Praėjusiam savaitgaliui planavau žvejybinę išvyką į Nerį. Mikrikinio spiningo nenorėjau imti, labai jau rūpėjo vobleriai. Bet iš kitos pusės, norėjosi kažkokios intrigos, kad žūklė būtų ne „kaip visada“, o įgytų kokio tai eksperimento prieskonį. Todėl apsisprendžiau, kad šį kartą gaudysiu išimtinai tik vienu masalu – neseniai įsigytu 5 cm Salmo Thrill skęstančiu vobleriu, kurio dar nebuvau mirkęs vandenyje. Kitaip tariant, kad žūklė taptų eksperimentu, jos tema tapo konkretaus naujo masalo testavimas.
Šiek tiek teorijos apie Salmo Thrill voblerį…
Voblerius Salmo Thrill gamintojai apibūdina kaip specializuotus masalus salačių žūklei. Nuo 2007 metų buvo gaminami skęstantys 7 ir 9 centimetrų ilgio modeliukai. Na o šiemet jų gretas papildė skęstantis 5 cm ilgio Salmo Thrill „mažylis“. Vobleriai spalvinami bene aštuoniais spalviniais variantais, stengiantis imituoti aukšlę (mėgstamą salačių maistą). Mano įsigytas modeliukas yra mėlyna nugarėle ir blizgančiais šonais.
Voblerio charakteristikos – ilgis 5 cm, svoris 6,5 g. Gamintojai šiam masalui rekomenduoja du pagrindinius traukimo būdus. Pirmasis rekomenduojamas būdas – labai greitas tolygus masalo traukimas, spiningo viršūnę iškėlus aukštyn, kartais net leidžiant vobleriui iššokti virš vandens.Antrasis rekomenduojamas būdas – lėtesnis masalo traukimas, papildomai nuolat trūkčiojant masalą kotu. Kaip ir savotiškas tvičingas. Šiuo atveju masalas vedamas taip pat netoli nuo vandens paviršiaus, tačiau masalo greitis jau kur kas mažesnis. Na ir priedo tie masalo trūktelėjimai neva papildomai vilioja žuvis.
Kalbant apie darbinį masalo gylį, informacijos teko ilgai ieškoti internete. Vienur darbinis gylis nurodytas 0,9 m, greičiausiai turint omenyje greitą masalo traukimą ir žūklę srovėje. Kitur darbinis masalo gylis nurodytas net 0,5 – 5,0 m ribose. Šiuo atveju greičiausiai kad turima omenyje žvejyba stovinčiame vandenyje, kadangi vobleris yra skęstantis, tai jo animacija dar įmanoma ir dideliame gylyje.
Tad tiek teorijos, o toliau pereinu prie praktinio bandymo aprašymo.
Žvejybai pasirinktas Neries ruožas ties Jonavos rajono riba. Tose vietose tenka sugauti nemažai salačių, todėl tikėjausi kad eksperimentui su salatiniu vobleriu ši upės atkarpa bus tas ko reikia. Žūklės išvakarėse pasivaikščiojau palei upę Jonavos mieste, tai salatinių pasirodymų užfiksavau gana nemažai, kas nuteikė optimistiškai.
Kaip ir reikėjo tikėtis, po ilgai trukusios sausros vandens lygis upėje stipriai nukritęs. Tai labai gerai matosi pagal išlindusias akmenų kupras tose vietose, kur įprastai būna matomi tik sūkuriai vandens paviršiuje, ir pagal suvešėjusias vandenžoles. Tokiomis sąlygomis masalas, kuris greičiau traukiamas dirba iki vieno metro gylyje, kaip tik į temą.
Taigi, spiningas paruoštas, ir 9:00 pradedamas masalo testavimas. Pagrindinį valą naudoju 0,18 mm monofilamentinį, prie kurio rišu ploną (2,5 kg laikomosios galios) volframinį pavadėlį. Kiek teko įsitikinti žūklaujant, toks pavadėlis didelės įtakos masalo kibumui nedaro, tačiau leidžia apsisaugoti nuo brangių voblerių praradimo kai juos atakuoja nedidelės lydekėlės, kas Neryje pasitaiko labai dažnai. Dėžutę su kitais masalais paslėpiau krepšio gilumoje, kad būtų kaip atsarginis variantas tam atvejui, jei nutraukčiau testuojamą masalą.
Pradžioje kurį laiką eksperimentavau bandydamas abu gamintojų rekomenduojamus masalo traukimo būdus. Traukiant masalą tolygiai, tiek dideliu greičiu, tiek lėtesniu, aktyvių virpesių jis neatlieka. Lyginant pavyzdžiui su klasikiniais crank tipo masalais, šį voblerį galima būtų pavadinti itin pasyviu. Trūkčiojant masalą spiningu, aktyviau virpėti jis taip pat nepradeda, bet atlieka nedidelius šuoliukus į šonus. Panašiai kaip koks mažas džerkiukas.
Dar pastebėjau tokį dalyką, kad masalas labai gražiai dirba kai yra paliekamas laisvai skęsti. Skęsdamas jis labai įspūdingai ir intensyviai vartosi į šonus, praktiškai kaip kokia blizgė. Tad pradėjau eksperimentuoti ir su klasikine „stop&go” traukimo technika. Šiek tiek patraukus masalą – pauzė, kurios metu jis gražiai skęsta vartydamasis į šonus. Tada vėl patrauki, vėl eilinė pauzė, ir t.t. Traukiant masalą tokiu būdu sulaukiau ir pirmojo kibimo – krantan atkeliavo legali 53 cm Neries lydekėlė.
Toliau kokią valandėlę ramu, kol nepriėjau savo mėgstamo upės ruožiuko, kur už nedidelės rėvos srovė šiek tiek sulėtėja. Vieta man gerai pažįstama ir padovanojusi daug laimikių, tarp jų ir nemažai salačių. Tad šioje vietoje nusprendžiau užsilaikyti ilgėliau. Po serijos nerezultatyvių metimų, pagaliau sulaukiau konkretesnio smūgio. Buvau garantuotas, kad štai turiu salatį, kol žuvis neiškilo į paviršių ir neparodė įtartinai gelsvų šonų. Prisitraukiau šiek tiek arčiau – vėl lydeka. Tiesa jau kiek raumeningesnė už pirmąją, kaip paaiškėjo ištraukus ją krantan – svėrė lygiai 2,4 kg.
Aišku, visai smagus laimikis, tikrai nėra ko skųstis, na bet – ne salatis. Užsispyręs nekeičiu vietos ir gaudau toliau. Po kurio laiko vėl smūgis, ir kažkas blaškosi kitame valo gale. Tik tas blaškymasis ilgai netruko. Žuvis kaip ir pradėjo kilti į paviršių, likus gal 20 metrų nuo kranto subolavo šonas vandenyje ir išsipurtė vobleris iš burnos. Taip ir nesužinojau kas ten buvo pakibęs.
Vėl gaudau toliau toje pačioje vietoje, paėjęs keliais metrais žemiau. Eilinį kartą traukiant voblerį, pajuntu kažkokį papildomą nedidelį svorį valo gale. Atrodo žolių kuokštas, bet juntami kažkokie nedideli masalo „pirstelėjimai“. Pasirodė, kad masalu susigundė nesusipratėlis ešerys, pakibęs už lūpos kraštelio, nors pats už tą voblerį ne ką didesnis.
Toliau sekusi serija metimų toje pačioje vietoje rezultato nebedavė, tad nusprendžiau kad kaip iš vieno taško gal jau per daug noriu. Persikrausčiau keliasdešimt metrų žemiau patikrinti kitos sraunumėlės. Pirmasis metimas ir – konkretus smūgis. Žuvis duodasi srovėje atsakančiai, tad pagalvojau kad šį kartą jau tikrai įkirtau salatį. Prisitraukiau žuvį arčiau, matau kad kažkas baltuoja, tai jau tikrai ne lydeka. Po trumpos kovos, kai žuvis priartėjo tiek, kad kita ranka jau ėmiau ieškoti graibšto, pastebiu kažkokią įtartinai raudoną spalvą. Ogi tai raudonuodegis šapalas. Pasvėriau krante – 1,7 kg įmitęs paršelis. Gaila, kad išsikrovus telefonui nebepavyko nuotraukos išspausti. Kaip šapalui, laimikis tikrai solidus – nu bet ne salatis.
Taip ir baigiau savo eksperimentą 14 val., prasidėjus lietui. Tai vat ir galvoju dabar – kaip čia traktuoti tokį Salmo Thrill penkiukės testavimą. Kaip išimtinai salatinio voblerio, aš jo taip ir neatradau. Bet nekibiu šio masalo taip pat negalėčiau pavadinti, nes trys legalaus dydžio žuvys (ir dar viena atsikabinusi) per penkių valandų žūklę Neryje yra ganėtinai neblogas rezultatas kaip pirmai pažinčiai su masalu.
Dabar galvoju, kad gal po pirmosios lydekos per daug užsižaidžiau su „stop&go” technika. Užsižaidžiau su tais masalo skandinimais pauzių metu ir gal per mažai naudojau greito traukimo, kas tikėtina būtų patrauklu būtent salačiams. Na, bet šios mintys jau post factum. Akivaizdu, kad salatinius eksperimentus šiuo vobleriu dar reikės tęsti, kad įsitikinti ką jis sugeba iš tikrųjų. Bet faktas, kad dėmesio šis masalas tikrai vertas, nes neliko žuvų nepastebėtas.
Dar kalbant apie fizikines masalo savybes, galiu tik patvirtinti kad užsimeta jis labai gerai ir toli. Už dugno kabinasi retokai, tikrai mažiau negu kiti minnow skęstantys vobleriai. Na o kalbant apie masalo darbinį gylį, pritarčiau tam teiginiui kad srovėje jis yra maždaug iki 0,9 m.
Dabar net kirba mintis, kad gal verta šį voblerį išbandyti stovinčiame vandenyje bandant suvilioti lydekėlių, labai jau gražiai vobleris dirba skendimo metu. Kažkaip manau, kad žūklaujant juo kaip kokia vartikle, šis vobleris galėtų pasiteisinti ir ežere – užmeti, leidi nuskęsti ant dugno, tada šiek tiek patrauki ir vėl leidi nuskęsti ir t.t.. Štai ir dar viena tema praktiniam eksperimentui, ypač kai upėse prasidės tuoj totaliniai draudimai.
2014-08-18 parašė Tomas V.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą