Šiuo metu sportinė karpių žūklė sparčiai populiarėja. Šios sistemos principinis bruožas yra įrankis su vienu kabliuku ir taip vadinamąja „plauko“ sistema. Minėtas karpių gaudymo būdas (carpfishing) atkeliavo pas mus iš Anglijos. Esminis šio žūklės metodo tikslas – trofėjinių laimikių gaudymas.
Šiuolaikinė karpių žūklė– tai savotiška filosofija, kuri moko į karpį žvelgti ne kaip į grobį, o kaip į dėmesio vertą priešininką.
Visas procesas sukoncentruotas į tai, kad žūklės metu (žuvies pakirtimo, varginimo, ištraukimo, atkabinimo ir paleidimo) kuo labiau sumažinti karpio sužalojimo galimybę ir kad įranga būtų sukonstruota tokiu būdu, kuris leistų išgyventi net ir atitrūkusiai žuviai. Karpininkai laikosi principo „pagavai – paleisk“ – sugauta žuvis dėmesingai ir atsargiai atkabinama, o pasvėrus ir nufotografavus paleidžiama atgal į vandens telkinį.
Sportinė karpių žūklė nuo įprastos skiriasi dar ir tuo, kad jos metu naudojamos sistemėlės, padedančios žuviai pačiai pasikirsti, kadangi neįmanoma kelių parų trukmės žvejyboje užtikrinti nuolatinį meškerykočio stebėjimą.
Įvertinant žūklės trukmę, atitinkamai parenkama ir jaukinimo programa, kuri skirta kur kas ilgesnei negu įprastinei žvejybai. Šis faktas savo ruožtu įtakoja ir jauko sudėtį.
Smulkios frakcijos birų jauką būtina papildyti stambios sudėties jauko dalelėmis, pridedant kukurūzų grūdų, tigrinių riešutų, kanapių grūdų, granulių ar skaldytų baltyminių kukulių ir pan. Priešingu atveju, karpiams dar nespėjus pasirodyti žūklės vietoje, smulkios žuvys gali sudoroti jiems paruoštas vaišes, nepalikdamos žvejui šansų sulaukti karpių kibimo. Dažniausiai naudojamas masalas yra baltyminiai kukuliai „boiliai“ (nuo 10 iki 30 mm skersmens, įvairių kvapų). Be baltyminių kukulių dar naudojamos ir stambios granulės, kukurūzų grūdai, tigriniai riešutai, musės lervos.
Dar vienas iš sėkmingos žūklės sudėtinių elementų – teisingas žūklavietės pasirinkimas. Dažniausiai tai – duobės, buvusi upelio ar upės vaga, toliau nuo kranto esantys šiekštynai, palinkusios virš vandens medžių šakos, priešingame krante vyraujantys žolių sąžalynai, dugne esančios geldelių kolonijos ir t.t.. Ir jei virš vandens pagrindinis žūklavietės pasirinkimo įrankis yra žvejo akys, tai susigaudyti po vandeniu padės speciali „markerinė“ įranga, susidedanti iš specialaus svarelio, prie jo pritvirtinto žiedelio, karoliuko ir specialios plūdės – „markerio“.
Velkant telkinio dugnu svarelį, pagal „markerinio“ koto galiuko elgesį žvejys gali suprasti kokia yra dugno sudėtis toje vietoje (ar yra žolių, dumblo, geldelių, akmenų, šiekštų). O dėka plūdės, atlaisvinus iš ritės būgnelio reikiamą kiekį valo, galima pamatuoti gylį bet kurioje žvejį sudominusioje vietoje. „Markeris“ taip pat leidžia ir pažymėti pasirinktą žūklės vietą – palikta joje plūdė toliau naudojama kaip orientyras jauko ir masalo užmetimui.
Vienas iš būdų, leidžiančių pateikti jauką žūklavietėn, yra vadinamasis „spod“ meškerykotis ir šėryklėlė „raketa“. Taip pat jaukinimui naudojamas ir specialus vamzdelis „kobra“ (pavadintas pagal firmos „COBRA“ pavadinimą, kuri savo laiku gamino vienus geriausių šio įrankio modelių). Šis įrankis – tai išlankstytas plastikinis arba metalinis vamzdelis, skirtas jaukinimui baltyminiais kukuliais. Turint reikiamų įgūdžių, jis leidžia užmesti baltyminius kukulius daugiau kaip 100 m atstumu.
Išsprendus žūklavietės pasirinkimo bei jauko pateikimo klausimą, reikia apsispręsti, kokį įrankį naudoti masalo pateikimui. Sistemėlę sudaro pagrindinis valas, „shock-leeder“ (storesnio valo atkarpa, leidžianti užmetimo metu išvengti valo trūkimo), vamzdelis nuo susipainiojimo (arba „leadcore“ – pintas gaminys su viduje esančia švinine šerdimi, stabiliai laikantis sistemėlę prie dugno), svarelis ir pavadėlis su kabliuku.
Meškerykočiai dažniausiai naudojami dviejų dalių, nuo 3,60 iki 3,90 m ilgio, ganėtinai galingi, nes žuvies varginimo metu tenka kovoti su labai stipriomis žuvimis. Be to, žūklavietė gali būti ir 100 m atstumu nuo kranto, todėl pateikti masalą reikiamu atstumu galima tik naudojant atitinkamos galios ir veiksnos meškerykotį.
Ritės naudojamos beinercinės, su dideliu ir talpiu būgneliu, nuo 4500 dydžio. Tokį pasirinkimą sąlygoja ir didelė valo talpa (350 – 500 metrų). Dažniausiai naudojamas monofilamentinis valas, kurio skersmuo 0,25 – 0,35 mm, priklausomai nuo žūklės sąlygų. Kai kuriais atvejais naudojamas ir pintas valas.
Krante meškerykočiai išdėstomi arba ant teleskopinių į žemę įbedamų stovelių, arba naudojamas „rod-pod“ stovas meškerykočiams, kuris leidžia patogiai įsikurti praktiškai ant bet kokio paviršiaus. Tam, kad pastebėti kibimą, būtina naudoti specialius signalizatorius – elektroninius ir mechaninius.
Elektroninis – skleidžia garsinį signalą, o mechaninis padeda nustatyti kuria kryptimi juda žuvis (nuo kranto, arba link kranto) ir leidžia laikyti įtemptą valą, užtikrindamas kibimo signalizavimo jautrumą. Tam, kad žuvį ištraukti į krantą, reikės specialaus kilimėlio „mat“ (kad paguldyti ant jo žuvį, išlaisvinant ją nuo kabliuko) ir graibšto, kuris turi būti trikampės formos (ilgiausia kraštinė – ne mažiau 105 cm) ir turintis apie 1,8 m ilgio kotą. Mažesnio dydžio graibštais kur kas sunkiau pasemti žuvį.
Jeigu buvo tinkamai pasirinkta žūklės vieta, žūklės laikas, jaukas bei masalas, tai pas jus į svečius gali užklysti trofėjiniai egzemplioriai.
Artimiausiuose straipsnių ciklo tęsiniuose bus detaliai išnagrinėti atskirų sistemos dalių ypatumai, tokie kaip: meškerykočio ir ritės pasirinkimas, stovai, signalizatoriai, sistemėlės žūklei bei jų montavimo principai.
Išversta iš:
Большая рыбалка 1/2009
Евгений Дюжев
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą