Šiuolaikinės šėryklėlės – „Block end feeder“

Šiuolaikinės šėryklėlės gaminamos įvairiausių rūšių, formų bei dydžių. Tačiau žiūrint plačiąja prasme, yra trys pagrindiniai jų tipai: uždaros („block-end feeder“), atviros („open-end feeder“) ir rėminės („Method feeder“).

Kiekvienas iš minėtų šėryklėlių tipų turi įvairiausių atmainų, tačiau šį kartą aptarkime uždarų šėryklėlių („block-end feeder“) naudojimą.

Uždaros šėryklėlės (dažnai dar vadinamos „maggot feeders“ arba „block-enders“) taip pavadintos dėl to, kad šėryklėlės viršus ir apačia yra uždengti gaubteliais, kad užmetimo metu masalai ar jaukas neiškristų iš šėryklėlės. Viršutinis gaubtelis paprastai gali būti nuimamas, ir paprastai jis yra pritvirtintas guminėmis ar plastikinėmis jungtimis.

Tradicinės uždaros šėryklėlės tvirtinamos ant valo naudojant suktuką, primontuotą šėryklėlės viršuje. Kur kas rečiau sutinkami ir slankiojantys valu šėryklėlių modeliai (in-line). Per šių šėryklėlių centrą eina vamzdelis, per kurį perveriamas valas, prie jo rišamas suktukas ir pavadėlis. Suktukas gali būti įtraukiamas į vamzdelį, kad būtų pusiau fiksuotoje būsenoje. Taip primontuota šėryklėlė nekaba ant valo, o slankioja valu, einančiu per šėryklėlės centrą.

FOX šėryklėlių modeliai papildomai apginkluoti keturiais aerodinaminiais sparneliais, kurie užmetant suteikia papildomo stabilumo, pagerina užmetimo nuotolį ir tikslumą (panašiai kaip kad veikia „dart“ strėlytės). Šie sparneliai taip pat neleidžia šėryklėlei laisvai ridentis dugnu.

Gaminamos kelios FOX firmos uždarų šėryklėlių modifikacijos:

„Swivel feeders“ – šios šėryklėlės turi gale sukoncentruotą svorį, jos gaminamos keliais svorio variantais: 0,5-1-1,5-2-3 uncijų (viena uncija – apytiksliai 28 g) ir dviejų dydžių – vidutinės ir didelės. Jose padarytos skylutės šonuose ir viršutiniame gaubtelyje, per kurias jaukas patenka į vandenį. Taip pat gaminamos analogiškų dydžių bei svorių slankiojančios („in-line“) šių šėryklėlių versijos:

„Rotary end feeders“ – šios šėryklėlės sunkinamos šoniniu svareliu, ir turi unikalų gaubtelį, leidžiantį nustatyti kiaurymių dydį, ir tuo pačiu jauko sklidimo vandenin greitį. Šoninės kiaurymės – standartinės. Šios šėryklėlės gaminamos keturių dydžių – mažos, vidutinės, didelės ir labai didelės. Jų svoriai – nuo 0,25 iki 2 uncijų:

„Free flow rotary feeders“ – šio tipo šėryklėlėse, suktukas tvirtinimui prie valo yra įrengtas ant prailgintos kojelės, esančios toje pačioje pusėje kaip ir svarelis. Šis sprendimas tarnauja kaip papildoma apsauga nuo susipainiojimo.

Kokį modelį bepasirinktumėte, yra viena gera taisyklė: visuomet rinkitės tokį šėryklėlės svorį, kad jo užtektų užmesti norimu atstumu. O tuomet pasirinkite tokį jos dydį, kad užtektų žūklavietėn pateikti Jūsų pageidaujamą jauko kiekį.

Sistemėlės su ant valo užnerta šėryklėle („In-line feeder“) rišimas:

Teorija ir įranga

Uždaras („block-end“) šėryklėles mėgsta upėse žvejojantys meškeriotojai, gaudantys tiek dideles, tiek smulkesnes žuvis. Ant valo veriamos („in-line feeders“) šeryklėlės populiarios tarp meškeriotojų, kurie specializuojasi lynų ar karšių žūklėje. Kaip šios šėryklėlės gali būti naudojamos komercinio tipo telkiniuose?

Pagrindinis atsakymas yra tas, kad šios šėryklėlės yra kaip alternatyva įprastoms šėryklėlėms, skirtoms pristatyti jauko mišinį į žūklavietę. Kad būtų aiškiau – iš straipsnio pradžioje išvardintų šėryklėlių tipų, atviros („open-end feeders“) ir rėminės („Method feeders“) šėryklėlės yra skirtos jauko mišiniams, o uždaros šėryklėlės („block-end feeders“) – ne.

Tas faktas, kad uždaros šėryklėlės dažnai dar vadinamos „Maggot feeders“ (maggot – angl. musės lervos) parodo, kad pagrindinis jų „užpildas“ dažniausiai būna gyvos musės lervos. Daugeliu atveju šis jų paskirties traktavimas yra visiškai teisingas, tačiau jų panaudojimas neapsiriboja vien musių lervomis, kuo netrukus įsitikinsite.

Kai kuriuose Anglijos komerciniuose tvenkiniuose yra įvesti tam tikri apribojimai ar draudimai susiję su jaukinimu. Kai kur apskritai yra uždrausta naudoti rėmines šėryklėles („Method feeders“). Taigi, tokiais atvejais verta gerai išanalizuoti uždarų šėryklėlių galimybes. Dar daugiau, netgi tais atvejais, kai šėryklėlių tipams nėra jokių apribojimų, yra tam tikri atvejai kai uždaros šėryklėlės bus efektyviausios.

Meškerykočio, sistemėlių bei kitos įrangos pasirinkimą dažniausiai lemia tai, kokiu atstumu nuo kranto ketinama žūklauti, koks numatomas laimikių dydis, kokį kiekį jauko numatoma pateikti žūklavietėn, metų laikas ir t.t. Pasirinkti sprendimai gali būti įvairūs – nuo lengvučios, 3m ilgio nesiekiančio duginės meškerykočio, iki sunkios didelių žuvų žūklei skirtos dugninės meškerės („heavy feeder“).

Šėrimas gyvomis musės lervomis, kaip taktinis sprendimas komerciniuose tvenkiniuose dažniausiai pasirenkamas rudenį, žiemą bei pavasarį, kai žuvys yra ne tokios aktyvios, labiau mėgsta tūnoti gilesniuose vandens sluoksniuose ir neatsitraukti toli nuo savo maitinimosi vietų.

Tačiau kaip ir visuomet, čia negali būti jokių griežtai nustatytų normų ar taisyklių. Kai šėryklėlės pripildomos kapotais sliekais ar kokonais, tai gali būti mirtinas ginklas karpiams net ir vasaros karštymečiu.

Yra keletas tam tikrų nedidelių skirtumų, kuomet uždaros šėryklėlės naudojamos žūklavietėn pateikti gyvą jauką (tarkime, musės lervas), ir kuomet naudojamas inertiškas jaukas, toks kaip kokonai, granulės ar kapoti sliekai.

Šiam skirtumui pailiustruoti pasitelksime vieną iš FOX firmos specialistų – Derek Willan. Jaukinimas kapotais sliekais bei kokonais yra vienas iš jo mėgstamų uždaros šėryklėlės panaudojimo būdų komerciniuose tvenkiniuose.

Skirtingai nuo karšių žūklės tolimais atstumais natūraliuose ežeruose, komerciniuose tvenkiniuose dažnai šį metodą Derekas taiko artimai kovai, kur retai prireikia tolimesnių kaip 20 m metimų. Būtent dėl to ir meškerykotis pasirenkamas trumpesnis, parabolinės akcijos, kuris labiau „atleidžia klaidas“ meškeriotojui (11 pėdų ilgio FOX  „Envoy Bomb Rod“). Tvenkiniuose, kur vyrauja nelabai dideli karpiai, šis meškerykotis leidžia pakankamai sėkmingai juos traukti iš vandens, kadangi minkštesnis kotas esant pirmam užkibusio karpio spurtui linksta keliomis sekundėmis ilgiau, nei kietesni kotai, o tai suteikia meškeriotojui šiek tiek papildomo laiko, kad spėtų atlaisvinti valą iš ritės „klipso“ ar kad spėtų pakoreguoti žuvies plaukimo kryptį sau palankesne linkme (kas leidžia „atsikovoti“ šiokią tokią valo atsargą). 

Kalbant apie rites, kuomet naudojama lengvesnė įranga, rekomenduojama rinktis modelius su priekinio stabdžio sistema, kadangi jos yra patikimesnės.

Šėryklėlės „Maggot feeder“ tvirtinimas:

Vienas iš populiaresnių uždaros šėryklėlės tvirtinimo būdų yra laisvai slankiojanti sistema. Dažnai naudojami specialūs karoliukai su segtuku, kurie lengvai slankioja pagrindiniu valu, ir tuo pačiu gerai apsaugo nuo smūgių pagrindinio valo mazgą.

Mazgai, skirti suktuko tvirtinimui prie pagrindinio valo:

Pavadėlio kilpos rišimas:

Žūklaujant dugnine meškere, svarbu kad pavadėlis būtų tvirtinamas gražiai ir patikimai, todėl yra logiška rišti kuo mažesnę pavadėlio kilpą. Pernelyg didelės pavadėlių kilpos dažnai lemia jų susipainiojimą. Štai kaip tai gali būti atliekama:

Meškeriojant, dažniausiai uždaros šėryklėlės nenaudojamos jokiems sudėtingiems jaukinimo būdams, negu kad tam, kuriam jos ir buvo sukurtos – t.y. jaukinimui gyvomis musės lervomis.

Musių lervos – puikus vilioklis tiek karpiams, tiek ir kitoms žuvims. Pagrindinė priežastis dėl ko šios šėryklėlės nėra labai jau plačiai naudojamos yra ta, kad daugelyje vandens telkinių tai pritraukia smulkmę. Nepaisant to, kokias žuvis planavote gaudyti, dažnai smulkios kuojos ar raudės gali tapti pagrindiniu jūsų laimikiu paprasčiausiai todėl, kad jos prarys ant kabliuko užnertas lervas taip greitai, kad bet koks karpis bus nespėjęs į jas deramai net pasižiūrėti. Net kabinimas ant kabliuko lervų kuokšto (trijų, keturių ar net penkių) neišgelbės nuo įkyrios smulkmės. O štai granulė, kaip bebūtų, dažniausiai išgelbės.

Tačiau kaip bebūtų, pasitaiko telkinių, kur smulkmė nekelia didelių problemų. Tai ir yra tas atvejis, kai verta pasistengti išnaudoti magišką musės lervų galią o taip pat žūklės greitį, kurį jos neabejotinai jums garantuos.

Jaukinant musių lervomis, labai svarbu neprigrūsti jų į šėryklėlę per daug. Ypač šaltame vandenyje, tai gali sukelti nereikalingą problemą – šėryklėlė nespės ištuštėti ten kur reikia, t.y. konkrečiame taške, kuriame gaudote. Meškeriojant juk yra stengiamasi sukurti gana nedidelę zoną, kurioje jaukinant sukoncentruojama žuvis. Tačiau padarius aukščiau minėtą klaidą, galima sulaukti priešingo efekto. Jei musės lervos lieka šėryklėlėje, kuomet jūs vyniodami ritę ištraukinėjate masalą iš vandens, dalis lervų traukimo metu išsibarstys ir tai gali išsklaidyti žuvis iš jūsų jaukinimo taško.

Meškeriojant labai šaltame vandenyje, musės lervos nėra aktyvios ir jūs galite pastebėti, kad net ilgą laiką nepermetinėjant masalo, ištraukus iš vandens šėryklėlę joje vis dar likę lervų. Tuomet vienas iš sprendimų – iškirpti didesnes kiaurymes šėryklėlėje (perkerpamos pertvarėlės tarp originalių šėryklėlės kiaurymių, suformuojant didesnes pailgas skyles).

Laikas nuo laiko pajudinkite masalą, tai padeda išprovokuoti kibimą. Patrūkčiokite meškerykočiu ar pasukite ritę.

Galima pabandyti ir dar vieną gudrybę, t.y. apibarstyti lervas ciberžolės milteliais, tai yra apelsino skonio milteliai, jie dažnai naudojami indiškiems patiekalams. Šis metodas nuriebalina lervas ir padeda išlikti joms judresnėms.

Slankiojanti kilpa – tai dar vienas būdas kaip galima tvirtinti „Maggot feeder“ šėryklėles. Ši sistemėlė retai painiojasi ir leidžia gana patikimai žuvims pasikirsti. Būtinai pasidomėkite ar telkinyje, kuriame gaudote šio tipo sistemėlės yra leidžiamos (nes kai kur yra leidžiamos tik fiksuoto tipo sistemos). Ir jei taip – sėkmingai jas panaudokite.

Pagal „FOX MATCH – Guide to Commercial Fisheries“