Ką vilioja kvapai?
Teisinga nuomonė turbūt būtų tokia, kad kvapai vilioja pirmiausia žvejus, t.y. jaukų ir aromatizatorių pirkėjus :) Ką žmogus daro paėmęs į rankas jauko pakelį ar atsidaręs kvapų buteliuką? Iš karto puola uostyti. Ir jeigu jam asmeniškai kvapas patinka, reiškia jaukas ‚geras“, o jei kvapas nepatinka – jaukas „blogas“.
Aišku, visiškai neigti kvapo įtaką jaukui būtų klaidinga. Tačiau nereikėtų tam teikti itin daug reikšmės, kitaip tariant, nereikia kad jauko ruošimas virstų „alchemija“.
Dažnai klausiama – kokias žuvis koks kvapas vilioja? Yra paplitusi nuomonė, kad šaltame vandenyje geriau dirba „minkšti“ įvairių prieskonių kvapai, ne itin stiprūs, t.y. naudojami nedidelėmis dozėmis. O šiltame vandenyje žuvys geriau reaguoja į saldžius arba vaisinius kvapus. Kokius būtent? Niekas jums to tiksliai neatsakys.
Ir vis dėlto per eilę metų tarp europiečių žvejų susiformavo tam tikros prielaidos apie vandens gyventojų prioritetus. Pavyzdžiui, dažnai teigiama kad kuojos neabejingos vanilės, anyžiaus, kanapių, kalendros ar karamelės kvapui. Karšiams labiau prie širdies gvazdikėliai ir cinamonas. Karpiams, neva geriausias variantas – braškės, o štai lynams ir karosams – medaus kvapas.
Kaip maišyti jauką
Kad geriau suprasti šią temą, reikėtų padaryti prielaidą, kad kiekvienas jaukas turi tam tikrą bazinę konsistenciją, kai jauko rutulys normaliai sulipdomas ir per trumpą laiką ant dugno suyra. Išeinant iš šios konsistencijos ribų (t.y. pilant į jauką daugiau ar mažiau vandens), jauko veikimą galima pakeisti į vieną ar kitą pusę.
Iš tikrųjų apie jauko lipnumą jau buvo šiek tiek rašyta, todėl dabar išsamiau bus panagrinėta kaip būtent jauko sudrėkinimo lygis paveikia jauko fizikines savybes.
Jauko rutulys, sulipdytas iš mažai sudrėkinto mišinio, vandenyje iširs labai greitai. Gali būti kad net atsitrenkęs į vandens paviršių arba skendimo metu. Kai kada ši savybė yra labai naudinga, pvz. kai žūklavietėje žolėtas ar dumblėtas dugnas, arba kai reikia greitai „surinkti“ žuvis (plačiai pasiskleidęs skęstančio jauko stulpas puikiai atlieka šią funkciją). Bet šiuo atveju yra ir šalutinis efektas – toks jaukas pritraukia ir daug smulkmės.
Šiek tiek perdrėkintas jaukas atvirkščiai, beveik nesudaro debesies ir ilgiau yra. Tai gerai kai tikslingai gaudomos stambios žuvys.
Įpylus dar daugiau vandens, jaukas jau tampa „skystas“ (grietinės konsistencijos) ir vėl daro „debesį“, netgi labai tirštą. Toks jaukas jau yra ne dugninis, o paviršinis, ir dažnai naudojamas aukšlių žūklėje.
Tam tikrą vaidmenį taip pat atlieka ir jauko brinkimo laikas, t.y. laiko tarpas, praėjęs nuo jauko sudrėkinimo iki jauko naudojimo. Jeigu jaukas sudrėkintas iš vakaro ir paliekamas brinkti nakčiai, tai gausime maksimaliai inertišką jauką. Visos dalelės per tokį laiko tarpą vienodai prisigers vandens ir nebeišplaukinės į paviršių. Toks jaukas idealus selektyvinei stambių žuvų žūklei, jei netoliese plaukioja ir daug smulkmės. Beje, visai nebūtina naudoti vandenį iš telkinio, jauko drėkinimui puikiai tiks ir paprastas vandentiekio vanduo (jeigu tik jis nebus chloruotas).
Jauko mišinys, sumaišytas ant kranto prieš žūklę, dirba žymiai aktyviau. Šis maišymo būdas puikiai tinka gaudant nedideles ar vidutinio dydžio žuvis. Todėl, tarkime jauką kuojoms beveik visada verta maišyti prieš pat žūklę, o štai karšiniams mišiniams vertėtų leisti pabrinkti 5 valandas ar net daugiau.
Lygiai taip pat jauko savybės kinta dėl vandens, kuriuo jaukas drėkinamas, temperatūros. Drėkinant jauką karštu vandeniu visos jauko dalelės „išverda“, ir to pasekoje jaukas tampa mažiau aktyvios. Šaltas vanduo ne taip greitai įsigeria į jauko daleles.
Apskritai, bet kokį jauką būtų tikslingiau drėkinti per du kartus. Taip yra todėl, kad jauko dalelės sugeria vandenį, ir atrodo normaliai sudrėkintas jaukas, praėjus pusvalandžiui nuo sumaišymo, vėl atrodys kiek per sausas. Todėl iš pradžių pilama tiek vandens, kiek reikia kad jaukas pasiektų norimą konsistenciją ir taptų reikiamo lipnumo, tada palaukiama 20-30 minučių (per tą laiką galima pasiruošti žūklės vietą, pasimatuoti gylius ir t.t.) ir dar kartą labai atsargiai sudrėkinama (antram drėkinimui puikiai praverčia pulverizatorius).
Norint sumaišyti didelį jauko kiekį (tarkime 10 litrų ar daugiau), ypač jeigu tai sunkus ir lipnus dugninis jaukas, vertėtų naudoti galingą akumuliatorinį suktuvą su specialiu antgaliu (toks parduodamas žūklės prekių parduotuvėse). Taip sutaupoma ir jėgų ir laiko.
Sudrėkintą jauką reikia pertrinti per sietelį. Jauko mišinys taps vientisas, jame nelips sulipusio jauko gumulų, ir jauko rutuliai vandenyje skleisis tolygiai. Priklausomai nuo to, kokią žuvį ir kokiame telkinyje ketinama gaudyti, naudojami sietai su skirtingais akučių dydžiais (nuo 2 iki 6 mm). Smulkūs sietai labiau tinka ruošiant jauką smulkioms žuvims ir stovinčiam vandeniui. Sietai su stambiomis akutėmis labiau tinka ruošiant jauką upėms ar stambioms žuvims. Dauguma žvejų mėgėjų apskritai sietų nenaudoja - o be reikalo. Pabandykite nors kartą prasijoti jauką, ir iš karto pamatysite skirtumą.
Kategoriškai nerekomenduojama maišyti sausą jauką su gruntu (nereikia painioti specialaus jaukams naudojamo molio su paprastu smėliu), kitaip bus neįmanoma išvengti jauko gumulų. Klasikiniame variante, jaukas drėkinamas atskirai, ir tik tada sumaišomas su gruntu. Patį gruntą prieš maišant su jauku taip pat reikėtų prasijoti.
Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad firminis molis žvejybiniams jaukams turi šiek tiek mažiau drėgmės negu reikia (kitaip jis tiesiog „susipresuotų“ pakuotėse). Kad tai kompensuoti, jauko mišinys iš pradžių šiek tiek perdrėkinamas. Kai jis sumaišomas su gruntu, molis ištrauks dalį drėgmės iš jauko dalelių ir mišinys taps teisingos konsistencijos.
Yra dar du įdomūs būdai, skirti jauko ir grunto maišymui. Pirmojo būdo esmė yra ta, kad gruntas atskiedžiamas vandeniu iki pusiau skystos būsenos, ir vėliau su šiuo „purvu“ drėkinamas/maišomas sausas jauko mišinys. Taip gaunamas labai tankus, tvirtas ir inertiškas dugninis jaukas, puikiai tinkantis žūklei upėse. Bet reikia turėti omenyje, kad šis būdas tinka tik kai jauke naudojamas nedidelis grunto tūris (iki 20 %).
Antrasis būdas atvirkščiai, naudojamas kai jauke grunto reikia daug (70-90 %), o jauko mišinio mažai. Pavyzdžiui, rudeninei pasyvių plakių ar kuojų žūklei. Šiuo atveju su vandeniu skiedžiamas jaukas iki grietinės konsistencijos, ir į šį „marmalą“ maišomas gruntas. Suprantama, abiem atvejais jauko pertrynimas per sietelį yra būtinas.
Akivaizdu, kad teisingas jauko paruošimas nėra jau toks paprastas procesas, kaip daugelis gali įsivaizduoti. Suprantama, kad nepavyks išsiversti be kelių kibirų. Žvejai sportininkai paprastai naudojasi 17, 25 ir 40 ltr. kibirais. Tai visai nereiškia, kad juose maišomi tokie dideli kiekiai jauko – tiesiog dideliame inde maišyti jauką, netgi ir 1 kg, yra žymiai patogiau. Antras kibiras reikalingas jauko pertrynimui per sietelį. Dar vienas – gruntui. Be to, reikalingas ir indas vandeniui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą