„Tvičingo“ populiarumas auga kaip lavina. Daugėja publikacijų, kuriose autoriai dalinasi savo nuomonėmis dėl masalų pasirinkimo ir traukimo ypatumų. Egzistuoja didžiulis „tvičinginių“ voblerių pasirinkimas, bet apie praktinį jų panaudojimą beveik nėra jokios informacijos.
Svarbiausia išskirtinumas
Tvičingas – tai dirbtinio masalo traukimo būdas, kai atliekami trumpi trūkčiojimai spiningu, ko pasėkoje masalas juda kaip sužeista ar nusilpusi žuvelė. Vienas iš pagrindinių natūralios atrankos principų: išgyvena stipriausias; ligotas ar sužeistas žuvis plėšrūnai suryja pirmiausiai, netgi kuomet nėra alkani. Būtent į tai ir orientuotas tvičingas.
Kada žuvys maitinasi aktyviai, jos griebia siūlomą masalą, traukiamą bet kokiais būdais. Bet jei plėšrūnai pasyvūs, žūklaujant tuo pačiu būdu kibimų skaičius ženkliai sumažėja arba kibimas apskritai liaujasi. Dauguma žvejų, pamanę, kad šiandien „nekibos diena“, baigia žūklę, o ypatingai užsispyrę piliečiai keitinėja masalus, tikėdamiesi atrasti kibųjį variantą, arba bando keisti masalo traukimo būdą. Dažnai iš pradedančių spiningautojų tenka girdėti, kad kai tik jie pradėdavo naudoti lėtesnį masalo traukimą, darydami pauzes ir įvairius staigesnius trūktelėjimus, tuoj pat sulaukdavo kibimo. Tokiais atvejais jie aiškindavo, kad lydekos aptingusios ir tiesiog neturi jėgų ir noro vaikytis greitai traukiamų masalų. Iš tikrųjų, pauzės ir trūkčiojimai sužadina lydekos instinktą, juk tokiais judesiais masalas primena netekusią jėgų žuvelę, kurią lydeka tiesiog privalo suėsti.
Be instinkto ėsti silpnesnius, plėšrūnams dar būdingas ir smalsumas. Dažnai spiningautojai daro klaidą, stengdamiesi parinkti voblerius, išoriškai panašius į žuveles, kuriomis dažniausiai maitinasi lydekos konkrečiame telkinyje. Kokios formos vobleris patiks patiks plėšrūnei konkrečioje situacijoje, galima sužinoti tiktai bandymų keliu arba pasitikint asmenine intuicija. Beje, natūralios masalų spalvos dažnai gali būti neveiksmingos. Dar 1970-aisias metais ichtiologai, firmos MEPPS užsakymu atliko tyrimus apie masalo spalvų priimtinumą lydekoms. Jie pateikė stebėtinas išvadas: klasikinių atspalvių sukriukes daugeliu atveju žuvis ignoruodavo, o masalus su fluorescentiniais lapeliais lydekos atakavo masiškai. Ir jau greitu laiku Mepps sukriukų asortimente atsirado Aglia Fluo, o kataloge prie šios serijos – prierašas: „Lydekos ypač jautrios fluo spalvos efektui“. Žiūrint plačiau, masalo spalva ne visada daro lemiamą įtaką, bet tai, kad ryškūs masalai dažnai sudirba geriau, galiu patvirtinti iš savo praktikos. Be to, kad fluorescentinių spalvų masalai labai kibūs, jų traukimą patogu kontroliuoti ir vizualiai, juk jie matomi per ganėtinai storą ne itin skaidraus vandens sluoksnį. Žinant kur randasi masalas, jį lengviau pravesti apeinant kliuvinius, o neretai netgi galima pamatyti, kaip plėšrūnas jį atakuoja.
Norint visada džiaugtis laimikiu, reikia rinktis masalus ir jų traukimo būdą, labiausiai tinkančius žūklei konkrečiame telkinyje. Šiandieniniame pasaulyje yra didžiulė masalų įvairovė, bet skirtingų žūklės sąlygų yra dar daugiau. Universalaus masalo, kurį žuvis griebtų visada ir visur, tikrai nėra. Būna, kad absoliučiai vienodomis sąlygomis, iš išorės panašūs masalai parodo kardinaliai priešingus rezultatus. Todėl manau, kad palyginamasis aprašymas konkrečių, vienokioms ar kitokioms žūklės sąlygoms skirtų voblerių modelių, tikrai bus naudingas.
Juos reikia pažinoti asmeniškai
Pristatau geriausius voblerius iš savo arsenalo, kurie užsirekomendavo kaip itin kibūs įvairiomis sąlygomis ir įvairiuose vandens telkiniuose. Voblerių klasifikavimo pagrindu pasirinkta svarbiausia jų savybė, t.y. masalo panirimo gylis. Aprašant įvairius modelius, aš išdėliojau juos darbinio gylio didėjimo tvarka. Mano nuomone, pati įspūdingiausia žūklė vobleriais seklumose būna tada, kai galima stebėti masalo darbą ir jį atakuojančią žuvį. Patekęs į nežinomą vandens telkinį, jo žvalgybą pradedu būtent nuo seklumų. Tokiose vietose tvičingo technikos panaudojimas yra ypač aktualus. Būtent tokioms sąlygoms turiu didžiulį kiekį masalų, besiskiriančiu forma, dydžiu ir žaidimu. Iš jų tarpo visuomet pavyksta atsirinkti voblerį, kuris „iššauna“ būtent toje vietoje, kur tenka žūklauti.
IMAKATSU BUZZ BILL
Labai neįprastas paviršinis dviejų dalių vobleris. Labiausiai efektyvus naudojant gausiai vandenžolėmis užžėlusiose seklumose, kur darbinis gylis minimalus. Tokiose vietose priimta žūklauti „walker“ ar „popper“ tipo masalais, tačiau būna situacijų, kai lydeka seka masalą iki pat valties, tačiau jo negriebia. Turint kantrybės ir užsispyrimo, tokią lydeką galima suvilioti tuo pačiu paviršiniu masalu, išlaikant pauzes ir tiesiog vos vos judinant masalą. Vienok, šansai būna 50:50. Bet jeigu tai pačiai žuviai pasiūlyti minimaliai neriantį voblerį ir teisingai jį pravesti, tai žuvis greičiausiai parodys jam kur kas didesnį interesą. Buzz Bill šiuo atveju tiks kuo geriausiai. Šis vobleris turi beveik statmeną platų liežuvėlį, dėl kurio, traukiant tolygiai, jis pasižymi savotiškais plačiais judesiais, o tvičinguojant, po trūktelėjimo liežuvėlis stabdo masalo inerciją. Tuo metu vobleris metasi šiek tiek į šoną, sustoja ir iškyla į paviršių. Jei tarp trūktelėjimų daromos 2-3 sekundžių pauzės, tai liežuvėlis su eiliniu trūktelėjimu pagauna paviršiaus oro, tuo pačiu masalui suteikdamas dar ir „poperio“ savybių. Skrieja Buzz Bill ne itin gerai, todėl pagrindinis jo pritaikymas – tikslinis konkrečių taškų patikrinimas.
JACKSON DEAD FLOAT 80. Tai labai nedaug tepanyrantis vobleris. Ir, mano nuomone, siauros paskirties. Jo pagrindinis panaudojimas – bandyti pagauti kitais masalais suerzintą plėšrūnę arba „įkalbinėti“ lydekas kai jos neaktyvios. Kai kas iš spiningautojų skundžiasi, kaip jiems nepavyksta įvaldyti Dead Float. Klaidos esmė gali būti per daug vienodas tvičingas, t.y., pasirinkęs trūkčiojimo intensyvumą daugiau ar mažiau kibiam modeliui, žvejys pradeda lygiai taip pat traukti ir kitus masalus. Bet žūklė – tai improvizacija, o visi masalai skirtingi ir reikalauja skirtingo priėjimo, taip pat ir Dead Float. Jis reikalauja labai lėto ir sklandaus tvičingo, darant daug ilgesnių stabtelėjimų. Dead Float plūdrumas šiek tiek teigiamas, o su pavadėliu jis tampa suspenderiu arba lėtai skęsta. Kad jis per daug nepanirtų, reikia rinktis kuo lengvesnį pavadėlį. Bet nepaisant to, kad Dead Float yra kibus masalas, jo judesiai labai monotoniški, todėl juo žūklauti greitai pabosta.
MAGALLON. Vienas iš paprasčiausiai įvaldomų yra dviejų dalių vobleris Maggalon. Kad juo susiviliotų žuvis, užtenka traukti voblerį paprastais lengvais trūkčiojimais. Tuo metu jis atlieka judesius, primenančius lydekai lengvą grobį. Nedidelis panirimo gylis lėmė tai, kad šis vobleris tapo labai populiarus pietinių regionų spiningautojų tarpe, kur vyrauja negilūs vandens telkiniai. Čia Maggalon demonstruoja labai stabilius rezultatus gaudant lydekas, dažnai itin stambias. Jo „mažasis brolis“ Tiny Maggalon dirba labai panašiai, skiriasi tik dydžiu ir dar mažesniu panirimo gyliu. Abu šiuos voblerius priskirčiau prie universalių, kurie puikia sudirba kaip „žvalgai“ beveik visuose nežinomuose sekliuose vandens telkiniuose. Būtent jų dėka man pavyko pasiekti itin aukštų rezultatų 2007 m. spiningavimo iš valčių pasaulio čempionate.
SMITH JIB 90 F/SP
Tai klasikinis ir super populiarus „minnow“ klasės vobleris. Jo išskirtiniai ypatumai yra apgalvotas išbalansavimas ir išskirtiniai platūs judesiai. Norint kad Jib dirbtų teisingai tvičingaujant, reikia pirmiausiai išnaudoti jo „įgimtą“ žaidimą. Kitaip tariant, parinkti tokį trumpų trūkčiojimų dažnį, kurių metu vobleris darys plačiausius mostus į šonus, esant nedideliam traukimo greičiui. Kad tai būtų lengviau įgyvendinama, vertėtų įsigyti ryškų citrinos spalvos Jib (ryški spalva leidžia gerai stebėti visus masalo judesius) ir pasitreniruoti telkinyje kur skaidrus vanduo. Panašūs „lauko bandymai“ ežeruose man ir dabar padeda greičiau suvokti naujai įsigytų masalų žaidimo charakterį. Jib gaminamas dviejų variantų: plaukiantis ir suspenderis. Dydis jų vienodas, skiriasi tik plūdrumas ir masė (F – 6,7 g, SP – 7,4 g). Vienok to užteko, kad šios modifikacijos taptų nepanašios viena į kitą. Ir skirtumas ne tik panirimo gylyje. Jib SP trūkčiojant juda platesnės amplitudės judesiais ir reikalauja gana aktyvių trūkčiojimų, plaukiantį modelį reikia vesti kur kas švelniau. Šis vobleris geriau už kitus sudirba tada, kai lydekos nėra aktyvios.
TEAM DAIWA MINNOW 90 F/SP.
Gali pasirodyti, kad šis „minnow“ klasės vobleris dubliuoja Jib 90. Yra tokio paties ilgio, gaminamas tokių pačių plūdrumo variantų. Tačiau užtenka tik išbandyti šiuos voblerius vandenyje, ir iš karto tampa aišku, kad daugiau nieko panašaus jie neturi. T.D.Minnow neturi tokio ryškaus savito žaidimo, ir yra orientuotas pirmiausia į traukimą trūkčiojant. Skirtingai nuo gana delikataus Jib 90, T.D.Minnow reikalauja kietesnio trūkčiojimo. Ypatingų skirtumų tarp plaukiančio ir suspenderio modelių darbo nėra, jų skirtumas yra darbiniame gylyje: F dirba maždaug 30 – 40 cm nuo paviršiaus, SP maždaug 60 – 70 cm. Šios voblerio naudojimas aktualus kai žuvys aktyvios ir reaguoja į sąlyginai greitą traukimą, kurį sunku pasiekti su Jib 90. Beje, lydekos geriausiai reaguoja į T.D.Minnow akis. Mano vobleriuose akys buvo „suvalgytos“ dar pirmosios dešimties alkanų plėšrūnių, vienok, tapę „aklais“ vobleriai neprarado savo patrauklumo. Kad vobleris taptų dar patrauklesnis žuvims, verta pakeisti trišakius kabliukus į labiau lengvus Owner ST-36 Nr.8 – jie mažiau varžo masalo judesius.
LUCKY CRAFT FLAT CB SR.
Jo pašaukimas – aptikti aktyvią žuvį ir prišaukti jos dėmesį iš didelio atstumo. Voblerį reikėtų parinkti ne tik pagal vandens telkinio ypatybes, bet ir įvertinus žuvų aktyvumą. Pasyvią arba mažai aktyvią lydeką kur kas lengviau „prikalbinti“ siūlant „minnow“ voblerį, o aktyvesnės geriau reaguoja į masalus su platesniu korpusu. Manau, tai susiję su siaurų ir plačių voblerių skirtingu veikimo radiusu. Dėl to, panašios klasės voblerius verta naudoti siekiant aptikti žuvies laikymosi vietas, o „surinkti“ jas jau su „minnow“ tipo masalu. Flat CB SR turi savitą, tiesa nelabai išraiškingą žaidimą. Tačiau tvičinguojant, jo judesiai tampa pastebimi net iš didelio atstumo. Šis vobleris neria ne giliau nei 50 cm, dėl ko yra efektyvus gaudant seklumose.
MEGABASS VISION 95.
Šis masalas išoriškai nelabai skiriasi nuo paprastų „minnow“ voblerių, kurių daugybę siūlo kone kiekvienas gamintojas. O ir aukšta Vision 95 kaina neprideda jam populiarumo. Vienok, yra jame užslėptas „perliukas“, darantis jį ypatingai kibiu daugelyje situacijų ir visai nepanašiu į kitus savo klasės voblerius. Vision 95 – tvičinginis masalas, turintis savitą žaidimą, pasireiškiantį smulkiais, bet intensyviais virpesiais, kurie pasiekiami dėl ypatingo masalo subalansavimo. Dėl jo, Vision 95 tvičinguojant, pauzės po trūktelėjimo metu, sugeba iš inercijos padaryti penkis – šešis virptelėjimus, panašiai kaip laisvai sklendžianti vartiklė, tiktai vobleriui tai nutinka jam išliekant tame pačiame gylyje. Būtent ši savybė greičiausiai ir yra lemiamas stimulas plėšrios žuvies atakai. Teisingiausias bus masalo traukimas trumpais trūktelėjimais, tarp kurių reikėtų išlaikyti 1,5 – 2 sekundžių pauzę. Būtent tiek laiko trunka masalo virpesiai po eilinio trūktelėjimo.
MEGABASS VISION 100 F.
Nepaisant panašių pavadinimų, Vision 95 ir Vision 100 – absoliučiai skirtingi, nepanašūs vienas į kitą masalai. Vision 100 – tai „shad“ ir „minnow“ klasių vobleris – hibridas, o Vision 95 – tipinis „minnow“. Vision 100 išorė šiek tiek paslaptinga: liežuvėlis padarytas iš stiklotekstolito, o netoli uodeginės dalies voblerio apačioje padarytas plastikinis pelekas. Kam skirtas visas šitas „tiuningas“, lieka neaišku, juolab kad minėtas pelekas nulūžta jau po pirmosios dešimties lydekų, o be jo voblerio darbas nepablogėja. Norint kad Vision 100 dirbtų optimaliai, reikia parinkti teisingą trūkčiojimų intensyvumą, kuomet vobleris pradės vartytis nuo šono ant šono, periodiškai pasisukdamas daugiau kaip 90 laipsnių kampu nuo savo ašies. Nors, kaip man pasirodė, labiausiai kibus žaidimas gaunasi kai Vision 100 ne makaluojasi į skirtingas puses, kaip kad elgiasi dauguma voblerių tvičinguojant, o pasisuka statmenai savo ašiai ir po kiekvieno trūktelėjimo vėl grįžta į tą pačią padėtį. Kad išgauti tokius judesius, voblerio trūktelėjimai turi būti gana staigūs, bet tuo pat metu maksimaliai trumpi. Vision 100 – gana stambus masalas, todėl tam, kad būtų patogu juo gaudyti, reikalingas pakankamai kietas meškerykotis. Vision 100 pasižymi dideliu plūdrumu, ir tą galima išnaudoti, prilaikant jo panirimą traukimo metu. Traukiant greitai, su trumpomis pauzėmis tarp trūktelėjimų, vobleris pasieks maksimalų gylį, o traukiant lėtai, su ilgesnėmis pauzėmis, vobleris plauks paviršiniame sluoksnyje. Pagrindinė Vision 100 paskirtis – patraukti ganėtinai aktyvios plėšrūnės dėmesį. Dėl greito iškilimo į paviršių, voblerį patogu naudoti tose vietose, kur žolės auga netolygiai: vietomis siekia patį vandens paviršių, vietomis driekiasi kaip kilimas 1 m ar didesniame gylyje.
Išversta iš:
Рыбачьте с нами 5/2008
Алексей Шанин
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą