Antrojoje šio ciklo dalyje nuo senovės Graikijos pereiname prie Romos pasaulio, kuriame meškeriojimas atsiskleidžia ne tik per literatūrą ir techninius aprašymus, bet ir per teisę. Jei graikų šaltiniuose meškerė dažniau pasirodo kaip meistriškumo, laisvo žmogaus užsiėmimo ar net estetikos simbolis, tai romėnai į žvejybą žvelgia praktiškiau – kaip į veiklą, kurią galima ir reikia reglamentuoti. Ši dalis skirta būtent tam lūžiui: nuo meškerės kaip įrankio iki meškeriojimo kaip teisiškai apibrėžtos veiklos.
Romėnų santykis su meškeriojimu
Po graiko Teokrito, savo kūriniuose apie žvejus užsimena ir senovės Romos kūrėjai. Tarkime romėnų dramaturgas Plautas savo komedijoje “Virvė” (lot. Rudens) apie 254-184 pr. Kr.
Apskritai, lotynams adaptuojant graikiškas pjeses, žvejai jose minimi pakankamai dažnai. Ir lotynų mimai, kaip ir graikų, dažnai savo personažams rinkdavosi žvejus. Lotyniškoje kūryboje užuominos į žvejus yra ne tik pakankamai dažnos, bet pasižymi tuo, kad dažnai siejamos su žvejyba upėse ar ežeruose, kai tuo tarpu graikiškoje kūryboje dominuoja jūrinė žūklė. Taigi senovės romėnų kūriniai įdomūs tuo, kad juose jau randame gėlavandenės žvejybos įrodymus. Romėnų autorių, aprašančių žvejybą ar žvejus, sąrašas tikrai netrumpas. Tai ir Plautas, Ciceronas, Horacijus, Ovidijus, Juvenalis, Tibulas, Plinijus Vyresnysis ir Plinijus Jaunesnysis, Marcialis, Auzonijus ir daugelis kitų.






