Angliškoji plūdės evoliucija – The Reverse Crowquill

Tęsiant tema apie angliškų plūdžių evoliuciją vėl tenka grįžti prie plūdžių iš varnos plunksnų – Crowquill. Pasirodo, anksčiau aprašytas šių plunksnų naudojimas plūdėms toli gražu neapima visų jų galimybių. Kuo ypatingas šis atvejis? Pirmiausia tuo, kad plūdės gamyboje naudojama apversta aukštyn kojomis plunksna, ką pasako ir plūdės pavadinimas.

Šis plūdžių variantas išties labai įdomus. Tarkime, Lietuvoje irgi nuo senų laikų buvo naudojamos plunksninės plūdės, bet tokių atvirkštinių variantų savo akimis neteko matyti. Taigi, kaip minėjau, gaminant Reverse Crowquill plūdes, plunksnos stiebas apverčiamas aukštyn kojomis. Plonasis galas atlieka antenos vaidmenį, o storasis galas pasunkinimui apvyniojamas švinine viela ir jo gale įklijuojamas vielinis žiedelis plūdės tvirtinimui prie valo, nes ši plūdė prie valo tvirtinama tik viename taške.

Lyginant su klasikinėmis Crowquill plūdėmis, šiuo atveju atsiranda kur kas daugiau privalumų:

1) Apverstos plūdės keliamoji galia didesnė, taigi ji išlaiko daugiau svorio ir dėl šios priežasties leidžia atlikti tolimesnius metimus;

2) Plūdės antena yra kur kas plonesnė, todėl žymiai jautresnė ir mažiau bijo vėjo poveikio;

3) Kadangi plūdė prie valo tvirtinama tik viename taške (plūdės apačioje), valo dalis tarp plūdės ir meškerės yra skandinama ir tas taipogi leidžia išvengti nepageidaujamo plūdės dreifo. Be to, pakertant žuvį gaunamas kur kas mažesnis pasipriešinimas.

Aišku, reikia iš karto pabrėžti, kad tokios plūdės tinkamos išimtinai tik stovinčiame vandenyje. Srovėje šios plūdės dėl savo jautrumo nuolat ners po vandeniu ir rodys netikrus kibimus.

Plūdės naudojimo principas labai gerai matosi iš paveikslėlio. Taip pat labai aiškiai matosi apie ką ėjo kalba, kai rašiau apie valo skandinimą. Anglai šį dalyką labai akcentuoja, ir tame nėra nieko nuostabaus, juk būtent iš Anglijos ir atkeliavo šiuolaikiniai „vagleriai“, skęstantys match tipo valai ir kiti su tuo susiję dalykai. Drįsčiau teigti, kad Reverse Crowquill plūdė yra ne kas kita, o visiems dabar jau gerai žinomos „waggler“ plūdės prosenelė. Va kur visas įdomumas.

Dar šiek tiek apie plūdės naudojimą. Šios plūdės tinkamos tik nedideliame gylyje, maždaug iki 1,5 metro. Didesniame gylyje plūdės išlaikomo svarelių svorio jau bus mažoka. Pačios plūdės ilgis turėtų būti apie 17 cm. Tinkamai ją subalansavus, iš vandens turėtų būti išlindusi maždaug 2,5 cm antenos dalis. Taip gaunamas labai subtilus subalansavimas. Užspaudus papildomai net ir patį mažiausią svareliuką, plūdė jau visa ners po vandeniu. Taigi, žūklei toks jautrumas yra būtent tai ko reikia.

Ši įranga tinka žūklaujant nedideliais masalais – musės lervomis, duona, grūdais ir pan. Užkabinus didesnį masalą, tarkime slieką, jau gali tekti perbalansuoti plūdę.

Svarelių išdėstymo principas labai nesiskiria nuo to, kuris naudojamas įprastoms Crowquill plūdėms. Tik šiuo atveju nereikia naudoti didesnių svarelių grupės plūdės apačioje, kadangi šį vaidmenį atlieka švininė viela, susukta ant plūdės kylio jos pasunkinimui (na ir vėl – kuo ne šiuolaikinė waggler plūdė su pasunkinimu? Esminis principas yra visiškai tas pats). Svarelis A užspaudžiamas tam, kad masalas būtų greičiau skandinamas ir kad jo svoris plūdę galutinai pastatytų į vertikalią padėtį. Na ir svarelis B, naudojamas kaip kibimo svarelis ir tuo pačiu pabaigiantis plūdės balansavimą. Jo atstumas nuo kabliuko reguliuojamas pagal kibimo pobūdį – kuo delikatesni kibimai, tuo arčiau kabliuko jis pristumiamas.

Skirtumą nuo ankstesnių sistemų sudaro tai, kad naudojamas dar vienas mažytis svarelis, tvirtinamas aukščiau plūdės. Jo paskirtis yra padėti greičiau paskandinti valą, tarp plūdės ir meškerės viršūnėlės, kad plūdę kuo mažiau veiktų vėjas. O kad šis efektas būtų geresnis, meškerikotis guldomas ant laikiklių taip, kad jo viršūnėlė būtų panirusi vandenin arba būtų prie pat vandens. Šis principas naudojamas ir šiuolaikinėje žūklėje match tipo kotais ir waggler tipo plūdėmis.

Atstumas, kuriuo užspaudžiamas minėtas svarelis, priklauso nuo žūklės nuotolio. Kuo tolimesni metimai, tuo didesniu atstumu nuo plūdės jis užspaudžiamas. Arčiausiai (10 cm atstumu virš plūdės) jis spaudžiamas tada, kai žūklaujama maždaug iki 5 metrų atstumu. Didžiausias atstumas, kuriuo virš plūdės gali būti užspaudžiamas šis svarelis, yra 60 cm.

Aprašyta plūdės balansavimo sistema naudojama, kai masalas pateikiamas šiek tiek virš dugno. Norint masalą pateikti guldant ant dugno (laying-on principas), reikia šiek tiek pamodernizuoti svarelių išdėstymą.

Svarelis B turi būti ne mažiau kaip 45 cm atstumu nuo kabliuko. Tokiu pačiu atstumu reikia pastumti aukštyn ir svarelį A bei plūdę.

Gylio nustatymas šiuo atveju atliekamas keliais bandymais. Pradžioje nustatomas šiek tiek per didelis gylis, ką parodo kiek daugiau negu įprastai išlindusi plūdės antena (reiškia kibimo svarelis B guli ant dugno). Tada plūdė paslenkama žemyn, ir vėl atliekamas bandomasis metimas. Taip eksperimentuojant ir randama padėtis, kai svarelis B yra šiek tiek aukščiau dugno ir plūdės antena panirusi tiek kiek reikia. Aišku, būtų galima žūklauti ir paguldžius B svarelį ant dugno, bet to daryti nerekomenduojama kad svarelis nesipainiotų žolėse ar nepaskęstų dumble.

Kaip visada, nereikia iš plūdės per daug reikalauti, ir ji atliks savo vaidmenį tinkamai. Aišku, šios plūdės prarado savo populiarumą gana seniai, nes jas gana nepatogu gaminti ir joms reikalingas skrupulingas balansavimas. Nors dar yra fanatikų ir šiais laikais gaminančių bei naudojančių tokias plūdes. Todėl, ieškant joms alternatyvos, šios plūdės evoliucionavo į iš balsos gaminamą modelį, pavadintą „The Dart“. Bet apie jas parašysiu sekančioje dalyje.

Bus daugiau…

Pagal Billy Lane‘s „The New Encyclopaedia of Float Fishing“ (1981)