Aukšlių žūklės technika apjungia tokius elementus, kaip naudojimąsi įrankiu, jaukinimą, žuvies traukimą, masalo keitimą, žuvies atkabinimą ir netgi žuvies įleidimą į tinklelį. Kadangi kiekvienas iš šių veiksmų reikalauja tam tikro laiko, tai galutinis rezultatas tiesiogiai priklausys nuo meškeriotojo technikos kiekviename minėtame etape.
Šį kartą apžvelkime ne sportinę žūklę apskritai, bet atskirus pagrindinius technikos veiksmus, kurie lemia ne tik galutinį rezultatą, bet ir apskritai žūklės malonumą ir sėkmę. Kadangi net vienas netinkamas technikos veiksnys, tarkime netinkamas jaukinimas, gali tapti absoliučios nekibos priežastimi.
Pirmiausia užmirškite apie įprastus metimus iš šono ar mostu iš apačios. Metimas turi būti šmaikštus, ir paprastai atliekamas mostu iš už nugaros. Įranga turi gulti ant vandens paviršiaus taip, kad valas visu ilgiu būtų tiesus. Tada išvengsite netikslių užmetimų ar valo painiojimosi. Užmetimo metu atsiskleidžia visi trūkumai. Dažnai būna taip, kad sistemėlė „nenori skristi“ užmetant. Priežastys šiam reiškiniui būna dvi, jei nevertinti prastų oro sąlygų, kaip pvz., stiprus lietus ar vėjas. Pirmoji priežastis dažniausiai būna ta, kad pasirinktas per daug sunkus meškerykotis, netinkamas lengvų sistemėlių užmetimui. Paprastai tokie meškerykočiai būna ir per sunkūs, ir turi pernelyg kietą viršūnėlę. Antroji priežastis tiesiogiai susijusi su pirmąja ir pasireiškia tuo, kad pasirinkta įranga yra pernelyg lengva ir netinkanti konkrečioms žūklės sąlygoms. Tuomet tenka tiesiog žūklės metu keisti įrangą į sunkesnę. Sunkesnės įrangos prireiks ir tada, jei žūklaujate storesniu valu ar tarkime gaudote upėje, masalą leisdami netoli dugno.
Ir taip, pirmasis užmetimas atliktas, tačiau neskubėkite pasinerti į meditacinę būseną žiūrėdami į plūdę gražiame gamtos fone. Galite net nelaukti kol plūdė užims vertikalią padėtį, o nedelsiant atlikti permetimą. O dar geriau, atlikite kelis greitus ir šmaikščius permetimus, kad įranga jauko fone smarkiau tėkštųsi į vandenį. Aukšlės momentaliai reaguoja į bet kokį triukšmą vandens paviršiuje jaukinimo vietoje ir iš karto susidomi tuo, kas nukrito į vandenį. Po kelių tokių permetimų, kurie skirti pritraukti žuvį, užmeskite masalą ir sulaukite kol plūdė atsistos į įprastą padėtį, kuomet iš vandens išlindusi tik jos antena. Jei per 2-8 sekundes nesulauksite kibimo, permeskite masalą 10-20 cm kairiau ar dešiniau. Jei ir tada nesulaukiate kibimo, nedelsdami keiskite gaudymo gylį, pastumdami plūdę valu aukštyn ar žemyn. Kuria linkme tai atlikti (didinti ar mažinti gylį), tiksliai nuspėti neįmanoma, tai reikia išbandyt praktiškai ir pajausti. Žodžiu, visa aukšlių gaudymo technika nukreipta į tai, kad būtų galima kuo greičiau ir tiksliau permetinėti masalą, užmest nedideles jauko porcijas, keisti gaudymo gylį, pavadėlio ilgį.
Labai dažnai būna taip, kad po kelių aiškių ir rezultatyvių kibimų, aukšlės pradeda masalą judinti, sugriebdamos jį ir tuoj pat išspjaudamos. Kai naudojama apie 0,2-0,4 g svorio įranga, tokie žuvų prisilietimai prie masalo aiškiai matomi. Tam kad išprovokuoti žuvį griebt masalą, reikia atlikti masalo pravedimą. T.y., po užmetimo, kai tik plūdė atsistoja vertikaliai, patempti įrangą meškerykočiu į vieną ar kitą pusę. Tempimo greitis pasirenkamas skirtingas kiekvienu konkrečiu atveju. Dažnai vietoje tolygaus masalo tempimo, geriau pasiteisina keli trumpi trūktelėjimai. Kartais būna efektyvus masalo vedimas jam dar besileidžiant. Kai tik plūdė nusileidžia ant vandens paviršiaus, įranga labai lėtai tempiama į šoną, tuo pačiu masalo skendimo greitis sumažėja, o pati įranga būna visiškai išsitiesinusi. Menkiausias žuvies prisilietimas prie besileidžiančio masalo tampa aiškiai matomas bet kurioje skendimo fazėje.
JAUKAS
Rezultatyvi aukšlių žūklė be jauko yra visiškai neįsivaizduojama. Jaukas koncentruoja žuvis vienoje vietoje, verčia jas konkuruoti, o tai reiškia – stipriai jas suaktyvina. Jaukas aukšlėms yra gana specifinis, tačiau ne dėl savo sudėties, o dėl konsistencijos.
Gerą jauką nesunku pasigaminti namų sąlygomis. Senas ir išbandytas komponentas, skirtas visiems karpinių žuvų jaukams, yra paniravimui skirti džiūvėsėliai. Karpiams, karosams, karšiams ar kuojoms dažnai naudojami įvairūs kukurūzų maliniai, o aukšlėms geriau – kvietiniai. Jie mažiau kvapūs nei kukurūziniai, tačiau yra lengvesni ir lėčiau skęsta. Pirkti gatavus džiūvėsėlius yra brangoka, todėl kur kas paprasčiau jų pasigaminti patiems iš džiovintos duonos. Duona, išdžiovinta orkaitėje, sumalama mėsmale, o vėliau susmulkinama kavamalėje. Kuo smulkiau sumalti visi aukšlinio jauko komponentai, tuo geriau. Kitas geras komponentas yra pieno milteliai. Į kilogramą džiūvėsių ir pieno miltelių mišinio nepakenktų pridėti valgomąjį šaukštą kakavos ir saują sėlenų. Į sausą mišinį būtinai reikia įdėti šiek tiek druskos ir cukraus. Tam, kad jaukas lėčiau skęstų, į jį vietoje cukraus galima įdėti dirbtinio medaus. Įdėti reikia tiek, kad jaukas taptų malonaus saldaus skonio.
Geras jaukas gaunamas iš džiovintų ir sumaltų pieniškų sausainių. Tačiau galima pasiūlyti dar kitą būdą. Galite paimti bet kokį pirktinį jauką, ir sumalti jį į miltus. Gausite puikų aukšlinį jauką. Visas rūpestis liks tik tas, kad maišant su vandeniu išgauti reikiamą jauko konsistenciją. Tačiau šie įgūdžiai ateina su patirtimi labai greitai.
Paruošto jauko žiupsnelis, tik atsitrenkęs į vandenį turi iš karto suirti ir suformuoti drumzlių debesį. Kuo ilgiau šis debesis laikysis vandenyje, tuo geriau. Šiam tikslui, kartais į jauko drėkinimui skirtą vandenį įpilama pieno.
JAUKINIMAS
Žūklės pradžioje, viena ranka išmėtomos 2-3 jauko saujos kelių kvadratiniu metrų plote, tuo atstumu, kokiu bus jūsų plūdė vėlesnės žūklės metu. Pirma sauja paprastai metama toliau nuo meškeriotojo, sekančios – vis arčiau. Toliau 2-3 jauko gniūžtės, dydžio sulig vištos kiaušiniu, metamos į žūklavietės tašką. Šis taškas – tai nedidelis vandens paviršiaus plotelis, paprastai ne daugiau kaip pusmetrio skersmens, kuriame žūklės metu bus jūsų plūdė. Labai svarbu nuo pat pradžių jaukinti tiksliai vieną tašką, kad žuvys neišsisklaidytų, o susitelktų jaukinimo vietoje. Aukšlės momentaliai reaguoja į krentančio į vandenį jauko sukeliamą triukšmą, jis jų nebaido, o priešingai – vilioja. Todėl žūklės metu tenka nuolat mesti mažas jauko gniūžteles į žūklavietę. Pas treniruotą meškeriotoją, viena ranka gaudo, o kita – jaukina (tiesiogine šių žodžių prasme).
Žūklės metu jokiu būdu negalima pamiršti apie du dalykus. Pirma – jauką reikia mėtyti tiksliai į tą tašką, kurį pradėjote jaukinti nuo pat pradžių. Labai dažnai aukšlės pradeda kibti ne jaukinimo taške, o šalia jo, kartais net vieno ar dviejų metrų atstumu. Meškeriotojas pradeda mėtyti jauką arčiau tos zonos, kurioje kimba aukšlės, ir taip išsklaido žuvis, kas sąlygoja liūdnas pasekmes.
Antra, praktiniu keliu reikia nustatyti optimalų jaukinimo tempą. Tarkime, gniūžtė jauko po kiekvieno permetimo, po kiekvienos sugautos žuvies, po kas antros sugautos žuvies ar pan. Ir nusistačius tinkamą tempą, reikia atidžiai jo laikytis. Dar reikia turėti omenyje, kad jei iš pradžių pradeda kibti smulkios aukšlės, tai po kurio laiko (maždaug 20 minučių), verta pamėginti nuleisti masalą arčiau dugno, kur gali būti susirinkusios stambesnės aukšlės.
MASALAI
Klasikinis aukšlių masalas yra musės lerva. Su savimi geriau turėt įvairių dydžių lervų – stambesnių, kai kibimas aktyvus ir geras, smulkesnių – kuomet žuvys įnoringos. Kai kibimas labai atsargus, masalui naudojamos uodo trūklio lervos. Neblogus rezultatus duoda ir uodo trūklio bei musės lervų kombinacija. Musių lervas geriau rinktis kietesnes, tada padidėja šansai su viena lerva sugauti daugiau žuvų. Kai tik kibimai tampa atsargesni ar aprimsta, reikia nedelsiant atnaujinti masalą ant kabliuko. Blogiausiu atveju, pritrūkus gyvų masalų, galima panaudoti kaip masalą mažus duonos minkštimo gabalėlius.
Dar labai svarbus yra masalo vėrimo ant kabliuko būdas. Jis priklauso nuo aukšlių dydžio ir jų aktyvumo. Labiausiai viliojantis musės lervos kabinimo būdas yra toks, kai lerva kabinama perveriant per odelę arčiau storosios jos dalies. Tačiau šio būdo trūkumas yra tas, kad žuvys dažnai greit nutraukia lervą ir tenka gaišti laiką kabinant naują. Todėl greituminio gaudymo metu, musės lerva veriama kabliuku per visą jos ilgį, iš storosios pusės. Kabliuko smaigalys būtinai turi būti išlindęs išorėn, kitaip neišvengsite tuščių kibimų ir pakirtimų.
Pagavus kelias žuvis, prie apramtytos musės lervos galima tiesiog papildomai užnerti trūklio lervą. Kartais tai padeda suvilioti stambesnių egzempliorių.
Trūklio lervas ant kabliuko reikia verti taip, kaip kad jos veriamos žiemą ant avižėlių. Lervutė perveriama kiaurai kabliuku prie jos storesnės dalies. Skirtingai nei kuojos ar ešeriai, aukšlės nemėgsta kai trūklio lervos veriamos puslankiu, tai aiškinama tuo, kad aukšlėms yra svarbiau natūralus masalo elgesys, o ne jo kvapas ar kiti faktoriai. Žinoma, ant kabliuko užnertas trūklio lervas žuvims labai patogu ir paprasta nutraukti, tačiau aukšlių aktyvumas būna toks didelis, kad jei po nepavykusio kibimo padaryti 2-4 sekundžių pauzę, aukšlė mašinaliai griebs ant kabliuko esantį masalo likutį ir sekantis kibimas bus šimtu procentu rezultatyvus. Analogiškai ant kabliuko veriami ir slieko gabalėliai.
Minkytos duonos ar tešlos gabaliukai ant kabliuko veriami suformavus iš jų ne didesnio kaip 3 mm skersmens rutuliukus. Tarp kai kurių meškeriotojų vyrauja nuomonė, kad duona yra geriausias masalas aukšlėms. Žinoma, duoną jos labai mėgsta. Tačiau žiūrint greituminio gaudymo požiūriu, geresnis masalas išlieka musės lerva.
Turbūt dauguma sutiks kad vytinta aukšlė yra viena skaniausių žuvų. Tačiau ne ką prasčiau jos paruošiamos ir kepant įkaitintame aliejuje.
Išversta iš:
www.ukleika.ru
A. Janševskij
Nuotraukos – Lino Žvaliausko
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą