Aptikęs internete šią Džono Vilsono sistemą šapalų žūklei nuo paviršiaus plūdine meškere, iš karto prisiminiau vaikystę, nes pats labai panašiai gaudžiau šapalus Neryje bei Šventojoje. Nusprendžiau išversti šią info savo blogui, tuo pačiu pridedant ir savus pastebėjimus.
Pradžiai – originali Džono Vilsono sistema:
Ši sistema naudojama žūklei karštuoju metų laiku, kai šapalai aktyviai maitinasi ir noriai griebia masalus nuo paviršiaus.
Rekomenduojama plūdė yra labai paprasta ir nesunkiai pasigaminama. Tai yra paprastas balzos medžio pagaliukas, arba gabalėlis povo plunksnos. Plūdė prie valo užspaudžiama silikoniniais žiedeliais, o plūdės galuose užspaudžiami du svareliai. Svareliai užtikrina, kad plūdė vandenyje gulės horizontaliai, ir tuo pačiu prideda šiek tiek svorio užmetimui.
Kad valas neskęstų, jį rekomenduojama ištepti riebalais (dažniausiai tam naudojama speciali priemonė iš muselininkų asortimento – mucilinas) atkarpoje nuo plūdės iki kabliuko ir bent porą metrų virš plūdės. Taip ir pakirtimas bus lengvesnis. Be plūdės srovė valą sugarankščiuotų kilpomis ir masalą būtų sunku kontroliuoti. Pagrindinį valą rekomenduojama naudoti 0,16 – 0,18 mm skersmens.
Puikus masalas tokiai žūklei vasarą yra žiogai, užnerti ant 14 numerio kabliuko. Dar gali būti naudojama duonos pluta arba šunų maisto gabaliukai (Pedigree Chum Mixer), tik šiems masalams reikėtų didesnių kabliukų – nuo 10 iki 6 nr. Masalą reikia plukdyti po nusvirusiais krūmais ar medžiais, arba šalia žolių, kur mėgsta slėptis šapalai.
O dabar šiek tiek savų pastebėjimų…
Labai panašią šapalų žūklę Neryje ir Šventojoje praktikavau gerą dešimtį metų. Pagrindinis skirtumas tas, kad taip žūklavau ne nuo kranto, bet iš pripučiamos valties. Jonavoje, kur gimiau ir užaugau, buvo keletas žvejų, besispecializuojančių vien tik tokioje žūklėje. Aišku, galima taip žūklauti ir nuo kranto, bet valtis suteikia žymiai daugiau privalumų, apie kuriuos dar papasakosiu.
Žūklės principas labai paprastas – plauki valtimi pasroviui, nutolęs kelis metrus nuo kranto, o masalą meti į kranto pusę taip, kad jis nukristų prie pat žolių. Kelias žūkles pasipraktikavus, užmetimo įgūdžiai labai greitai susiformuoja ir jau nebebaisu, kad užmesi masalą į krūmus. Tokiai žūklei tinka bet kokia nedidelė pripučiama valtis. Optimalus valties dydis – iki 3 metrų. Kadangi variklis nenaudojamas – nereikia jokių kylių, jokių kietų dugnų (žūklaujama išimtinai sėdint) ir t.t. Gali būti paprasta Ufimka ar Omega, arba šiuolaikinė PVC pūstinukė.
Apie įrankius… Šiai žūklei puikiai tinka standartinis „match“ tipo plūdinis meškerykotis, arba 4 metrų ilgio teleskopinė meškerė. Su ilgesne valtyje jau sunkiau tvarkytis. Beje, teleskopinė meškerė greičiau paruošiama ir lengviau transportuojama. Dėl pagrindinio valo storio - galiu tik pritarti Džonui Vilsonui. Valai 0,16 – 0,18 mm skersmens puikiai tinka tokiai žūklei. Beje, nors autorius nenupiešęs pavadėlio, bet geriau jį naudoti. Nutraukus kabliuką, nereikia iš naujo nustatinėti gylio, o iš anksto paruoštą pavadėlį kur kas paprasčiau pririšti negu iš naujo rišt kabliuką prie valo.
Tais seniais gerais laikais, jokių povo plunksnų ar balzos medžio nebuvome akyse matę, todėl dažniausia šiai žūklei naudodavome savadarbes plūdes iš žąsies plunksnos, su užmautu kamščio gabaliuku. Žuvies tokia plūdė nebaido, o jos svorio užtenka kad užmesti tuos kelis metrus. Kartais gamindavomės plūdes šiaip iš kokio pagaliuko, bet jokių svarelių prie plūdės nenaudodavome. Na ir aišku, valo riebalais niekas netepdavo, nors pati idėja yra tikrai gera, ir šiais laikais, kai nesunku įsigyti specialių muselininkų naudojamų tepalų, vertėtų taip ir daryti.
Kaip masalą, dažniausiai naudodavome žiogus, bet jie pievose pasirodo tik antroje vasaros pusėje. Kaip alternatyvus masalas būdavo naudojama duonos pluta. Ant duonos plutos kibimų būna žymiai mažiau, bet kimba stambesni šapalai. Apie jokius Pedigree šunų maistus, kaip kad mini autorius, nieko tada dar negirdėjome, todėl jokios patirties žūklaujant šiais masalais neturiu.
Dėl mėgstamų šapalų vietų Džonas Vilsonas taip pat rašo labai teisingai. Vasarą jie mėgsta būti prisispaudę prie pat pakrantės žolių. Mažesni šapalai tupi praktiškai visur priekrantėse, netgi tokiose vietose kur gylis siekia vos sprindį. Plauki pro tokią vietą, kur prie pat kranto gal 10 cm gylis, matosi aiškiai visas dugnas, atrodo kad jokios žuvies ten nėra nė kvapo, bet tik užmeti žiogą - žiūrėk jau ir sėdi šapaliukas ant kabliuko. Didesnieji mėgsta slėptis greitesnėje srovėje, kur dėl kokių nors kliuvinių (pvz., nuvirtusio medžio, nulinkusio vandenin krūmo ar žolių) susiformuoja miniatiūriniai užutekėliai. Tik tokioje vietoje gylis prie pat kranto turėtų būti bent pusmetris. Su Džono Vilsono teiginiu, kad šapalai mėgsta palinkusius virš vandens krūmus ir medžius, taip pat sutikčiau šimtu procentu. Ir dar idealu, jei tokioje vietoje šiek tiek didesnis gylis prie pat kranto, ir jei tokios vietos yra neprieinamos nuo kranto – tai patentuotos stambesnių šapalų buveinės.
Štai čia ir atsiskleidžia visas žūklės iš valties privalumas, nes gali masalą užmesti į tokias vieteles, prie kurių krantu neprasibrausi. O tokiose vietose ir mėgsta tupėti riebesni šapalai. Kitas valties privalumas – kad gali per dieną patikrinti didelį pakrantės ruožą. Paprastai būdavo įprastas dalykas per dienos žūklę praplaukti 10 – 15 km atstumą. Dar vienas privalumas, kad galima labai nesunkiai persikelti nuo vieno kranto prie kito, pasirenkant patrauklesnę žūklei pakrantę. Žūklaujant nuo kranto tokios galimybės niekaip neturėsi. Žodžiu, valties privalumai tokioje žūklėje akivaizdūs – žuvies nebaidai, pasieki kuo patogiausiai visas vieteles, žvejoji prie kokio nori kranto, patikrini „n“ skaičių gerų taškų – ko daugiau benorėti.
Beje, labai gerai žūklauti, kai po liūčių būna pakilęs vanduo. Tada pakrantės žolės būna apsemtos, prie pat kranto gylis būna didesnis, vanduo nuo žolių ir nuo kranto plauna visokius vabaliukus bei kirminus - tad šapalai tokiu metu itin mėgsta tūnoti pakrantėse.
Na ir dar šiek tiek dėl žuvies dydžio. Kai vaikystėje praktikuodavau tokią žūklę, jokių limitų šapalų dydžiui nebūdavo, tad žvejodavome „ant skaičiaus“. Žvejojant žiogais ramią vasaros dieną, smulkūs šapaliukai kimba vos ne kiekvienu metimu. Tad per dieną nedidelių žuvelių prisigaudydavome į valias, o tikrindami „patentuotas“ vieteles, priedo dar pridėdavome ir po keletą stambių šapalų. Dabar, kai yra ribojamas sugaunamų šapalų dydis bei skaičius, logiškiausia būtų tokioje žūklėje kažkaip smulkmę atriboti, kad kibtų rečiau, bet vien tik didesni šapalai. Tokiu atveju reikia didinti masalo dydį – smulkesni šapalai, kad ir susidomi masalu, bet jo praryti nesugeba. Tada kibimų sulauki nedaug, bet užkimba tik gražūs šapalai.
Smulkmę neblogai „atfiltruoja“ kaip masalas naudojamas nemažas duonos plutos gabaliukas. Pažinojau žvejų, kurie specialiai žvejodavo ne žiogais, bet ant duonos plutos. Jie sakydavo, kad geriau sugauti per dieną vieną ar du šapalus, bet didesnius. Ir tas pasiteisindavo, pats ne kartą išbandžiau praktiškai.
Dar vienas garantuotas masalas dideliems šapalams – laumžirgis arba didieji žiogai (kurie vos telpa į degtukų dėžutę). Tokiu masalu gali gaudyti praktiškai ir be plūdės, nes jis labai gerai matomas paviršiuje. Maži šapaliukai tik patampo laumžirgį ar žiogą už sparnų, bet praryti nesugeba. O kai griebia didelis šapalas – tik spėji įžiūrėti verpetą vandens paviršiuje, o žiūri kad masalo jau nematyti, o dar po sekundėlės pajauti konkretų svorį valo gale. Tik yra viena bėda, kad laumžirgių ar didžiųjų žiogų sunku pasigauti. Jei pavykdavo renkant paprastus žiogus sugauti ir keletą didžiųjų, laikydavome juos atskirai ir kabindavome ant kabliuko tik priplaukus gerai žinomus pakrantės ruožus, kur žinodavome kad mėgsta laikytis „stambuoliai“. Nėra buvę, kad šis masalas liktų šapalo nepastebėtas.
Na o nepavykus prisigaudyti didelių žiogų ar laumžirgių, galima situaciją šiek tiek pagerinti ir naudojant paprastus žiogelius. Tik tokiu atveju reikia naudoti didelį kabliuką, ir kabinti ant jo iš karto kokius tris žiogus. Taip padidėja tikimybė sugauti didesnį šapalą, bet mažiai vis tiek mėgsta žiogelius apipešioti, todėl dažnai reikia perkabinėti naujus.
Dar šiek tiek apie techniką… kadangi užmetama labai nedideliu atstumu, tai ritė praktiškai lieka be darbo. Kaire ranka laikoma išleista dalis valo, o dešine ranka užmetinėjama. Ritė naudojama tik užkibus stambesnei žuviai, kai prasideda varginimas. Žodžiu, tokia žvejyba labiau panaši į žūklę museline meškere nei į įprastą plūdinę žūklę. Bet pats būdas labai sportiškas ir įdomus – rekomenduoju išbandyti.
Beje, tuo pačiu tai ir puikus vandens turizmas, į kurį galima pajungti ir šeimos narius. Jiems tai puiki pramoga pasiplaukiojant, o žvejui – nemokamas irkluotojas, kuris valdytų valtį srovėje bei reguliuotų reikiamą atstumą nuo kranto ar vairuotų valtį užkibus stambiai žuviai. Ir šitą dalyką rašau labai rimtai. Neryje bei Šventojoje srovė vietomis labai greita, ypač gerose šapalinėse vietelėse, tad toks „vairuotojas“ labai praverčia. Tada abidvi rankos laisvos, valties valdyti nereikia, tik sėdi ir mėtai link kranto bei trauki žuvis – tikra žvejo svajonė :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą