Balansyras – sąlyginai naujas masalas. Pirmosios blizgės – balansyrai pasirodė maždaug praeito šimtmečio 70-aisiais ar 80-aisiais metais. Žinoma, šie masalai buvo pagaminti Suomijoje, o jei norite tiksliau – jie buvo pagaminti RAPALA kompanijoje. Savaime suprantama, šie masalai iš karto pateko į „super deficitinių” prekių gretas ir kainavo nemažus pinigus – gauti suomių gamybos balansyrų pavykdavo toli gražu ne kiekvienam. Nors, nagingesni žvejai greitai perprato jų gamybos ypatumus ir jau aštuntojo dešimtmečio viduryje nemažai žvejų žūklėje juos nuolat naudodavo.
Kas yra tas balansyras?
Balansyras – tai horizontali blizgė, naudojama poledinėje ešerių, lydekų bei starkių žūklėje. Išskirtinėmis balansyro savybėmis yra aktyvus jo žaidimas horizontalioje plokštumoje ir galimybė gaudyti juo seklumose.
Išorinė balansyro išvaizda
Didžioji dauguma balansyrų imituoja apkūnią žuvelę, galuose turi nejudamai įtvirtintus kabliukus o taip pat turi dvi kilpeles (viršutinė – pavadėliui, apatinė skirta prikabinti trišakiam kabliukui). Balansyrų dydžiai dažniausiai gali siekti nuo 3 iki 12 cm. Sunkesni modeliai paprastai naudojami žūklaujant gelmėse, srovėje, nors pasitaiko ir išimčių.
Balansyrų tipai
Labiausiai paplitę tokie balansyrų tipai:
* „delfinas” – balansyras su ryškia „kuprele” nugarinėje dalyje. Tokie balansyrai pasižymi labai staigiais judesiais ir suka nedidelės amplitudės „aštuoniukes”. Dažniausiai naudojami ant pirmojo ledo, kuomet plėšrūnai dar aktyvūs ir pasiryžę vaikytis masalą;
* balansyras su stora „nosimi” – masalas, kurio priekinė dalis pastorinta. Taip pat pasižymi aktyviu „žaidimu”, tačiau skirtingai nuo „delfinų”, jų judėjimo trajektorija yra žymiai ilgesnė. Naudojami dažniausiai ant pirmojo ledo;
* „pasmakriukai” – tai balansyrai turintys ryškų pastorėjimą apatinėje dalyje („nosyje”). Kartais, neva geresniam efektyvumui pasiekti, ši vieta būna nuspalvinama ryškiomis spalvomis. Išskirtinės šio balansyro savybės – platūs judesiai ir virsmas ant šono. Vilioja įvairius plėšrūnus (bent jau ešerius ir lydekas tai tikrai) praktiškai bet kuriuo sezono metu;
* Balansyras su aukštu bet siauru kūneliu irgi pasižymi lėtais, plačios amplitudės judesiais. Be to, teisingai juo dirbant, šis balansyras sugeba labai efektyviai virsti ant šono, išryškindamas šviesiai nudažytą „pilvelį”. Gerai pasiteisina kai plėšrūnai pasyvūs, kuomet tradicinės blizgės būna neefektyvios;
* „trikampiukai” – balansyrai, turintys plokščią pilvuką, kurio skerspjūvis beveik trikampio formos. Dažnai naudojami starkių žūklėje (žinoma ten, kur jų yra). Šie balansyrai pasižymi labai sklandžiu darbu ir didelės amplitudės „aštuoniukėmis”.
Įrankiai gaudymui su balansyrais
Apskritai, žvejojant balansyrais tiks praktiškai bet kokia žieminė meškerėlė, jeigu ji neilga ir kieta. Idealus variantas – suomiškos meškerėlės, pvz. TEXO. Labai neblogos ir SALMO meškerėlės, gaminamos Latvijoje, tiesa jų įsigyti gana sudėtinga. Kinijoje gaminamos SALMO meškerėlės, švelniai tariant, nedžiugina – nekokybiškai išdirbtos detalės, kreivumas, mikroįtrūkimai ir kiti panašūs defektai dažnai lemia tai, kad meškerėlė subyra į dalis tiesiog žūklės metu. Kalbant apie serijiniu būdu gaminamas rusiškas meškerėles, jos charakterizuojamos labai nestabilia kokybe – akivaizdaus broko atvejų kol kas, deja, pasitaiko tikrai dažnai. Gana įdomios gali būti savadarbės žieminės meškerėlės, tačiau jas rinktis bei pirkti reikia labai jau individualiai.
Sargelis gaudant balansyrais nereikalingas, nes kibimo ant balansyro jūs vis tiek nepražiopsosite, bet užtat blizgės darbą su sargeliu kontroliuosite tikrai prasčiau.
Valą, bent jau asmeniškai aš, rekomenduoju naudoti monofilamentinį. Pintą valą tikslinga naudoti tik žvejojant labai dideliuose gyliuose, kuomet dėl monofilamentinio valo tamprumo įrankis tampa nebejautrus. Plona ir skaidri monofilamentinė gija yra mažiau pastebima vandenyje, be to padeda šiek tiek amortizuoti žuvies smūgius traukimo metu. Valo storis – nuo 0,2 iki 0,35 mm, priklausomai nuo jo kokybės ir planuojamų laimikių dydžio.
Kaip ir vasarą, ant bet kokio įrankio, su kuriuo yra bent menka tikimybė „įkirsti” lydeką, reikia rišti pavadėlį. Idealūs pavadėliai – volframiniai arba iš plonytės stygos. Fluorokarboninius pavadėlius lydekos lengvai perkanda.
Maža gudrybė žūklaujant balansyrais minimaliame gylyje:
Dažnai žiemą plėšrūnai išplaukia į seklumas ir gaudomi tokiose vietose, kur atstumas nuo ledo apatinio krašto iki dugno tesiekia vos 30 – 50 cm. Gaudant minėtose vietose, balansyrai su pavydėtinu atkaklumu daužosi nosimi į gruntą, dėl to dažnai priekinėje dalyje esantis kabliukas nuolat užsilenkia, kol galų gale nuo nuolatinio lankstymo lūžta. Šią problemą galima išspręsti persukus kabliuką smaigaliu žemyn – lūžimo atvejų sumažės keleriopai.
Technika
Darbas su balansyru turėtų būti kur kas lėtesnis ir ramesnis nei su blizge. Nuleidę masalą ant dugno, darykite nedidelės amplitudės (10 – 30 cm) mostą ir stabtelkite. Balansyras šokteli aukštyn, jo nosis tuo pat metu šiek tiek pakyla aukščiau. Leidžiant meškerėlę žemyn, balansyras pasiekia aukščiausią “mirties” tašką ir pradeda lėtai leistis. Tuo momentu jį reikia patraukti horizontaliai (balansyras pereina į kitą “aštuoniukės” fazę) ir vėl kilstelėti sekundėlei kitai. Vėliau judesiai kartojami atvirkštine tvarka. To pasėkoje masalas suka „teisingas aštuoniukes” nuolat bešmėžuodamas plėšrūnams panosėje (jeigu žūklavietėje pastarųjų yra, suprantama). Tuo atveju, jei šalia yra ešerių būrelis, jie greičiausiai apstos masalą ratu ir kurį laiką stebės, kol vienas iš jų neatakuos balansyro. Po to kuriam laikui pas ešerius atsiranda labai įdomus kolektyvinis instinktas – jie stengiasi kuo greičiau sučiupti „grobį”, kol jo nepasigviešė konkurentai. Tačiau tai tęsiasi neilgai, todėl negalima gaišti laiko ir nieko nelaukiant reikia kuo skubiau vėl merkti balansyrą eketėn. Jei ešeriai „atšals”, pakartotinai juos išjudinti bus labai sunku, ir greičiausiai jums tiesiog teks keisti eketę.
Tuo atveju, jei gaudydami balansyru po kelių minučių nepertraukiamo žaidimo masalu nesulaukiate žuvies atakos, verta mėginti pakelti masalą 30 – 50 cm aukščiau. Dažnai plėtrios žuvys laikosi pakilusios tam tikru atstumu nuo dugno, o kartais apskritai klaidžioja viduriniuose sluoksniuose. Išbandę įvairius galimus gaudymo gylius, galite bandyti keisti balansyrą arba pereiti į kitą vietą.
KAI KURIŲ BALANSYRŲ MODELIŲ APŽVALGA
Nils Master Baby Shad
Nils Master Baby Shad – nedidelis balansyras, kurio ilgis viso labo 50 mm, o svoris 8 gramai. Gerai vilioja ešerius, kartais jį čiumpa ir starkiai. Mano nuomone, pats sėkmingiausiai spalvinimas yra Nr. 84. Vienas iš galimų jo modernizavimo būdų – naudoti apatinį trišakį ant ilgo pavadėlio. Gamintojai rekomenduoja ant šio pavadėlio kabinti kabliuką arba trišakiuką su avižėle, arba su kitokiais papuošimais (parduotuvėse galima rasti specialiai tokiai žūklei sukomplektuotų kabliukų).
Nils Master Jigging Shad
Nils Master Jigging Shad – sunkus balansyras, dažniausiai naudojamas starkių žūklėje. Masalo ilgis – 7 cm, svoris 28 gramai. Žūklaujant šiuo balansyru reikalinga kieta meškerėlė. Kibiausios spalvos starkiams yra Nr. 84, Nr. 85 ir Nr. 07. Lydekoms, mano nuomone, spalva šiuo atveju nelabai svarbu. Apskritai jos ne itin mėgsta šį masalą.
Nils Master Jigger 3
Nils Master Jigger 3 – neblogai tinka lydekoms ir starkiams. Balansyro ilgis – 80 mm, svoris 25 gramai. Labai neblogai pasiteisina žiemos viduryje, kai plėšrūnai būna pasyvūs. Geriausia spalva, mano nuomone yra Nr. 84.
Kuusamo Tasapaino
Puikūs suomiški balansyrai, dirbantys plačia amplitude. Ilgis – 50 mm. Gaminami įvairiausių spalvinimų, bet dažniausiai turėjau reikalų su vienu iš jų – BR-S. Pagal efektyvumą šį masalą galima drąsiai priskirti prie topinių masalų.
Rapala Jigging Rap
Jigging Rap – lengvi balansyrai, kurių ilgis 50 mm, o svoris tik 5 g. Puikiai vilioja ešerius, beveik visada padeda išvengti nulinio rezultato. Labiausiai patikusios spalvos – FP ir BLM.
Išversta iš:
www.fishingmagazin.ru
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą