Savaitgaliui iš anksto buvo numatytas pasiplaukiojimas Nerimi su spiningu. Taip gaudau jau daug metų - su pripučiama valtimi leidžiuosi pasroviui, priplaukęs įdomesnę vietelę - užsiinkaruoju ar išlipu ant kranto ir tikrinu. Tokiu būdu per dieną patikrinu tam tikrą upės ruožą. Valtis suteikia galimybę pasiekti nuo kranto neprieinamas vietas, greit persikelti į kitą krantą, žodžiu – galima žvejoti labai mobiliai.
Kada nors parašysiu išsamiau apie savo upinius spiningavimus. Bet šiaip būdas labai įdomus, nes gaunasi savotiškas vandens turizmas suderintas su žvejyba, ir rezultatais tikrai nesiskundžiu. Neris – negili ir srauni upė, todėl joje man labiausiai įdomios yra vadinamos „srovinės“ žuvys. Per eilę metų praktikos „atsifiltravo“ ir pagrindiniai masalai su kuriais gaudau upėje, t.y. vobleriai. Gaudant vobleriais pasiekiu geriausią balansą tarp laimikių ir nutrauktų masalų skaičiaus. Todėl kai keliauju spiningauti į Nerį, visi guminiai ar geležiniai masalai lieka gulėti namuose savo dėžutėse.
Tačiau šį kartą norėjosi išbandyti kažką kito, paspiningauti ne atidirbtais įrankiais, o kažkuo, kas Neries sąlygomis nėra laikoma įprastu įrankiu. Žvilgsnis kažkaip savaime nukrypo į UL klasės ešerinį spiningėlį ir dėžutes su mikroguminukais. O kodėl gi ne? Pažįstami UL gerbėjai upėse dažniausia naudoja nedidelius vobleriukus ir sukriukes, tuo tarpu kai silikoniniai mikromasalai dažniausiai asocijuojasi su ešerių žūkle stovinčiame vandenyje o ne su spiningavimu upės rėvose. Štai ir atradau erdvės improvizacijoms.
Taigi, eksperimentas – ką galima nuveikti Neryje su ešeriniu spiningėliu ir silikoniniais mikromasalais?
Šeštadienio rytą už lango esantis vaizdelis per daug optimizmo nesuteikia. Apsiniaukę, purškia smulkus lietutis. Na bet nieko nepadarysi, orų nepakeisi, o eksperimentą vykdyti reikia. Kita vertus, kas patogu žvejui, nebūtinai turi patikti ir žuvims. Tad tenka apsirengti šilčiau ir lėkti prie upės. Prisipučiu valtelę, apsiginkluoju lengvu ešeriniu spiningu su mikromasalais ir pirmyn – eksperimentas prasideda.
Nors Neris yra tikrai srauni upė, bet vasarą suvešėjus vandenžolėms susiformuoja daug nedidelių užtakėlių ir kitų mini slėptuvių nuo srovės, kur mėgsta laikytis daug smulkmės. Na o kur smulkmė, ten ir plėšrūnai. Pirmieji metimai nedideliame užutekyje - ir pirmasis ešeriukas. Neilgai trukus, ir jo brolis dvynys.
Per pirmąsias tris spiningavimo valandas situacija menkai tepasikeičia. Laimikis tik keli ešeriukai, ir visi kažkodėl išmarginti juodais taškiukais kaip kokie piratai. Beje, jei ežere ešerių kibimas dažniausiai pasireiškia smulkiu viršūnėlės virpėjimu, tai upiniai ešeriukai griebia masalą kaip išprotėję, ir net mažiausias ešeriukas būna įrijęs guminuką pilnai. Matyt srovėje žuvims nėra laiko užsiimti masalo degustavimu, arba ryji iš karto, arba liksi be kąsnelio nes nuneš srovė.
Pietų pertraukai prisišvartuoju prie kranto ir išlipu pailsėti. Šiek tiek užkandęs bandau pamankštinti kojas ir paspiningauti nuo kranto. Gal dešimt metimų tuščių, ir štai – smūgis. Spiningas susiriečia į ožio ragą, ir jaučiu kad kitame valo gale tikrai nemenka žuvis. Po ilgoko pasitampymo pagaliau žuvis iškyla į paviršių ir pasirodo visame gražume. Pamatau ilgą kaip torpeda kūną – salatis. Gerai, kad graibštas netoliese. Dar po kurio laiko pavyksta priveikti žuvį ir įprašyti graibštan. Puikus 2,3 kg ir 60 cm ilgio salatis.
Tolimesnis bandymas spiningauti nuo kranto toje pačioje vietoje padovanojo tik dar vieną eilinį ešerioką. Tad sėdu į valtį ir pasileidžiu žemyn upe. Netoli tenuplaukus - nestiprus smūgis, ir matau kaip toliau nuo valties iš vandens išneria salatis, atlikdamas šuolį it koks delfinas delfinariume. Greitai vynioju polaisvį valą, taip ir nesuprasdamas, užkirtau žuvį ar ne. Greit valas įsitempė – yra…. Vėl ilgokas pasitampymas ir graibštan atkeliauja panašaus dydžio broliukas salačiukas. Šį kartą kiek mažesnis, 56 cm ir 1,7 kg.
Na o tolimesnis spiningavimas jau buvo bevaisis, tad teko plaukti į finišo tašką ir pakuotis daiktus.
Taigi reziumė… Eksperimentas gavosi ne visai beviltiškas, akivaizdu, kad Neryje su silikoniniais mikromasalais žuvų pagauti galima. Nors kol kas savo įsitikinimų nekeisčiau ir toliau pasilieku prie nuomonės, kad vobleriukai yra universalesnis ir kibesnis masalas. Akivaizdu, kad silikoniniai mikromasalai upėje labiausiai viliojo ešerius, bet Neris nėra tas telkinys, kur vertėtų užsiimti specializuota dryžuočių žūkle. Todėl, jei ne mano eksperimentą išgelbėjęs bonusinis salačių dupletas, būčiau turėjęs tenkintis tik kokia dešimtimi ešerėlių. Manau, per tą patį žūklės laiką vobleriai tikrai būtų padovanoję geresnį laimikį.
Bet faktas, kad guminių mikromasalų neverta nurašinėti, ir manau eksperimentą teks pakartoti dar vieną ar kelis kartus, kad būtų išeliminuotas atsitiktinumų faktorius ir būtų galima daryti rimtesnes išvadas.
P.S. Šiek tiek apie įrankius…
Spiningas „Team Salmo Tioga“ (užmetimo svoris iki 5,5 g), 1000 dydžio Shimano ritelė, valas monofilamentinis 0,12 mm. Ešerius šiuo metu gaudau klasikine mikromasaline technika, vadinamuoju „old school“ metodu, taip kaip mano klubo kolegos sportininkai prieš kelis metus gaudydavo ešerius varžybose. T.y. standartiniai maži galvakabliukai ir standartiniai mikromasaliukai – 2-4 cm tvisteriai bei riperiai. Su šoniniais pavadėliais ar „valgomom“ gumom kol kas dar nežaidžiu.
2014-06-16 parašė Tomas V.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą