Aukšlių gaudymas

Aukšlės aptinkamos daugelyje vandens telkinių, ir dažniausiai visais įmanomais ir neįmanomais būdais „stengiasi“ pakliūti tarp meškeriotojo laimikių. Vienok, kai kurie žvejai jų nenori sugauti, tačiau jos kimba, o kai kurie bando jas gaudyti specialiai, tačiau laimikio gausa nedžiugina.

Pirmuoju atveju, tai paprastai mėgėjai gaudyti stambias prie dugno besimaitinančias žuvis. Jiems aukšlė – gana rimta kliūtis, ji nuolat „numuša“ masalą, neleidžia jam nuskęsti, pastoviai virpina plūdę. Yra keli būdai išspręsti šiai „problemai“. Svarbiausia – nesuteikti šioms žuvelėms priežasčių užsilaikyti žvejybos vietoje. Tam reikia jaukinti tvirtais jauko rutuliais, kurie nesuirtų smūgio į vandenį metu, o žūklaujant neverta dažnai papildomai jaukinti, jei tam nėra būtinybės. Jeigu aukšlės susirinko žūklavietėn, o jums norisi tęsti žūklę konkrečioje vietoje ir gaudyti joje viską ką tik nori, tik ne aukšles, tada verta pakeisti sistemėlę į sunkesnę, arba visą svarelių svorį sutelkti prie pavadėlio, kad masalas kuo greičiau paliktų „aukšlių kompetencijos“ zoną ir nusileistų prie dugno. Taip pat būtų pageidautina, kad masalas aukšlėms būtų “neįkandamas“  – didelis arba itin tvirtas (sliekai, įvairūs grūdai ir pan.). 

Tačiau kur kas įdomiau yra paanalizuoti priežastis, dėl kurių žvejams mėgėjams nepavyksta surinkti gausaus aukšlių „derliaus“. Bet kurio meškeriotojo žūklės rezultatas susideda iš pagautų žuvelių skaičiaus, padauginto iš kiekvienos žuvelės vidutinio svorio. Tuomet gaunasi taip – meškeriojant stambias žuvis užtenka „realizuoti“ kelis kibimus, ir tu jau esi gerbiamas tarp kolegų meškeriotojas. O štai gaudant smulkmę, reikia jos „pridaužyti“ didžiuliais kiekiais, kad kolegų nebūtum sumaišytas su purvais. Štai ir pirmoji praktinė išvada – sėkmingai aukšlių žūklei reikia rasti arba „susikurti“ vietą, kurioje būtų didelė žuvų koncentracija.

Tarkime, kad tokia vieta yra, žuvies joje tiršta, ir meškeriotojas visą laiką žuvį sulaiko toje vietoje jaukindamas. Pasirodo, kad ir tai dar nėra garantija, kad laimikis bus gausus. Kartais tenka matyti „aukšlininkų“, kurie gaudo įrankiu su krūva trumpučių pavadėlių ant pagrindinio valo. Jie turbūt mano, kad kuo daugiau aukšlių vienu metu ištraukiama iš vandens, tuo didesnis laimikis. Galima paskaičiuoti, kam sunaudojama didžioji dalis laiko taip žūklaujant – žuvų atkabinimui, masalų keitimui ir, dažniausiai, susipainiojusio valo išnarpliojimui. Dėl laiko, sugaištamo narpliojant valą, galima pasakyti taip – kuo daugiau kabliukų, tuo lengviau viską supainioti ir sunkiau išnarplioti.

Iš to seka antroji išvada – įrankis aukšlių gaudymui turi būti kuo paprastesnis, su vienu kabliuku (netikintiems, rekomenduotina išbandyti ir palyginti patiems). Iš visų įrankių, šioms žuvelėms gaudyti geriausiai tinka paprastos plūdinės meškerytės, kadangi jos užtikrina maksimalų gaudymo greitį.

Jeigu kas bandė gaudyti aukšles su „karšine“ įranga, turbūt įsitikino kad toli gražu ne kiekvienas įrankis tinkamas tokiais žūklei. Yra keletas reikalavimų įrankiams, kuriuos jie būtinai turi atitikti.

Pirma – įrankis turi būti labai jautrus. Tai susiję ne su kibimo delikatumu, o su pačių žuvelių dydžiu, kadangi aukšlių svoriai paprastai paprastai varijuoja 10-20 g  ribose, nors būna ir mažesni, arba kartais – didesni.

Antra – įrangos lengvumas. Šį reikalavimą apsprendžia žūklavietės gylis, kadangi dažniausiai žūklė vyksta vandens paviršiniame sluoksnyje. Tokiais atvejais sunkios sistemėlės, kurios turi didesnį inertiškumą, po nesėkmingo pakirtimo dažnai aplenkia plūdę ir susipainioja. Reikia pastebėti kad sistemėlė, kuri jau kartą yra susipainiojusi, toliau painiojasi kur kas dažniau už naujas sistemėles. Reiškia, negalima leisti nei vieno susinarpliojimo, kad žūklės procesas vėliau netaptų kančia. Na ir žinoma, bet kokiu atveju vis tiek yra būtina turėti paruoštų atsarginių sistemėlių.

Trečia – reikės įsigyti specialių „aukšlinių“ meškeryčių, kadangi užmetimų skaičius yra ženkliai didesnis nei įprastoje stambių žuvų žūklėje, na ir vidutinio meškeriotojo rankos neprilygsta kultūristams, o meškere juk tenka mojuoti visą žūklės laiką. Greituminio aukšlių gaudymo metu rankos po kurio laiko stipriai pavargsta net žūklaujant 2 metrų meškeryte. Taigi, palengvintą meškerykotį yra kur kas lengviau laikyti, o ir aukšlės jo apkrauti iki ribinės apkrovos negali dėl savo mažučių gabaritų.

Yra dar vienas reikalavimas geram „aukšliniam“ meškerykočiui – jis turi būti labai „greitos“ akcijos, t.y. turi linkti tik pati viršūnėlė. Tai užtikrins patogų lengvutės įrangos užmetimą, o be jo „išvystyti“ normalaus greičio praktiškai neįmanoma. Reikia pridurti, kad paprastai aukšlės gaudomos kur kas arčiau kranto nei kitos žuvys, todėl jų žūklei naudojami žymiai trumpesni meškerykočiai. Preliminariai galima įvardinti kai kuriuos aukšlių gaudymui skirtų įrankių parametrus, kuriuos būtų galima pavadinti vidutiniais. Suprantama, atkirais atvejais šios ribos gali skirtis, juk kai kur sėkmingai gaudomos didelės, apie 50g aukšlės, o kai kur – tik 5-7 g „mikrobai“.

Tačiau daugeliu atveju galima išsiversti su daugiau ar mažiau standartiniu komplektu. Meškerykočius tikslinga rinktis iš anglies pluošto. Žinoma, jie yra brangesni, tačiau kietesni ir lengvesni, o už malonumą reikia mokėti. Geriau rinktis kelis vienos serijos modelius, kad žingsnis tarp jų būtų 0,5-1 metras. Dažniausiai naudojami 3-5 m ilgio meškerykočiai, tačiau tai jau susiję su žūklės taktika. Galėčiau rekomenduoti firmos Mikado meškerykočius, kaip vieną iš optimalių variantų. Rinktis vienos serijos modelius verta dėl praktinių sumetimų – visada galima pakeisti sulūžusią dalį. Tai gana svarbu, nes ne visada pavyksta gauti originalią reikiamą meškerykočio dalį pakeitimui, o klijavimas ir kitoks „tiuningas“ gadina meškerykočio akciją ir išvaizdą.

Valas paprastai naudojamas 0,10 – 0,12 mm, nors pasitaiko ir nukrypimų į vieną ar kitą pusę. Vertėtų prisiminti, kad valą storinant, užmesti tampa sunkiau, tačiau įrankis tampa patikimesnis ir masalas skęsta lėčiau, kas yra neblogai. Naudojant plonesnį valą, užmesti tampa lengviau, tačiau masalas greičiau skęsta ir sumažėja įrangos patikimumas. Atkreipkite dėmesį, kad valą reikia rinktis pagal faktinį diametrą, o ne pagal gamintojo užrašus. Jei gaudote ne žolėse, tai pavadėlio storį galima rinktis tokį patį kaip pagrindinio valo, ar net kiek storesnį, kadangi apkrovą pavadėlis patiria nemažą, o kliuvinių žūklaujant vandens paviršiuje paprastai nebūna (žinoma, jei tarp laimikio nepasitaiko stambesnių žuvų).

Įrangos svoris paprastai neviršija 1,5 g, ir pasirenkamas atsižvelgiant į žūklavietės gylį, valo storį, meškerės ilgį, žuvų gausumą ir dydį, metų laiką, oro sąlygas. Kartais galima naudoti ir dar sunkesnes sistemėles, pavyzdžiui žūklaujant prie dugno ar stiprioje srovėje.

Kabliukų dydis taip pat gali būti skirtingas – esant geram kibimui net smulkmę galima gaudyti su 18 ar net 16 Nr. kabliukais, o kai kibimas kaprizingas – jau teks naudoti kur kas mažesnius. Pagrindinis reikalavimas kabliukams – ilgas kotelis, plona viela ir maža užkarpėlė. Galima rasti įvairių gamintojų tinkamų kabliukų, pvz. Gamakatsu, Triana ir t.t. Tik nepamirškite atidžiai vertinti tai ką perkate, žuvis juk kimba ant kabliuko o ne ant firmos pavadinimo.

Gaudant aukšles, plūdės naudojamos ganėtinai mažos. Esant tokiems jų matmenims, forma nedaro itin didelės įtakos plūdės jautrumui. Kur kas svarbesnės tokios plūdės savybės, kaip jos gebėjimas signalizuoti apie kibimą masalui esant bet kurioje padėtyje (paviršiuje iš karto po užmetimo, skęstant ir t.t.), atsparumas susinarpliojimams, ir, kaip bebūtų keista, spalva. Gaudant didesniame gylyje galima naudoti praktiškai bet kokios spalvos ar formos plūdę, šiuo atveju jokių specifinių reikalavimų nėra. O štai žūklaujant paviršiuje, plūdės savybės atsiskleidžia pilnai. Jei ji ryškiai nudažyta, tai smulkmė dažnai bando „kąsti“  pačią plūdę, kas dažnai meškeriotojų būna suprantama kaip kibimas. Jei žiedelis yra žemai ir plūdės antena ilga, didelė tikimybė kad valas kabinsis už antenos ir painiosis. O kai plūdės kilis labai ilgas (o korpusas mažytis), ji prastai rodys kibimą (1 pav.) pradinėje masalo skendimo fazėje, kadangi plūdė jau bus vertikalioje padėtyje.

Būtent tokiomis sąlygomis pranašumą įgyja mažos strėlės formos plūdelės, kadangi jos panyra į vandenį iš paskos svarelių ir atitinkamai šiuo momentu parodys kibimą (aišku, jei jis bus), o dėl mažyčio kilio, sistema nesipainios. Labai primityvus šios plūdės prototipas yra visiems gerai žinoma plūdė iš žasies plunksnos. Dar vienas momentas, kuriam mano nuomone skiriamas pernelyg didelis dėmesys, yra medžiaga, iš kurios pagamintas plūdės korpusas. Tradiciškai  manoma, kad „geriausios“ plūdės gaminamos iš balzos. Manau kad tai tik sąlyginai tinkamas išsireiškimas. Žinoma, kokybiška balza yra labai lengva, tačiau putplastis ne taip jau daug jai nusileidžia patvarume, tačiau turi kelis vartotojui svarbius privalumus:

1. Pagrindinis – jis neįgeria vandens pažeidus lako dangą, o tai nutinka beveik su visomis plūdėmis, kai žvejojama itin intensyviai. Su balza šią problemą galima spręsti tik didinant lako sluoksnio storį arba „ekstra avarinėmis“ priemonėmis – greitai džiūstančiu laku, klijais ar kraštutiniu atveju net plastilinu. Kai lako danga stora, balzos plūdelės praranda savo laikomąją galią, o tuo pačiu ir patrauklumą.

2. Putplasčio mechaninės savybės patrauklesnės – pakankamai standus ir elastingas, todėl jis retai pažeidžiamas prie kilio ar antenos, kaip kad būna su balzos plūdelėmis.

3. Putplasčio plūdelės paprastai kur kas pigesnės negu jų analogai iš balzos. Mano manymu, daugumoje atveju balzos plūdžių privalumai yra išgalvoti gamintojų, kadangi iš balzos lengviau išgauti reikiamą plūdės formą negu iš minkštesnio putplasčio. Iš čia ir praktinė išvada: jei mėgstate gamintis plūdes patys, rinkitės balzą (putplasčiui reikia kruopščiai parinkinėti dažus), tas pats galioja ir žmonėms, kuri turi galimybę dažnai pirktis naujas plūdeles. Žinoma, ne visada galima išsiaiškinti iš ko pagaminta plūdė, jos nesulaužius.

Svarelių išdėstymas ant valo taip pat šiek tiek skiriasi nuo kitų žūklės būdų. Idealiu atveju, žūklaujant seklumoje, sistemėlė turi turėti vieną svorio centrą, t.y. visi svareliai viename taške (2 pav.). Šiuo atveju sistemėlė beveik nesinarplioja. Vienok, jeigu kartais dėl tam tikrų priežasčių to daryti neverta (pvz., naudojant sunkią sistemėlę masalas per daug greitai leidžiasi), tai galima svarelius išdėstyti lygiais tarpais nuo pavadėlio iki plūdės (3 pav.). Jei naudoti pagrindinį svorį ir dar papildomą vadinamą „kibimo svarelį“, tai po tuščio pakirtimo pastarasis dažnai pradeda suktis apie pagrindinį svorį, na o to pasekmės turbūt aiškios.

Tarkime, kad jūs patikėjote viskuo kas čia parašyta, susipirkote visą reikiamą įrangą, pasiruošėte, ir atvykote prie vandens telkinio pademonstruoti meistriškumo. Svarbiausia – atsidurti su tinkamais įrankiais, tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, arba – pasitelkiant į pagalbą jauką, patiems tokias sąlygas pasidaryti. Aukšlių susibūrimai, kuriuose būtų galima be jauko taip pat sėkmingai ir ilgai jas gaudyti, apinkami ne taip jau dažnai. Todėl, jei nenorite reguliariai likti be didžiosios laimikio dalies, teks užsiimti jauko ruošimu. O reikalavimai jam tokie:

• Lengvumas. T.y., lėtas skendimas, o idealiu atveju – jaukas ilgą laiką būna pakibęs vandenyje. Kuo lengvesnis jaukas, tuo ilgiau jis „dirba“ (vilioja žuvis) ir tuo mažiau jo reikia.

• Vizualinės savybės. Tai spalva ir gebėjimas sudaryti jauko drumzlių „debesėlį“ užmetus jauką į vandenį. Paprastai kuo labiau jis pastebimas, tuo geriau. Tačiau tada kartais tenka atitinkamai koreguoti ir masalo spalvą. Pvz., jei jaukinate raudonu jauku, tai žvejoti greičiausiai kad teks raudonos spalvos masalais – uodo trūklio lervomis, raudonomis musės lervomis. Tai ne visada patogu.

• Sotumas. Aukšlės labai stipriai reaguoja į jauko skonį, tačiau jei jos turės galimybę pririsotinti, tai teks keisti jauką. Būtent todėl uodo trūklio lervos į jauką dedamos tik pačiu kraštutiniu atveju, esant labai prastam kibimui arba kai gaudomos labai didelės aukšlės. Tada tokia žūklė jau mažai kuo skiriasi nuo kitų žuvų gaudymo. Kibimai tokiu atveju dažniausiai būna labai kaprizingi, ir gaudyti dažniausiai tenka tik uodo trūklio lervomis. Taip jaukinant aukšlės gana greitai prisiryja jauko, ir žūklės greitis ženkliai krenta.

Labai šaunu įmaišyti į jauką smulkių musės lervų. Tik tokį jauką reikia gerai išmaišyti laikas nuo laiko, nes musės lervos beveik visada įsirausia iki dugno.

Dažniausiai efektyviausias būna toks jaukas, kuris pilnai suyra atsitrenkęs į vandens paviršių, ir suformuoja drumzlių debesėlį.

Lėtai skęstantis jaukas. Kad išgauti tokį efektą, reikia gerai žinoti tokias atskirų jauko komponentų savybes, kaip lipnumas, lengvumas, skendimo greitis. Reikėtų įvertinti ir skonines komponentų savybes. Juk tarkime, vien tik dėl mechaninių savybių galima naudoti ir grynas sėlenas, tačiau jų patrauklumas žuvims kur kas mažesnis, o tai reiškia, kad ir efektyvumas atitinkamas.

Visiškai primityvų jauko mišinį galima greit sulipdyti iš sėlenų, džiūvėsiu ir cukraus, santykiu 1:2:0,3 kg, šiuo atveju labiau rekomenduojama naudoti šviesius džiūvėsius, jie geriau pastebimi. Kas dėl jauko dalelių dydžio – reikia turėti omenyje, kad kuo jos smulkesnės, tuo didesnį debesį jaukas daro vandenyje, kas yra gerai, tačiau tuomet jauko gniūžtė gali gautis tvirtesnė ir atsitrenkus į vandenį nesuirti, o tai jau negerai. Tam, kad jaukas ir gerai irtų vandenyje, ir gerai „darytų debesį“, geriausia yra naudoti įvairaus stambumo komponentus – stambesnės dalelės, kaip sėlenos ir pan. (viskas, kas purena jauką), smulkios dalelės – tai viskas kas drumsčia vandenį.

Paprastai jaukai yra maišomi su minimaliu kiekiu vandens, kad galima būtų sulipdyti tvirtus, greit skęstančius rutulius. Gaudant aukšles, šis variantas nepriimtinas, o tam kad jaukas skęstų lėčiau, naudojami du jauko maišymo būdai:

Pirmasis – nepilnai sudrėkintas jaukas. Jaukas maišomas su labai nedideliu kiekiu vandens, jauko gniužulai gaunami labai netvirti, greit suyrantys vandenyje.

Antrasis – perdrėkintas jaukas. Vandens maišant jauką dedama tiek, kad jauko konsistencija taptų kaip tirštos grietinės. Tačiau jaukas neturi būti labai lipnus (t.y. nereikia daug klijuojančių komponentų), nes priešingu atveju jis labai lips prie rankų. Taip pat jaukas neturi gautis pernelyg skystas, nes tada bus sunku jį užmesti.

Galima pridurti, kad praktikoje antrasis variantas šiek tiek efektyvesnis, bet taip ruošiant jauką lengviau ir suklysti (todėl visada reikia pasilikti sauso jauko mišinio atsargą). Tereikia šiek tiek praktikos, ir taip maišant, galima iš bet kokio jauko mišinio gauti sąlyginai „aukšlinį“ jauką. T.y. sudrėkinti jauko mišinį tiek, kad jis vandenyje „darytų debesį“ maksimaliai, kik tik leidžia jo esama sudėtis.

Prieš pereinant prie žūklės ir jaukinimo specifikos, reikėtų bent keliais žodžiais užsiminti apie inventorių, kuris užtikrina patogumą žūklaujant, kas tam tikra prasme sąlygoja ir geresnį rezultatą. Tinklelio ir stovo su dėžute masalams naudos dar niekas neneigė, tačiau ir iki šiol didelė dalis mėgėjų važiuoja į žvejybą be jų. Dar ir dabar galima pa,atyti vaizdelį, kaip žmogus pagavęs žuvelę, kiekvieną kartą lenda į krepšį, ir žuvį dedą į polietileninį maišelį. Žuvies laikymą maišelyje galima būtų pateisinti nebent žiemą, esant stipriam šalčiui. Vasarą nei masalai, nei laimikis nesušala, todėl žuvis reikėtų laikyti gyvas vandenyje, o masalus – gryname ore ir pavėsyje (ar uždengus dangteliu).

Tinklelio, kuris reikalingas aukšlių žūklėje, savybės yra šios: platus viršutinis žiedas, kad atkabinant žuvį būtų nebaisu jos pamesti, o būtų galima mest ją į tinklelį nežiūrint. Smulkus tvirtas tinklelis – kad žuvys ne taip trintųsi ir kad neužstrigtų tinklelio akutėse.

Taip pat reikalingas ir patogus stovas, pageidautina su reguliuojamu antgaliu, kad tinklelio viršutinį žiedą galima būtų įtvirtinti norimu kampu.

Taip pat reikėtų įsitaisyti ir stovus meškerėms, kadangi paprastai jų vežamasi ne viena. Priešingu atveju, šią meškerių išdėstymo problemą teks spręsti kiekvienoje žūklėje.

Jei krante ir vandenyje nėra jokių kliuvinių, visą įrangą reikia susidėti taip, kad visi meškeriotojo judesiai žūklės metu būtų trumpi, greiti ir patogūs (4 pav.).

Vienas iš pagrindinių greituminio gaudymo elementų (o būtent tokia ir yra aukšlių žūklė) – tinklelio žuvims dydis ir jo išdėstymas žūklavietėje. Jį tvirtinti reikia taip, kad jis netrukdytų žuvį imt ranka. Tai reiškia, kad viršutinis žiedas turi būti pakankamai žemai (paprastai kelių lygyje, ar net šiek tiek žemiau), ir lygiagretus vandens paviršiui, arba su minimaliu nuolydžiu į meškeriotojo pusę. Dar vienas reikalavimas: turi būti patogu nuimti žuvį nuo kabliuko (tai turi būti atliekama virš tinklelio viršutinio žiedo) ir mesti ją tinklelin – tam turi būti sunaudojama kuo mažiau laiko ir pastangų.

Optimalus tinklelio išdėstymas – kai jis įrengiamas priešais meškeriotoją, o viršutinis žiedas lieka meškeriotojui tarp kojų. Jei tinkelis įrengiamas per toli, tai tam kad žuvis kristų tiesiai į jį, teks sedėti pasilenkus, o tai yra varginantis užsiėmimas, ypač vyresniems žmonėms.

Vieta masalų staleliui taip pat pasirenkama vadovaujantis tais pačiais kriterijais – kad niekur nekliūtų ir kad būtų patogu naudotis. Geriausia, kai jis yra tame pačiame aukštyje, kaip ir tinklelio viršutinis žiedas (kad užmetant pavadėlis už jo nekliūtų), ir iš tos rankos pusės, kuria jūs imate masalą jį perkabinant (kadangi priešais jus jau yra įrengtas tinklelis). Masalų dėžutė turi lngvai atsidaryti ir užsidaryti viena ranka, kadangi kitoje rankoje laikomas meškerykotis ir kabliukas.     

Meškerių stovai statomi šalia arba meškeriotojui už nugaros, šiek tiek įstrižai (kad metimo iš už nugaros metu kabliukas už jų neužsikabintų), ištiestos rankos atstumu, kad būtų galima greitai ją padėti ar paimti naują nesikeliant nuo kėdutės.

Žūklės technika, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta: ištrauki įrankį, nukabini žuvį, pakeiti masalą jei reikia, užmeti, meti žiupsnelį jauko. Geriausia kiekvieną etapą aptarti atskirai, tada bus aiški gaudymo specifika. Žiūrime nuo pradžių – ištraukimas iš vandens. Jį reikia atlikti sklandžiai, be staigių trūktelėjimų, tačiau kartu ir pakankamai greitai. Jei nėra užkibusios žuvelės, tai meškerė praktiškai keliama vertikaliai, šiek tiek suėtinant greitį viršutinėje fazėje, kuomet reikia sugauti kabliuką su masalu. Jei nereikia pakeisti ar pataisyti masalo, daromas permetimas staigiu mostu iš už nugaros (nes naudojama lengvutė įranga) arba šoniniu mostu. Gaudant aukšles, pakirtimas nėra būtinas, kaip kad stambių žuvų žūklėje, nes paprastai aukšlės masalą griebia labai godžiai. Šiuo atveju pakirtimas atliekamas taip, kad įranga nesusipainiotų, nes gaudoma dažniausiai paviršiuje, ir pakirtimo jėga tiesiogiai susijusi su pakirtimo amplitude. Šiek tiek padeda tai, kad lengva įranga ne tokia inertiška, tačiau visiškai išspręsti šią problema padeda taisyklingas pakirtimas, kuomet svarelis ir kabliukas lieka vandenyje net kai žuvis neužkibo, o tai reiškia kad ir susipainiojimų nebus.

Užkibusi žuvis visada imama taip, kad pavadėlio (o dar geriau- iš karto laimikio) nereikėtų gaudyti ištiesta ranka. Lengviausia išmokti pagauti žuvį ranka, jei ją kelti tiesiai į save, tada vienu riešo judesiu dirbama meškerykočiu, o kita plaštaka pagaunama žuvis, nes ji juda tiesiai link meškerės galo. Kad žuvis neatšoktų ir nenukristų nuo kabliuko atsitrenkusi į delną, meškerės kėlimo greitį viršutinėj padėtyje reikia palengva mažinti, tuomet aukšlė į delną atsitrenkia minkštai.

Kol nėra reikiamos patirties, pradžioje labai dažnai aukšlė „praskrenda“ šalia ištiestos rankos. Todėl iš pradžių reikia gaudyti ranka ne žuvį, o pavadėlį, ir juo nuleisti ranką žemyn, paimant į delną žuvį. Kabliukas išimamas dviem pirštais ta ranka, kuri laiko meškerykotį, o žuvis dedama į tinklelį jau naujo užmetimo metu. Negali būti jokių perėmimų iš rankos į ranką nei žuvies, nei kabliuko ar meškerės – visa tai mažina gaudymo greitį.

Nuolatinis jaukinimas atliekamas tam, kad būtų galima surinkus išlaikyti vienoje vietoje gausų žuvelių būrį, nemažinant jų gaudymo greičio. Tam yra kelios būtinos sąlygos.

Jauko mėtymas atliekamas kaire ranka, nes dešine ranka laikomas meškerykotis. Kad užtikrinti jaukinimo tikslumą, metama iš apačios aukštyn švytuokliniu atpalaiduotos rankos mostu. Tam, kad skystas jaukas neliptų prie rankos, prieš tai ranką reikia sudrėkinti vandenyje.

Jaukinti reikia tokiu dažnumu, kad būtų užtikrintas nuolatinis „jauko debesėlis“ žūklavietėje (galima ir rečiau, tačiau tuomet ir rezultatai bus prastesni).

Dar vienas veiksmas, kuris gali padidinti laimikį, tai žuvies priviliojimas arčiau kranto jaukinant. Šiuo atveju „jauko debesis“ dažnai mėtant jauko porcijas yra palengva pritraukiamas arčiau meškeriotojo, kas leidžia gaudyti trumpesnėmis meškerytėmis (o tai kur kas efektyviau ir greičiau). Tačiau labai nevertėtų užsižaisti šiuo metodu, nes labai arti kranto žuvelės artinasi nenoriai. Tad kur kas geriau, tarkime efektyviai gaudyti penkių metrų meškere, negu labai greitai traukti aukšles „trejiuke“, tačiau retai. 

     

Pabaigai galima pridurti, kad čia išvardinti veiksmai yra toli gražu ne viskas. Yra veiksmų, leidžiančių net per varžybas apgaudyti kaimynus, kurių gaudymo technika žymiai geresnė. Tačiau taktinės gudrybės negali būti universalios, kai kur jos sudirba, kai kur – ne. Juk per varžybas kievienas dalyvis yra „pririštas“ prie konkretaus dešimties metrų pakrantės ruožo, tuo tarpu kai žvejys megėjas gali laisvai išspręsti problemą tiesiog pakeisdamas žūklavietę. Todėl sportinės gudrybės šiame straipsnyje nenagrinėjamos, mėgėjams jų žinoti nebūtina, o sportininkai turi (arba bent turi turėti) trenerius, kurie ir turi juos šito išmokyti. Na o jei jau kas negali tverti, nesužinojęs to, ką žino daugelis sportininkų – tai stokite į jų gretas :)

Išversta iš:

“Спортивное рыболовство”

A. Djačenko