Ilgą laiką buvo manoma, kad mikrodžigas skirtas tik mažoms upėms, užutėkiams ar stovinčiam vandeniui. Prisipažinsiu, kad ir aš pats vadovavausi šiais stereotipais. Ir nors esu bandęs spiningauti mikrodžigu Neryje, kartais ir sulaukęs visai įdomių ir netikėtų laimikių, bet pilnai šis metodas upėse man taip ir neprilipo. Tad pagrindinis mano upinis spiningavimo ginklas yra nedideli vobleriai, po jų - sukriukės, galiausiai vartiklės, ir tik eilės gale - silikoniniai masalai.
Tačiau manau kad laikas atsikratyti stereotipų ir išeiti iš komforto zonos. Kitų žvejų praktika rodo, kad šis metodas gali būti labai rezultatyvus ir stipresnėje srovėje. Kartais būtent mikrodžigas leidžia pagauti žuvų tada, kai kiti žvejai lieka be laimikio. Be to, šis būdas neretai pateikia netikėtumų — užkimba ne tik smulkūs ešeriai, bet ir visai solidūs plėšrūnai. Ne vieno žinomo žvejo FB paskyroje matau jų sugautus gražius laimikius upėse, gaudant silikoniniais masalais naudojant mikrodžigo techniką - stambius šapalus, ešerius, lydekas.
Todėl vartant savo žurnalų archyvus susidomėjau vieno autoriaus straipsniu apie spiningavimą mikrodžigu srovėje. Straipsnyje pateiktas įžvalgas nutariau pertekti ir išsaugoti savame bloge, idant ir pats vėliau galėčiau pasinaudoti šia informacija.
Taigi, šiek tiek minčių apie žūklę mikrodžigu stiprioje srovėje - kur ieškoti žuvies?
Pats straipsnio autorius paprastai stengiasi ieškoti tiesių upių atkarpų, su gana tolygia srove, kur prie kranto gylis gana nedidelis, o maždaug 5-15 m atstumu prasideda šlaitas ir pagilėjimas. Rečiau renkasi upių vingius ar rėvas su stipria sūkuriuota srove, bet ir tokiose vietose galima tikėtis gražių laimikių. Iš pažiūros stipri srovė paviršiuje, nereiškia kad tokia pati ji ir po vandeniu. Stiprioje srovėje žuvims irgi netrūksta slėptuvių. Tai ir mini duobutės už didelių povandeninių riedulių, tai ir skersai upės besidriekiant terasėlė su pagilėjimu, kur palei dugną susidaro savotiška "užuovėja" nuo srovės. Tokios vietos - pati tikriausia srovinių žuvų "valgykla". Ten dažnai laikosi žuvis, laukdama maisto, kurį atneša vandens tėkmė. Panašios "užuovėjos" susidaro ir srovėje. žemiau vandens žolių sąžalynų. Laimikių čia galima tikėtis pačių įvairiausių.
Apie "kūlverstukus" ir masalus
Straipsnio autorius propaguoja jig sistemėle su ausytuoju svareliu, kitaip dar dažnai vadinamu "čeburaška". Radau netgi kad naudojamas dabar toks šios sistemos pavadinimas - "cheburashka rig", tad ir aš šią sistemą taip vadinsiu.
Srovei autorius rekomenduoja naudoti svarelius ne lengvesnius kaip 3 - 3,5 gramų svorio. Kabliukai naudojami Owner Slim Offset arba Owner 59 serijos kabliai. Kabliukų dydis priklauso nuo masalo dydžio. Autorius teigia, kad didelėse upėse visai nebūtina naudoti tik miniatiūrinius masalus. Bet efektyvų masalo dydį galima atrasti tik eksperimentuojant, ir ant 3,5 gramų galvakablio galima pritaisyti net 3 - 3,5 colių ilgio masalą.
Negalėčiau nei patvirtinti nei paneigti šio teiginio apie masalo dydį, tiesiog neturiu tiek daug patirties žūklėje silikoniniais masalais upėje. Kai gaudau vobleriais Neryje ar Šventojoje - universaliausiais laikau iki 5 cm ilgio masalus. Nors kartais žinomose vietose, kur tikiuosi rimtesnio laimikio, pabandau ir didesnius masalus - 7 ar net 10 cm. Manau kad gaudant silikoniniais masalais panaši tendencija irgi galiotų. Čia apskritai pritaikomas visiems žinomas teiginys - didelis masalas, didelei žuviai. Tik reikia suprasti, kad didinant masalą kimba didesnės žuvys, bet kibimų skaičius mažėja. Todėl ir reikia ieškoti optimalaus vidurkio, kurį ir smulkesnės žuvys atakuotų, ir praplaukiantis pro šalį "bonusas" nepraleistų.
Apie techniką
Pradedant žvejoti pirmiausia verta apgaudyti kranto liniją. Pirmieji metimai dažniausiai atliekami prieš srovę arba šiek tiek įstrižai, beveik lygiagrečiai krantui. Tokiu būdu, kai valas įtemptas, srovės veikiamas masalas prisispaudžia prie dugno ir natūraliai slenka dugnu. Viskas ko reikia - nestipriais timptelėjimais šokdinti masalą dugnu. Kartais apskrita galima leisti srovei vilkti masalą dugnu.
Vėliau reikia pro truputį metimus atlikti didinant kampą su krantu, metant vis giliau, kol galų gale metamai visiškai statmenai krantui. Šiuo atveju jau srovė masalą veikia kiek kitaip - įtempus valą, masalą jau šiek tiek kelia nuo dugno. Šiuo atveju galima svarelį naudoti ir sunkesnį - 4 gramų svorio. Taip ir užmetimo nuotolis šiek tiek padidės, bus metama toliau į vagą.
Galima kažkiek pažaisti ir su masalo animacija - naudoti dvigubus pašokdinimus arba klasikinį džigavimą, padarant 2-3 ritės apsisukimus ir pauzę.
Apie įrankius
Mikrodžigui skirtas spiningas turėtų būti jautrus ir pakankamai lankstus, kad būtų galima užfiksuoti net silpnus kibimus. Dažniausiai naudojami lengvos klasės mikrodžigui skirti kotai su jautria klijuota viršūne. Kas mėgsta - naudoja spiningus su tuščiavidurėmis viršūnėlėmis, vadinamomis "tubular". Tokiais kotais dažnai gaudo kaip universaliais, t.y. naudoja juos ir žūklei vobleriais.
Man asmeniškai džigavimui limpa tik kotai su klijuotomis viršūnėlėmis, vadinamomis "solid". Tokie kotai leidžia tiksliai valdyti masalą ir geriau jausti dugno reljefą. Japoniškų spiningų asortimente gausu tam skirtų modelių, netrūksta jų ir įvairiose biudžetinėse serijose. Šis spiningavimo būdas tikrai nėra iš super brangiųjų.
Valai, kaip įprasta džigavime, naudojami ploni pintukai. Plonais patogiau užmesti lengvus masalus, nes paprastai spiningai mikrojig'ui nebūna ilgi. Autoriui labiausiai prilipęs aštuongyslis pintukas, apie 0,08 mm storio. Aišku, dabar jau yra kokybiškų dar plonesnių valų, kuriuos mikrodžigui drąsiai galima naudoti, taigi galima rinktis i plonesnius.
Dar autorius rekomenduoja Berkley Nanofil valą, bet man asmeniškai jis neprilipo - kažkoks "dantų siūlas.
Taip pat labai rekomenduojama naudoti fluorkarboininį pavadėlį, kurio ilgis iki 1 metro. Taip siūlo ir mano skaityto straipsnio autorius, ir aš pats gaudydamas mikrodžigu taip darau. Fluorkarboninis pavadėlis atsparesnis ir abrazyviniam poveikiui. Pintas valas atkarpoje prie masalo, kur daugiausia kontakto su dugnu, dėvisi itin greitai.
Taip, užkibus lydekai pavadėlis greičiausia kad bus nutrauktas. Bet užsirišus kokį volframinį ar titaninį pavaduką - kibimų skaičius drastiškai sumažėja. Tai geriau rizikuot prarasti kokią lydekėlę, bet turėti daugiau kibimų ir smagesnę žūklę. Bent jau sau pasirinkau vadovautis tokiu principu.
Gumos, gumytės...
To mano skaityto straipsnio autorius teigia, kad geriausi silikoniniai masalai žūklei srovėje, tai įvairių vandens gyvių imitacijos - imituojantys įvairias lervas, vėžiagyvius, kirmėles, ar šiaip fantastinius padarus. Jis tokiai masalų grupei net sugalvojo taiklų pavadinimą - "kreatūra" :)
Keletas jo rekomenduojamų modelių: Hog (gamintojas - Reins), Hogy Hog, Rock Craw (gamintojas - Lucky John), Ribbed worm (gamintojas - Aiko). Dar geriau, jei masalai yra padidinto plūdrumo. Srovėje tokie masalai tiesiog patys dirba, užtenka tik šiek tiek papildomai pavirpinti meškerykotį.
Gerai tinka tokiai žūklei ir silikoninės kirmėlės, kaip pvz. Javastick (gamintojas - Imakatsu), Polaris (gamintojas - Crazy Fish). Su jais reikia dirbti atvirkščiai - animacija aktyvi, pauzės minimalios.
Kiti niuansai
Ką dar sakė straipsnio autorius, ir kur galiu šimtu procentų pritarti iš savos patirties - kad jeigu yra galimybė žūklauti srovėje iš valties, žvejo šansai labai stipriai padidėja. Net ir stiprioje srovėje galima patogiai užsiinkaruoti ir visokiausiais rakursais apgaudyti norimą ruožą. Žuvies varginimas ir ištraukimas gaunasi žymiai patogesnis.
Jeigu upėje yra vietų kur gylis didesnis negu 4 metrai - rekomenduojama naudoti dar šiek tiek sunkesnį, 5 gramų galvakablį. Norint sėkmingiau gaudyti "baltą" žuvį - masalą reikia mažinti, o galvakablį lengvint. Baltai žuviai tinka net ir avižėlės iš avižadrebio asortimento.
Apibendrinimas
Visada reikia turėti omenyje, kad mokinantis įvaldyti kažkokį naują žūklės metodą, įgūdžiai nesusiformuoja iš karto, ir sėkmė dažniausiai neateina iš karto. Todėl reikia turėti kantrybės. Teks pasimokinti ir animacijos, ir susitaikyti su dažnais masalų užsikabinimais. Srovė reikalauja daugiau kantrybės ir tikslumo, tačiau įvaldžius šią techniką ji gali tapti labai efektyvi.
Bet tikiu kad gerai pasitreniravus, mikrodžigas stiprioje srovėje bus universalus ir rezultatyvus žūklės būdas, leidžiantis sėkmingai žvejoti įvairiomis sąlygomis. O kad tuo įsitikinti, turėsiu vadovautis seniai žinoma taisykle - "geriausia teorija - tai praktika".
"Nei žvyno" visiems bandysiantiems šį žūklės būdą srovėje, tame tarpe ir man pačiam :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą