Pažinti dugną…

Kas geriau pažįsta vandens telkinį, tas geriau ir žvejoja. Su meškere-gylmačiu, turint šiek tiek laisvo laiko ir kantrybės, galima gauti išsamų žūklavietės dugno suvokimą.

Dauguma meškeriotojų gaudo aklai. Dažnai gimtojo jų telkinio struktūra ir dugno reljefas net po daugybės žūklės jame metų lieka jiems paslaptimi. Ir tuomet dažniausiai skundžiamasi, kad telkinyje nebelikę žuvies. O juk lemiamą reikšmę turi tai, kur pateikiame masalą. Tarkime, jei negyvą žuvelę patiekti šalia sėkliaus kietu dugnu, starkio kibimo dažniausia neteks ilgai laukti. Jei žuvelė gulės įsmigusi dumble, gali praeiti ištisos savaitės be jokio kibimo. Arba, pavyzdžiui, kai kurie meškeriotojai meta didelius jauko rutulius ant paties šlaito krašto ir stebisi, kodėl nekimba žuvys. O juk rutuliai jau seniai nusirito į gylį.

Telkiniuose, kur dugno struktūra silpnai išreikšta, įdomios vietos yra net menkiausi dugno reljefo pokyčiai – nedidelės terasėlės, duobutės, sėkliai ar smėlio „liežuviai“, nes čia susikaupia daugiau natūralaus maisto žuvims. Būtent ten žuvys ir laikosi. Todėl labai svarbu tiksliai išstudijuoti telkinio profilį, ir šiuo atveju be kruopštaus gylių matavimo neapseisime.

Gylių tikrinimui užtektų tokios įrangos:

- meškerykotis (gali būti skirtas dugninei žūklei) su iki 80 g užmetamojo svorio testu;

- beinercinė ritė su 0,3 – 0,35 mm storio valu;

- 1 m ilgio linuotė ir dvi juostelės-„lipukai“;

- plūdė – „markeris“ su maždaug 40 g keliamąja galia, su gerai matoma viršutine dalimi ar antena;

- sunkus svarelis;

- pora tvirtų stovelių meškerykočiui.

Suprantama, jei tarkime dažniausiai gaudote plūdine meškerėle iki 20 m nuo kranto atstumu, tai meškerę-gylmatį galite pasiruošti ir mažesnio galingumo. Tokiai įrangai didelių investicijų tikrai nereikės, nes beveik tą patį efektą galima gauti ir naudojant pigius, kiekvienoje žūklės prekių parduotuvėje randamus įrankius.

Meškerykotis-gylmatis įrengiamas labai paprastai. Iš pradžių ant pagrindinio valo užneriamas svarelis (gali būti tvirtinamas naudojant suktuką su segtuku, ar analogiškos paskirties specialius slankiojančius segtukus – taip lengviau pakeisti svarelį nepertvarkant visos sistemos), po to užveriamas guminis karoliukas-stabdis. Prie valo galo rišamas tvirtas segtukas, prie kurio jau tvirtiname pačią plūdę.

Yra du būdai telkinio tikrinimui. Pats paprasčiausiai būdas – grubus patikrinimas, kuris leidžia greitai bendrais bruožais suvokti telkinio reljefą. Jis rekomenduotinas tuo atveju, kai žūklei neturime daug laiko ir tais atvejais, kai telkinys šiek tiek žinomas ir jame tikimės aktyvaus kibimo. Tačiau kartais didelę reikšmę turi net menkiausi dugno nelygumai. Ten masalą reikia pakišti žuvims tiesiog po nosimi, ypač kai jos neaktyvios. Bet grubaus gylio patikrinimo metu tokias vieteles lengvai galima pražiopsoti ar net išbaidyti žuvį. Jei turime laiko ir norime gaudyti tiksliai pasirinktuose idomiausiuose taškuose, reikia naudoti šiek tiek subtilesnį gylio matavimo būdą. Galima ir kombinuoti du variantus – iš pradžių greitai iššvalgyti didelę telkinio akvatoriją, o radus idomesnių dugno perkritimų tokias vietas jau kruopščiai išstudijuoti.

GRUBUS GYLIO TIKRINIMAS

Pirmiausia reikia nustatyti, kiek valo ritė vynioja vienu rankenėlės apsukimu. Tam tikslui meškerykotį paguldžius ant atramų valas įtempiamas, prie paskutinio žiedelio valas pažymimas spalvotu markeriu. Pasukus ritės rankenėlę vieną kartą, nuspalvinta valo vieta pasislinks link ritės. Liniuote pamatuojame atstumą nuo paskutiniojo žiedo iki vietos, kurioje yra nuspalvinta valo atkarpa. Taip sužinome kiek valo ritė vynioja vienu apsukimu.

Toliau seka gylių matavimas. Įrankį užmetame į norimą vietą ir palaukiame kol plūdė-markeris iškils į paviršių. Tuomet įtempiame valą, kad ant iš vandens paviršiaus kyšotų tik plūdės viršūnėlė (ar antena). Tada sukame ritę ir skaičiuojame rankenėlės apsisukimus, kol pajusime pasipriešinimą kai plūdė atsirems į ant dugno gulintį svarelį. Gautą ritės rankenėlės apsisukimų skaičių padauginkime iš vienu apsukimu vyniojamo valo ilgio, ir gausime žūklavietės gylį. Gal tai skamba ir atrodo sudėtingai, tačiau praktikoje viskas labai paprasta.

Tarkime, nustatėme kad ritė vienu rankenėlės apsukimu suvynioja apie 70 cm valo. Jei užmetę įrankį, atlikome penkis ritės sukimus, kol plūdė atsirėmė į svarelį, tai reiškia kad toje vietoje apytikslis gylis yra: 5 x 70 cm = 3,5 m.

Norint pamatuoti kitą tašką – permetame įrankį, arba tiesiog patraukiame dugnu norimu atstumu link savęs. Procesą kartojame iš naujo ir sužinome gylį naujoje vietoje ir t.t.

DETALUS GYLIŲ MATAVIMAS

Detalaus tikrinimo būdu galima nustatyti telkinio gylį centimetrų tikslumu. Šiuo atveju po užmetimo meškerykotį guldome ant atramų hirozontaliai. Prie meškerykočio blanko dviemis juostomis-lipukais pritvirtiname liniuotę (1 m ilgio). Nulinis taškas turėtų būti ties pirmu didžiuoju žiedeliu. Principas panašus kaip ir grubaus patikrinimo metu – kai iš vandens kyšo tik plūdės viršūnėlė, valas paimamas ties pirmuoju (didžiuoju) žiedu ir tempiamas pagal liniuotę iki jos galo. Nepaleidžiant valo iš rankos, kita ranka vėl imame už valo ties žiedu ir vėl traukiame analogiškai palei liniuotę. Taip kartojama tol, kol plūdė atsiremia į svarelį, gulinti dugne. Naudojantis gautais parodymais pagal liniuotę, centimetrų tikslumu galima nustatyti koks gylis yra konkrečioje vietoje.

Tuomet svarelis patraukiamas link kranto liniuotės ilgiu (per 1 m), ir visa procedūra kartojama iš naujo. Taip nuosekliai vis artėjant link kranto, kas metrą matuojamas gylis, kol įrankis bus pritrauktas prie pat meškerykočio viršūnėlės.

O tuomet jau sužinosime ir tikslų atstumą nuo pradinio taško iki kranto. Tarkime, nuo pradinio taško, į kurį buvome užmetę įrankį, atlikome tokių 10 patraukimų, kol įranga atsidūrė ties meškerykočio viršūnėle. Reiškia, įrankis buvo užmestas 10 metrų atstumu nuo kranto ir pirmo matuoto taško gylis atitinka telkinio gylį 10 metrų nuo kranto matuotu atstumu.

Kad nepamiršti gautų rezultatų, matavimų duomenis reikėtų pasižymėti ant languoto popieriaus lapo (žr.pav.).

Taip metras po metro išmatuotą gylį vis pažymime tašku popieriaus lape ir rezultate gauname detalią dugno liniją nuo užmetimo taško iki pat kranto, lyg būtume praplaukę su echolotu. Jei atlikti dar po analogišką matavimą žūklavietės (sektoriaus) šonuose, turėsime dar detalesnį dugno reljefo vaizdą, kuris leis pasirinkti ne tik kokiu atstumu nuo kranto pateikti masalą, bet ir kurią pusę jį mesti.

Visą tai gerai iliustruoja šis paveikslėlis, kuris parodo kaip galima gauti detalų dugno reljefo vaizdą, kai kiekvieno matavimo duomenys pažymimi ant languoto popieriaus lapo. Pagal tai galima sužinoti ne tik kokiu atstumu nuo kranto verta pateikti masalą, bet ir galima lengviau nustatyti kokį įrankį verta rinktis, ar kokią sistemėlę rišti, kokį pasirinkti įrankio galingumą, kad jo užtektų užmesti masalą norimu atstumu ir tuo pačiu įrankis dar liktų kaip galima jautresnis ir t.t.

Iš pavyzdyje gautų duomenų galima pastebėti, kad tarkime 20-22 m nuo kranto atstumu yra šlaito, kuris tęsėsi nuo 4 iki 6,3 metrų gylio, apačia. Toliau dugnas jau eina lygus. Tad šiame taške, 20-22 metrų atstumu nuo kranto, jau verta bandyti gaudyti tarkime dugnine ar palaidyne meškere.

Taip pat matosi kad 12-16 metrų nuo kranto atstumu yra nedidelė dugno terasėlė, kur gylis pereina iš 2,2 į 4 m. Tad šiuo atveju galima ruošti ir jaukinti dar vieną žūklės tašką, kuriam tarkime šiuo atveju pasiekti jau užtektų ir sportinės meškerės be ritės.

Žodžiu, duomenys gaunami tikrai vertingi, o jau kaip juos interpretuoti – tai tik meškeriotojo reikalas. 

Žinoma, galima ir netvirtinti prie meškerykočio blanko liniuotės, o tiesiog atžymėti markeriu ar lipnia juosta tam tikrą atkarpą su norima gradacija ant paties blanko. Taip procedūra dar supaprastinama, o duomenų tikslumas gaunamas pakankamai normalus. Svarbu suvokti patį principą, o įvairias detales vėliau jau galima modernizuoti ir pritaikyti konkrečiai savo reikmėms.

Procesas aprašyme gal ir atrodo sunkiai suprantamas, tačiau jo esmę gerai atskleidžia ir sekantis pav.

Karpininkai jau seniai naudoja panašią markerinę įrangą, Būtent karpininkams skirtų prekių asortimente randamos specialios plūdės – markeriai, arba gaminami net specialūs markeriniai meškerykočiai bei svareliai, kurie traukiant svarelį dugnu padeda lengviau suprasti ir dugno pobūdį – kietas, dumblėtas, su kliuviniais ir t.t.

Suprantama, kad tokio pobūdžio dugno ištyrimas aktualus ne tik karpininkams, bet ir labai naudingas gaudant plūdine ar dugnine meškere.

Bene geriausiai detalaus dugno ištyrimo svarbą ir tiesioginę šio proceso įtaką žūklės rezultatams suvokia  žvejai sportininkai. Tačiau ir mėgėjams, jei tik jie nori džiaugtis geresniais laimikiais, verta nepatingėti ir atvažiavus prie telkinio pirmiausia skirti laiko žvalgybai, o tik tada galutinai nuspręsti ką, kaip ir kuo gaudyti.

Straipsnis parengtas naudojant medžiagą iš žurnalo „Рыбачьте с нами“ 3/2008 ir www.gofishing.co.uk.