Šapalas (Leuciscus cephalus)
Šapalą sunku supainioti su kitomis gėlavandenėmis žuvimis. Mažus šapaliukus kartais žvejai palaiko strepečiais ar kuojomis, bet geriau įsižiūrėjus nesunku atskirti kad tai šapalas, nes net ir nedidelio dydžio žuvelė turi didelę burną ir jos nugarinis bei analinis pelekai turi išgaubtą išorėn pakraštį (pusapvalės formos), tuo tarpu kai kuojų ir strepečių šie pelekai įgaubti vidun.
Priklausomai nuo vandens telkinio skaidrumo ir temperatūros, šapalo atspalvis gali šiek tiek skirtis. Dar Izaokas Valtonas (Isaac Walton), septynioliktame amžiuje parašęs vieną seniausių ir žinomiausių knygų apie žūklė „The Compleat Angler“, šapalą apibūdina kaip baikščiausią iš visų gėlavandenių žuvų, kas yra labai arti tiesos. Prisėlinti prie šapalo jo neišbaidžius yra labai sunki užduotis. Ypač tai aktualu skaidriame vandenyje, kur atrodo lyg šios žuvys turėtų dar vienas akis uodegoje. Jos neatleidžia nė menkiausio veiksmo, kuris joms atrodo nenatūralus – menkiausios kranto vibracijos kurią sukelia vaikštantis žvejys, šešėlio ant vandens ir pan.
Kalbant apie šios žuvies maksimalius dydžius, Džonas Vilsonas pažymi sekančius skaičius – maksimalus šapalo ilgis yra apie 60 cm, kai dažniausiai suaugusios žuvys, priklausomai nuo vandens telkinio mitybinės bazės, siekia apie 40-50 cm. Pavyzdžiui, kai šapalai plaukioja spiečiuje kurį sudaro apie 20-50 žuvų, ir visa tai vyksta upėje, kur būrys turi konkuruoti su kitais šapalų bei kitų žuvų būriais, šapalai gali niekada nepasiekti nė kilogramo svorio. Tačiau jei tas pats šapalas gyventų aplinkoje, kur kitų žuvų nedaug, bet yra daug natūralaus maisto, ir jis laisvai gali pasiekti ar net viršyti dviejų kilogramų svorio ribą.
Arba dažnai pavieniai šapalai, patekę iš tekančio vandens į stovinčio vandens telkinius, duoda žymų svorio prieaugį. Šį reiškinį gali sąlygoti mažesnė konkurencija dėl maisto stovinčiame vandenyje, arba tai, kad šapalui nereikia naudoti energijos priešinantis srovei, kaip tai būna upėse. Žodžiu, yra pastebėtas toks dėsningumas, kad stovinčiame vandenyje visos žuvys pasiekia didesnį svorį, negu gyvenančios upėje. Tad šapalai ne išimtis. Ir jeigu, pasak Džono Vilsono, būtų sugautas šapalas pasiekęs 10 svarų (apie 4,5 kg) svorio ribą, jo manymu tai būtų stovinčio vandens telkinyje. O šiaip kalbant apie rekordinį šapalo dydį abiejų tipų vandens telkiniuose reikėtų orientuotis į 7-8 svarų (maždaug 3-3,5 kg) svorio žuvis.
Įdomumo dėlei galima pažymėti, kad šiuo metu rekordinis britų šapalas yra 9 svarų ir 5 uncijų (apie 4,220 kg) svorio, sugautas 2007 metais. Ir sugautas jis beje stovinčio vandens telkinyje, kaip kad Džonas Vilsonas ir prognozavo.
Na o kalbant apie tekančio vandens rekordinius britų šapalus, tai 2012 metais buvo užfiksuotas dar vienas analogiško dydžio laimikis (9 svarai ir 5 uncijos), kuris nebuvo įskaitytas kaip rekordas nes sveriamas buvo įdėjus žuvį į plastikinį maišelį, kurio svoris neišminusuotas. O oficialus upės rekordas lieka Temzėje sugautas 9 svarų ir 3 uncijų (apie 4,165 kg) šapalas.
Apie šapalų mitybą
Šapalai neabejotinai yra vienos ėdriausių gėlavandenių žuvų. Jie gali būti net didesni besočiai už karpius. Tai viena iš jų savybių, dėl ko šapalą galima pagauti bet kuriuo metu laiku. Kadangi dėl angliško klimato jų žiemos yra kur kas švelnesnės, tai plūdininkai bei dugninės mėgėjai savo sezono neuždaro ir žiemą, ir šapalas yra vienas iš pagrindinių žiemos laimikių upėse. Sunku būtų sugalvoti masalą gėlavandenėms žuvims, kuriuo nebūtų galima sugundyti šapalo arba žūklės būdo, kuriuo jo nebūtų galima sugauti. Aišku tai nereiškia, kad šapalus galima gaudyti absoliučiai bet kokiais žūklės būdais ir bet kokiais masalais ir jie visuomet kibs. Tai ganėtinai išrankios žuvys ir tenka paprakaituoti norint surasti tai, kas joms patiks būtent tą dieną. Bet plačiuoju požiūriu analizuojant žvejų laimikius, tai tikrai nesunku įsitikinti kad žvejai suvilioja jas įvairiausiais masalais ir būdais, kartais nebūtinai skirtais būtent šapalams.
Šios žuvys ėda praktiškai visus vandens gyvius – pačias įvairiausias lervas, kirminus, vabalus, vėžiagyvius ir pan. Neatsisako sraigių, varlių, žuvų mailiaus, į vandenį įkritusių vabzdžių.
Šapalas tai pirmiausia upinė žuvis, nors ir buvo minėta kad gali gyventi stovinčiame vandenyje ir pasiekti įspūdingus svorius. Tačiau srovėje jie sėkmingai neršia ir sumaniai naudojasi visais srovės teikiamais privalumais, tame tarpe ir valgomais, kuriuos srovė atneša pati ir tereikia tik laiku išsižioti.
Dažnai galima pastebėti šapalus, besivaikančius mailiaus būrius. Kartais žuvys sudaro gana nemažą šapalo asortimento dalį, ir nuo gana ankstyvo amžiaus. Pavyzdžiui jau 10-15 cm ilgio šapaliukai sėkmingai maitinasi mailiumi, ir dažnai nervina žvejus, gaudančius lengvos klasės spiningu ar museline meškere, kai masalas yra mažos žuvelės imitacija. Virš kilogramo sveriantis šapalas gali praryti 12 cm kuoją, suminkyti ją savo rykliadančiais ir praryti. Ir tai padaro kur kas greičiau negu pvz. lydeka. O labai dideli šapalai, sveriantys virš 2 kg, laisvai susitvarko su ganėtinai apkūniomis žuvimis, kaip pvz. 200 gramų strepetys.
Paradoksalu, bet šapalai suėda ir daug augalinio maisto, vandenžolių. Galbūt dėl to, kad žolėse gausu visokių mažyčių moliuskų, lervų ir vėžiagyvių. O gal tiesiog dėl to kad joms skanus pats augalinis maistas. Ne paslaptis, kad šapalai dažnai gaudomi kaip masalą naudojant vaisių gabaliukus, uogas. Ypač mėgstamos šeivamedžio uogos, tad vietelės po dideliais virš vandens nulinkusiais šeivamedžiais gali būti superinėmis žūklavietėmis. Labai dažnai šapalai papuola bandant prisijaukinti į tam tikrą vietą ūsorius, kai žūklavietė intensyviai jaukinama kanapėmis, saldžiais kukurūzais, mini boiliais, mėsos gabalėliais, riešutais, kokonais ir kitais panašiais gardėsiais. Paprastai šapalai sureaguoja kur kas greičiau už ūsorius ir pirmi apsilanko tokiose jaukimvietėse.
Šaltuoju metų laiku šapalų metabolizmas drastiškai sumažėja, kaip beje ir visų karpinių žuvų, ir jie maitinasi kur kas rečiau ir mažesniais kiekiais. Bet kad ir koks oras bebūtų, šapalas vis dar maitinsis net ir tada, kai pvz. kuojos ar karšiai nustoja.
Nerštas
Šapalai paprastai neršia sekantys po lydekų, ešerių ir strepečių. Nors kartais, kai pavasaris užtrunka ir būna šaltas, dar ir birželio pabaigoje galima aptikti ikrų pritvinkusių šapalų. Pasak Džono Vilsono pastebėjimų, jam yra tekę stebėti neršiančius šapalus anksčiausiai balandžio viduryje, o vėliausiai – pirmąją liepos savaitę.
Nerštas vyksta srauniose seklumose, kur žvyruotas dugnas ir yra vandenžolių. Čia kalbama tik apie upes, kadangi stovinčio vandens telkiniuose apsigyvenę šapalai neršti net nebando, nebent toks stovinčio vandens telkinys turi intakų.
Šapalų elgesys skirtingais metų laikais ir skirtinguose vandens telkiniuose
Norint vasarą upėje aptikti šapalą, reikia ieškoti vietų tinkamų jam slėptis, nesvarbu apie kokią upę eitų kalbą – ar siaura srauni upelė, ar platus ištiesintos vagos kanalas. Dažnai šapalus galima aptikti besibūriuojančius srovėje, tiek giliose, tiek sekliose vietose, netgi gana atvirose vietose kur nėra vandenžolių. Tačiau kaip bebūtų, jie iš prigimties yra slapukai, ir jeigu tik yra galimybė jiems rasti gerą slėptuvę su priedanga virš galvos – dažniausiai juos pavyks aptikti kaip tik ten. Net jeigu pamatai šapalų būrelį upės viduryje, tai nereiškia kad keli gražūs egzemplioriai nesislepia pačioje priekrantėje, vos ne po kojomis.
Šapalą sunku supainioti su kitomis gėlavandenėmis žuvimis. Mažus šapaliukus kartais žvejai palaiko strepečiais ar kuojomis, bet geriau įsižiūrėjus nesunku atskirti kad tai šapalas, nes net ir nedidelio dydžio žuvelė turi didelę burną ir jos nugarinis bei analinis pelekai turi išgaubtą išorėn pakraštį (pusapvalės formos), tuo tarpu kai kuojų ir strepečių šie pelekai įgaubti vidun.
Priklausomai nuo vandens telkinio skaidrumo ir temperatūros, šapalo atspalvis gali šiek tiek skirtis. Dar Izaokas Valtonas (Isaac Walton), septynioliktame amžiuje parašęs vieną seniausių ir žinomiausių knygų apie žūklė „The Compleat Angler“, šapalą apibūdina kaip baikščiausią iš visų gėlavandenių žuvų, kas yra labai arti tiesos. Prisėlinti prie šapalo jo neišbaidžius yra labai sunki užduotis. Ypač tai aktualu skaidriame vandenyje, kur atrodo lyg šios žuvys turėtų dar vienas akis uodegoje. Jos neatleidžia nė menkiausio veiksmo, kuris joms atrodo nenatūralus – menkiausios kranto vibracijos kurią sukelia vaikštantis žvejys, šešėlio ant vandens ir pan.
Kalbant apie šios žuvies maksimalius dydžius, Džonas Vilsonas pažymi sekančius skaičius – maksimalus šapalo ilgis yra apie 60 cm, kai dažniausiai suaugusios žuvys, priklausomai nuo vandens telkinio mitybinės bazės, siekia apie 40-50 cm. Pavyzdžiui, kai šapalai plaukioja spiečiuje kurį sudaro apie 20-50 žuvų, ir visa tai vyksta upėje, kur būrys turi konkuruoti su kitais šapalų bei kitų žuvų būriais, šapalai gali niekada nepasiekti nė kilogramo svorio. Tačiau jei tas pats šapalas gyventų aplinkoje, kur kitų žuvų nedaug, bet yra daug natūralaus maisto, ir jis laisvai gali pasiekti ar net viršyti dviejų kilogramų svorio ribą.
Arba dažnai pavieniai šapalai, patekę iš tekančio vandens į stovinčio vandens telkinius, duoda žymų svorio prieaugį. Šį reiškinį gali sąlygoti mažesnė konkurencija dėl maisto stovinčiame vandenyje, arba tai, kad šapalui nereikia naudoti energijos priešinantis srovei, kaip tai būna upėse. Žodžiu, yra pastebėtas toks dėsningumas, kad stovinčiame vandenyje visos žuvys pasiekia didesnį svorį, negu gyvenančios upėje. Tad šapalai ne išimtis. Ir jeigu, pasak Džono Vilsono, būtų sugautas šapalas pasiekęs 10 svarų (apie 4,5 kg) svorio ribą, jo manymu tai būtų stovinčio vandens telkinyje. O šiaip kalbant apie rekordinį šapalo dydį abiejų tipų vandens telkiniuose reikėtų orientuotis į 7-8 svarų (maždaug 3-3,5 kg) svorio žuvis.
Įdomumo dėlei galima pažymėti, kad šiuo metu rekordinis britų šapalas yra 9 svarų ir 5 uncijų (apie 4,220 kg) svorio, sugautas 2007 metais. Ir sugautas jis beje stovinčio vandens telkinyje, kaip kad Džonas Vilsonas ir prognozavo.
Na o kalbant apie tekančio vandens rekordinius britų šapalus, tai 2012 metais buvo užfiksuotas dar vienas analogiško dydžio laimikis (9 svarai ir 5 uncijos), kuris nebuvo įskaitytas kaip rekordas nes sveriamas buvo įdėjus žuvį į plastikinį maišelį, kurio svoris neišminusuotas. O oficialus upės rekordas lieka Temzėje sugautas 9 svarų ir 3 uncijų (apie 4,165 kg) šapalas.
Apie šapalų mitybą
Šapalai neabejotinai yra vienos ėdriausių gėlavandenių žuvų. Jie gali būti net didesni besočiai už karpius. Tai viena iš jų savybių, dėl ko šapalą galima pagauti bet kuriuo metu laiku. Kadangi dėl angliško klimato jų žiemos yra kur kas švelnesnės, tai plūdininkai bei dugninės mėgėjai savo sezono neuždaro ir žiemą, ir šapalas yra vienas iš pagrindinių žiemos laimikių upėse. Sunku būtų sugalvoti masalą gėlavandenėms žuvims, kuriuo nebūtų galima sugundyti šapalo arba žūklės būdo, kuriuo jo nebūtų galima sugauti. Aišku tai nereiškia, kad šapalus galima gaudyti absoliučiai bet kokiais žūklės būdais ir bet kokiais masalais ir jie visuomet kibs. Tai ganėtinai išrankios žuvys ir tenka paprakaituoti norint surasti tai, kas joms patiks būtent tą dieną. Bet plačiuoju požiūriu analizuojant žvejų laimikius, tai tikrai nesunku įsitikinti kad žvejai suvilioja jas įvairiausiais masalais ir būdais, kartais nebūtinai skirtais būtent šapalams.
Šios žuvys ėda praktiškai visus vandens gyvius – pačias įvairiausias lervas, kirminus, vabalus, vėžiagyvius ir pan. Neatsisako sraigių, varlių, žuvų mailiaus, į vandenį įkritusių vabzdžių.
Šapalas tai pirmiausia upinė žuvis, nors ir buvo minėta kad gali gyventi stovinčiame vandenyje ir pasiekti įspūdingus svorius. Tačiau srovėje jie sėkmingai neršia ir sumaniai naudojasi visais srovės teikiamais privalumais, tame tarpe ir valgomais, kuriuos srovė atneša pati ir tereikia tik laiku išsižioti.
Dažnai galima pastebėti šapalus, besivaikančius mailiaus būrius. Kartais žuvys sudaro gana nemažą šapalo asortimento dalį, ir nuo gana ankstyvo amžiaus. Pavyzdžiui jau 10-15 cm ilgio šapaliukai sėkmingai maitinasi mailiumi, ir dažnai nervina žvejus, gaudančius lengvos klasės spiningu ar museline meškere, kai masalas yra mažos žuvelės imitacija. Virš kilogramo sveriantis šapalas gali praryti 12 cm kuoją, suminkyti ją savo rykliadančiais ir praryti. Ir tai padaro kur kas greičiau negu pvz. lydeka. O labai dideli šapalai, sveriantys virš 2 kg, laisvai susitvarko su ganėtinai apkūniomis žuvimis, kaip pvz. 200 gramų strepetys.
Paradoksalu, bet šapalai suėda ir daug augalinio maisto, vandenžolių. Galbūt dėl to, kad žolėse gausu visokių mažyčių moliuskų, lervų ir vėžiagyvių. O gal tiesiog dėl to kad joms skanus pats augalinis maistas. Ne paslaptis, kad šapalai dažnai gaudomi kaip masalą naudojant vaisių gabaliukus, uogas. Ypač mėgstamos šeivamedžio uogos, tad vietelės po dideliais virš vandens nulinkusiais šeivamedžiais gali būti superinėmis žūklavietėmis. Labai dažnai šapalai papuola bandant prisijaukinti į tam tikrą vietą ūsorius, kai žūklavietė intensyviai jaukinama kanapėmis, saldžiais kukurūzais, mini boiliais, mėsos gabalėliais, riešutais, kokonais ir kitais panašiais gardėsiais. Paprastai šapalai sureaguoja kur kas greičiau už ūsorius ir pirmi apsilanko tokiose jaukimvietėse.
Šaltuoju metų laiku šapalų metabolizmas drastiškai sumažėja, kaip beje ir visų karpinių žuvų, ir jie maitinasi kur kas rečiau ir mažesniais kiekiais. Bet kad ir koks oras bebūtų, šapalas vis dar maitinsis net ir tada, kai pvz. kuojos ar karšiai nustoja.
Nerštas
Šapalai paprastai neršia sekantys po lydekų, ešerių ir strepečių. Nors kartais, kai pavasaris užtrunka ir būna šaltas, dar ir birželio pabaigoje galima aptikti ikrų pritvinkusių šapalų. Pasak Džono Vilsono pastebėjimų, jam yra tekę stebėti neršiančius šapalus anksčiausiai balandžio viduryje, o vėliausiai – pirmąją liepos savaitę.
Nerštas vyksta srauniose seklumose, kur žvyruotas dugnas ir yra vandenžolių. Čia kalbama tik apie upes, kadangi stovinčio vandens telkiniuose apsigyvenę šapalai neršti net nebando, nebent toks stovinčio vandens telkinys turi intakų.
Šapalų elgesys skirtingais metų laikais ir skirtinguose vandens telkiniuose
Norint vasarą upėje aptikti šapalą, reikia ieškoti vietų tinkamų jam slėptis, nesvarbu apie kokią upę eitų kalbą – ar siaura srauni upelė, ar platus ištiesintos vagos kanalas. Dažnai šapalus galima aptikti besibūriuojančius srovėje, tiek giliose, tiek sekliose vietose, netgi gana atvirose vietose kur nėra vandenžolių. Tačiau kaip bebūtų, jie iš prigimties yra slapukai, ir jeigu tik yra galimybė jiems rasti gerą slėptuvę su priedanga virš galvos – dažniausiai juos pavyks aptikti kaip tik ten. Net jeigu pamatai šapalų būrelį upės viduryje, tai nereiškia kad keli gražūs egzemplioriai nesislepia pačioje priekrantėje, vos ne po kojomis.
Upės pakrantės tikrai labai apgaulingos. Stovint ant kranto, ypač kai vanduo skaidrus, gali pasirodyti kad pakrantė visiškai tuščia. Tačiau po vandeniu vaizdelis visiškai kitoks. Ten dažniausiai pačioje priekrantėje srovė paplauna gana gilius urvus, arba vandenžolės pradeda augti ant savo pačių šaknų, suformuodamos tankų plaukiojantį žolių kilimą ant vandens. Nors iš šalies atrodytų kad krantas riba turėtų sutapti su žolių pakraščiu, tačiau iš tikrųjų po gero pusmetrio ar net metro pločio žolių juosta jau yra vanduo ir puikios šapalų slėptuvės. Kitos charakteringos šapalų slėptuvės, tai virš vandens nulinkę krūmai ir medžiai, nuvirtę iki pusės vandenin medžiai, žolių juostos nutįsusios toli pasroviui, tiltai ir t.t.
Kol po pavasario potvynių vanduo dar drumstas, gali pasirodyti kad šios žuvys drąsiai griebia masalą ir jų žūklėje jokio specifinio mokslo nereikia. Tačiau užtenka sulaukti vasaros, kai upės nusenka ir vanduo nuskaidrėja, ir situacija bei šapalų elgesys pasikeičia iš esmės. Šapalų tenka gerai paieškoti, o suradus – pasistengti neišbaidyti ir tinkamai paduoti masalą. Ir tai dar negarantuoja kad liksite su laimikiu.
Šiuo metų laiku labai praverčia kokybiški poliarizuojantys akiniai. Geriau pamiršti namie masalus (pakrantėje nesunkiai galima prisirinkti natūralaus šapalų maisto - įvairių vabzdžių ir jų lervų ir pan.), negu poliarizuojančius akinius. Ypač gerai tinka akiniai su šviesiai geltonais stiklais, kurie nuima atspindžius nuo vandens paviršiaus, bet kartu užtikrina gerą matomumą prietemoje (anksti ryte ar vėlai vakare), kai žuvys mažiau baikščios. Aišku, galima rinktis ir akinius su tamsesniais pilkos ar rudos spalvos stiklais, bet jie vis dėl to geriau veikia dienos metu, kai saulė labai ryški.
Šapalų paieška žiemą gali pasirodyti labai sunkia užduotimi – vanduo atšalęs, dažniausiai drumstas, srovė stipri... Atrodytų jokios gyvybės upėje nerasta. Tačiau šis įspūdis gali būti apgaulingas. Kas išmoksta surasti šapalus vasarą, neabejotinai turėtų rasti juos ir žiemą, nes dauguma šapalų slėptuvių iš tikrųjų nesikeičia. Kas gerai atlieka namų darbus ir vasarą, kai vanduo skaidrus, netinginiauja ieškodami šapalų , t. y. praleidžia begalę valandų tyrinėdami upę, įsidėmi duobes ir seklumas, kliuvinius vandenyje ir švaraus dugno ruožus, žolių sąžalynus ir kt. - tie dažniausiai būna apdovanoti laimikiu ir žiemą. Dauguma vasarinių slėptuvių – ruožai žemiau įvairių kliuvinių, tiltų, dambų, gilesni grioviai išplauti seklioje upės vietoje, paplauti krantai ir t.t. - išlieka derlingomis šapalų žūklavietėmis ir žiemą. Juk žuvys žiemą niekur nepabėga ir į kitą upę nepersikelia. Nors ir koks nesvetingas, šaltas ir pilkas žiemą atrodytų vanduo, bet šapalai kur nors turi tūnoti, ir jų paieška gali būti ne mažiau smagia pramoga nei vasarą.
Kokia bebūtų upė, bet tam tikru metų laiku, po ilgesnio lietingo laikotarpio ar tirpstant sniegui, ji patvinsta ir gali tapti visiškai neatpažįstama. Tokiu atveju taip pat gali išgelbėti tik ilgų stebėjimų metu sukauptos žinios, ir padovanoti vieną kitą laimikį netgi tada, kai situacija atrodytų beviltiška. Vasarą aptikti kliuviniai vandenyje, kurie dabar pasislepia po vandeniu ir gali tapti nematomi akiai, ir toliau tarnauja žuvims kaip prieglobstis nuo stiprios srovės. Kur tokių slėptuvių nėra – tikėtina aptikti šapalą visiškai prie pat kranto, tokiose vietose kurios vasarą būna išdžiuvusios. Bet kokiu atveju čia srovė bus kiek silpnesnė negu pagrindiniame sraute.
Na o iš tiesų sunkiausia šapalų paieška yra dideliuose stovinčio vandens telkiniuose., ypač žinant kad labai nedaugelyje stovinčio vandens telkinių galima tikėtis sugauti šapalą. Šapalų galima rasti tik tam tikrose telkinio vietose ir tai dažniausiai būna atsitiktiniai laimikiai. Kažko daugiau tikėtis galima tik labai gerai pažįstant konkretų vandens telkinį ir suradus nors kiek didesnius šapalų susibūrimus. Šiaip šapalas, pakliuvęs į stovinčio vandens telkinį, tampa dar įtaresnis negu didelis karpis ir praranda tą agresyvumą, būdingą upės šapalams, kurie priversti masalą griebti staigiai kol to nepadarė būrio kaimynas. Stovinčio vandens telkiniuose šapalai tokios konkurencijos nejaučia, tad gali sau leisti ilgai tyrinėti potencialų maistą. Šapalų būreliai stovinčio vandens telkiniuose dažniausiai būna negausūs, iki dešimties žuvų, pasiskleidę plačiau po vandens telkinį. Tad labiausiai realu yra tikėtis daugiau kaip vieno ar geriausiu atveju – dviejų užkibusių laimikių.
Nors Europoje šapalai sutinkami daugelyje didelių upių baseinų, bet Anglijoje, kaip teigia Džonas Vilsonas, jie paplitę ne visur. Jų nesutinkama pietvakarinėje salos dalyje – Devone ir Kornvalyje. Velse jų paplitimas taip pat ribotas. Šiaurinėje salos dalyje šapalų populiacija baigiasi ties pačiu pietiniu Škotijos pakraščiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą