko gyvus ir ant kablio kabinant musės lervas, papuolė dar pora mažų plakiukų, bet tai ne tas scenarijaus ko tikėjausi.
Tuo pačiu srovė sunešė prieš mane plačią vandens mini žolių juostą, kuri kaip kilimas nuklojo vandenį, ir žūklauti 35-ų metrų atstumu tapo tiesiog nepatogu. Nes skęsdamas valas apsinešdavo tais maurais, kurie trukdė matyti kibimą ir traukti žuvį.
Žodžiu, iš artimo taško nieko gero. Teko kraustytis į tolimesnį tašką. Iš karto užsirišau 0.10 mm pavadėlį, kad pradėti paiešką jautresniu įrankiu, tikintis greitesnio atsiliepimo. Meškerę pasistačiau pakėlęs kampu aukštai, kad valo įėjimo į vandenį taškas jau būtų toliau už tos vandenžolių juostos.
Tolimame taške žuvis atsiliepė greitai – pora jau tikrai padorių kuojų ir rimtesnis plakis ir nedidelis karšis. Na ir tada pagaliau jau šovė didesnis jo brolukas, iš pažiūros kiek virš kilo. Ir per visą tą laiką nei vieno pūgžlio.
Apsisprendimas dėl žūklės pagrindinio taško kaip ir užbaigtas. Reiškia 46 metrus reikia daryti pagrindiniu atstumu ir pradėti krauti padoresnį stalą karšiams.
Planas pasiteisino ir toliau jau galima buvo pildyti sietelio turinį tęsiant žūklę viename taške. Tiesa, ne viskas vyko vien tik sklandžiai. Dienos metu ne vieną kartą keitėsi žūklės sąlygos dėl elektrinės darbo ar dėl vėjo, kas tikrai įtakodavo kibimą. Ir reikėdavo operatyviai pasikoreguoti gaudymo taktiką, kad kibimai atsinaujintų ir tęstųsi toliau.
Apie tokį sąlygų besikeitinėjimą ir prisitaikymą prie jų aprašysiu kiek žemiau.
Šiaip žūklė gavosi visai smagi, pakankamai derlinga, nors senų Kauno marių vilkų tokie rezultatai tikrai nenustebins.
Sugaudžiau per bene 5,5 valandos lygiai pusšimtį vertų kaunterio paspaudimo žuvų, iš kurių 19 karšių, o 31 tai stambios kuojos ir gražesni plakiai. Karšių kalibras nebuvo didelis, sakyčiau taip „iki kilo“. Tiesa, žuvys įmitusios ir kovoja tikrai agresyviai, ir pagal savo ilgį yra gerai uždėjusios masės.
Žodžiu, patyrusiems žvejams tai įprasta Kauno marių žūklė. Būna žymiai geresnių rezultatų, būna ir prastesnių dienų.
Rašau apie savo žūkles dienoraščio forma ne dėl pasigyrimo, o tam kad užfiksuočiau, kaip ką dariau ir kokie buvo rezultatai, kad ateityje planuojant žūkles ar dalyvavimą varžybose, šie dienoraščio istorijos įrašai leistų man geriau pasiruošti konkrečiam metų laikui ir konkrečiam telkiniui.
Tai tiesiog papildomas informacijos šaltinis man pačiam, nes kai tiek daug žvejybų per metus, tikrai neatsiminsi visko, ką jose darei ir kaip ruošeisi. Na ir jeigu mano istorijos padės jaunesniems kolegoms ar pradedantiems žvejams – tai man dar didesnis atpildas.
Keletas įžvalgų
Ir čia norėčiau pasidalinti keliomis savo įžvalgomis apie žūklę Kauno mariose, kai žūklės sąlygos per dieną pasikeičia daugybę kartų. Patyrusiems žvejams čia nebus jokia naujiena, pradedantiesiems tai gali būti vertingi patarimai kaip išvengti klaidų. Beje, toks žūklės sąlygų keitinėjimasis būdingas ne tik Kauno marioms, kur jį labiausiai sąlygoja elektrinių darbas, bet ir Nemuno žemupyje. Žemupyje panašų efektą dažniausiai sukelia oro sąlygos – vėjas, kritulių kiekis ir pan.
Taigi, į ką verta atkreipti dėmesį žūklaujant Kauno mariose:
A) vandens lygis.
Vandens lygis čia keičiasi tiesiog akyse dėl hidroelektrinių veiklos – tiek Kruonio, tiek Kauno HES. Paprasta iliustracija iš mano aprašomos žūklės – kai įsirenginėjau darbo vietą, pedanas buvo iškilęs per sprindį virš vandens. Įpusėjus žūklei, žiūriu kad šalia srovėje jau plaukia mano kibiras su atsarginiais reikmenimis (jis buvo padėtas ant pedano po platformos sėdyne), gerai kad spėjau laiku pagauti graibštu :) Žūklei baigiantis – mano pedanas jau buvo apie sprindį po vandeniu.
Tai šiuo atveju vanduo sukilo. O būna ir atvirkštinių atvejų, kai pedaną pasistatai su lyg vandens paviršiumi, o vėliau pamatai kad jau sėdi gerokai virš vandens.
Šie vandens lygio staigūs svyravimai tikrai įtakoja kibimą. Gali būti kad žuvys kaip tik pradės geriau kibti, o gali būti kad gerai užkurtame taške kibimas staiga liaujasi.
Todėl žūklaujant reikia nepatingėti ir laikas nuo laiko pažiūrėti ar nepasikeitė vandens lygis. Jeigu tarkime sėkmingai gaudant taške kibimai staiga liaujasi, tai nebūtinai reiškia kad taške atsitiko kažkas blogai ir jį reikia keisti. Jei tai sutapo su staigiu vandens lygio pokyčiu, kartais tenka tiesiog išlaukti kol vandens lygis stabilizuosis, ir žuvų kibimas atsinaujina. Bet per tą laiką geriau ir toliau pakrauti stalą periodiškai jaukinant, negu pradėt blaškytis po taškus, panikuoti ir pridaryti kokių nesąmonių.
Taip pat tokius vandens lygio pokyčius reikia turėti įsirenginėjant žūklės darbo vietą. Statant pedaną geriau jį statyti kiek aukščiau vandens lygio. Kas gaudo nuo kėdučių, reikia atsargiau statyti jas, nesispausti prie pat vandens krašto, pasilikti šiokį tokį rezervą. Nes gali žūklės pradžioje įsikūręs sausai, po poros valandų jau sėdėti vandenyje. O darbo vietos koregavimas žūklės metu ne pats geriausias užsiėmimas.
Taip pat ir atsarginius daiktus geriau nedėti palei pat vandens kraštą, o kiek aukščiau.
B) Bangavimas
Kauno mariose bangavimo įtaka kibimui gal ir nebūna labai reikšminga, bet žūklės patogumui net labai. Bet kokiu metų laiku ar bet kokiomis oro sąlygomis momentinį bangavimą sukelia nuolat zujančios motorinės plaukiojimo priemonės – kateriai, vandens motociklai, pripučiamos valtys ir visokie pramoginiai laivai. Kai kurie jų sukelia gana nemažas bangas, todėl kaip ir minėjau aukščiau – geriau pedaną statyti šiek tiek aukščiau virš vandens linijas. Ant kranto atsarginius daiktus reikia laikyti toliau nuo vandens, kad bangos jų neapsemtų. Žvejo kėdutes geriau įsirenginėti irgi su rezervu, kad bangos neaplietų žvejo darbo vietos.
Taip pat didelį bangavimą sukelia stiprus vėjas. Vienas dalykas kai atvykus į žūklavietę bangavimas jau yra nuo ryto ir savo žūklė vietą jau įsikūrinėji atsižvelgdamas į jį. Bet dažnai vėjo kryptis nebūna stabili ir keičiasi dienos bėgyje, ir bangavimas gali atsirasti jau žūklės metu. Todėl reikia nepatingėti planuojant žvejybą panagrinėti orų prognozių, pasitikrinti vėjo kryptį ir stiprumą.
Ne kartą esu matęs ir pats patyręs, kaip varžybų metu pasikeičia vėjo kryptis ir atsiranda bangavimas vos ne kaip jūroje ir tada žvejai kurie buvo įsikūrę su pedanais giliau vandenyje būna kiekvienos angos užliejami vos ne iki sėdynės. Menkas malonumas taip sėdėti, sakau iš savo patirties :)
Taip pat atskirais atvejais mažiau stabilų pedaną su platforma bangos gali net ir išversti. Ar bent jau išjudinti tai tikrai, dėl ko pedano kojos ir platforma netenka stabilumo ir žvejas gali išsitėkšti į vandenį.
C) Srovės stiprumas ir kryptis
Kauno mariose, labiausiai dėl Kruonio HAE poveikio, staiga gali pasikeisti ne tik vandens lygis, bet ir srovės stiprumas, o kartais net ir jos kryptis.
Pvz. mano šioje aprašytoje žūklėje, žvejybą pradėjau 45 gramų svorio windows šėrykla gaudant 35 metrų atstume. Tokio svorio užteko.
Perėjus gaudyti į 46 metrų distanciją, gaudžiau 60 gramų svorio windows šėryklėle. Kurį laiką buvo gerai. Vėliau pastebėjau kad šėryklą srovė kiek paneša dešiniau. Tai nebuvo labai stiprus nunešimas, bet faktas kad šėryklą ištraukdavo iš taško ir kibimą kaip ranka nuėmė.
Užsidėjau 70 gramų šėryklą, pagerėjo, bet neilgam. Vėl pastebėjau kad srovė paneša šėryklą ir tada kibimai liaujasi.
Užsidėjau 80 gramų. Kurį laiką buvo gerai. Bet tada ne tik kad pastiprėjo srovė, bet pradėjo nešti tolumoj visokias žoles ir šiukšles, kurios užsikabindavo už valo sudarydamos papildomą apkrovą. Todėl gal srovę būtų laikiusi ir lengvesnė šėrykla, bet kai ant valo prisideda girlianda žolių, apkrova valui sustiprėja ir šėrykla ištraukiama iš žūklės taško.
Teko dėtis ir 100 gramų šėryklą, o per patį piką kai srovė ir žolių nešimas buvo stipriausi – net 120 gramų šėryklą. Tokio svorio šėrykla jau laikėsi dugne stabiliai, išlaikydama ir visas tas žolių girliandas. Ir vos tik šėrykla tapo stacionari – iš karto vėl atsinaujino kibimai.
Vėliau srovės stiprumui silpnėjant, jau galėjau palaipsniui pereidinėti atbuline tvarka prie 100 gramų šėryklos, tada prie 80 ir pabaigiau su 70 gramų.
Jau senokai pastebėjau tokią tendenciją, gaudant upėse, kad kartais žuvims reikalingas būtent stacionarus masalas, kad šėrykla laikytųsi kaip įkalta. Todėl tokiais atvejais jau geriau aukoti žūklės komfortą ir pasiimti kiek per sunkią šėryklą, negu per lengvą. Kartais tai turi reikšmingos įtakos žuvies kibimui, arba kimbančios žuvies kalibrui.
Važiuojant žvejoti į tokius telkinius, visada verta įsimesti nors vieną ar dvi sunkesnes šėryklas. Pvz. šioje žūklėje mano kaimynai neturėjo sunkesnių kaip 70 gramų šėryklų, dėl ko tam tikru momentu jiems buvo sunkiau prisitaikyti prie žūklės sąlygų.
Žūklei Kauno mariose labai gerai tinka berods ukrainiečių gamybos šėryklėlės, vadinamos „bačkutės“ arba „šulinukai“, kurios gaminamos net iki 100 gramų svorio. Dideli svoriai naudingi ne tik srovei laikyti, bet ir greičiau skęsta žvejojant dideliame gylyje. Jų tūris labai universalus, nei itin mažas, nei per daug didelis. Sviedžiasi gerai, turi nedidelius plastikinius sparnelius ir gerai kyla traukiamos. Jas pirkausi Vilniuje On Hook parduotuvėje.
O štai tuo metu, kai reikėjo gaudyti net 120 gramų šėrykla – labai pravertė ir gerai pasirodė štai toks srovinis Korum windows'as:
Šias šėryklas siunčiausi iš lenkų "Drapiežnik" parduotuvės. Jos gaminamos 150, 120 ir dar poros lengvesnių svorių. Būtinai išbandysiu šias šėryklas ir Skirvytėje ar kitose žūklės vietose srovėje. Ne daug yra rinkoje uždarų srovinių šėryklų, dažniausiai įprastas vielines šėryklas vyniojame su izoliacine juosta.
Tai tiek šiam kartui. Jau visai netrukus laukia sekanti žūklė ir nauji įrašai dienoraštyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą