Ešerių gaudymas avižėle

Galbūt kai kas su manimi ir nesutiks, bet pagal mano pastebėjimus, ešerius sąlyginai galima skirti į 3 rūšis. Pirmieji maitinasi išimtinai smulkiais vandens gyviais ir atitinkamai kimba tiktai ant avižėlės. Antrieji pirmenybę teikia mailiukui, ir dėl to geriau griebia blizgę ar balansyrą. Na o tretieji – ryja viską.

“Avižėlinis” ešerys paprastai kimba prie dugno. Žiemą jie laikosi tam tikrose vietose, mažai juda. Dažnai man ant avižėlės papuldavo žuvys, kurių galvos būdavo aplipusios mažomis dėliukėmis. Man tai buvo ženklas, kad ešeriai gali laikytis vienoje vietoje vos ne visą žiemos sezoną. Atvažiuoji į tokią vietą kaip į parduotuvę.

“Blizginis” ešerys nuolat juda ieškodamas mailiuko. Ir jeigu šis pasitraukia, tai staiga nustoja kibti ir dryžuotieji.

Kokios avižėlės kibiausios? Amžinas klausimas. Jaunystės laikais gerai sekdavosi gaudyti ant skritulio formos paplokščių avižėlių, kurios būdavo 4 – 6 mm skersmens, ir viena jų pusė būdavo geltona arba raudona (varinė). Dirbant sargeliu jos chaotiškai šokinėdavo į šalis, taip viliodamos žuvį. Vėliau sėkmingai gaudydavau sidabrinėmis avižėlėmis, panašiomis į saulėgrąžos sėklas. Volframinės avižėlės gerai juntamos sargeliu, greitai skęsta ir gerai įtempia valą (nelieka „susibangavimų”).Ešerius sėkmingai viliodavau mažyte juodos spalvos volframine avižėle, ant kabliuko verdamas varnalėšų ar kiečių stiebuose randamas mažas lervutes.

Kartą Maskvos turguje įsigijau avižėlę „skruzdėliukas”, nudažytą žalsvai perlamutrine spalva. Sėkmingai ja gaudžiau tiek ešerius, tiek kuojas, kol jos „nenusinešė” lydeka. Kartais ešeriai būna kaprizingi avižėlių spalvoms. Vieną sykį ešeriai kibo tik ant varinės avižėlės o kitas spalvas ignoravo, tačiau po kelių dienų, toje pačioje vietoje ir esant tokiam pačiam apšvietimui pripažino tik sidabrą.

Perkant arba patiems gaminant avižėles, būtinai reikia apdirbti jų kiaurymes (tam galima naudoti adatą ar atitinkamo diametro grąžtelį), kitaip valas su laiku nusitrina arba nusipjauna. Ypač tai aktualu volframinėms avižėlėms – šis metalas labai kietas, ir namų sąlygomis jį apdoroti sunku. Jei nesigauna, tada jau geriau pirkti avižėles, su suformuota kilpele valui pririšti.

Ant kabliukų galima bandyti uždėti kembriką ar kitokį papuošimą. Tinka geltonos, juodos ir raudonos spalvos. Kai kibimas aktyvus ir trūklio lerva greitai „numušama”, ešeriai dažnai griebia ir tokią „tuščią” avižėlę. Be to, kartais ištraukus žuvį net nebūtina iš karto pulti taisyti ar verti naują trūklio lervą. Kol susibūrę ešeriai kimba, reikia kuo greičiau leisti avižėlę atgal po ledu – besibūriuojantys ešeriai griebia ir tuščią avižėlę ar tik su lervos likučiais. O štai kai kibimų nėra – tada būtinai reikia kabinti šviežius trūkliukus.

Atkabinant žuvį, ešeriui reikia stipriai iš šonų suspausti žiaunas kad jis išsižiotų ir būtų galima ramiai ištraukti avižėlę nepažeidžiant trūklio lervų.

Avižėlės kabliukas turi būti labai aštrus, kitaip bus sunku ir masalą užmauti, ir tuščių kibimų neišvengsite. Aštrus kabliukas šioje situacijoje yra žymiai svarbesnis, negu tarkime balansyrų atveju. Avižėlėje jis tik vienas ir, kaip sakant, „neapdraustas”.

Avižėlė privalo kaboti nuo 0 iki 45 laipsnių kampu, tada pakirtimas bus geresnis. Dar gali būti leistina ir horizontali padėtis, bet jokiu būdu ji negali kaboti kabliuku aukštyn. Lituojant kabliukus pačiam ar perkant gatavas avižėles parduotuvėje, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kabliuko dydis būtų proporcingas avižėlei.

Kabliukas turi būti įlituotas taip, kad užtikrintų normalų pakirtimą: ne per stipriai užlinkęs link avižėlės, nes tada bus daug tuščių kibimų, ir ne per daug „atlinkęs”, nes tada žuvys dažnai atitrūks. Kabliuko smaigalys turi būti viename lygyje su avižėlės kraštu ir turi būti šiek tiek užlenktas aukštyn.

Valas geriau skaidrus arba purvinai-rudas, jokiu būdu ne ryškių spalvų ir ne pintas. Žuvys juos mato ir nekimba – patikrinta asmeninėje praktikoje.

Valo storis labai svarbu gaudant su avižėle. Aš teikiu pirmenybę 0,12 – 0,15 mm valui – nuo 100 iki 700 g ešeriams tokio pilnai pakanka. Tikrą valo storį geriau matuoti pačiam mikrometru ir užrašyti ant meškerėlės. Kaip taisyklė, faktinis valo storis visada būna 0,01 – 0,02 mm storesnis, negu nurodoma ant pakuotės. Jeigu žvejojant blizgėmis ar balansyrais aktyvūs ešeriai nekreipia dėmesio į šimtąsias valo storumo dalis, tai gaudant avižėlėmis šis faktorius gali būti lemiamas.

Dažnai pasitaikydavo, kad gaudant 0,15 mm valu kibimų nesulaukdavau, bet užtekdavo pakeisti valą į 0,10 – 0,12 mm, ir toje pačioje eketėje kaip mat prasidėdavo aktyvus kibimas. Todėl žvejo dėžėje būtinai turi būti bent viena meškerėlė su plonu valu. Prieš būsimą žvejybą reikia patikrinti visų meškerėlių valą, įsitikinti kad nebūtų mazgų, perrišti avižėles. Meškerėlėje turėtų būti ritelė ir pakankama atsarga valo, tam atvejui jei nutrauktumėte masalą žvejojant.

Ritelė padeda šiek tiek atsilaisvinti valui esant stipriems stambios žuvies smūgiams. Meškerėlės tipas ir ilgis – laisvas pasirinkimas. Renkantis viršūnėlę, turėkite omenyje kad kai kurios plastmasės šaltyje gali lūžti.

Gaudant aktyviai, kuomet reikalingas tinkamas žaidimas (virpinimas) avižėle – sargelis būtinas. Aš seniau naudodavau pagamintus iš šerno šerių, jie gerai perduoda rankos virpesius avižėlei. Kiekvienai avižėlei reikalingas savas sargelis – atitinkamo ilgio ir storio.

Gaudant avižėle, kaip ir blizgiaujant, reikia bandyti gaudyti įvairiame aukštyje, naudoti įvairius virpinimo būdus. Ešeriai ryte gali kibti prie dugno, vėliau – esant aktyviam kibimui – po ledu, o po pietų vėl gali gultis ant dugno.

Pagrindiniai mano naudojami avižėlės virpinimo būdai yra šie:

a) tankus avižėlės virpinimas tuo pačiu metu keliant ją; 

b) greitas avižėlės virpinimas tuo pačiu metu ją leidžiant;

c) smulkūs avižėlės virpesiai labia švelniai ir lėtai ją keliant ir/ar leidžiant (tokį žaidimą mėgsta ir balta žuvis, ypač karšiai), tokiu atveju sargelį galima naudoti ilgesnį;

d) pastovus dugno daužymas (dažnai kai kibimas silpnas, toks žaidimas išveda ešerius iš kantrybės);

e) lėtas avižėlės siūbavimas 2 – 5 cm nuo dugno su stabtelėjimais (pauzė 3 – 5 sek);

f) avižėlės laikymas vienoje vietoje (kartais ir ešeriai, ir kuojos teikia pirmenybę kabančiam vienoje vietoje masalui).

Kad suprasti kokį žaidimą tą dieną žuvis rinksis, reikia eksperimentuoti. Kai ešeriai aktyvūs (kada, galbūt, ešerių būrys yra tiesiai po jumis) reikia iš karto pagavus eilinį ešerį pradėti žaidimą avižėle iš karto įleidus avižėlę po ledu. Virpesių dažnis – maksimalus.

Reikia įdėmiai sekti sargelį, nes smūgis ne visada juntamas, o ešerys švelniai įsiurbia avižėlę, palaiko kurį laiką burnoje, o po to išspjauna. Tai galima pastebėti pagal pasikeitusį sargelio elgesį. Pastebėję nors bet kokius nežymius įtartinus sargelio judesius – iškarto pakirtinėkite.

Geriausias, klasikinis masalas – trūklio lervos. Ant kabliuko kabinamos 3 – 5 lervutės. Bet kartais pasitaiko ir išimčių: ešeriai maivosi ir kažkodėl tai nori sliekučio ar net musės lervos, nors anksčiau buvo manoma, kad musės lerva – masalas išimtinai baltai žuviai.

Kiečių stiebuose randamas mažas lervutes ešeriai mėgdavo ir prieš 30 metų. Dažnai būtent dėka šio masalo ir mažytės avižėlės man pavykdavo apgaudyti patyrusius „senius”. Dar būnant moksleiviu yra tekę tapti poledinės žūklės varžybų prizininku, varžantis tarp suaugusiųjų.

Šios lervutės taip praverčia kai reikia prisigaudyti gyvo masalo (smulkių kuojyčių), kurios reikalingos statant vėliavėles. Tam naudojama dugninė su pačiais mažiausiais kabliukais ant kurių veriama viena – dvi lervutės.

Pageidautina ant ledo su savimi turėti kaip minimum dviejų rūšių masalų – optimaliausi būtų trūklio lervos ir jau minėtos kiečio lervutės. Tai labiausiai „žudantis” komplektas ešeriams. Sliekus ir musės lervas, mano nuomone, ešeriai žiemą nelabai mėgsta.

Balta žuvis dažnai pavasarį mėgsta balkšvus dirvinius sliekelius, ypač „apčiulptus” jų galiukus. O karšiai neblogai gaudomi kuokšteliu raudonų sliekučių.

Minėtas kiečio lervutes geriausia pasiruošti vėlyvą rudeny, ieškoti jų reikia stiebuose. Galima jų prisirinkti iš karto visam sezonui ir laikyti jas dėžutėje, padėjus šaldytuvo šaldymo kameroje. Galima laikyti prisirovus stiebų – balkone ar garaže, o prieš kiekvieną žvejybą iš jų išsirinkti šviežių lervučių.

Žvejų literatūroje dažnai rašoma kad šių lervučių galima rasti ir kituose augaluose, pvz. varnalėšose. Bet kiek aš bandžiau ieškoti – tai beviltiška. Kiečiuose šių lervučių visada būna ir geriausia šią žolę rinkti upelių ar griovių pakraščiuose. Daugiausia lervučių būna šakotuose pavieniuose stiebuose.

Traukiant stambų ešerį plonu valu reikia kaip galima ilgiau traukti jį naudojant meškerės viršūnėlę ir neimti valo ranka, nes tuomet neišvengsite pabėgusio laimikio ar nutraukto  valo. Įrankis turi amortizuoti.

Jei ant avižėlės pakaitom kimba ir kuojos, ir ešeriai, reiškia, šioje vietoje gausu maisto žuvims ir čia žuvį galima gaudyti gana ilgai. Bet ešerys, plaukiojantis kartu su kuojomis, paprastai „avižėlinis”. Jeigu ešerių labai daug ir jie ryja mailių, kuojos tokiose vietose nesilaiko.

Perspektyvioje vietoje pageidautina išgręžti kelias eketes ir periodiškai jas tikrinti. Kai kurios eketės būna „tuščios”, kai kurios – kibios. Po ešerių antpuolio kibimas eketėje gali baigtis. Reikia leisti jai „pailsėti” ir grįžti po penkių – dešimties minučių.

Kartais aktyvizuoti gaudymą avižėle padeda periodiškas jaukinimas nedidelėmis trūklių porcijomis.

Neretai būna, kad ešeriai ryte gerai griebia blizgę ar balansyrą, o vakarop kibimas nurimsta. Tuomet yra prasmės bandyti gaudyti juos avižėle. Kibimas gali ir atsinaujinti.

Ešeriai paprastai triukšmo nelabai baidosi. Užtenka tik išgręžti eketę ir nuleisti blizgę ar avižėlę, kaip tuoj pat galite sulaukti kibimo. Žinoma, jeigu jus „apgręš” per dešimtį žvejų, tai ešeriai gali ir pasitraukti.

Ar ešeriai bijo šviesos ir ar reikia temdyti eketę? Aš manau, kad eketės nereikia užberti sniegu ar dengti kokiais nors faneros lakštais. Kai oras apsiniaukęs, šios priemonės betikslės, o kai saulėta, galima saulės spindulius užtverti žvejo dėže, sniego barjeru ar savo kūnu (kitaip tariant – padaryti šešėlį).

Prieš gręžiant eketę, nuvalykite koja nuo ledo sniegą toje vietoje, kitaip eketė gausis kaip „šulinyje”, ypač kai yra storas sniego sluoksnis. Tada bus nepatogu išsemti ižą iš eketės ar ištraukti žuvį. Pageidautina, kad vandens lygis sutaptų su ledo lygiu, tada traukiant stambią žuvį, užteks tik pasirodžius trofėjui iš vandens, versti jį ant šono ir jis jau spurdės ant ledo. „Šulinyje” žuvis kabės ore ir gali nutrūkti.

Išgręžus eketę reikia koja nustumti ledo likučius į šoną, kitaip jie prišals ir valas nuolat už jų klius. Ledukus reikia mesti prieš vėją, kitaip traukiant žuvį valą vėjas neš būtent ant jų.

Ledo sangrūdose geriau negręžti, o daryti eketes šalia, kur ledas lygus. Pačiose sangrūdose ledo sluoksnis gali būti labai storas, su smėliu ir purvu, tad grąžto peiliai greitai atšimpa.

Po darbo grąžto įgręžinėti į ledą aš nepatariu – kartą, esant dideliam šalčiui aš taip pasielgiau, ten pateko vandens ir sraigtas mirtinai įšalo. Teko mažu peiliuku, kaip kaltu, išlaisvinti jį, padarant didelę eketę. Geriau padėti grąžtą horizontaliai ant švaraus ledo ar užtiesalo, bet taip, kad ant peilių neliktų šlapio sniego, kitaip jis užšals ir teks jį nudaužinėti, o taip galima sugadinti peilius.

Rengtis gaudant avižėlėmis reikėtų šilčiau, negu blizgiaujant ir daug vaikštant. Kai stiprus vėjas ir dargana, reikia neperpučiamos ir neperšlampamos aprangos, bei šilto pakloto ant žvejo kėdės.

Kokį orą mėgsta ešeriai? Jokios ešerių kibimo priklausomybės nuo slėgio, vėjo, kritulių ar mėnulio fazės mes neaptikome. Kartais jie nustoja kibti esant staigioms oro permainoms, o kartais, atvirkščiai, kibimas suaktyvėja užėjus pūgai ir debesims.

Senoliai teigia, kad ešeriai mėgsta stiprų šaltį. Man labiau patinka juos gaudyti kai nevėjuota, šilta ir giedra diena. Komfortas – nešąla nei rankos, nei eketė.

Bet paprastai rinktis netenka – gali važiuoti žvejybon tik savaitgaliais. Be to, žymūs gamtiniai „nekibos” kataklizmai būna ganėtina retai. Svarbiausia – rasti žuvį ir sugebėti įtikti jai.

Šiuo metu vis daugiau ir daugiau žvejų pereina prie ešerių žūklės blizgėmis ir balansyrais. Ši žūklė labiau dinamiška, azartiška, o kartais ir labiau sėkminga laimikių atžvilgiu. Bet kai ešeriai kaprizingi, avižėlė visuomet išgelbėja ir neleidžia grįžti tuščiomis.

Išversta iš:

Pыболов,  No.3, 2008

B. Александров.