Savaitgalis dėl įvairių priežasčių iš anksto buvo numatytas praleisti kartu su šeima. O sekmadienį artimieji prisiprašė pasiimti prie ežero ir paplukdyti valtele. Kitaip tariant, vietoj normalios žvejybos nusimatė poilsinė „ekskursija“ po ežerą.
Vienok, be meškerės rodytis prie vandens, o ypač plaukioti valtimi, tikrai nebegaliu. Nervų sistema nėra tokia stipri :) Todėl bent „mikrikinį“ spiningėlį su mikroguminukais vis tiek prigriebiau, tikėdamasis vieną kitą ešeriuką pagauti, nors kad dukrą pralinksminti.
Pasiplaukiojimas kaip pasiplaukiojimas, belinksminant šeimą pavykdavo vieną kitą kartelį mostelėti spiningėliu, vienas kitas nedidelis ešeriukas suvirpindavo spiningo viršūnėlę. Žodžiu, tokio proceso net nelabai galėčiau pavadinti žūkle, ir tikrai negaiščiau laiko aprašymams… jei ne nenuspėjamos fortūnos išdaigos.
O atsitiko taip, kad paskutinį kartą užmetus guminuką (nes dukra jau ėmė zysti kad nusibodo plaukioti ir kad nori namo), užkibo tikrų tikriausia auksinė žuvelė. Aišku, ne tokia egzotiška kaip pasakoje, bet tokia mūsiška, tautinė, 60 cm ilgio ir lygiai 3,5 kg svorio tikro lietuviško karšio pavidale.
Užkibo karšis ne už nugaros, kaip kartais pasitaiko spiningaujant, o normaliai prarijęs 3,5 cm ilgio tvisteriuką. Aišku, taip irgi pasitaiko, tai nėra joks stebuklas kai balta žuvis prarija spininginį masalą.
Va tau ir beviltiškas pasiplaukiojimas. Atrodė, kad kaip žvejui sekmadienis jau nurašytas, o gavosi taip, kad rekordas naujas padarytas (iki šiol didesnio negu 3 kg karšio nebuvau pagavęs, juo labiau su spiningu) :)
2014-06-08 parašė Tomas V.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą