Šią žiemą, bandant apmalšinti žūklės alkį ir bevartant įvairią literatūrą žūklės tematika, į rankas pakliuvo angliška knyga apie žūklę plūdine meškere, parašyta daugiau kaip prieš 30 metų – „The New Encyclopaedia of Float Fishing“. Knygos autorius Billy Lane – gerai žinomas savo laikais žvejys sportininkas bei žūklės reikmenų gamintojas ir prekeivis. Jis beje, ir pirmasis anglas, tapęs sportinės žūklės pasaulio čempionu 1963 metais. Ši plūdinės žūklės enciklopedija pirmąkart buvo išleista dar 1971 metais, o man į rankas pakliuvo 1981 metų antrasis atnaujintas jos leidimas.
Žiūrint į knygos leidimo datą, norom nenorom prisimeni pas mus tuo metu vyravusias bambukines meškeres, „klinskus“ valus, „nevskaja“ rites ir kitas sovietmečio realijas. Tačiau kuo daugiau gilinausi į šią knygą, tuo ji man pasirodė įdomesnė ir tuo labiau išryškėjo tai, kad mes nuo normalios žūklės suvokimo buvome atsilikę tiesiog šviesmečiais.
Užmerkus akis į knygos išleidimo datą, visą tai kas joje aprašyta puikiausiai galima panaudoti ir šiandien, juolab kad knygoje aprašytų bazinių principų niekas iš esmės neatšaukė ir realiai patys plūdinės žūklės pagrindai niekuo nepasikeitė, neskaitant patobulėjusių įrankių ar įvairių naujų aksesuarų madingais pavadinimais. Beveik visas knygoje aprašytas plūdžių rūšis ir dabar galima rasti gamintojų kataloguose, gal tik nežymiai patobulintas ar pakeistais pavadinimais. Maža to, knygoje aprašyti tokie subtilūs žūklės metodai, kad dar didelis klausimas ar ir dabar daug kas tokius naudoja. Pvz., labai suabejočiau ar daugelis žvejų naudoja lengvutes plūdes, plonus pagrindinius valus, mažyčius kabliukus bei svarelius ir t.t. Bent jau mūsiškėse žūklės parduotuvėse tokių dalykų nėra lengva rasti.
Manyčiau, kad didžiajai daugumai mūsiškių žvejų mėgėjų iki tokio lygio, koks aprašytas šioje knygoje, dar kaip iki kosmoso. Nuvažiavus prie upės ar ežero galima prisižiūrėti apsčiai vaizdelių, kai žūklaujama „gariūniniais“ įrankiais, monstrinėmis plūdėmis bei svareliais ir visiškai negalvojant apie tai, kas vyksta po vandeniu bei kokią užduotį turi atlikti žūklės įrankis.
Kitas momentas, kuris patiko šioje knygoje, tai labai konstruktyviai pateikiamos mintys ir labai protingai pasirinkta atskirų temų seka, prasidedanti nuo pačių paprasčiausių žūklės sąlygų ir vedanti prie vis sudėtingesnių. Kitaip tariant, labai aiškiai supranti kaip plūdės evoliucionavo laike, kokioms sąlygoms jos skirtos ir kodėl atsirado poreikis naujiems konkrečių plūdžių modeliams ar esamų modernizavimui.
Taip kad ši knyga pasirodė nesanti tik plūdės istorijos vadovėlis, o iš tikrųjų labai informatyvus bei aktualus ir šiai dienai leidinys. Nusprendžiau, kad verta paaukoti šiek tiek laisvo laiko ir perteikti savo bloge esminius šios knygos teiginius, kurie imliems žvejams tikrai gali praversti ir suteikti įdomios medžiagos praktiniams eksperimentams, juolab kad tokio pobūdžio knygų ne taip lengva gauti, o ir su anglų kalba ne visi draugauja.
Taigi, angliškosios plūdės evoliucijos apžvalga prasideda nuo visų angliškų plūdžių „močiutės“ – plūdės iš varnos plunksnos stiebo (angl. The Crowquill).
The Crowquill
Tai viena iš paprasčiausių plūdžių, kokias tik galima sugalvoti, tačiau tuo pačiu ji yra ir viena iš delikačiausių. Turbūt ne veltui iš visų plūdžių ji buvo naudojama seniausiai ir ilgiausiai. Dar ir dabar yra žmonių, mėgstančių gaminti tokio tipo plūdes bei žvejoti jomis.
Įdomu tai, kad dar beveik prieš 40 metų minėtos enciklopedijos autorius pastebėjo, kad žmonės pirkdami plūdę dažniausiai kreipia dėmesį į jos išvaizdą, pirkdami ryškesnes ar gražesnes, vietoje to kad pasirinkti kuklesnę, bet labiau tinkančią konkrečioms žūklės sąlygoms. Kaip jis išsireiškė – „yra daugiau žvejų, pagautų gražiomis plūdėmis, negu žuvų“. Dabar, kai yra stipriai išvystyta žūklės reikmenų gamyba bei prekyba, ši pastaba tampa dar aktualesnė. Nors plūdė iš varnos plunksnos gali pasirodyti kaip akmens amžiaus reliktas, tačiau neabejotina, kad žvejojant tinkamomis sąlygomis ir tinkamame vandens telkinyje, ji ir dabar gali rodyti puikius rezultatus ir duoti į kaulus ne vienai firminei plūdei.
Yra ne vienas plūdžių iš varnos plunksnos gamybos būdas. Tačiau pradžiai vertėtų apžvelgti paprasčiausią jos naudojimo formą, skirtą žūklei stovinčiame vandenyje. Tokios plūdės pavyzdys kaip tik ir parodytas aukščiau esančioje nuotraukoje.
Pagrindiniai šios plūdės privalumai yra:
1) Vandenyje ji atrodo natūraliai ir nebaido žuvų gaudant net ir negilioje vietoje;
2) Ji yra labai plona, tačiau turi labai plūdrią viršūnėlę, todėl tinkamai subalansavus yra itin jautri;
3) Ji labai gerai parodo skirtingas masalo skendimo fazes, todėl galima nesunkiai nuspėti kokiame gylyje laikosi žuvys, ir dėl šios savybės ji puikiai tinka žūklaujant lėtai skęstančiu masalu (angliškai šis žūklės būdas vadinamas „on the drop“).
Paprastai tokios plūdės ilgis būna nuo 5 iki 8 colių (t.y. apytiksliai nuo 12 iki 20 cm). Prie valo ji tvirtinama dviejuose arba trijuose taškuose – plūdės apačioje yra metalinis žiedelis per kurį perveriamas valas, o plūdės viršutinė dalis fiksuojama gumele. Plūdės storoji dalis turi būti viršuje.
Rekomenduojama plūdės apkrovimo schema, žūklaujant stovinčiame vandenyje:
Prieš pradedant nagrinėti svarelių išdėstymo subtilybes, pirmiausia praverstų apibrėžti kokiomis sąlygomis ši plūdė yra tinkamiausia:
1) Kaip ir minėta, ši sistema rekomenduojama tik žūklei stovinčiame vandenyje;
2) Ši sistema tinka tik žūklei nedideliu atstumu nuo kranto (arba nuo valties);
3) Neturi būti jokio vėjo ar vandens judėjimo, kitaip tariant – idealiai ramios oro sąlygos;
4) Žūklavietės gylis turėtų būti ne didesnis kaip 6 pėdos, t.y. apie 1,8 m.
Na o dabar apie svarelių išdėstymą… Svareliai išdėstyti trijuose taškuose – A, B ir C. Taškuose B ir C yra išdėstomi atitinkamai 4 nr. ir 8 nr. svareliai. Taške A užspaudžiamas svoris gali kisti priklausomai nuo plūdės dydžio.
Svarelis A yra didžiausias. Schemoje jis nurodytas kaip BB dydžio (t.y. 0,40 g), bet jis gali būti ir didesnis, žiūrint kokio svorio reikia, kad tinkamai subalansuoti konkrečią plūdę. Šis svarelis tvirtinamas 30 cm žemiau plūdės. Jis reikalingas tam, kad pagerintų plūdės užmetimą (svarelis visada vandenį pasieks pirmiau už plūdę) ir kad užtikrintų, kad plūdė kuo greičiau užims vertikalią padėtį ir taip galės signalizuoti ankstyvą kibimą.
Svarelis B sistemoje taip pat visada yra fiksuotoje padėtyje. Jis taip pat pagerina užmetimą. Svareliai B ir C pabaigia sistemos apkrovimą ir užtikrina lėtą masalo skendimą.
Toks svarelių išdėstymas užtikrina sklandų užmetimą (t.y. kad sistema nesipainios užmetant) ir, kaip jau buvo minėta, lėtą ir pakankamai natūralų masalo skendimą vandenyje. Tai, kas vyksta užmetus sistemą, galima nusakyti trimis stadijomis:
1) Pirmiausia į galutinę padėtį nuskęsta svarelis A – tai parodo plūdė, atsistodama į vertikalią padėtį;
2) Vėliau į savo vietą nuskęsta svarelis B – šį momentą plūdė taip pat parodo, nuskęsdama šiek tiek daugiau;
3) Galiausiai, nuskendus C svareliui, plūdė užima galutinę padėtį, kuomet iš vandens kyšo tik apie 4 mm plūdės viršūnėlės.
Labai svarbu įprasti atpažinti visas tris minėtas stadijas. Nors dauguma kibimų greičiausiai bus jau masalui nuskendus, tačiau neretai žuvis sugriebia ir dar skęstantį masalą. Kai taip atsitinka, minėta plūdės skendimo seka bus sutrikdyta ir „atmušus akį“ tai nesunkiai bus galima pastebėti. Kitaip tariant, pamačius kad plūdė masalui skęstant elgiasi ne taip kaip įprastai, reikėtų pakirsti. Ir šis dėsnis taikytinas žūklaujant įvairaus tipo plūdėmis.
Svarelis C kitaip dar vadinamas kibimo svareliu. Tai, kas su juo nutinka, atitinkamai pasireiškia ir plūdės reakcijoje. Tarkime, masalui nuskendus ir plūdei užėmus galutinę padėtį, žuvis sugriebia masalą ir nuplaukia. Plūdė apie tokį kibimą signalizuos panirdama po vandeniu. Jei žuvis masalą pakelia, bet neplaukia šalin (panašiai kaip elgiasi karšiai), kartu su masalu pakyla ir C svarelis, ir plūdė tokį kibimą parodo šiek tiek iškildama virš vandens. Kas mėgsta žūklauti karšius, turbūt yra ne kartą matęs tokius plūdės pakėlimus.
Priklausomai nuo kibimų pobūdžio, atstumas tarp kabliuko ir C svarelio gali būti keičiamas. Būtent todėl schemoje ir nurodytas kintamas atstumo dydis C svareliui. Minėtas atstumas pasirenkamas žūklės metu eksperimentuojant. Geriausias sprendimas būtų visada žūklę pradėti užspaudus C svarelį 20 cm atstumu nuo kabliuko, o žūklės metu, esant reikalui (tarkime, jei masalą tampo smulkmė o plūdė nerodo normalaus kibimo) šį atstumą mažinti.
Na ir pabaigai reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų momentą – t.y. kad šia sistema žūklaujama masalą pateikiant prie pat dugno (kaip ir parodyta schemoje). Mūsų sąlygomis ši sistema puikiai tiktų nedidelių žuvų (kuojų, raudžių, plakių ir pan.) žūklei netolimais atstumais. Tinkamiausias įrankis tokiai žūklei būtų lengvos klasės „match“ tipo sudurtinė meškerė, nors neabejoju, kad šia sistema galima būtų šauniai pažvejoti ir lengva teleskopine meškere be ritės.
Bus daugiau…
Pagal Billy Lane‘s „The New Encyclopaedia of Float Fishing“ (1981)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą