Gaudymas nuo dugno
Pirmojoje straipsnio dalyje buvo aprašyta sistema stovinčiam vandeniui, kai masalas pateikiamas šiek tiek virš dugno. Analogišką sistemą galima naudoti ir guldant masalą ant dugno. Angliškai toks žūklės principas vadinamas „laying-on“. Tik šiuo atveju, žūklės sąlygos turi būti dar idealesnės, negu buvo aprašytos pirmojoje dalyje.
Iš karto norėtųsi paminėti, kad leidus svareliui C pasiekti dugną, jis gali nugrimzti dumblan įtraukdamas iš paskos ir masalą. Tada masalas tiesiogine prasme atsiras dugne, o ne gulės ant jo.
Tam, kad tinkamai sureguliuoti sistemą, geriausia užspausti C svarelį 30 cm atstumu nuo kabliuko. Plūdė pakeliama šiek tiek aukščiau ir atliekamas bandomasis metimas. Jei po užmetimo plūdės antena yra išlindusi iš vandens daugiau kaip 4 mm – reiškia svarelis C guli ant dugno. Tada reikia plūdę paslinkti šiek tiek žemiau ir atlikti kitą bandomąjį metimą. Procedūra kartojama tol, kol atrandamas tas kritinis taškas, kai plūdė nugrimzta tiek kiek reikia. O tai reiškia, kad svarelis C yra pakilęs kelis centimetrus virš dugno, tuo tarpu pavadėlis ir masalas su kabliuku guli ant dugno.
Dar šiek tiek apie plūdės dydžio pasirinkimą bei žūklės sąlygas… Vadovaujamasi labai paprastu kriterijumi – kuo arčiau kranto žūklaujama, tuo mažesnė gali būti plunksna. Nors tinkamos šiai sistemai žūklės sąlygos buvo aprašytos pirmoje straipsnio dalyje, bet galima dar kartą priminti: niekada nenaudokite šios sistemos kai žūklavietės gylis didesnis kaip 1,8 m, niekada nenaudokite jos tekančiame vandenyje ar esant stipresniam vėjui, niekada nenaudokite jos jei reikalingi tolimi metimai.
Beje, gali kilti klausimas, kodėl akcentuojama būtent varnos plunksnos plūdė. Juk logiškai mąstant, tą pačią funkciją turėtų atlikti ir pvz. plūdės iš žąsies ar gulbės plunksnos, ar iš dygliakiaulių spyglių (angl. porcupine). O atsakymas pasirodo yra labai paprastas. Gaminant plūdes iš kitų plunksnų, proporcija tarp pačios plūdės svorio ir jai subalansuoti reikalingų svarelių svorio gaunasi nelabai tinkama. Kitaip tariant, pačios plūdės gaunasi per daug sunkios, todėl užmetimo metu dažnai plūdė aplenkia svarelius, kas lemia sistemos painiojimąsi. Užmetant Crowquill tipo plūdę, svareliai visada vandenį pasieks anksčiau negu plūdė, kaip ir turėtų būti.
Aprašytos žūklės su Crowquill plūdėmis formos yra skirtos subtiliai žūklei itin švelniomis oro sąlygomis. Jei elgsitės su šia sistema teisingai, ji atliks viską ko iš jos reikalaujama. Jei tikėsitės iš jos per daug – liksite nusivylę.
Gaudymas tekančiame vandenyje su Crowquill plūde
Prieš tai aprašytos dvi sistemos buvo skirtos išimtinai stovinčiam vandeniui. Tačiau su Crowquill tipo plūde atsiras ką veikti ir tekančiame vandenyje. Tik reikia iš karto apibrėžti, kas šiuo atveju vadinama tekančiu vandeniu. Kalbame apie labai lėtą ir tolygią srovę – jokių sūkurių, jokios turbulencijos ir t.t. Tokių sąlygų paprastutė Crowquill plūdė tiesiog „nepaveš“. Savaime suprantama, kad stiprus vėjas taip pat nepageidautinas. Radus tinkamas sąlygas, galima patirti labai šaunių įspūdžių žvejojant tokia, iš pirmo žvilgsnio archajiška plūde, tačiau iš tikrųjų labai jautria, nebaidančia žuvų ir nesudarančia beveik jokio pasipriešinimo pakirtimo metu. Taip kad – ne išvaizda yra svarbiausia.
Plūdė prie valo tvirtinama taip pat kaip ir anksčiau aprašytais atvejais, visas skirtumas tik svarelių išdėstyme. Kadangi šiuo atveju žūklaujama tekančiame vandenyje, svareliai užspaudžiami žemiau, kad masalas greičiau skęstų. Jeigu būtų naudojama ta pati svarelių išdėstymo schema kaip stovinčio vandens atveju, masalas greičiausiai taip ir praplauktų visą atstumą nepasiekęs dugno.
Taigi, tekančiame vandenyje, sistema naudojama tokia:
Kad užtikrinti greitą masalo skendimą, sunkiausias svarelis A užspaudžiamas apie 60 cm virš kabliuko. Vadinamasis kibimo svarelis B, naudojamas šiek tiek sunkesnis negu buvo stovinčio vandens atveju (4 nr. vietoje 8 nr.). Toks svarelių išdėstymas sąlygoja greitą masalo skendimą, bet tuo pačiu ir nesudaro juntamo pasipriešinimo žuvims kimbant.
Atstumas nuo kabliuko iki svarelio B yra kintamas, kad žūklės metu eksperimentuojant būtų galima nusistatyti optimaliausią variantą, kai net ir jautriausias kibimas būtų aiškiai plūdės signalizuojamas. Kibimas dažniausiai taip pat pasireikš arba plūdės nėrimu, arba plūdės iškėlimu.
Gaudymas tekančiame vandenyje nuo dugno
Šia sistema, kaip ir aukščiau aprašytu atveju stovinčiame vandenyje, taip pat galima žūklauti masalą pateikiant ant dugno. Tik skirtumas bus tas, kad apatinis svarelis B šiuo atveju visada turės siekti dugną. Kitaip tariant, teks žūklauti nustačius šiek tiek didesnį gylį negu realus žūklavietės gylis. Kiek jis turi būti didesnis? Tam yra labai paprasta formulė – vienam metrui žūklavietės gylio reikia nustatyti 30 cm didesnį atstumą nuo plūdės iki kabliuko. Tarkime, žūklavietės gylis yra 2 metrai, reiškia atstumas tarp plūdės ir kabliuko turi būti apie 2,6 m.
Toks variantas pas mus dar vadinamas žūkle „pusdugnine“. Valas tarp plūdės ir meškerės galiuko yra įtempiamas, ir meškerė dažniausiai guldoma stoveliuose, o ne laikoma rankose. Kibimas šiuo atveju pasireikš tik plūdės nėrimu, jokių pakėlimų nebus. Masalą reikia užmesti pasroviui ir šiek tiek toliau nuo kranto, tada guldyti meškerę ant stovelių.
Tačiau šiaip jau rekomenduotina pradžioje išbandyti palaidinės techniką, ir tik nesulaukus jokių kibimų bandyti žūkle pusdugnine sistema.
Apibendrinimas
Čia aprašytos tik kelios pačios elementariausios, bet tikrai ne prastos sistemos žūklei su Crowquill tipo plūdėmis. Tai toli gražu neapima visų šių plūdžių panaudojimo galimybių.
Minėtos informacijos visai nebūtina traktuoti tiesiogiai. T.y., nebūtina pulti šaudyti varnų ir iš jų plunksnų masiškai gamintis plūdes. Bet šie keli pavyzdžiai puikiai atskleidžia bazinius sistemų montavimo principus ir kokio lygio įrangos subtilumo reikėtų siekti (ypač turint omenyje kad ši info aprašyta beveik prieš 40 metų, kai mūsų tėvai dar žvejojo kankorėžio dydžio plūdėmis iš kamščio ar kažkuo panašaus). Minėtos svarelių išdėstymo sistemos puikiai tiks ir su šiuolaikinėmis pirktinėmis plūdėmis, tinkamai parinkus jų dydį ir jautrumą.
Mano nuomone, šios sistemėlės puikiai tiktų pradedantiesiems žvejams, o taip pat ir patyrusiems mėgėjams, norintiems kartais atsipalaiduoti (tarkime, atostogų su šeima metu) ir pasimėgauti didelio pasiruošimo nereikalaujančia nedidelių žuvų žūkle jautriais įrankiais. Tokiai žūklei rinkčiausi lengvos klasės „match“ tipo meškerykotį, su nedidesniu kaip 10 g užmetimo testu, rišdamas 0,10 – 0,12 mm pagrindinį valą ir atitinkamai 0,06 – 0,08 mm storio pavadėlius su nedideliais kabliukais.
Bus daugiau…
Pagal Billy Lane‘s „The New Encyclopaedia of Float Fishing“ (1981)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą