Vis daugiau ginčų tarp žvejų atsiranda dėl vadinamojo humaniško požiūrio į žūklę, propaguojant principą „pagavai – paleisk”. Vieni žvejai teigia, kad tai yra galimybė išsaugoti ženkliai retėjančią žuvų populiaciją, ypač vertingas rūšis, pasak kitų – po pažinties su kabliuku ir ilgo varginimo traukiant, didžioji dalis žuvų tiesiog žūva. Kaip ir bet kurį kitą rimtesnį klausimą, principą „pagavai – paleisk” (toliau – „PP”) vertėtų panagrinėti išsamiau, juolab kad kartais net specialistų ichtiologų nuomonės kardinaliai skiriasi.
Nuo ko žūva žuvys?
Kaip bebūtų, pradėti vertėtų nuo svarbiausio ir labiausiai ginčytino klausimo: dėl kokių priežasčių žvejo pagauta ir paleista žuvis žūva, kokie veiksniai gali nulemti fatališką baigtį žuvies varginimo ir traukimo į paviršių metu, kokiu būdu užtikrinti humanišką žūklę, jei pagautą žuvį ketinama paleisti į gimtąją stichiją? Sumuojant pagrindines žūklės pagal „PP” principą taisykles, kurios yra dažniausiai sutinkamos žvejybai skirtuose periodiniuose leidiniuose, galima sudaryti savotišką humaniškos žūklės algoritmą. Štai koks teorijų „rinkinys” dažniausiai, vienu ar kitu pavidalu, yra pateikiamas žvejybinėje spaudoje:
• Pirmasis daiktas su kuriuo susiduria žvejo pakirsta žuvis – tai kabliukas. Turbūt kiekvienas iš mūsų bent kartą yra „įsegęs” kabliuką į pirštą. Skauda. Kai kurie turi dar vertingesnę patirtį – dugninės sistemos užmetimas ranka, kai didžiulis karšinis kabliukas įsminga pirštan, sukeldamas didžiulį skausmą, o nutrūkęs svarelis skrieja upėn. Reikia atminti, kad didžioji dalis skausmo receptorių sukoncentruota žuvies burnoje ir tiesiai ant lūpų, už kurių dažniausiai ir traukiame žuvį į paviršių. Taigi, pirmiausia ką patiria žuvis, tai šokas ir toliau sekantis stresas.
• Dėl to, gaudant vertingų rūšių žuvis, ypatingai svarbu naudoti kabliuką be užkarpėlės, vienšakį ir tinkamo dydžio. Be to, naudojant kabliukus be užkarpėlių, sutrumpėja žuvies atkabinimo laikas, o tai reiškia kad ji mažiau kontaktuoja su oru.
• Naudojantis per daug lengvą įrangą žvejys padidina savo emocijas traukiant žuvį, prailgina jas, tačiau praktiškai 100 % pražudo žuvį. Po tokio traukimo žuviai tiesiog nebelieka jėgų tam kad judėti ir ventiliuoti žiaunas deguonimi. Paprastai išmesta į vandenį, tokia žuvis greičiausiai nugaiš. Tam, kad padidinti nejudančios žuvies išgyvenimo šansus, reikia paimti ją už uodegos ir vandenyje pajudinti pirmyn – atgal, kad į žiaunas papultų šviežias ir deguonies prisotintas vanduo. Paleisti žuvį galima tada, kai ji pradeda demonstruoti aktyvumą ir stengiasi ištrūkti ir nuplaukti.
• Per daug grubių įrankių naudojimas taip pat nepriimtinas – galima pakenkti žuviai per daug staigiais judesiais, padarant didžiulę žalą žuvies kremzlėms bei kaulams arba tiesiog išplėšiant jai žandikaulį.
• Pagavus žuvį, jos kontaktas su oru turi būti minimalus, jau nekalbant apie tai, kad negalima žuvį mesti į valtį ar į krantą, į pakrantės smėlį ar sausą žolę, arba ilgai laikyti rankose. Tai tiesiog nepriimtina. Tokia žuvis, su pažeistu gleivių sluoksniu, greičiausiai nugaiš. Arba nusibaigs jei ne šiandien, tai po kurio laiko, dėl ligų ar parazitų kurie patenka per pažeistą gleivių sluoksnį.
• Pagautai žuviai, anot mokslininkų, lengvai pasireiškia temperatūriniai „nudegimai” – net nuo žvejo rankų prisilietimo, jau nekalbant apie įkaitusį nuo saulės valties korpusą. Apskritai, laimikio buvimo atvirame ore laikas turi būti sumažintas iki minimumo. Galima fotografuotis su juo ir vandenyje, seklumoje, arba trumpam iškėlus rankose, prieš tai jas suvilgius vandenyje.
• Paplitęs žuvies pagriebimo būdas už žiaunų, arba tuo labiau už akių – tai žuvies nužudymas būtent tuo momentu, kai jūs taip padarėte. Žuvis jau pasmerkta, jei jos žiaunos bus pažeistos kabliuko, arba tiesiog nučiupinėtos žvejo pirštais, suspaustos ar kitokiu būdu traumuotos. Jeigu turite galimybę nufotografuoti ar nufilmuoti laimikio sugavimą, tai nuiminėkite jį nuo kabliuko tiesiog vandenyje arba, jei egzempliorius didelis, tiktai lengvai prilaikant už pilvo.
• Gaudant dideliuose gyliuose reikalingas tam tikras žvejo meistriškumas, sumaniai traukiant žuvį ir nesukeliant jai mirtinų traumų. Esmė tame, kad žuvis būdama dideliame gylyje, pritaiko savo plaukiojimo pūslę prie esančio slėgio. Greito traukimo iš didelio gylio metu, kai kurios žuvų rūšys tiesiog išspjauna savo vidurius dėl susidariusio stipraus vidinio slėgio organizme. Dėl to, rimtų laimikių traukimas iš didelės gelmės – tai tikras meistriškumas. Aišku, tai nereiškia kad mes visi neturime teisės mokintis.
• Žvejo graibštas taip pat turi atitikti tam tikrus reikalavimus: tinklelis neturi būti per daug plonas, kad žuvis negautų traumų ir įpjovimų, bet ir ne per daug grubus, kad nenugremžtų gleivių sluoksnio. Apskritai, nuiminėti žuvį nuo kabliuko geriausia tiesiog vandenyje, paskutinėje traukimo fazėje, minimaliai traumuojant laimikį ir mėgaujantis jo grožiu.
Ginčų dėl aukščiau pateiktų teiginių yra gausybė, o štai ilgalaikių mokslinių tyrimų kur kas mažiau, negu norėtųsi. Kaip mokė klasikas: „Reiškia, tai kažkam naudinga”.
Dauguma žvejų sunkiai gali rasti atsakymą į šį klausimą. Juk kai kurie akcentuoja tai, kad negalima iš žuvies tyčiotis, kad kankinimas dėl pasitenkinimo – tai negerai, tai amoralu. Kai kurie teigia, kad „PP” leidžia žuvį gaudyti jos nenužudant, tuo pačiu tiesiog patenkinant savo seniausius instinktus. Problema dar ir tame, kad „PP” priešininkai perdeda su teiginiais apie žuvų mirštamumą ilgalaikiu periodu (nuo savaitės iki kelių mėnesių) po pagavimo, o „PP” šalininkai, priešingai, kalba apie šimtaprocentinį žuvies išgyvenimą, aišku su sąlyga, kad traukimas vyko tausojančiu režimu ir žuvis negavo rimtų traumų. Ir vieni, ir kiti dažnai puola į kraštutinumus, pamiršdami apie pačią žuvį.
Šiame skyriuje savo teiginiuose remsiuosi tik vieno autoritetingo žmogaus nuomone. Jo straipsnio pavadinimas „Skaičiai ir faktai” kalba patys už save.
Aleksejus Cesarskis, Biologas, MVU biologijos mokslų kandidatas, daugelio mokslinių straipsnių šia tematika autorius (beje, „moralinis” principo „pagavai-paleisk” priešininkas):
„Po pagavimo paleistos žuvies žūtį iššaukia dvi pagrindinės priežastys. Pirmiausia tai traumos, sukeltos kabliuko arba žvejo veiksmų jį ištraukiant. Antra, tai fiziologinis stresas, atsirandantis žuvies varginimo ir traukimo pasėkoje bei dėl įvairių žvejo manipuliacijų, atkabinant žuvį nuo kabliuko. Kabliuko sukeltos traumos sunkumas pagrinde nusakomas tuo, kaip giliai žuvis spėjo įryti masalą iki pakirtimo momento. Labiausiai traumoms jautrios zonos yra gerklė, stemplė ir žiaunos. Vidutiniškai, iki 57 % žuvų, kurioms kabliukas įsikirto į minėtas sritis, neišvengiamai žūna. Antroje vietoje „liežuvis” ir akys – mirtingumas sudaro 20 – 23 %. Dar didesnį pavojų žuvims sukelia kraujuojančios žaizdos. Pagal kai kuriuos vertinimus, žūna iki 87 % žuvų, kurioms po pakirtimo atsiranda kraujuojančios žaizdos”.
(„Рыбак-рыбакa” 2006/42, «Поймал – отпустил: ЦИФРЫ И ФАКТЫ»)
Išsiaiškinkime: jei žuvies žūtį pirmoje eilėje iššaukia kabliuko ar paties įrankio apskritai sukeliamos traumos, tai kaip žvejui apčiuopti tą ribą, po kurios žuvies paleidimas iš tikrųjų beprasmiškas? Žinoma, jei žvejys bus suinteresuotas gražinti laimikį į gimtąją stichiją, jis skirs maksimaliai pastangų tam, kad užtikrinti kuo mažesnę žalą žuviai. T.y., naudos reikiamo dydžio kabliuką (sportinės žūklės tendencijos naudoti kuo mažesnius kabliukus ir plonesnius valus bei jautresnius įrankius, neturi nieko bendra su humaniškumu), naudos įrankius, kurių galia leis pakovoti su laimikiu bet nenuvargins jo iki visiško išsekimo, nuiminės žuvį nuo kabliuko vandenyje arba dėvėdamas šlapias pirštines.
O jeigu žvejys NE suinteresuotas žuvies išgyvenimu ir nori pateisinti savo veiksmus jos žuvimo neišvengiamumu? Štai tada ir prasideda ilgi ginčai apie tai, kokią žuvį reikėtų paleisti, o kokią ne, ir kokia jau bet kokiu atveju neišgyvens, nes ant jos burnos pasirodė truputis kraujo arba laimikis buvo iškeltas iš didelio gylio ir t.t.. Ir šios kalbos, pradėtos iš esmės garbingų žmonių, pagaunamos ir pratęsiamos dažniausiai tų, kuriems naudinga galvoti apie didelį pagautos ir paleistos žuvies mirštamumo santykį, tam kad jos tiesiog nebepaleidinėti. Tai kalbos apie nieką arba bandymai pateisinti gobšumą žvejyboje, kuomet norisi pasiimti daugiau negu gali suvalgyti. Žinoma, šio teiginio netaikau nei A. Cesarskiui nei jokiems kitiems autoriams, kurių loginiai pamastymai susiję su „PP” principu yra pilnai suprantami.
Žmogus – ne robotas, jam būdingi jausmai ir emocijos, azartas, ir sugavus keletą žuvų vos tik užmetus, nedaugelis sugebėtų sustoti – juk tokios žūklės dauguma laukia ištisus mėnesius ar net metus. Ir tokiais atvejais „PP” principas yra vos ne panacėja, nors ir su kai kuriais moraliniais neatitikimais. Bet juk būtent dėl to, kad yra prieštaringa žmogaus dvasia ir medžiotojo azartas, ir egzistuoja žvejyba.
Nereikėtų pamiršti, kad šiame straipsnyje kalba eina apie „PP” principą apskritai, o ne apie išskirtinį šio principo traktavimą lyginant „PP” ir „PS” („pagavai – suvalgei”) atvejus komercinėje ar rekreacinėje žūklėje. Nėra abejonių, kad kai kurios sritys patiria žalojantį meškeriotojų spaudimą, o gamtos išteklių likimas atiduotas į įvairių turistinių firmų rankas. Bet juk tai jokiu būdu neįrodo kad „PP” principą netikslinga naudoti kituose regionuose paprastų žvejų tarpe.
Pagalvokite patys – daugelio žvejų kartų patirtis byloja apie tai, kad žuvys kur kas gyvybingesnės, negu kad dabar madinga manyti. Kiekvienas žvejys savo gyvenime yra susidūręs su žuveliokais, nukentėjusiais nuo variklio sraigto ar stipriai sužalotais plėšrūnų, žuvimis su beveik pilnai nuplėštais ir atsistačiusiais žvynais (jau nekalbant apie gleivių sluoksnį, apie kurio jautrumą dabar taip dažnai kalbama), arba be uodegos… Kitaip tariant, su tokiomis žuvimis, kurios pagal visus teiginius jau seniai turėtų būti negyvos. Bet jos gyvena ir neblogai auga, ir džiugina žvejus kibimais.
Ypatingai norėtųsi pakalbėti apie starkį, kurį po pagavimo praktiškai visada skubama nurašyti į negyvėlius. Kai kas kalba apie didelius gylius ir slėgio skirtumus, o kai kas apie žuvies gležnumą apskritai. Bet nei pirmiesiems, nei antriesiems tai netrukdo ramia širdimi pasiimti su savimi visus pagautus (tokius gležnučius!) starkius, net nesubrendusius egzempliorius, pateisinant savo elgesį minėtu „žinojimu”. Bet:
„Amerikinis starkis. Apgailestauju, tačiau neturiu duomenų apie paprastojo starkio mirštamumo procentą, tačiau galima daryti prielaidą, kad šie rodikliai negali ženkliai skirtis nuo jam artimo amerikietiško starkio rodiklių. Eksperimentai vyko žiemos metu keliuose nedideliuose ežeruose, priklausančiuose Ontarijo ežerų sistemai. Žūklaujama buvo masalui naudojant gyvą žuvelę, 9 m gylyje. Starkių nuo 40 iki 60 cm ilgio mirštamumas buvo tiriamas 24 val laikotarpiu, kurio metu žuvys buvo laikomos tinklelyje po ledu. Per tą laiką, skirtingų tyrimų serijų metu žuvo nuo 23 iki 27 % starkių.
(„Рыбак-рыбакa” 2006/42, «Поймал – отпустил: ЦИФРЫ И ФАКТЫ»)
Kitas dalykas, kad kompleksiniai pažeidimai, kuriuos žuvis patiria (varginimas, stresas, kabliuko padarytos žaizdos, kontaktas su oru ir žvejo rankomis ir kt.), pilnai gali tapti mirtinais, tačiau ir šiuo atveju daug kas priklauso nuo žvejo. Prisimenu vieną įvykį iš savo gyvenimo: kartą, būdamas paaugliu, nusprendžiau plūdine meškere pagautą plakiuką įleisti į statinę su vandeniu. Ji buvo naudojama laistyti lysvėms vasaros metu, ir vandens temperatūra joje dažnai smarkiai keisdavosi. Į beveik pilnai ištuštėjusią statinę vėl būdavo pilamas šviežias, beveik ledinis, vanduo, o vakarop jis įšildavo iki 20 – 30 laipsnių. Be to, tokie ryškus temperatūros pasikeitimai įvykdavo per vieną parą.
Taip pat norėčiau pridurti, kad žvejodamas net neturėjau minčių išgelbėti, o tuo labiau paleisti plakiuką. Geriausiu atveju po žvejybos smulkmę suėsdavo katinas. Bet minėtą plakiuką išgelbėjo tai, kad įmečiau jį į kibirą su vandeniu planuodamas esant reikalui jį panaudoti kaip masalą lydekoms, jei į pajaukintą vietą atplauktų plėšrūnai ir baltos žuvies kibimas liautųsi. Vandens kibire per visą žūklės laiką nekeičiau nė karto, plakiuką po sugavimo taip „neblogai” apčiupinėjau rankomis, po to vėlgi nešiau rankose per visą kiemą kol įmečiau į minėtąją statinę (200 – 300 litrų talpos).
Tai va, plakiukas tokiose ekstremaliose sąlygose statinėje sėkmingai pragyveno iki pat rudens. Aš, atvirai kalbant, visai apie jį pamiršau, ir prisiminiau tik išleisdamas vandenį iš statinės. Sėkmingai perkėlęs plakiuką į kibirą su vandeniu, paleidau jį laisvėn. Ir aš esu įsitikinęs, kad jis išgyveno (jei tik netapo plėšrūnų auka) ir sėkmingai tebegyvuoja, nors jo nuotykių humaniškais niekaip nepavadinsi.
Beje, rudeniop šis žuveliokas buvo neblogai įmitęs, maitindamasis uodų lervomis, kurių šioje statinėje niekada netrūkdavo. Ir pagauti jį tam, kad paleisti laisvėn, buvo ne taip paprasta.
Taip A. Cesarskis rašo kitame straipsnyje „Apie kenksmingus žvejų mitus” skyriuje „Pirmiausia – faktai”:
„Ir taip, pirmais metais buvo sugautos 47 lydekos. 9 iš jų buvo sugautos gyvu masalu ir giliai įrijusios kabliuką. Kitos buvo pagautos spininginiais masalais. Prie lydekų buvo pritvirtintos specialios radijo žymės, leidžiančios sekti jų judėjimą gana ilgą laiko tarpą (iki 3 mėnesių). 4 iš 9 radijo davikliais pažymėtų lydekų nusibaigė jau pirmąją parą. Visos jos buvo rastos, joms atliktas skrodimas ir ištirta jų žūties priežastis. Nustatyta, kad mirtį sukėlė skrandžio sienelių pažeidimai, atsiradę dėl praryto kabliuko.
Kitos penkios pažymėtos lydekos sėkmingai išplaukė ir išliko gyvos iki to laiko, kol išsikrovė radijo siųstuvų baterijos. Tolimesnis šių žuvų likimas nežinomas. Visos lydekos, pagautos spininginiais masalais ir vėliau paleistos, pademonstravo 100-procentinį išgyvenimo lygį. Tiktai viena iš jų, pagauta „jerkbait” tipo masalu, žuvo. Tačiau atlikus skrodimą pasirodė, kad jos skrandyje buvo senas trišakis kabliukas su dalimi pavadėlio – ženklas, kad ji buvo užkibusi ant gyvo masalo”.
(www. rybak-rybaka.ru)
Ir dar: teisingas ne tik faktas, kad kiekviena žuvų rūšis skirtinai išgyvena sugavimo ir paleidimo laisvėn procesą, bet ir tai, kad kiekvienas žūklės būdas traumuoja žuvį skirtingai, priklausomai nuo savos specifikos, todėl reikalauja iš žvejo savo įrankio išmanymo ir sumanaus naudojimosi juo. Gaudymas dirbtiniais masalais su keliais kabliukais, procentinėje išraiškoje kur kas labiau traumatiškesnis, negu gaudymas įprastomis blizgėmis su vienu kabliuku: užkibęs ant antrojo kabliuko plėšrūnas pats save susižaloja antruoju, aukščiau esančiu kabliuku. Dažniausiai kenčia akys, žiaunos, kaktos sritis.
Taip pat didelę reikšmę turi ir vandens temperatūra telkinyje. Temperatūrai viršijant 15 laipsnių žuvų mirštamumas ryškiai padidėja, tačiau šie rodikliai stipriai skiriasi priklausomai nuo to, apie kokią žuvų rūšį eina kalba. Karpis, pragulėjęs kelias minutes ant šlapios žolės išgyvens su didesne tikimybe, negu, tarkime, tą patį patyręs upėtakis.
Argi aukščiau išsakytos mintys nepatvirtina, kad pagauta ir paleista žuvis išgyvena su pakankamai didele tikimybe, jei „PP” principas praktikuojamas teisingai o masalai nepasižymi „ypatingu traumatiškumu”? Argi šie teiginiai nebyloja apie tai, kad siekiant subalansuoti vandens telkinio išteklių atsistatymo galimybes su žūklės aktyvumo lygiu tame telkinyje, pilnai galima pritaikyti ir „pagavai – paleisk” principą? Žinoma, išnaudojant jį kartu su kitomis galimybėmis.
Priešininkai, arba „tai kam nors naudinga”
Pritaikytos citatos iš A. Cesarskio straipsnių, kuris neabejotinai yra autoritetas ichtiologijos klausimuose, daugeliu atveju tiktai įrodo palyginti aukštą žuvų išgyvenimo lygį naudojant „PP” principą, nors pats A. Cesarskis yra minėto principo priešininkas. Ir jis tam turi objektyvų pagrindą. Seniai žinomi faktai apie machinacijas ir nepagristą kvotų padidinimą vertingų žuvų rūšių gaudymui pagal „PP” principą. Šie faktai greičiau jau byloja apie tai, kad šioje srityje seniai laikas įvesti tvarką, atlikti reikiamus mokslinius tyrimus ir daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti tai, kiek ir kada galima išduoti kvotų, kad galiausiai nesunaikinti daugelio upių unikalių ekosistemų.
Faktas, kad valdininkai ir nesąžiningi verslininkai naudojasi „PP” principu siekdami pasipelnyti (viskas pateisinama tuo, kad žuvis neva paleidžiama, lieka tame pačiame telkinyje ir todėl jų ištekliai nenukenčia), dar neparodo minėto principo trūkumo ar to, kad jo neįmanoma protingai įdiegti gyvenime.
Juk dažniausiai esmė ne principo blogume, o tame, kokiems tikslams jis pritaikomas ir kam konkrečiai jis naudingas. Nereikia painioti tokių skirtingų sąvokų. Jeigu didžiulė armija žvejų (kuri, beje, kiekvienais metais pasipildo būriu naujokų – savanorių) nepradės atsakingai žiūrėti į žuvų išteklius, tai nei kvotų išdavimas pagal „PP” principą, nei sugavimo normos mažinimas niekada neišgelbės esamos situacijos. Juk vienas dalykas nesąžiningi pareigūnai – anksčiau ar vėliau viskas išlenda viešumon ir jie gaus pagal nuopelnus. Ir visai kitas dalykas sužvėrėję žvejai, besistengiantys išgauti iš vandens telkinio kuo daugiau „mėsos”.
Dar vienas „PP” principo priešininkų pasiteisinimas yra ekologinės būklės blogėjimas dėl valstybės kaltės. Žvejai save pateisina taip: valstybė pila teršalus ir nuotėkas į ežerus ir upes, stato nerštavietėms pražūtingas užtvankas ir hidroelektrines, padedant žvejams verslininkams išgaudo tonas žuvies, o mums negalima nė trupučio žuvelių pasigauti? O kiek tas „truputis”? Juk principas „pagavai – paleisk” nepaneigia fakto, kad kiekvienas žvejys gali pasiimti namo jam reikiamą žuvies kiekį (leidžiamą sugavimo normą). Bet juk ne 10 ir ne 20 kilogramų! Toks elgesys, mano manymu niekuo ne geresnis negu valstybės abejingumas ar betvarkė valdininkų gretose.
Moralinis – etinis aspektas: nuomonė „už”
Dauguma autorių, rašančių straipsnius „PP” tema, labai rimtai kaltina žvejus, paleidžiančius sugautas žuvis, vos ne amoralumu ir veidmainiškumu – neva, gaudyti ir kankinti gyvus padarus (tegul ir šaltakraujus, bet juk – stuburinius!) tik dėl pramogos ir pasitenkinimo nepriderama žmogui, kaip aukščiausiai būtybei planetoje, ir net prieštarauja religijai. Moralės ir žvejo etikos klausimai, kažkuria prasme yra amžini, niekada neišsenkantys, todėl susilaikysime nuo kategoriškų pareiškimų ir pasistenksime pažiūrėti į reikalą iš šalies.
Žūklė, kaip savotiškas senovinis medžiotojiškas instinktas, daugumai žvejų yra dingstis susilieti su gamta, pajusti medžiotojo azartą, praleisti dieną gryname ore su tam tikra nauda sveikatai, tiek psichologine, tiek ir fizine. Šia prasme, net jeigu žvejys ir paleidžia visą savo laimikį atgal, jo užsiėmimą sunku būtų pavadinti nenaudingu, o juo labiau nenatūraliu. Žmogus nesuvalgo pagautos žuvies, tačiau jaučia pilnavertę naudą dėl išvykos į žūklę ir patirtų emocijų. Reiškia, visa natūrali įvykių eiga išlieka, tik viskas vyksta šiek tiek kitaip negu kad vykdavo praeityje, kai žvejojama buvo tik tam, kad žuvį suvartoti maistui.
Negalima taipogi paneigti naudos teikiamos masiškai taikant principą „pagavai – paleisk” (lyginant su principu „pagavai – suvalgyk”), nes bet kokiu atveju dalis žvejų pagautos ir paleistos žuvies išgyvens (kokia tai bus dalis – daugeliu atveju priklausys nuo žvejo veiksmų, apie tai jau rašyta aukščiau), toliau dalyvaus neršto procese ir populiacijos egzistavime. Yra daugybė pavyzdžių, kai šio žūklės principo pritaikymas leido atstatyti beveik pilnai išnaikintas žuvų populiacijas.
Šiame straipsnyje nebus liečiamas klausimas apie populiacijų degradaciją, kurią įtakoja didelis žvejų presingas taikant „PP” principą. Šiam klausimui galima būtų skirti atskirą straipsnį. Be to ir klausimas šis labiau liečia mokslininkus ar aplinkosaugines organizacijas, o ne eilinius žvejus mėgėjus, kurie nori smagiai žūklauti ir kartais (o gal ir visada) paleisti pagautus laimikius.
Moralinis „PP” principo aspektas itin kruopščiai ir nuodugniai yra „išnarstomas po kaulelį” jo priešininkų. Dažnai girdimi kaltinantys monologai, sumišimas dėl to, kad su žuvimi tiesiog žaidžiama, ji pakankinama ir paleidžiama. Visa tai gali būti tiesa arba netiesa tik kalbant apie konkretų pavienį asmenį ir jo asmenines moralines nuostatas. Jei žmogus mano, kad žūklė į jo gyvenimą įneša kažką jam būtinai reikalingo ir svarbaus, tai kodėl būtinai reikia jį kaltinti kankinimu? Kaip betraktuoti, tačiau principas „pagavai – suvalgyk” kur kas labiau žiaurus ir bekompromisinis, nes žuvis BET KOKIU ATVEJU žūva. Ir kiek „PP” principo priešininkai nešauktų apie tai, kad tokiu būdu palaikoma natūrali įvykių seka, kad žmogus daro tai, kam yra sutvertas gamtos, aš niekada nepatikėsiu, kad pavargusiam ir truputį sužalotam starkiukui bus geriau keptuvėje, negu slėptuvėje tvenkinyje po mėgstamu kelmu.
O klausimus apie svetimą moralę geriau palikti ramybėje. Kol žmogus nepažeidžia įstatymo – niekas neturi teisės jo niekuo kaltinti. Todėl nedėkingas tai užsiėmimas, kaltinti kitus.
Išversta iš:
Большaя рыбалкa, 2010/3
Александр Cущевcкий
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą