Tęsiant sportinės karpių žūklės temą, šiame straipsnyje detaliau nagrinėjamas „markerinės“ įrangos naudojimas.
Ši įranga susideda iš meškerykočio, ritės, valo, „shock leeder‘io“, žiedelio su pritvirtintu prie jo svareliu, plūdės – „markerio“.
„Markerinis“ kotas dažniausiai būna dviejų dalių (ilgis nuo 3,6 iki 3,8 m) su labai jautria viršūnėle. Ant meškerykočio blanko, tarp ritės laikiklio ir pirmojo žiedo, dažniausiai būna specialios žymės, išdėstytos 15, 30 arba 60 cm atstumu nuo ritės laikiklio, ir skirtos gylio matavimui (1 pav.).
Tam, kad pamatuoti gylį, po užmetimo reikia suvynioti laisvą valą, kol jis įsitemps. Po to, atlaisvinus ritės stabdį, pirštais traukti valą iš ritės nuo valo vediklio iki vienos iš žymelių ant meškerykočio blanko. Tokie veiksmai atliekami iki to momento, kol vandens paviršiuje nepasirodys plūdė – „markeris“. Padauginus skaičių – kiek kartų buvo atliekamos manipuliacijos su valu, iš atstumo iki žymelės, sužinome žūklavietės gylį mus dominančioje vietoje. Pavyzdys: jūs traukėte valą iš ritės 12 kartų iki 30 cm žymelės, reiškia, žūklavietės gylis matavimo vietoje yra 12 x 0,3 = 3,6 m (2 pav.).
„Markeriniam“ įrankiui dažniausiai naudojamos ritės su dideliu ABS būgneliu, nuo 4500 dydžio, taip pat būtų patogiau jei jos turėtų „baitrunner“ sistemą. Ritės su ABS formos būgneliu pasirinkimą sąlygoja tai, kad „markeriniam“ įrankiui naudojamas pintas valas. Jis yra netamprus ir geriau perduoda visą svarelio informaciją koto viršūnei. ABS formos būgneliai buvo sukurti siekiant išvengti pinto valo susipainiojimo užmetant. Na o didelis ritės būgnelio skersmuo teigiamai veikia užmetimo nuotolį.
Kaip jau buvo paminėta, valą reikėtų naudoti pintą, nuo 0,12 iki 0,18 mm skersmens. Valo pasirinkimas – individualus reikalas. Kadangi daugelis jau turi susiformavusį požiūrį šiuo klausimu, tai įtikinėjimas kuris iš gamintojų gamina geresnį ar blogesnį valą, mano akimis yra betikslis ir nereikalingas užsiėmimas.
„Shock-leeder“ – tai storesnio valo atkarpa, jos ilgis lygus dviems meškerykočio ilgiams. Ji naudojama norint sumažinti valo trūkimo riziką užmetimo metu, kadangi užmetamas svoris dažniausiai būna nuo 90 iki 150 g, o plonas valas (netgi pintas) vargu bau ar sugebės išlaikyti tokias apkrovas. „Shock-leeder‘iai“ gali būti tiek iš pinto, tiek iš monofilamentinio valo. Gal vis tik pirmenybę reikėtų teikti monofilamentiniam valui, nes jis geriau praslysta žiedeliais bei tarp vandens augalų, kurių kai kuriuose vandens telkiniuose būna išties nemažai. Pintą „shock-leeder‘į“ tikslingiau naudoti telkiniuose su sąlyginai švariu dugnu, nes būdamas tos pačios laikomosios galios jis yra plonesnio diametro, kas savo ruožtu įtakoja tolimesnius metimus.
Yra keletas būdų, skirtų surišti pagrindinį valą ir „shock-leeder‘į“. Pavyzdžiui – Mahin Knot, Uni Knot ar Albright Knot (3 pav.).
Norint surinkti „markerinį“ įrankį, reikia ant pririšto prie pagrindinio valo (ir perverto per ritės žiedelius) „shock-leeder‘io“ užverti žiedelį su segtuku ir karoliuką, o „shock-leeder‘io“ gale pririšti suktuką plūdei -„markeriui“ (4 pav.).
Vėliau prie žiedelio su segtuku reikia prikabinti atitinkamo svorio ir formos svarelį. Svoris parenkamas atsižvelgiant į „markerinio“ meškerykočio charakteristikas. O štai apie svarelio tvirtinimo būdus vertėtų pakalbėti išsamiau. Yra du svarelio tvirtinimo būdai. Pirmasis – svarelis su žiedeliu jungiamas segtuku, sujungimo vietą uždengiant silikoninės žarnelės atraižėle (5 pav.).
Toks sujungimas gali būti naudojamas telkiniuose su švariu dugnu. Antrasis svarelio tvirtinimo būdas skiriasi tuo, kad naudojamas atitinkamo dydžio pavadėlis, tarp svarelio ir žiedelio. Tokio pavadėlio ilgis pasirenkamas bandymų keliu, įvertinus dugno žolinės augmenijos aukštį, kadangi šis būdas naudojamas gausiai apžėlusiuose vandenžolėmis telkiniuose (6 pav.).
Svareliai, naudojami „markerinėje“ įrangoje, ganėtinai įvairūs. Vieno ar kito modelio pasirinkimą įtakoja individualus žvejo požiūris (7 pav.). Tačiau verta pažymėti, kad įrangos jautrumas tiesiogiai priklausys nuo ant svarelio esančių „spyglių“ dydžio.
Po to, kai markerinė įranga surinkta, galima kibti į darbą. Išsirinkus priešingame krante tinkamą orientyrą (medį, krūmą ar iš vandens kyšantį kelmą), atliekame metimą jo link. Po metimo suvyniojame susivingiavusį valą kol pajuntame lengvą įtempimą, ir atliekame gylio matavimą toje vietoje kur nusileido „markerinė“ įranga. Užfiksavę rezultatą (bloknote, sąsiuvinyje ar tiesiog ant popieriaus lapelio), vėl suvyniojame valą kol pajuntamas lengvas įtempimas. Tuo metu plūdė-„markeris“ panyra po vandeniu ir per karoliuką prisispaudžia prie žiedelio su svareliu. Lėtai vedant meškerykotį į šoną (būtinai pagal vieną horizontalią liniją), sekame meškerykočio viršūnėlės elgesį, o taip pat vibracijas, kurias rankai perduoda dugnu velkamas svarelis. Nesiimsiu aprašinėti, kokiu būdu, pagal meškerykočio viršūnėlės elgesį ir perduodamus rankai pojūčius nustatomas dugno pobūdis, nes šis reikalas kiekvienu atveju ganėtinai individualus. Kad suvokti „markerinės“ įrangos darbą, reikia išbandyti ją seklumoje, prieš tai vizualiai įvertinus esamą dugno reljefą ir pobūdį. Vėliau, traukiant per tą vietą „markerinę“ įrangą, galima geriau suvokti kaip ir į ką ji reaguoja. Tokiu būdu galima išmokti kaip įrankis reaguoja į įvairius dugno tipus, akmenis, geldeles, vandenžoles, kelmus ir t.t.
To pasėkoje, atlikus reikiamą kiekį užmetimų, gylio matavimų ir reljefo nustatymų, ir užfiksavus gautus rezultatus – žvejo akims atsiveria nuodugnus tam tikros vandens telkinio dalies žemėlapis. O jei skirti dar daugiau dėmesio ir laiko – tai ir viso vandens telkinio žemėlapis. Tokius „žemėlapius“ toliau teks naudoti siekiant nustatyti karpių laikymosi vietas.
Išversta iš:
Большая рыбалка 2/2009
Евгений Дюжев
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą