Finalinis džigavimo technikų aprašymas…
20. PLANIRAVIMAS SROVĖJE ANT ĮTEMPTO VALO
Ši technika yra labai panaši į tryliktu numeriu aprašytą planiravimo metodą. Tik planiravimo atveju, esmę sudarė labai lengvas galvakablis ir kibimo laukimas masalui skęstant. Šiuo atveju – masalas užmetamas skersai srovės, leidžiama jam nuskęsti ant dugno, ir užlenkus ritės lankelį masalas laikomas ant įtempto valo, leidžiant upės srovei jį nešti puslankiu kranto link. Kibimo laukiama būtent masalui ridenantis dugnu. Galima papildomai atlikti mostus spiningu, taip suteikiant masalams papildomo žaismo, ar surinkti rite laisvo valo perteklių.
Taigi, kaip jau turėtų būti suprantama, šis būdas tinkamas tik žūklaujant upėse su ganėtinai stipria srove. Kita ypatybė, kurią reikėtų įvertinti – masalas ant galvakablio turėtų būti sukonstruotas „neužsikabinančiu“ būdu, t.y. arba su specialia vieline apsauga kabliukui, arba neiškišant kabliuko smaigalio iš masalo ir t.t.. Žodžiu, principas turėtų būti toks, koks paprastai naudojamas gaudant žolynuose. Priešingu atveju, labai dažnai kabliukas kabinsis už įvairių dugno kliuvinių. Ir žūklavietę geriau pasirinkti su švaresniu dugnu, gerai tinka smėlingi upės ruožai.
Tinka visi įprastiniai masalai – riperiai, tvisteriai, poroloninės žuvelės. Stipri srovė užtikrina jiems pakankamai normalų žaidimą. Šiuo atveju taip pat svarbu pasirinkti tinkamą galvakablio svorį. Užsidėjus per sunkų – srovė sunkiai išjudins masalą arba jis apskritai gulės nejudėdamas. Užsidėjus per lengvą – masalas plazdens srovėje per aukštai.
21. AGRESYVUS ŠOKDINIMAS
Tai yra klasikinė amerikietiška technika, kuomet masalas šokdinamas spiningo mostais. Skirtumas tiks toks, kad masalas šokdinamas labai agresyviais spiningo mostais, panašiai kaip pakertant žuvį. Šuoliai gaunasi aukštesni, ir masalo spurtas žymiai staigesnis. Taip neva imituojami pabaidytos žuvelės judesiai.
Rekomenduojama šią techniką naudoti kai skaidrus vanduo ir kai vandens temperatūrą didesnė kaip 15 laipsnių. Žūklaujant tamsesniu paros metu arba kai vanduo drumzlinas, ši technika praranda savo efektyvumą.
22. PAŠOKDINIMAS DUGNU
Šis būdas naudojamas stovinčiame vandenyje, pasyvių žuvų „išjudinimui“. Masalas mažulyčiais trumpais šuoliukais šokdinamas dugnu. Animacija atliekama meškerykočiu. Principas labai paprastas, po užmetimo leidžiama masalui nuskęsti, ir tuomet trumpučiais spiningo trūkčiojimais masalą vesti dugnu taip, kad masalas atliktų mažučius šuoliukus, pakildamas ne daugiau 5-7 cm virš dugno.
Po vandeniu vaizdelis būna toks, kad masalas imituoja mažą besirausiančią dugne žuvelę. Tik šis būdas turi ir porą trūkumų. Kadangi vienas masalo pratraukimas užtrunka gana ilgai, tai naudojant šį būdą nepavyks greitai prašukuoti didelius telkinio plotus, ieškant aktyvių žuvų. Geriau šį metodą naudoti konkrečių ir gerai žinomų taškų patikrinimui. Kitas trūkumas – jei žuvys laikosi aukštesniuose vandens sluoksniuose, palei pat dugną bestrikinėjančio masalo jos gali ir nepastebėti.
23. SILIKONINIS TVIČINGAS
Klasikinė tvičingo technika (masalo traukimas spiningo trūkčiojimais) paprastai asocijuojasi su žūkle pailgais „minnow“ tipo vobleriais. O štai džigaujant šią techniką naudoja tik retas spiningautojas.
Tvičingo technika labai naudinga greitai aktyvių žuvų paieškai. Trūkčiojant masalą spiningu ir greitu tempu sukant ritę galima greitai patikrinti įvairiausius vandens sluoksnius ir išprovokuoti plėšrūnės ataką.
Tvičingo būdu galima silikoninį masalą vesti priedugnio zonoje, leidžiant jam laikas nuo laiko atsimušti į dugną. Masalui kontaktuojant su dugnu sukeliamas drumzlių debesys, o chaotiškai judantis masalas imituoja supanikavusią žuvelę. Labai apetitiškas vaizdelis bet kokiam plėšrūnui. Kibimo paprastai sulaukiama pauzės tarp trūkčiojimo metu.
Galima vesti masalą ir aukštesniuose vandens sluoksniuose. Tokiu atveju patartina naudoti mažai pasunkintą arba visai nepasunkintą silikoninį masalą. Taip pasiekiamas efektas, panašus kaip žūklaujant vobleriais. Pauzių metu masalas „pakimba“ tame pačiame vandens sluoksnyje, arba iš lėto leidžiasi dugnan. O trūkčiojant masalui suteikiami judesiai, panašūs į sužeistos žuvelės elgesį.
Optimalus trukčiojimų dažnis, jų stiprumas, pauzių trukmė ir kiti techniniai dalykai geriausiai nustatomi praktiniais eksperimentais.
24. DVIGUBAS PATRAUKIMAS
Naudojama amerikietiška technika, kai masalas šokdinamas spiningu. Tik masalas pakeliamas nuo dugno ne vienu šuoliu, o dviem vienas po kito sekančiais spiningo mostais. Žodžiu, tokia šiek tiek patiuninguota amerikietiškojo būdo variacija.
25. ŠVYTUOKLINIS PRAVEDIMAS
Labai mažai kuo skiriasi nuo punktyrinio pravedimo. Masalo šuoliukai išgaunami praktiškai identiški. Visas skirtumas tame, kad vietoje mikropauzių tarp patraukimų, spiningo viršūnėlė gražinama atgal (apie 5-10 cm). Žodžiu, gaunasi toks nuolatinis makalavimas spiningu pirmyn-atgal, apie 10 cm amplitude, ir tuo pačiu po truputį atvedant spiningą atgal, kiek leidžia meškerės ilgis. Tada, palenkiant spiningą kad viršūnėlė ir valas vėl būtų vienoje tiesėje, suvyniojamas laisvo valo perteklius (tuo metu masalas nuskęsta ant dugno) ir vėl ciklas trūkčiojimų kartojamas iš naujo.
26. SLIEKINIS PRAVEDIMAS
Atliekamas praktiškai taip pat, kaip anksčiau aprašytas punktyrinis pravedimas, tik naudojamas sunkesnis džigas. Tokiu būdu, po kiekvieno 10-15 cm patraukimo, masalas nukrenta ant dugno. Kadangi naudojant šią techniką masalas nuo dugno atsiplėšia labai nežymiai, tai jo kritimas trunka praktiškai sekundės dalis (ne daugiau 1 sekundės).
Tai labai efektyvus pravedimo būdas, bet reikalaujantis iš spiningautojo labai didelio dėmesio ir koncentracijos. Kibimas dažniausiai nejaučiamas ranka, o pastebimas pagal spiningo viršūnėlę.
27. EŽERINIS METODAS
Ši technika skirta žūklei ežeruose, kur skirtingai negu srovėje, plėšrios žuvys būna tingesnės ir dažnai prireikia papildomos išmonės, kad jas išerzinti. Kai žuvys aktyviai maitinasi, paprastai užtenka klasikinio masalo šokdinimo arba super lėto pravedimo, ir nereikia jokių papildomų „tiuningų“. Bet kai jos įnoringos ir masalą tik kartais „paragauja“, bet nesiduoda pakertamos – tada jau prireikia įvairiausių eksperimentų. Panašiems atvejams buvo sugalvota ši technika, kuri yra ne kas kita kaip super lėto ir amerikietiško pravedimų kombinacija.
Masalas lėtai vedamas palei pat dugną, naudojant superlėto arba sliekinio pravedimo techniką. Kai traukiant masalą šiuo būdu, pajuntamas koks nors dugno kliuvinys ar šlaitas – pereinama prie aktyvesnės animacijos, t.y. masalas pašokdinamas spiningu, naudojant klasikinę amerikietiškąją techniką.
Teorija yra tokia, kad jei pasyvios žuvys nesusigundo lėtu masalo traukimu palei dugną, tai šalia įvairių dugno kliuvinių (kadangi pagal klasikinę teoriją žuvys mėgsta būriuotis palei šlaitus ar įvairias povandenines kliūtis), kur yra tikimybė kad gali laikytis plėšrūnai, bandoma juos paerzinti aktyvesne technika, kad išprovokuoti kibimą. Pasak rusų autorių, tai labai veiksmingas metodas. Manyčiau, kad tuo įsitikinti galima tik praktiškai išbandžius.
REZIUMĖ …
Apibendrinant galima pasakyti, kad praktikoje skrupulingai atlikti visas šias aprašytas technikas, būtent taip kaip jos apibūdinamos, vargu ar pavyks. Kiekvienas žmogus pasižymi savitais fiziniais ypatumais, prie kurių dar reikėtų pridėti ir žūklavietės specifiką, įrankių technines galimybes ir t.t. Tad kiekvienas spiningautojas tą pačią techniką atliks vis tiek šiek tiek individualiai, savotiškai.
Nemažą reikšmę žūklėje turi ir spiningautojo nuojauta bei pasitikėjimas savo jėgomis, kuris atsiranda sulaukus pirmųjų kibimų, kas reiškia kad naudojama technika tikrai veikia. Pradžiai gal būtų logiška įvaldyti kelias bazines technikas ir tik tada pereiti prie skirtingų jų variacijų. Labai patartina išmėginti įvairiausių metodų kombinacijas.
Faktas tas, kad tomis dienomis, kai plėšrūnai yra pasyvus ir nenori griebti siūlomo masalo, lieka vienintelis vaistas – eksperimentuoti, panaudoti kažką kardinaliai skirtingo. Tad tikiuosi, kad mano surinkti į krūvą ir aprašyti džigavimo metodai suteiks žvejams naujų minčių tokiems eksperimentams ir padovanos puikių akimirkų žūklėse.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą